Kurkliškės

Kurkliškių kaimas yra Vievio seniūnijoje, apie 5 km į pietryčius nuo Vievio.

Per kaimą teka upelis Bradas – Bražuolės intakas. Taip pat tyvuliuoja ežerai Pakalnis, Pagojis, Dumblaičiai, rytinė kaimo teritorijos dalis ribojasi su Šiemečio ežeru [12].
Kurkliškėse gyvena 53 žmonės: 30 vyrų ir 23 moterys (2021) [4].

2014 m. kaime įrengtos naujos kapinės, pastatytas kryžius [10].

Kurkliškėse gimė tautodailininkė, medžio drožėja Vanda Umbrasienė [9].

2015 m. spalio 8 d. įregistruota Kurkliškių kaimo bendruomenė.

Apie Kurkliškių palivarką rašyta monografijoje „Elektrėnai“ [5], Jadvygos Kulikienės sudarytame leidinyje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [6], apie palivarką de Raesų ir Römerių nuosavybėje rašoma Tamaros Bairašauskaitės monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853)“ [1, 2]. Daugiausiai medžiagos (faktografinės – laiškų, dienoraščių, korespondencijos) apie Romerių gyvenimą Dembinoje, Daugirdiškėse saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje, Antanašės dvare.
Kaimo legendas ir gyventojų pasakojimus, atsiminimus apie kaimą surinko kraštietė etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė tautosakiniuose leidiniuose ir „Ar meni tų ažerų“ [7], „Buvom“ [8].

Kaimas kūrėsi XVI a., pirmąkart paminėtas 1592 m., kai Aleksandras Semaška Kurkliškių palivarką dovanojo sūnui Mykolui. Vėliau kaimas priklausė Bogdanui Maciejevičiui Oginskiui. Vėliau kaimas priklausė daugeliui šeimininkų. 1598 m. palivarką nusipirko Jurgis Radošinskis, 1600 m. – Timofiejus Baka, 1639 m. – Trakų tijūnas Samuelis Oginskis, 1688 m. Kurkliškės padovanotos Trakų dominikonų vienuolynui [5, 6]. XVIII a. antroje pusėje keletą metų vyko teismai dėl šio palivarko tarp Trakų teisėjo Pranciškaus de Raes ir dominikonų: 1776 m. LDK kunigaikštis Stanislovas Augustas suteikė privilegiją valdyti Kurkliškes Trakų teisėjui Pranciškui de Raes, kuris vėliau, 1781 m. teismo sprendimu, už palivarką dominikonams turėjo sumokėti 160 tūkst. lenkiškų auksinių. 1799 m. Kurkliškių palivarką kaip kraitį gavo Rachelė de Raes tekėdama už Vilniaus gubernijos maršalo Mykolo Juozapo Römerio.
Römerių valdymo metu Kurkliškių palivarkas funkcionavo kaip atskiras dvarelis, kurį sudarė Keliakiemis, Kurkliškės, Seibutonys, Vilūniškės. Jis turėjo savo struktūrą: gyvenamąjį namą, ūkinius statinius, malūną ir kalvę, smukles, kitus priklausinius [2]. Kurkliškes aprašė Mykolas Juozapas Römeris savo laiške Medardui Končai. Laiško ištrauka pateikta monografijoje „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853)“ [2].
1847 m. palivarką nusipirko Edvardas Kotlubajus [1, 5, 6], tačiau 1860 m. jį pardavė caro generolui Stolypinui. Tarpukaryje palivarko savininkė buvo Kožukovska, o prievaizdas – Marchilevičius [5, 6].
Remiantis vietinių gyventojų atsiminimais, kaimas buvo gatvinis. Kiekvienas žemės gabalas buvo padalintas „šniūrais“ ir turėjo savo vardus (pvz. Skerdimai, Balos, Grūšios, Totorka, Judoviškės) [7].

Kaime yra I-ojo pasaulio karo karių kapinės.
Kurkliškių kaimo šalikelėje auga daugiau nei 100 metų sulaukusi liepa. Jos aukštis siekia apie 30 m., o liemens skersmuo – virš metro [3].
Kaimą supa gražus kraštovaizdis, Pagojo, Pakalnio ežerai ir Brodo upelis tyvuliuoja viename duburyje ir sudaro vientisą hidrologinę sistemą. Čia auga apyrečiai augalai ir medžiai. Dėl šių priežasčių Pagojo ir Pakalnio ežerai ir jų apylinkės priskirtinos prie saugotinų teritorijų [11, 12].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bairašauskaitė, Tamara. Dvarininkas // Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). – Vilnius, 2011. – P. 39–69.
2. Bairašauskaitė, Tamara. Rezidencija // Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). – Vilnius, 2011. – P. 69–83.
3. Gamtiniai kraštovaizdžio objektai. – Iliustr. // Elektrėnų krašto gamta = The nature of Elektrėnai. – Vilnius, 2002. – P. 89–97.
4. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-28]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
5. Ickevičius, Augustinas. Vievio seniūnija: Vievio apylinkės // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 193–194.
6. Kulikienė, Jadvyga. Kurkliškės // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – P. 84–85.
7. Kurkliškės // Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 153–155; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_vievis/>.
8. Kurkliškės : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 256–257; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-vievio-seniunija/>.
9. Laiko vingiais: [elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. (12×24 cm): iliustr.
10. Pašventintos naujos Kurkliškių kapinės ir kryžius // Elektrėnų žinios. – 2014, spal. 24, p. 4.
11. Saugotinos teritorijos // Elektrėnų krašto gamta = The nature of Elektrėnai. – Vilnius, 2002. – P. 85–89.
12. Saugotinos teritorijos ir vertingi kraštovaizdžio objektai : Pagojo-Pakalnio ežerai ir jų apylinkės // Trakų krašto gamta. – Vilnius, 1999. – P. 46.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2022.