Nemenčinės seniūnija

Nemenčinės seniūnija yra Vilniaus rajono šiaurės rytuose. Ji ribojasi su kaimyninėmis Bezdonių, Buivydžių, Sužionių, Paberžės ir Riešės seniūnijomis. Seniūnijos centras – Nemenčinės miestas, turintis savarankiškos seniūnijos statusą. Seniūnijoje yra 108 kaimai, didesni iš jų: Didžiosios Kabiškės (757 gyv.), Rudausiai (424 gyv.), Kreivalaužiai (401 gyv.), Tuščiauliai (187 gyv.), Eitminiškės (201 gyv.), Raudondvaris (182 gyv.). Nedideli, bet žinomi ne tik Lietuvoje – Girijos (16 gyv.), Liucionių (18 gyv.), Meškonių (24 gyv.) bei Piliakalnio (95 gyv.) kaimai.

Seniūnijos plotas 15251 ha. Iš jų 836 ha užima žemės ūkio naudmenos, 532 ha miškai, 15 ha vandenys ir kitos paskirties plotai.
Gyventojų skaičius – 3835. Iš jų 1837 vyrai ir 1998 moterys (2013 m.) [7].

Nemenčinės apylinkės pasižymi gražiu gamtovaizdžiu. Tai pušynų ir ežerėlių kraštas. Ypač turistų ir poilsiautojų pamėgtas Gėlos ežeras, esantis už 2 km į rytus nuo Nemenčinės, Nemenčinės miške. Per seniūniją teka Neris bei keletas jo intakų. Taip pat verta aplankyti gamtos paminklą – Liucionių verkiančią uolą, Europos centro kraštovaizdžio draustinį [4, 9].

 
Isokas, Gediminas. Nemenčinės urėdijos miškų istorija. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Isokas, Gediminas.

Nemenčinės urėdijos miškų istorija. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi. – Bialystok, 2014. Knygos viršelis

Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi. – Bialystok, 2014. Knygos viršelis

Nemenčinės seniūnijos teritorijoje yra 7 objektai, įtraukti Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [5].

Antrojo pasaulinio karo metais Nemenčinės apylinkėse vokiečiai išžudė apie 25 tūkstančių rusų karo belaisvių, kuriuos čia atveždavo iš Bezdonių belaisvių stovyklos.

Seniūnijoje yra architektūros paminklų. Tai Parčevskio dvaras su gamybiniais pastatais Raudondvario kaime, vandens malūno liekanos Piliakalnio kaime.
Už trijų kilometrų į vakarus nuo Nemenčinės, Nemenčinės miške yra valstybės saugomas architektūros objektas – Hitlerizmo aukų kapas. Šioje vietoje 1941 metų rugpjūčio 20 dieną policininkai sušaudė 403 Nemenčinės miestelio žydus. Šioms aukoms atminti pastatytas paminklas [3, 5].

Seniūnijos teritorijoje yra dvejos veikiančios (Eitminiškių katalikų ir Purnuškių stačiatikių) ir septynerios neveikiančios kapinės (Meškonių, Mileikių, Barūnėlių, Kalnabridžių, Pakryžės, Rudausių, Radžiūlių).

Žymus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) (1559 02 24–1640 04 02) mini Nemenčinės apylinkes odėje „Pochwała ciszy zakonnej“ [10]. Eilėraštį „Nemenčinės giria‘‘ yra parašęs poetas Mykolas Karčiauskas [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Isokas, Gediminas. Nemenčinės urėdijos miškų istorija: X tūkst. pr. Kr. – 2009 m. – Vilnius, 2010. – 192 p.: iliustr.
2. Karčiauskas, Mykolas. Nemenčinės giria: [eilėraštis] // Karčiauskas, Mykolas. Į kelią, į kraštą, 1984. – P. 47-48.
3. Kviklys, Bronius. Nemenčinės apylinkės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 185-186.
4. Nemenčinės seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 35-36.
5. Nemenčinės seniūnija // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Iliustr. – Vilnius, 2000. – T. 2 : Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 221-222.
6. Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Iliustr. – Vilnius, 2006, p. 45, 53, 66-67, 69-73, 86.
7. Vilniaus r. sav. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi / Henryk Borkowski. – Bialystok, 2014. – 131 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 126-127 (60 pav.).
9. Paczkowska, Czesława. Wiejska gmina Niemenczyn. – Iliustr. // Rejon Wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 79-81.
10. Sarbiewski, Maciej Kazimierz. Oda I. Pochwała ciszy zakonnej? tłumaczył Ludwik Kondratowicz // Poezye Ludwika Kondratowicza (Władysława Syrokomli). – Mikołów; Warszawa, 1908. – T. 6, p. 257; Priega per internetą: http://pl.wikisource.org/wiki/Poezye_Ludwika_Kondratowicza/Tom_VI.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2017