Bastūnai

Kaimas Želvos seniūnijoje, 7 km į pietryčius nuo Želvos, prie kelio į Giedraičius. Iš šiaurės prieina Laumėnų, iš rytų – Adomavos miškas. Pietinė kaimo dalis vadinama Bastūnais I, šiaurinė – Bastūnais II.

Bastūnų I kaime gyvena 66 žmonės, iš jų: 33 vyrai ir 33 moterys. Bastūnų II kaime – 12 žmonių, iš jų: 4 vyrai ir 8 moterys (2011 m.) [4].

Kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jis padarytas iš asmenvardžio – buvusio tėvavardžio Bastūnas (Basto ar Bastaus sūnus). Pavadinimas nieko bendro neturi su žodžiu „bastūnas“ (kas bastosi), kadangi asmenvardžiai Bastis, Bastys kilę iš asmenvardžio Bastijonas, kuris yra krikštavardžio Sebastijonas liaudinis variantas, netekęs žodžio pradžios skiemens se-. Krikštavardis Sebastijonas kilęs iš sulotyninto graikiško vardo Sebastianus, kuris reiškia „šventas“ [7].

Apie Bastūnų kaimą informacijos yra „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [1], apie kaimo istoriją, vietovardžio kilmę, žemėvardžius rašyta Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės sudarytoje knygoje „Pasakojimai apie Želvą“ [2]. Vietovardžio kilmė taip pat aprašyta Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ [7]. Apie netoli kaimo esantį kultūros paveldo objektą – Bastūnų akmenį – rašyta archeologo, istoriko Petro Tarasenkos knygoje „Pėdos akmenyje: Lietuvos istoriniai akmenys“ [3], archeologo Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ [6], informacijos yra „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [5].

Bastūnų II kaime gimė gydytojas reumatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Alfonsas Matulis (g. 1927).

Nuo 1923 m. kaime buvo pradinė mokykla, nuo 1957 m. – biblioteka.
Sovietmečiu Bastūnai buvo kolūkio centras [1].

Apie 1 km į rytus nuo Bastūnų I kaimo, apie 50 m į pietryčius nuo Mirabelio kaimo vidurinės dalies, Sauginių upelio kairiajame krante yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į kultūros vertybių registrą – Bastūnų (Mirabelio) akmuo.  Šis akmuo yra netaisyklingos formos, plokščias (ilgis – 1,15 m, plotis – 0,72 m, aukštis – 0,20 m). Akmens viršutinėje dalyje yra daug natūralių netaisyklingų įdubimų, kurių vienas primena baso žmogaus pėdą.  1970 m. akmenį žvalgė Istorijos institutas, 1984 m. – MMT [3, 5]. 
Padavimuose ši pėda vadinama „velnio“, sakoma, kad akmenyje „kaip velnio kojos įspausta, net žymės ir penki kojos pirštai matosi“. Užrašyti vietinių žmonių pasakojimai skelbia, kad „velnias nešė akmenį ir tuo metu sugiedojo gaidys. Akmuo jam iškrito, velnias ant akmens atsistojo ir pėdos jo liko“. Velniakojos vardu vadinama ir 1,5 ha pieva, kurioje guli šis akmuo [6].

Į pietryčius nuo Bastūnų I kaimo, buvusio Amerikos vienkiemio žemėse, yra Velniakalnis (vietinių žmonių vadinamas Bastūnų Amerika). Tai atskiras, netaisyklingos formos, rytų – vakarų kryptimi ištęstas aukštumos masyvas, apsuptas pelkėtų žemumų. Vakarinė kalvos dalis apaugusi mišku. Pasakojama, kad Velniakalnį kepurėmis supylė kareiviai [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bastūnai  // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 190.
2. Kriaučiūnienė, Zita. Pasakojimai apie Želvą / Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, 2005, p. 91.
3. Tarasenka, Petras. Pėdos akmenyje: Lietuvos istoriniai akmenys. – Vilnius, 1958, p. 79.
4. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
5. Urbanavičius, Vytautas. Bastūnų akmuo // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 98.
6. Vaitkevičius, Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie Bastūnų akmenį su pėda; apie Velniakalnį, p. 151-152]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 142-187.
7. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 79.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2012; 2016