Viensėdis Veprių seniūnijoje, kelio Vepriai–Gelvonai kairėje pusėje, už Šventosios upės.
Gyvena 2 žmonės (2011 m.) [3].

Juozapavos kaimo pavadinimas padarytas iš krikštavardžio Juozapas, kuris kilęs iš hebrajų vardo Josef, t. y. „Jahvė (Dievas) pridės“ [5].

Apie Juozapavos kaimą ir jo gyventojus rašoma monografijoje „Vepriai” [4, 6], apie Juozapavos akmenį rašė Gediminas Isokas knygoje „Lietuvos gamtos paminklai” [1], apie kaime buvusią senąją akmens amžiaus gyvenvietę rašyta „Lietuvos TSR archeologijos atlase” [2]. Kaimo vietovardžio kilmė aprašoma Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [5]. Šiek tiek informacijos yra periodikoje.

Juozapavos kaime rasti senojo apgyvendinimo pėdsakai – čia būta akmens amžiaus gyvenvietės. Šventosios kairiajame krante, tuojau už Veprių tilto, kairėje kelio pusėje dirvoje rasti neolitinis trikampis antgalis, grąžtelis, retušuotos skeltės, nuoskalos. Radiniai 1942 m. pakliuvo į akademiko istoriko Konstantino Jablonskio [1892-1960] rinkinius [2]. Kita senosios gyvenvietės vieta Juozapavoje irgi buvo Šventosios kairiajame krante, apie 750 m nuo Veprių tilto, kalvelėje. Čia rasta bronzos amžiaus titnago skaldos ir nežymiai brūkšniuotos storasienės keramikos. 1921 m. žinomas Lietuvos senovės tyrinėtojas bei jos populiarintojas Petras Tarasenka (1892-1962) čia buvo radęs titnaginę ylą ir šukių su trumpai išduobtais giliais ornamento taškais [4]. Juozapavos kaime rastas titnaginis lęšio formos kirvis su skaldymo žymėmis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Kaime, Šventosios slėnio terasoje prie pat kelio Lokėnai–Vepriai–Gelvonai yra valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas – Juozapavos akmuo. Tai masyvus riedulys, turintis netaisyklingą, bet suapvalėjusią formą, gerai nuzulintą paviršių. Viename jo šone gamta paliko žymę, primenančią žmogaus ranką su fakelu. Jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 3,12; ilgis – 4,33; plotis – 2,46; didžiausia horizontali apimtis – 10,92 m.  Riedulys buvo atkastas 1976 m. statant tiltą per Šventosios upę netoli Veprių, t. y. tarp Slabados kaimo (dešinėje upės pusėje) ir Juozapavos vienkiemio (kairėje upės pusėje) [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Isokas, Gediminas. Veprių akmuo // Gediminas Isokas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 329.
2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1974. – T. 1, p. 40, 132.
3. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-14]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Zabiela, Gintautas. Veprių valsčiaus senovės bruožai: [Juozapava minima p. 53, 55, 58]. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose  // Vepriai: monografija. – Vilnius, 2010. – P. 53-65.
5. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 74.
6. Žentelytė, Audronė. Kaimai ir vienkiemiai: [apie Juozapavą, p. 917]. – Iliustr. // Vepriai: monografija. – Vilnius, 2010. – P. 915-922.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2012; 2016