Liucionys

Liucionys – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, į šiaurės rytus nuo Nemenčinės, dešiniajame Neries krante. Per Nerį veda nedidelis tiltas.

Kaime gyvena 11 žmonių, 5 vyrai ir 6 moterys (2013 m.) [1].

Apie Licionių kaimą informacijos labai mažai. Kaimas minimas 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ (Warszawa, T. 7, p. 86)Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (Vilnius, 1976. T. 2).

Netoli Liucionų kaimo, ant Neries kranto stūkso didelė ola. Skališkių ola – geologinis gamtos paminklas, susiformavęs per tūkstančius metų. Neris šioje vietoje turėjo prasigraužti per gana kietas uolienas. Iš jų slėnio pakraščiuose susidarė statūs šlaitai, o vienoje vietoje – netgi ola. Dabar ji – daugmaž 3 metrų aukščio, 15 metrų pločio, įsiskverbusi į šlaito gilumą daugmaž 6 metrus. Nuo olos sienų ir lubų skambiai teškėdami krinta vandens lašai. Jau ne pirmą šimtmetį žmonės tiki, kad Skališkių oloje (dar vadinamoje Šventąja ola) varvantis vanduo ir šalia esantis šaltinis turi stebuklingą galią – gydo sergančias akis. Sunku net įsivaizduoti, kiek tūkstančių žmonių siejo ir sieja savo viltis su šia ypatinga vieta. Olos viduje – dešimtys sudegusių žvakių, palikti šventųjų paveikslėliai, rožiniai [2, 4, 8].

Apie Skališkių olą vaizdingai rašoma 1871 m. išleistoje grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionių įspūdžių knygoje „Wilija i jej brzegi“ („Neris ir jos krantai“) [9]. Aplankęs šią olą grafas rašė: „Tai buvo vaizdas iš tiesų neįprastas. Čia kiekvieną praeivį stebino uolos luitas, drąsiai kyšantis iš kalno skardžio. Ši ola ne tik savo įdomia išvaizda vilioja lankytojus – traukia dar savo šventumo kerais, kuriuos jai pripažino tų kraštų žmonės. Iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuoj pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, čia gausiai lankosi. Šventąją olą aplankiau. Jos papėdėje klūpėjo žilagalvis senelis, vilkintis drobinį palaidinė, nesudriskusį ir švarų. Rankas buvo sudėjęs, akis pakėlęs aukštyn į kryžių. Šitaip jis meldėsi dangui be žodžių, nes jo lūpos, deja, nekrutėjo. Jis kalbėjo jaudinamą sielos maldą“ [5].

Apie Liucionių (Skališkių) olos ir šaltinio istoriją bei tyrinėjimus rašo Vykantas Vaitkevičius leidiniuose „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ [6] bei „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais“ [7], Gediminas Isokas – leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai“ [2]. Yra informacijos albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego“ [4], periodikoje bei internete.

1997 m. Liucionių ola ir šaltinis įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą. Tai regioninės reikšmės mitologinis paminklas [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Isokas, Gediminas. Skališkių ola // Isokas Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 369.
3. Liucionių ola ir šaltinis [Liuciopnių k., Nemenčinės sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 23162]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-08-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
4. Šventoji Liucionių uola = Święta skała w Lucianach. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 103.
5. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. – Vilnius, 1992, p. 180-190.
6. Vaitkevičius, Vykintas. Liucionys, Nemenčinės s-ja. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 69-73.
7. Vaitkevičius, Vykintas. Mitologinių ir sakralinių objektų žvalgymai 1996-1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1996/1997, p. 481.
8. Vitkūnas, Manvydas. Pro Nemenčinę Šventosios olos link. – Iliustr. // Savaitė su TV. – 2010, Nr. 10, p. 16-17.
9. Tyszkiewicz, Konstanty. Wilija i jej brzegi = Neris ir jos krantai. – Pakart. 1871 m. knygos orig. laida. – Vilnius, 2008, p. 163-168.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2017.