Šv. Rokas

Šv. Rokas. Iliustr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius. 2011, p. 228.

Rokas gimė apie 1293 m., pasak legendų, kilmingo gubernatoriaus šeimoje, Prancūzijoje, Monpellier mieste. Nuo gimimo ant krūtinės turėjo raudoną kryžiaus ženklą. Po tėvų mirties Rokas savo turtus išdalijo vargšams ir tapo piligrimu. Turėjo stebuklingą galią gydyti žmones, visą gyvenimą slaugė maru, cholera ir odos ligomis sergančius ligonius. Legendos byloja, kad Piacenzoje maru užsikrėtęs Rokas pasitraukė iš miesto ir gyveno apleistoje miško lūšnelėje, kurioje tikėjosi numirti, tačiau dvarininko Gotardo šuo alkstančiam Rokui atnešdavo duonos, laižydavo jo žaizdas, ir šis pasveiko. Vėliau grįžo į gimtinę, buvo apkaltintas šnipinėjimu, atsisakė atskleisti savo tapatybę. Rokas buvo uždarytas į kalėjimą, kuriame mirė 1327 m. rugpjūčio 16 d. Palaidojimo vieta nėra žinoma. XV a. pradžioje paplito Roko kultas, kuris buvo populiarus siaučiant maro epidemijoms [1, 5–6].

Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Jo diena minima rugpjūčio 16-ąją [5].

Išsamiau apie šv. Roką rašoma enciklopedijose [5, 6]. Knygoje „Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a.“ (2005) minima, kad jis išpopuliarėjo kaip globėjas nuo maro, rašoma, kad jo kultas atsirado XVI a. Apie šv. Roką kelis kartus užsimenama knygoje „Onuškis“ [4]. Čia rašoma apie miestelyje švenčiamus šv. Roko atlaidus, rengiamas muges, minimas Onuškio bažnyčioje esantis medinis šv. Roko altorius, rašoma apie stogastulpį, skirtą šv. Roko atlaidams įamžinti. Apie šv. Roką ir jį vaizduojančias skulptūras rašoma Algės Jankevičienės ir Marijos Kuodienės knygoje „Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra“ [2]. Jono Laurinavičiaus knygoje „Onuškio bažnyčia“ (1999) minima, kad Onuškio bažnyčioje yra šv. Roko paveikslas, švenčiami atlaidai. Apie šv. Roką ir jo vaizdavimą rašoma knygoje „Lietuvos bažnyčios“ (2009), etnologo Liberto Klimkos knygoje Lietuviškųjų švenčių rate“ [3] ir kt.

Lietuvoje šv. Roko šventė siejama su pjūties pabaiga ir sėjos pradžia. Švenčiami šv. Roko atlaidai [6].

Šv. Rokas vaizduojamas su piligrimo atributais – lazda ir per petį permestu kelionmaišiu. Kartais šalia jo, nasruose laikydamas duonos kepalą, stovi legendinis Gotardo šuo. Rokas dažnai vaizduojamas sergantis maru [2, 3, 6].

2004 m. Onuškyje (Trakų r.) buvo pastatytas šv. Roko atlaidams įamžinti skirtas paminklas – medinis stogastulpis, kurio autorius – skulptorius Juozas Lebednykas. Šv. Rokas čia vaizduojamas atidengęs maro pažeistą koją, su piligrimui būdingais atributais – lazda ir krepšiu. Šalia tupi šuo, ant peties yra angelas sargas. Skulptūra stovi ant aukštos, baltai tinkuotos kolonos, po keturšlaičiu skardos stogeliu [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baužaitė, Elvina. Minint šv. Roką – apie gydytojo misiją mokantis meilės kalbos: [rašoma apie šv. Roką]. Bernardinai.lt [interaktyvus] 2004–2020 [žiūrėta 2021-11-04]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2019-08-16-minint-sv-roka-apie-gydytojo-misija-mokantis-meiles-kalbos/>.
2. Jankevičienė, Algė. Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra. / Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė. – Vilnius, 2004. – P. 127.
2. Klimka, Libertas. Žolinė ir Šv. Rokas // Klimka, Libertas. Lietuviškųjų švenčių rate. – Vilnius, 2009. – P. 128–129.
3. Onuškis. – Vilnius, 2017, p. 384.
4. Rokas. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, Mass., 1961. – T. 25, p. 408.
5. Rokas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 227–228; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/rokas-1/>.

Parengė: Regina Rancevienė (Trakų SVB), 2022

Dalintis straipsniu: