Maikūnai – kaimas Buivydžių seniūnijoje, Bezdonių miškų pakraštyje, netoli nedidelio, dabar nusausinto Punžos upelio.

2021 m. Statistikos departamento duomenimis kaime gyveno 10 žmonių [1].

Kaimo pavadinimas istoriniuose dokumentuose minimas XVII a. pradžioje, ir du šimtmečius jis priklausė Pilviškų dvarui, priklausančiam Vilnijos basųjų karmelitų vienuolynui.

Šis kaimas niekada nebuvo didelė gyvenvietė. Tai buvo tipiškas gatvinis kaimas: ūkiai buvo statomi palei kelią, einantį per kaimą, o gyvenvietės gale buvo kaimo kapinės, apaugusios senais medžiais ir mediniu kryžiumi. Tarpukariu kaime gyveno per šimtą gyventojų.

Vertingos informacijos apie Maikūnų kaimo istoriją yra Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [3] bei 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodine „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [4]. Ši vietovė minima leidinyje „Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ“ (Вильна, 1905), statistikos sąraše „Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie“ (Warszawa, 1938, p. 71). Yra informacijos periodinėje spaudoje ir internete [1, 2].

Apie tai, kad šiuose apylinkėse žmonės gyveno nuo seno, įrodo prieš kelerius metus kaime stovėjas nedidelis akmeninis luitas su gana gilia įduba. Tai buvę girnos, tiksliau, tik fragmentas, kadaise naudotas grūdams malti. Archeologai mano, kad tokie įrenginiai buvo naudojami mažiausiai prieš tūkstantį metų. Šlako sąvartynas, esantis miške netoli kaimo, liudija apie senovės paprotį lydyti geležį iš molio rūdos.

Maikūnuose yra keletas įdomių istorinių vietų. Prie įvažiavimo į kaimą stovi senas, smarkiai apgadintas kryžius. Pasak vietos gyventojų, jam turėtų būti bent 200 metų (tariamai, jis buvo pagamintas iš dervinės pušies). Šis kryžius stovi buvusiose kaimo kapinėse. Niekas neprisimena, kada jie buvo naudojami. Netoli kaimo yra dar vienos kapinės, vietinių gyventojų vadinamos „prancūziškomis“ kapinėmis (tariama, kad Napoleono laikais jose buvo laidojami kareiviai). Pranešama, kad ant pušimis apaugusios kalvos rasti daiktai, panašūs į „sagas“, „globėjus“ ir „šalmus“. Palaidotų prancūzų (kartais minimi ir švedai) legenda dažniausiai siejama su statiniais, kurie kadaise buvo pagoniškos laidojimo vietos. Šis piliakalnis greičiausiai tarnavo kaip laidojimo vieta kremuotiems vis dar pagonių gyventojų iš apylinkių palaikams. Iš šios tolimos praeities kaime girdėta legenda pasakoja apie akmenį netoli Maikūnu, po kuriuo paslėptas užburtas lobis (lobis mirtingiesiems tampa prieinamas, kai į akmenį trenkia žaibas). Vėl susiduriame su senovės pagoniškų įsitikinimų liekanomis, kurios vietos gyventojų atmintyje išliko simbolinių legendų pavidalu.

Senųjų kaimo gyventojų atmintyje išliko pasakojimai apie lokius, kadaise klajojusius po apylinkes. Senbuviai Marianas Nonievičius ir Vladislavas Babičius pasakoja, kaip kartą plėšrus žvėris priartėjo prie pat kaimo, o kaimo kapinės nukentėjo, kai lokys iškasė ir į mišką nutempė ką tik palaidotą lavoną. Kitą kartą lokys pagrobė du pririštus kumeliukus iš ganyklos, bet pakeliui į mišką jiems teko kirsti nedidelę upę. Lokys, būdamas protingesnis gyvūnas, ėjo lieptu ir vedė kumeliukus už kamanų, kai šie braidė per upelį. Šie savo ruožtu įstūmė plėšrūną į vandenį ir jį paskandino. Šiose pasakoimuose greičiausiai yra tiesos, tačiau jie turi pasakos prieskonių, nes jos veikėjai pasižymi labiau žmogiškomis nei gyvūniškomis savybėmis.

Literatūra ir šaltiniai

1. Maikūnai [interaktyvus]. 2023 [žiūrėta 2025-07-31]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Maik%C5%ABnai>.
2. Gajewski, Mirosław. Moja mała ojczyzna: Wieś Majkuny // Nasza Gazeta. – 2000, Nr 7 (496), p. 3–4. Prieiga per internetą: <https://archiwum2000.tripod.com/496/majkun.html>.
3. Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno: Czas, 2002. p. 23–24. Prieiga per internetą: <https://pogon.lt/biblioteka/39-nasze-podwilenskie-ojczyzny.html>.
4. Majkuny // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich – Warszawa, 1881. – T. 2 (Derenek-Gżack), p. 903. Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_V/921>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2025