Buivydžių seniūnija yra Vilniaus rajono rytuose, pasienyje su Baltarusija. Ji ribojasi su Nemenčinės, Bezdonių, Lavoriškių seniūnijomis bei Baltarusija. Seniūnijos teritorijoje yra 28 kaimai ir 37 vienkiemiai. Didžiausios gyvenvietės: seniūnijos bei parapijos centras – Buivydžių kaimas (272 gyv.), Punžonys (155 gyv.), Šventininkai (70 gyv.), Kaniūkai (48 gyv.) (2013 m.) [7].

Seniūnijos plotas – 9840 ha. Šio ploto 4840 ha užima žemės ūkio naudmenos, 5000 ha – miškai [4].
Gyventojų skaičius – 974 (2011). Iš jų 3,7% – lietuvių, 86,6% – lenkų, 3% – rusų, 6,7% – baltarusių.

Buivydžių apylinkės pasižymi gražiu gamtovaizdžiu. Kalvoti miškai – Buivydžių aukštuma – tai Medininkų aukštumos dalis. Per seniūniją teka antra pagal dydį Lietuvos upė Neris, bei jos intakas Buivyda [6, 24].

Tai, kad Buivydžių apylinkėse gyventa nuo senų laikų patvirtina Pakalnių, Santakos, Pilviškių, Šventininkų, Rėvos, Šlepiškių bei 2 Skersabalių pilkapiai, Rėvos, Pašulniškių piliakalniai [1, 6, 10, 13, 16]. Seniūnijos teritorijoje yra išlikę Buivydžių ir Punžonių buvusių dvarų sodybų liekanos.

Buivydžių apylinkėse dauguma gyventojų kalba lenkų kalba. Gyventojai turi net savo tarmę, kuri yra sulaukusi kalbininkų dėmesio. Apie Buivydžių tarmę Barbara Dvilevič (Barbara Dwilewicz) parašė knyga „Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie“ („Vilniaus krašto Buivydžių kaimo kalba“) [19]. Apie kalbos ypatumus rašė ir Inga Macejevska straipsnyje „Nasza Bujwidzka mowa“ („Mūsiškė Buivydžių apylinkių šnekta“) [23].

Dwilewicz, Barbara.

Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie. – Warszawa, 1997. Knygos viršelis

Buivydžių seniūnijos Šukiškių kaime yra gimęs Vroclavo (Lenkija) arkivyskupas, kardinolas Henrykas Romanas Gulbinovičius (Henryk Roman Gulbinowicz) (g. 1923 10 17) [20].

    Buivydžių herbas

2012 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, dekretu Nr. 1K–1039 patvirtino Buivydžių herbą (žr. adresu).

Buivydžių kaimas įsikūręs kairiajame Neries krante, kur į ją įteka Buivydos upelis. Šioje vietoje Neris daro didelį vingį, vadinama Buivydžių kilpa.

Buivydžiai – seniūnijos centras, kuriame gyvena 272 žmonių (2013 m.) [7].

Buivydžiuose veikia vidurinė mokykla, vaikų darželis, paštas, kultūros centras, biblioteka. Yra bažnyčia, kapinės.

Tiksli Buivydžių vardo kilmė nežinoma. Manoma, kad jis yra kilęs nuo Buivydos upelio pavadinimo [21].

Rašytiniuose šaltiniuose Buivydžių palivarkas minimas 1688 m. Vėliau čia buvo dvaras, priklausantis Radziševskių giminei. XVIII a. pabaigoje tuometinis Vilniaus maršalka Mikalojus Radziševskis (Michał Radziszewski) pagal architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą dvare pastatė puošnius rūmus, o vietoj nedidelės koplyčios – medinę bažnyčią [8, 11].

1857 metais Buivydžiuose apsilankęs archeologas, etnografas grafas Konstantinas Tiškevičius (Konstanty Tyszkiewicz) savo veikale „Wilija i jej brzegi“ („Neris ir jos krantai“) rašė: „Pats dabar stebiuosi, matydamas tuose rūmuose išlikusias gražios tenykštės interjero liekanas – didžiulius brangius gobelenus, puikiausius senus saksų porceliano indus, itin vertingus paveikslus, nemažus mineralų rinkinius ir t. t.“ [15, 25].

1790 m. statyta medinė Šv. Jurgio bažnyčia buvo ypatingas klasicistinio meno kūrinys. Deja, toji bažnyčia 1982 m. sudegė. 1985–1986 m. ant tų pačių pamatų buvo atstatyta panaši mūrinė [5]. Bažnyčioje yra trys dailės kūriniai: molbertinės tapybos paveikslas „Šv.Jurgis“ bei Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo medinės skulptūros. Bažnyčios kiemo dešiniame kampe stovi kvadratinio plano, smailios aukštos piramidės formos koplyčia. 1820 m. šiam architektūros paminklui buvo suteiktas Floriono vardas [8].

1992 m. Buivydžių dvaro sodybos vieta įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Tai vietinės reikšmės archeologinis, istorinis ir kraštovaizdžio paminklas (u. k. 889) (žr. adresu) [13].

Apie Buivydžių istoriją yra rašęs istorikas Miroslovas Gajevskis (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ bei straipsniuose [20]. Naujausios informacijos apie Buivydžius lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbomis pateikiama Alinos Balčiūnienės ir Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvo (Baltarusija) 2013 m. išleistoje knygoje „Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej“ [2]. Knyga iliustruota šiuolaikinėmis objektų nuotraukomis. Pridedamas Ašmenos aukštumoje esančių lankytinų vietų žemėlapis. Pateikiamas leidinių bibliografinis sąrašas.

Konwicki, Tadeusz. Bohiń – Warszawa, 1987. Knygos viršelis

Turistinės informacijos apie Buivydžius galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Po Lietuvą“ (Vilnius, 2002), „Lietuvos keliais“ [14], Varšuvoje (Lenkija) Mečislavo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [20] bei leidiniuose „Vilniaus regionas: kultūrinio turizmo maršrutai“ [3] ir „Вильнюсский регион: маршруты культурного туризма“ [26]. Naujausios informacijos apie religinį paveldą yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [5].

Žymus lenkų rašytojas Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), tarpukario metais gimęs Vilniuje, mini Buivydžius kūrinyje „Bohin“ [22]. Kaip rašo literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda straipsnyje apie T. Konvickio kūrybą, „Mitologinės mnemotechnikos [gr. mnēmē – atmintis – teksto rengėjų pastaba] principai taikomi ir kuriant kvaziistorinį romaną „Baina“ („Bohiń“, 1987), kurio veiksmas rutuliojasi XIX antrojoje pusėje, Buivydžių apylinkėse ir šalia miestelio išsidėsčiusiuose palivarkuose, kurių liekanų galima rasti ir šiandien“ [22].

Buivydžių seniūnijos gyventojus aptarnauja Vilniaus rajono CB Buivydžių kaimo filialas. Biblioteka įkurta 1949 metais [9]. Bibliotekos fondą sudaro 5278 fiz. vnt. dokumentų, iš kurių apie 30 egz. – kraštotyros spaudiniai. Kraštotyros kartotekos apimtis – apie 70 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Jonas. Pilviškių pilkapynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 327.
2. Balčiūnienė, Alina. Buivydžiai // Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej / [teksto autoriai Alina Balčiūnienė, Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvas]. – Iliustr. – Vilnius, 2013. – P. 106-111.
3. Buivydžiai: tradicinė medinė architektūra. – Iliustr. // Vilniaus regionas: kultūrinio turizmo maršrutai. – Utena, 2012. – P. 23.
4. Buivydžių seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 2005. – P. 14-15.
5. Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia = Kościół pw. św. Jerzego w Bujwidzach. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 12-13.
6. Česnulevičius, Algimantas. Buivydžių aukštuma, Buivydžių moreninis masyvas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 579.
7. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013 10 24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Jankevičienė, Algė. Buivydžių bažnyčia ir Radziševskių mauzoliejinė koplyčia // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 307.
9. Košinskienė, Elena. Lietuvos TSR bibliotekos. – Vilnius, 1979. – D. 2, p. 124.
10. Kviklys, Bronius. Buivydžiai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 189.
11. Kviklys, Bronius. Buivydžiai. Švč. Jurgio parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 118-120.
12. Misius, Kazys. Buivydžiai // Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas / Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. – Vilnius, 1993. – P. 530-531.
13. Ostrauskas, Tomas. Pilviškių senovės gyvenvietė. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2002. – P. 32-34.
14. Semaška, Algimantas. Buivydžiai // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 622.
15. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis / Tiškevičius Konstantinas. – Vilnius, 1992. – 396, [1] p.: iliustr.
16. Vaitkevičius, Vykintas. Pakalnių pilkapiai (Vilniaus r.) / Vaitkevičius Vykintas. – Iliustr., schem. – Bibliogr.: 40 pavad. // Lietuvos archeologija. – T. 26, p. 47-72.
17. Vaitkevičius, Vykintas. Pakalnių pilkapių tyrinėjimai; Skersabalių I pilkapių grupės tyrinėjimai 1999 m. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1999. – P. 225-235.
18. Vaitkevičius, Vykintas. Santakos pilkapynas [Vilniaus rajonas]. – Brėž. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2001. – P. 102-105.
19. Dwilewicz, Barbara. Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie. – Warszawa, 1997. – 139 p. – Su bibliogr.
20. Gajewski, Mirosław. Dzieje ziemi bujwidzkiej. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 5-48.
21. Jackiewicz, Mieczysław. Buivydžiai // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 127-128.
22. Konwicki, Tadeusz. Bohiń. – Warszawa, 1987. – 182, [1] p.
23. Maciejewska, Inga. Nasza bujwidzka mowa Wileńszczyzna. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2007, 15-21 marca, priedas „Rota“, p. 3.
24. Paczkowska, Czesława. Gmina Bujwidze. – Iliustr. // Rejon wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 53-57.
25. Tyszkiewicz, Konstanty. Wilija i jej brzegi = Neris ir jos krantai. – Pakart. 1871 m. knygos orig. Laida. – Vilnius, 2008. – XVI, 362, [1] p.
26. Буйвиджяй: традиционная деревянная архитектура // Вильнюсский регион: маршруты культурного туризма – Utena, 2012. – P. 23.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2016