Grabijolai

Grabijolai yra tipiškas rėžinis gatvinis kaimas, esantis 4 km į šiaurės rytus nuo Kazokiškių [13], 8 km į šiaurę nuo Vievio, Neries kairiajame krante, Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Kitapus Neries yra tokio pat vardo Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos kaimas (žr. adresu).

2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo metu Grabijolų kaime gyveno 14 žmonių: 7 vyrai ir 7 moterų [2], nuolatos gyvenančių žmonių – mažiau, kadangi daugelis atvažiuoja tik savaitgaliais ir vasarą.

Pasak Grabijolų kaimo gyventojų bei archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, pavadinimas kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (liet. „grafas“) [5, 12]. Konstantinas Tiškevičius manė, jog nuo žodžio „graibyti“ (semti žuvį) [5], archeologas istorikas Petras Tarasenka kaimą vadina „grabeliais“, kadangi manoma, jog jis pastatytas ant buvusio pilkapyno, arba dėl kitoje upės pusėje esančio pilkapyno [5]. Padavimuose Grabijolų pavadinimas siejamas su dvarininku Grabeliu.

Grabijolai. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Apie kaimą rašyta Fiodoro Pokrovskio leidinyje „Археологическая карта Виленской губернии. Вильна“ [16]. Trumpai apie Grabijolus rašoma istoriko, archeologo, grafo Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“ [11]. 1857 m. K. Tiškevičius plaukė Nerimi ir tyrinėjo pakrančių paminklus, užrašė vietinių gyventojų pasakojimus. Šioje knygoje, pirmą kartą išleistoje 1871 m., jis aprašė ir Grabijolų kaimą. K. Tiškevičius mini, jog Grabijoluose pirmą kartą upė pavadinama nebe Vilija, o Nerimi. Taip pat grafas rašo, jog vietinis dvarininkas piktinosi jo žemėse atliekamais pilkapių kasinėjimais. Apie Grabijolus rašoma Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ (Vilnius, 1989), „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1966) ir kt.
2005 m. Neries regioninis parkas išleido gausiai iliustruotą leidinuką „Grabijolai“ su Grabijolų apylinkių kultūros objektų žemėlapiu ir kaimo planu [3]. Leidinyje apžvelgiama kaimo istorija, architektūra, aptariami archeologiniai objektai, šventvietės. Yra skyrius „Ką pasakoja grabijoliškiai”, kur pateikiama pasakojimų, padavimų apie kaimo praeitį. . Apie kaimą rašyta leidiniuose „Elektrėnai“ [13], nemažai informacijos pateikta knygoje „Kazokiškės“ [5].
Apie kaimą ir jo legendas rašoma trečiojoje mokslininkų ekspedicijos Nerimi knygoje „Neris: 2007 metų ekspedicija“ [12]. Konstantino Tiškevičiaus ekspediciją Neries krantais 2007 m. pakartojo Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai, o mokslininkų įgula atliko kompleksinius tyrinėjimus. Ekspedicijos dalyvis, archeologas V. Vaitkevičius išsamiai aprašė kelionę, o II knygos tome gana dažnai minimi Grabijolai [12]. Kaimo apylinkių istorijos faktų, atsiminimų ir kitų duomenų publikavo Neries regioninio parko kultūrologė Ida Stankevičiūtė [9].Gyventojų pasakojimų, legendų apie Grabijolus pateikta Beatos Piaseckos, Idos Stankevičiūtės ir Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „Tautinių mažumų tautosaka: Vilniaus apylinkių padavimai“ [7].
Apie turistinius maršrutus Grabijolų apylinkėse rašoma Juozo Čepelės knygoje „Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną“ [1].
Etnografiniame-istoriniame leidinyje, tautosakos rinktinėje „Buvom“ rašoma apie ties Grabijolais esančius akmenis Neryje, pilkapynus, piliakalnius, šventvietes, taip pat užrašyti iš kaimo kilusios gyventojos atsiminimai. Pasakojimą surinko ir užrašė Ona Rasutė Šakienė [4]. Apie Grabijolus nemažai rašyta Elektrėnų savivaldybės ir kituose laikraščiuose, žurnaluose.

Tai tankaus užstatymo XVIII a. vidurio kaimas, seniausias kaimo namas – 300 metų senumo [13]. Pirmą kartą Grabijolai paminėti 1795 m., kaip Zapalinos palivarkui priklausantis kaimas su 9 sodybomis, kuriose gyveno 41 vyras ir 29 moterys [5, 6]. Kaimas, greičiausiai, pastatytas didelio pilkapyno vietoje, kadangi čia būdavo randama kaulų, įkapių, kitų daiktų [9]. Archeologiniai radiniai rodo, kad gyventojai šioje vietoje apsistodavo jau neolito laikotarpiu. Pagrindinis kultūrinis sluoksnis yra iš II–IV amžių.
XIX a. kaimas priklausė ant kalno stovėjusiam Zapalinos palivarkui, kuris šiuo metu sunykęs.
Paskutinis tiltas sudegintas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje [5, 12]. Vėliau per Nerį žmones kilnojo keltas, dar vadintas „pervazu“ [5, 13].
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Grabijolus nuo kito Neries kranto atskyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, kaime veikė Lietuvos pasienio policijos postas.
2015 m. Grabijoluose buvo švenčiama  220 metų kaimo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose (1795 m.) sukaktis.

Kaimo sodybos išsidėsčiusios abipus kaimo gatvelės kompaktiškai ir taisyklingai, aiškiai matoma čia buvusi rėžinio kaimo sandara. Tiesus kelias ir Grabijolų gatvė baigiasi ties Nerimi, kur anksčiau buvo keltas ir medinis tiltas. Jis sudegintas Pirmojo pasaulinio karo metu, jo atramos dar matomos po vandeniu [3]. Seniausios Grabijolų trobos buvo vienagalės, keletas tokių dar yra išlikę. Vėliau jos buvo perstatomos į dvigales, ar statomos naujai [3].  Prieškariu kaime buvo 29 sodybos, šiuo metu – 25 [6] (kai kur teigiama, jog 24 [3]).

Apie 1940 metus daugelis netoliese buvusių senovinių gatvinių rėžinių kaimų buvo išskirstyti į vienkiemius, tačiau Grabijolai, buvę nuošalyje nuo kelių ir valdžios, išliko nepaliesti [8]. Dėl šios priežasties išliko senieji kaimo vietovardžių pavadinimai, kurių dauguma skamba dzūkiškai [13]. Kaime yra senosios kaimo kapinės.

2015 m., švenčiant 220 metų Grabijolų paminėjimo sukaktį, kaimo centre buvo pastatyta medinė skulptūra-paminklas.  Joje įamžinti trys broliai (vienas kalvis ir du staliai). Pasak vietinių gyventojų, Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, kuriems čia buvo paskirta žemės. Jie, kaip pasakojama, ir įkūrė čia kaimą. Skulptūrą kaimui padovanojo kaimo bendruomenės narys Artūras Verbickas (žr. adresu). Joje įamžinti trys broliai (vienas kalvis ir du staliai). Pasak vietinių gyventojų, Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, kuriems čia buvo paskirta žemė.

Į Kultūros vertybių registrą (žr. adresu) įtraukti šie objektai:

Mitologinis Grabijolų kalnas, vad. Cypeliu (u. k. 31057), Grabijolų senovės gyvenvietė (u. k. 44521), Grabijolų senovės gyvenvietė II (u. k. 44522). Netoli kaimo (šalia negyvenamo Zapalinos viensėdžio) esantis Paalkių piliakalnis (u. k. 31075) bei Grabijolų pilkapis, dar vadinamas Pinigų duobe (u. k. 31034), esantis Grabijolų miške, į rytus nuo kaimo.

Vertingi šie gamtos paveldo objektai:

Akmuo prie Grabijolų, netoli dešiniojo Neries kranto vadinamas Kumele, Kumelaite (Kobylka) [12].
Alkų ąžuolas, esantis Alkų girioje, šalia Paalkių piliakalnio. Paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
2015–2016 m. kaime vyko tradicinės medinės pastatų puošybos projektai, kurių metu buvo papuoštos 5 pirkios, devynioms pastatytos naujos medinės tvorelės palei pagrindinę kaimo gatvę.
2016 m. rugsėjo 28 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimu Grabijolų klevas buvo paskelbtas saugomu botaninio gamtos paveldo objektu (sprendimas žr. adresu).
Yra įrengtas maždaug 4 km ilgio Grabijolų pažintinis takas. Tai „laukinis“ pėsčiųjų takelis, kuriuo iš etnografinio gatvinio Grabijolų kaimo galima nueiti iki storiausio ąžuolo visame Neries regioniniame parke – senolio Alkų ąžuolo.

2007 m. vykusioje ekspedicijoje surinkti vietinių gyventojų pasakojimai apie kaimą [12]. Grabijolų kaime gyvuoja daug įvairių padavimų, sakmių, legendų apie žalčius, akmenis, kipšiukus ir pan. Pvz., šalia kaimo tekanti Neris ir jos pakrantė vadinama Pabarais, čia gyvenęs mitinis Pabarų kipšiukas [3, 7, 12].

2020 m. Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka, įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą, sukūrė virtualios realybės turą po Grabijolų etnografinį kaimą ir Grabijolų pažintinį taką (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čepelė, Juozas. Neries regioninis parkas ir Kernavės kultūrinis rezervatas: Žygis vandeniu // Čepelė, Juozas. Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną. – Kaunas, 2005. – P. 34–35.
2. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-20]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
3. Grabijolai // Neries regioninis parkas; Vilniaus Gedimino technikos universitetas. – Kaunas, 2005. – 48 p.: iliustr.
4. Grabijolai // Buvom: Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 131–135.
5. Grabijolai: [apie kaimą]. – Iliustr. // Kazokiškės. – Vilnius, 2009. – P. 193–215.
6. Istorinės vietovės // Elektrėnų savivaldybė. – Kaunas, [2006]. – P. 12–14.
7. Piasecka, Beata. Tautinių mažumų tautosaka: Vilniaus apylinkių padavimai: [pasakojimai ir apie Apskritos šaltinį] / Beata Piasecka, Ida Stankevičiūtė, Vykintas Vaitkevičius. – Iliustr. – Santr. angl. // Tautosakos darbai. – [T.] 33 (2007), p. 205–213.
8. Rakauskaitė, Diana. Grabijolų kaimo paslaptys // Žaliasis pasaulis. – 2010, rugs. 9, p. 8.
9. Stankevičiūtė, Ida. Kelionės Neries slėniais // Elektrėnų kronika. – 2003, spal. 24–30, lapkr. 7–13, p. 17.
10. Šumskas, Algis. Grabijolai – unikalus paveldo objektas // Trakų žemė. – 2007, liep. 7, p. 12.
11. Tiškevičius, Konstantinas. XVIII: [apie Grabijolus] // Tiškevičius, Konstantinas. Neris ir jos krantai. – Vilnius, 1992. – P. 245–249.
12. Vaitkevičius, Vykintas. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės. – Iliustr. // Vykintas Vaitkevičius. Neris: 2007 metų ekspedicija. – Vilnius, 2013. – Kn. 3, p. 85–90, 188–192.
13. Valiukienė, Elvyra. Kazokiškių seniūnija: Grabijolai // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 458–461.
14. Vilniaus apylinkių padavimai: [padavimai apie Elektrėnų sav. esančias vietoves] / parengė Beata Piasecka, Ida Stankevičiūtė, Vykintas Vaitkevičius. – Iliustr. // Tautosakos darbai. – [T.] 33 (2007), p. 198–248.
15. Žigutienė, Genovaitė. Kur dar gyva protėvių dvasia // Elektrėnų kronika. – 2003, birž. 20–26, p. 5–7.
16. Покровский, Федор Васильевич. Грабяллы // Археологическая карта Виленской губернии. Вильна. – Vilnius, 1893. – P. 71–72; Prieiga per internetą: <http://lad.lt/data/com_ladlibrary/145/1-89.pdf>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2022.