Baltoji Vokė – kaimas Pagirių seniūnijoje, įsikūrusi Vokės dešiniajame krante. Tik vienas kilometras skiria Baltosios Vokės ir Vaidotų kaimų centrus. Dalis šio kaimo, kaip ir Vaidotų, priklauso Vilniaus miestui. Pro gyvenvietę eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, per upę nutiestas Baltosios Vokės geležinkelio tiltas.

Baltoji Vokė – tai seniūnaitijos centras, kuriame 369 gyventojai (2013) [4].

Kaime veikia Vilniaus agroekologijos mokymo centras. 1962 metais į Baltąją Vokę iš Buivydiškių buvo perkeltas Vilniaus agrozootechnikumas, savo veiklą skaičiuojantis nuo 1953 metų. 2006 metais technikumas reorganizuotas ir pavadintas – Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla. Nuo 1998 metų mokykloje vyksta Tarptautiniai Lenkijos–Lietuvos–Ukrainos–Latvijos mokslo seminarai pažintinio turizmo klausimais [13, 14, 18].

Yra legenda, kuri byloja, kad senais laikais Vokės krante gyveno šešios seserys, kurių vardai irgi buvo Vokės. Vieną dieną nusprendė jos eiti ieškoti laimės ir apsigyveno atskirai. Taip ir kilo šešių kaimų pavadinimai: Juodoji Vokė, Trakų Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė ir Baltoji Vokė [17].

Bendrojo pobūdžio informacijos apie Baltosios Vokės kaimą yra visose lietuviškose enciklopedijose bei Bostone išleistoje Bronio Kvyklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [7]. Kaimas minimas 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [15], Algimanto Semaškos „Kelionių vadovas po Lietuvą“ [10]. Apie Baltosios Vokės dvaro sodybą rašoma „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [8]. Ingrida Semaiškaitė leidiniuose „Dvarai. Spindesys ir skurdas“ [11] ir „Lietuvos dvarai “ [2]. Apie sodybos parką rašoma Antano Tauro knygoje „Mūsų parka“ [12] ir Laimučio Januškevičiaus leidinyje „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“ [5], Gedimino Isoko leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai“ [6]. Baltosios Vokės dvaras minimas „Lietuvos architektūros istorijos“ trečiame tome (Vilnius, 2000, p. 344, 371), „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“ ( Vilnius, 1973, p. 435), „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ (Kaunas, 2011, p. 157).

Senais laikais prie tilto, einančio per Vokės upelį, buvo smuklė ir kaimelis. 1758 m. kaimelyje buvę 10 gyventojų.

Dešiniajame Vokės upės krante įsikūręs Baltosios Vokės dvaras, dar vadinamas Vaidotų dvaru, ilgą laiką priklausė Radvilų giminei, XVIII a. I p. – Radvilų rėmėjui, Naugarduko kaštelionui Antanui Oskierkai, vėliau Žmijovskiams-Olizarams. 1838 m. Vilniaus Teismo rūmų sudarytoje intromisijoje užfiksuota, kad Baltosios Vokės dvaras atiteko Lenskiams. Yra žinoma, kad 1813 m. Vilniaus šv. Stepono parapijos klebonas Vokės upės kairiajame krante pastatė aštuoniakampio plano koplyčią, kuri iki XX a. vid. stovėjusi apie 300 m į ŠR nuo Baltosios Vokės dvaro rūmų. Dvaro rūmai pastatyti XIX a. IV ketv., tuo pat metu pradėtas formuoti geometrinis parkas. Dvaro sodybos ūkinėje-gyvenamojoje zonoje nauji pastatai statyti ir XX a. pr., be to, pagal 1905 m. Hilarijaus ir Vladimiro Lenskių užsakytą ir Tadeušo Rostvorovskio parengtą projektą apie 700 m į ŠV nuo Lenskių rūmų 1910 m. pastatyta mauzoliejinė bažnyčia. Apie 900 m į V nuo dvaro rūmų veikė Lenskiams priklausęs vandens malūnas ir degtukų fabrikas. Tačiau 1937 m. Baltosios Vokės dvaras dėl skolų buvo parduotas iš varžytinių ir jo naujuoju savininku tapo Františekas Veisenhofas. Po II pasaulinio karo Baltosios Vokės dvare įkurtas tarybinis ūkis, o nuo 1962 m. jame veikė Vilniaus agrozootechnikumas. Šiuo metu dalyje dvaro sodybos pastatų tebėra įsikūręs reorganizuotas Vilniaus agrozootechnikumas – Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla. [6, 10, 11].

1992 m. Baltosios Vokės dvaras, kaip architektūros, dailės, kraštovaizdžio ir želdinių objektas, yra įtrauktas į šalies kultūros vertybių departamento saugomų objektų sąrašą. Yra išlikę dvaro rūmai, parko želdiniai, oficina, kluonas, kalvė, tvenkinys ir kt. Šiuo metu dauguma dvaro pastatų apleisti [3].

Kaime veikia Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos Vaidotų kaimo padalinys, savo veiklą skaičiuojantis nuo 1951 metų. Ypatingas dėmesys bibliotekoje skiriamas kraštotyriniam darbui. Nuo 1993 m. bibliotekoje dirbanti Fatima Buinovska yra parašiusi keletą kraštotyros darbų. 2010 m. Kauno leidykla „Aušra“ išleido F. Buinovskos parengtą knygą „Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės“. 2012 m. Griunvaldo muziejus išleido leidinį apie totorių valgius „Kuchniasza tatarska: historia w strawie zawarta“, kuriam ji parengė tekstą ir patiekalų receptus. Knyga išleista lenkų kalba. Leidinyje aprašytos Lietuvos ir Vilniaus krašto totorių tradicijos ir valgiai.

2021 m. Liepos 6-osios Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos Vaidotų struktūrinio padalinio vyriausioji bibliotekininkė bei aktyvi Lietuvos totorių bendruomenės narė Fatima Buinovska už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Valstybinį apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baltojii Vokė // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 572.
2. Baltosios Vokės dvaras // Lietuvos dvarai. T. II. / Sud. Semaiškaitė, Ingrida. – Vilnius, 2009. – P. 293-295.
3. Baltosios Vokės dvaro sodyba [Baltosios Vokės k., Pagirių sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 886]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2024-01-30]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
4. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
5. Januškevičius, Laimutis. Baltosios Vokės dvaro sodybos parkas // Laimutis Januškevičius. Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus. – Kaunas, 2010. – P. 296-299.
6. Isokas, Gediminas. Baltosios Vokės parkas. – liustr. // Isokas Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 372-375.
7. Kviklys, Bronius. Vokė // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva, – Bostonas, 1964. – T. 1, p. 222.
8. Lukšionytė, Nijolė. Baltosios Vokės dvaro rūmai ir ofcina. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 303-304.
9. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota aktyvi Keturiasdešimt totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė – Fatima Buinovska. 2023 [žiūrėta 2024-01-30]. Prieiga per internetą: <https://vrsa.lt/gyventojams/naujienos/40/ordinu-uz-nuopelnus-lietuvai-apdovanota-aktyvi-keturiasdesimt-totoriu-kaimo-totoriu-bendruomenes-pirmininke-fatima-buinovska:376>.
10. Semaška, Algimantas. Baltoji Vokė: [kaimas] // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą. – Vilnius, 2006. – P. 222-223.
11. Semaškaitė, Ingrida. Baltoji Vokė: Vilniaus rajonas. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, [2008]. – P. 373-374.
12. Tauras, Antanas. Baltosios Vokės dvaro sodybos parkas // Antanas Tauras. Mūsų parkai. –Vilnius, 1989. – P. 48-51.
13. Treščynski, Michal. Ne tik ilsėtis, bet ir pažinti kraštą: [IX Tarptautinis Lenkijos-Lietuvos-Ukrainos-Latvijos mokslo seminaras pažintinio turizmo klausimais Baltojoje Vokėje]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2007, rugs. 27 – spal. 3, p. 2.
14. Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla = Wileńska szkoła technologii, biznesu i rolnictwa: 1953-2008. – Vilnius, [2009]. – [39] p.: iliustr.
15. Biała Waka // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1880. – T.1 (Aa-Dereneczna). – p. 182; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_I/182>.
16.Jackiewicz, Mieczysław. Baltoji Vokė // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 118-119.
17. Szostakowski, Józef. Waka // Józef Szostakowski. Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – P. 41.
18. Wileńska Szkoła Technologii, Biznesu i Rolnictwa. – Iliustr. // Szkoły polskie w Republice Litewskiej. – Wilno, 2009. – P. 390-393.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2024.