Liudvinavas

Liudvinavas – Vilniaus miesto dalis, esanti miesto pietvakariuose, į rytus nuo Trakų Vokės. Vakaruose pro Liudvinavą teka Vokė (Neries intakas), rytuose už 1,5 km prasideda Panerių miškas.

Vietovardis Liudvinavas, manoma, yra asmenvardinės kilmės. Tuo vardu buvo vadinamas šioje vietoje buvęs kaimas [3].

Liudvinave yra gimęs operos dainininkas Stanislavas Gruščinskis (Stanisław Gruszczyński, 1891–1959), dainavęs Lenkijos teatruose. Ten miręs ir palaidotas.

Dawydenko, Stefania. Moje Ludwinowo: znane i nieznane. – Vilnius, 2015.  Knygos viršelis

Dawydenko, Stefania. Moje Ludwinowo: znane i nieznane. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Apie Liudvinavo vietovę mažai rašyta. Labai trumpai rašoma „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [2]. Keliautojo, publicisto Vinco Uždavinio knygelėje „Po Vilniaus apylinkes“ yra ir senojo Liudvinavo kaimo nuotrauka [4]. Apie Liudvinavą rašoma kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ (Vilnius, 2015). Išleista Stefanijos Davydenko (Stefania Dawydenko) knyga „Moje Ludwinowo: znane i nieznane“ [6]. Knygos autorė yra kilusi iš Liudvinavo, buvusi ilgametė Liudvinavo mokyklos mokytoja. Rašydama apie savo gimtąjį kaimą, autorė naudojosi archyviniais dokumentais. Šio leidinio ištraukų buvo spausdinama internete (žr. adresu). Reportažus apie šių laikų gyvenimą yra parengę rašytojas Eugenijus Danilevičius [1], žurnalistė Ligita Valonytė [5] ir kt. Apie naujo kryžiaus pašventinimą rašė žurnalistė Irena Mikulevič [7]. 

Senovėje Liudvinavas buvo rėžinis kaimas. Publicistas, žurnalistas Vincas Uždavinys, daug keliavęs po Vilniaus apylinkes, minėjo šią vietovę. Čia sovietmečiu buvo Mičiurino vardo kolūkis, garsus daržininkystės produkcija. Tada abipus grįstos akmenimis kaimo gatvelės viena greta kitos tęsėsi pirkios ir ūkio trobesiai. Kitame kaimo gale, prie geležinkelio, stovėjo dviejų aukštų mokykla. 1969 m. Liudvinavas prijungtas prie Vilniaus miesto [1, 2, 4].

Ir dabar ši Vilniaus miesto gyvenvietė labiau primena kaimą. Dauguma Liudvinavo gatvės namų yra mediniai. Prie namų žmonės turi daržus, gano gyvulius. Šalia nedidelių sklypų veikia pramonės įmonės: asfaltbetonio gamybos įmonė, keli autoservisai, chemikalų sandėliai. Pagrindinė Liudvinavo gatvė, pavadinta taip pat kaip ir vietovė, driekiasi vieną kilometrą aštuonis šimtus metrų. Čia yra maisto produktų parduotuvės, stovi medinė Liudvinavo pagrindinė mokykla. Į šią lenkų ir rusų mokyklą susirenka vaikai ir iš aplinkinių gyvenviečių: Gurelių, Trakų Vokės, Naujakiemio. Liudvinavo senbuviai pasakoja, kad XX a. pradžioje toje vietoje, kur dabar yra medinė Liudvinavo pagrindinė mokykla, buvusi bažnyčia. Bažnyčia nebuvo pašventinta, todėl žmonės ją patys nugriovė. Dabar gyventojai važiuoja į Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos koplyčią. Kadaise kaime buvo ir paštas, biblioteka, medicinos punktas. Vokiečių okupacijos metais partizanai ties Liudvinavu nuvertė nuo bėgių vokiečių karinį ešeloną [5].

2014 m. Liudvinave gyventojų iniciatyva, kaip tikėjimo simbolis, buvo pastatytas kryžius su Dievo Motinos skulptūrėle. Tai jau trečias pašventintas kryžius šioje vietovėje. Liudvinavo gyvenvietės ribas ženklina du kryžiai: vienas metalinis, kitas – medinis. Kai medinis kryžius ėmė nykti, gyventojai ėmėsi gelbėjimo iniciatyvos ir pastatė naują [7].

2012 m. Liudvinave buvo įrengtos pirmosios Vilniuje gyvūnėlių kapinės. Prie šių kapinių yra privažiavimas nuo Lentvario gatvės, yra kelio nuorodos ir informacinės lentelės.

Literatūra ir šaltiniai

1. Danilevičius, Eugenijus. Kaimas, virtęs sostinės gatve: [apie Liudvinavo gyvenvietę]. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1979, rugs. 18.
2. Liudvinavas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 465.
3. Maciejauskienė, Vitalija. Vilniaus miesto vietovardžiai // Mūsų kalba – 1973, Nr.6, p. 4-5.
4. Uždavinys, Vincas. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1958, p. 71.
5. Valonytė, Ligita. Liudvinavo senbuvių gyvenimas verda dviejų kilometrų ilgio gatvėje: [apie Liudvinavo gyvenvietę]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1999, rugs. 1, priedas „Sostinė“, p. 8.
6. Davydenko, Stefanija. Moje Ludwinowo : znane i nieznane. –  Vilnius, 2015. – 198, [2] p. : iliustr., portr.
7. Mikulewicz, Irena. Znak wierności Bogu: w Ludwinowie poświęcono nowy krzyż. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2014, 29 maja-4 czerwca (nr 22), priedas „Rota“), p. 1, 5.

Parengė: Nijolė Radžiūnienė (Vilniaus m. SCB, Gerosios Vilties biblioteka), 2010; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016