Raudondvaris – kaimas Vilniaus rajone, 5 km į šiaurės rytus nuo Nemenčinės (pakeliui link Pabradės). Tai viena iš septynių to paties pavadinimo gyvenviečių Lietuvoje. Net Vilniaus rajone yra du Raudondvariai yra Nemenčinės ir Riešės seniūnijose.

Nemenčinės Raudondvaryje gyvena 193 gyventojų (2021 m.) [1].

Raudondvario dvare gimė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Raištis (Nałęcz) herbo bajorų šeimos atstovai: žymi dailininkė Rožė Parčevskytė (lenk. Róża Parczewska; 1799–1852) [1a] ir Vilniaus pavieto 1831 m. sukilėlių vadas, politinis emigrantas Konstantinas Parčevskis (lenk. Konstanty Parczewski; 1801–1855) [8a].

Apie Raudondvario kaimo ir dvaro istoriją rašoma Miroslovo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [11]. 2014 m. išleistoje istorijos mokytojo Henriko Borkovskio (Henryk Borkowski) knygoje „Ludzie tej ziemi“ autorius remdamasis archyviniais dokumentais ir žmonių atsiminimais, aprašo Nemenčinės apylinkių, t. t. Raudondvario, ir žmonių istoriją nuo pagonybės iki II pasaulinio karo laikų. Knygoje autorius pateikia leidinių apie Nemenčinės apylinkes bibliografinį sąrašą [8]. Informacijos apie Raudondvario dvarą yra Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas“ [7], Algimanto Semaškos leidiniuose „Kelionės iš Vilniaus“ [4], „Lietuvos keliais“ [5], „Po Lietuvą“ [6]. Apie Raudondvario dvarą rašoma leidiniuose „Kresowe rezydencje. Zamki, pałace na danych ziemiach wschodnich“ [14] bei „Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej“ [7a]. Trumpą žinutę yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [8b].

Raudondvario dvaras žinomas nuo XVII amžiaus. Tada jis priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs – verslininkai – įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Pasak istorijos, bravoriškuoju alumi buvo aprūpintas ne tik Vilniaus kraštas, bet ir daugiau kaip pusė Lietuvos. Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tai buvo vienas svarbiausių industrijos kompleksų visoje Rytų Lietuvoje [3, 10].

Kaip teigia septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Nerimi laivu keliavęs ir šią kelionę knygoje „Neris ir jos krantai“ įamžinęs grafas Konstantinas Tiškevičius, „pono Parčevskio dvaras Lietuvoje žinomas dėl savo alaus daryklos, kuri porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos“ [10, 12, 13].

1992 m. Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buv. dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, kaip valstybės saugomas objektas [2].

Eilėraštį apie Parčevskių dvarą „Dydakcja dworowi Parczewskich“ yra sukūrusi poetė Jelena Garliauskienė [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2025-11-21].Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=d29f7ead-91fc-4259-94b6-b0ef3f7dc870#/>.
1a. Klietkutė, Jolanta. Rožė Parčevskytė. Róża Parczewska. – Kretinga, 2021. – 64 p.: iliustr., faks., geneal. schem., elektroninis leidinys; Prieiga per internetą: <https://issuu.com/kretingosmuziejus/docs/parcevskyte-parczewska>.
2. Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buv. dvaro sodyba [ Raudondvario k., Nemenčinės sen., Vilniaus r.; u. k. 918]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
3. Raudondvaris // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Iliustr. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 221.
4. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, 2005. – P. 89-90.
5. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 630.
6. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 672.
7. Semaškaitė, Ingrida. Raudondvaris: Vilniaus rajonas // Semaškaitė Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Iliustr. – Vilnius, [2008]. – P. 385-386.
7a. Aftanazy, Roman. Czerwony Dwór // Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – Wrocław, 1993. – T. 4: Województwo wileńskie, p. 72–75.
8. Borkowski, Henrik. Czerwony Dwór. Parczewscy. – Iliustr. // Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi – Bialystok, 2014. – P. 23-38.
8a. Bronowski, Franciszek. Konstanty Parczewski // Polski Słownik Biograficzny. – Wrocław, 1980. – T. 15, p. 217–218.
8b. Czerwonydwór// Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich – Warszawa, 1880. – T. 1 (Aa – Dereneczna), p. 847; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_I/847>.
9. Garliauskienė, Jelena. Dydakcja dworowi Parczewskich // Garliauskienė, Jelena. Szukam raju na Ziemi (Ieškau rojaus Žemėje): [eilėraščiai]. – Nemenčinė, 2014. – P. 49.
10. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis / Tiškevičius Konstantinas. – Vilnius, 1992, p. 187-190.: iliustr.
11. Gajewski, Mirosław. O podniemenczyńskim Czerwonym Dworze. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 86-93.
12. Jackiewicz, Mieczysław. Raudondvaris // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 131.
13. Przychodzień, Zygmunt. Czerwony dwór / Zygmunt Przychodzień, Krzysztof Bielski // Atrakcje archtektoniczne na turystycznych szliakach Wileńszczyzny. -Warszawa, 1999. – P. 15.
14. Rąkowski, Grzegorz Czerwony Dwór k. Niemenczyna // Kresowe rezydencje. Zamki, pałace na danych ziemiach wschodnich. – Warszawa, 2017. – T. 1, p. 287–290.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2026