Punžonys – kaimas Buivydžių seniūnijoje, 4 km į šiaurės vakarus nuo Buivydžių. Piečiau kaimo teka Paunžė.

Punžonys – seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 155 žmonės. Iš jų – 75 vyrai ir 80 moterų (2013 m.) [2].

Veikia Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Punžonys“.

Manoma, kad gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo šalia tekančios Paunžės upės pavadinimo [7].

Vertingos istorinės informacijos apie Punžonių kaimą ir jo apylinkes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [9]. Plačiausiai apie Punžonių istoriją rašoma istoriko Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“. Čia pateikiama ir archyvinių dokumentų apžvalga [7]. Trumpa žinutė apie kaimą yra „Mažojoja lietuviškoja tarybinėje enciklopedijoje“ [4]. Apie Punžonių dvarą, kaip kultūros paveldo objektą, informacijos galima rasti Ingridos Semaškaitės  „Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinyne“ [5], monografijoje „Dubingių mikroregionas ir Lietuvos valstybės ištakos“ [1], respublikinėje bei rajono spaudoje [6, 8].

Rašytiniuose šaltiniuose Punžonys minimas nuo XVI amžiaus. 1567-aisiais atliktame Lietuvos kariuomenės surašymo akte minima, kad Janas Mažeiko (Jan Marzejko) iš Punžonių pateikė arklį su šarvais ir pats, kartu su savo tarnu Andrejumi Stackevičiumi, tarnavo Borkulobos padalinyje. 1571 m. Tomaš Krajova (Tomasz Korjwa) dalį žemės pardavė Stanislavui Voropajui (Stanisław Woropaj) [7].

1631 m. karalius Augustas III Punžonių seniūniją perdavė Jano Zuznos (Jan Zuzna) valdymui. XVIII a. pradžioje Punžnys priklausė Buchoveskių giminei, vėliau – Onufrijui Snarskiui (Onufry Snarski). 1791 m. Snarskio sūnus Ignacis už 30 tūkstančių zlotu pardavė žemes Juzefui Tomaševskiui (Józef Tomaszewski). XIX a. 1-ojoje pusėje minimas Punžonių dvaras, priklausęs Balinskiams [7].

1864 m. Punžonių kaime buvo 10 namų, kuriose gyveno 101 katalikas [9].

Kaime yra išlikę buvusio Punžonių dvaro sodybos fragmentų: rūmai, arklidė/karvidė, jauja, svirnas.

1992 m. Punžonių dvaro sodybos fragmentai įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų laikinąjį sąrašą [3].

2005 m. į rytus nuo kaimo per Nerį pastatytas Balingrado tiltas. Nuo tilto matosi Punžonių dvaras.

2011 m. pastatytas kryžius [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dubingių mikroregionas ir Lietuvos valstybės ištakos: [monografija]. – Vilnius, 2015, p. 231-232.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013 10 24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Punžonių buv. dvaro sodybos fragmentai [Punžonių k., Buivydžių sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 916]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-04-07]. Prieiga per internetą: < https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>. 
4. Punžonys //  Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- Vilnius, 1968. – T. 2, p. 943.
5. Semaškaitė, Ingrida. Vilniaus rajonas // Semaškaitė, Ingrida. Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, [2009]. – T. 2: Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskritys, p. 291-315.
6. Bożerocki, Tomasz. Pryciuny, Balingródek… Wileńszczyzna: wakacyjne wędrowanie / Tomaz Bożerocki. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2013, nr 8, p. 43-45.
7. Gajewski, Mirosław. Dzieje ziemi bujwidzkiej. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 5-48.                                                                  
8. Gajevski, Miroslav. Wyświęcono krzyż w Punżanach / Mirosław Gajewski. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2011, 12-18 maja (nr 19), priedas „Rota” (nr 647), p. 6.
9. Punżany // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1888. – T. 9 (Pożajście-Ruksze), p. 303; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_IX/310>.     

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2021