Ardiškis

Kaimas Širvintų rajone, 4 km į pietvakarius nuo Musninkų, dešiniajame Neries krante. Iš pietryčių prieina Kernavės, iš šiaurės – Bareikiškių miškai [1]. 

Statistikos departamento duomenimis kaime gyvena 16 žmonių (2011 m.), iš jų – 8 vyrai ir 8 moterys [4].

Mokslininkų nuomone Ardiškio kaimo vardo kilmė tikriausiai sietina su lietuvių kalbos žodžiu ardas („duobė, klanas“), ardyti („griauti, versti, rausti, kasti, kapstyti“). Galbūt galimi ir archajiškesni kalbiniai ryšiai, pvz., sen. indų ardati („teka, bėga“), ardra („drėgnas, šlapias“) ir kt. Vietovardis Ardiškis siejamas su drėgnu Neries slėniu, kuris buvo dažnai užliejamas potvynių metu, ardomas, virsdavo ardu („klanu“) [8].

Pagrindinis šaltinis, besidomintiems Ardiškio kaimo istorija yra plačios apimties kraštotyros monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“). Istorikų Jono Vitkūno ir Manvydo Vitkūno publikacija, skirta Ardiškio kaimui nuo viduriniojo geležies amžiaus iki mūsų dienų  [8]. Informacijos apie Ardiškio pilkapius, pilkapyną, senovės gyvenvietę galima rasti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ (Vilnius, 1996).

Kaime yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektai, įrašyti į kultūros vertybių registrą – Ardiškio senovės gyvenvietė, Ardiškio pilkapynas, Ardiškio pilkapiai.

Apie 0,3 km į pietryčius nuo kaimo yra Ardiškio senovės gyvenvietė. Per 1989 žvalgomuosius tyrimus surasta lipdytinės ir žiestosios keramikos, geležies gargažių [2, 5].

Ardiškio pilkapynas. Į  šiaurės  vakarus nuo kaimo, miške tarp Neries ir kelio į Čiobiškį yra 13 pilkapių grupė. Apie 20 pilkapių sunaikinta, ariant pamiškę (1935) [3, 7]. XIX a. 1 p. kai kuriuos piliakalnius kasinėjo E. Tiškevičius ir V. Sirokomlė [1].

Ardiškio pilkapiai yra apie 50 m į pietvakarius nuo Kernavės – Čiobiškio kelio, Ardiškio miške. 3 pilkapiai. Sampilai 10-12 m skersmens, 0,5 – 1,5 m aukščio. Pilkapiai apardyti ariant, juose iškasta duobių [7].

Pilkapiai ir senoji gyvenvietė 1 tūkstantmečio vidurio – 2 tūkstantmečio pradžios radiniai saugomi Kernavės archeologijos ir istorijos rezervato muziejuje [5].

Kaime yra senosios Lietuvos šventvietės: Ąžuolas, Akmuo karstas (Truna). 
Ardiškio ąžuolas. Pasakojama, kad Ardiškyje buvusi senovės šventovė, po ąžuolu esąs užkastas „auksinis dievas“ [6]. Akmuo karstas (Truna) nurodomas Neryje ties Ardiškiu [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ardiškis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1, p. 100.
2. Ardiškių pilkapynas ir gyvenvietė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 740.
3. Balčiūnas, Jonas. Ardiškio pilkapynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 268.
4. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-11-08]. prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
5. Luchtanas, Aleksejus. Ardiškio senovės gyvenvietė // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 268.
6. Vaitkevičius, Vykintas. Ardiškis: Ąžuolas. Akmuo karstas. – Iliustr., žml. // Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, [2006]. – P.  103-104.
7. Vaškevičiūtė, Ilona. Ardiškio pilkapiai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 268. 
8. Vitkūnas, Jonas, Vitkūnas, Manvydas.  Ardiškio kaimas: nuo viduriniojo geležies amžiaus iki mūsų dienų. – Iliustr.  // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis: monografija. – Vilnius, 2005. – P. 470-486.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2015; 2016