Pričiūnai – viensėdis Buivydžių seniūnijoje, 6 km į pietvakarius nuo Punžonių. Pietuose plyti Akmentilčio miškas.

Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo duomenimis Pričiūnuose gyveno 7 žmonės [1].

Vertingos informacijos apie Pričiūnų kaimo istoriją yra Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [3] bei 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodine „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [5]. Ši vietovė minima vienuolės Vandos Boniševskos knygose ir leidiniuose apie palaimintąją. Apie Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčią rašoma leidinyje „Vilniaus rajono sakralinis paveldas=Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego“ [4]. Yra informacijos periodinėje spaudoje ir internete [1, 2].

Apie tai, kad Pričiūnų apylinkės gyventa nuo senų laikų rodo netoli Dolnos kaimelio esantis didelis pilkapis. Prieš kelerius metus Lietuvos archeologų komanda atliko tyrimus šioje vietoje, kurie atskleidė, kad kapinės buvo naudojamos kelis šimtmečius. Kapinės greičiausiai datuojamos X–XI a. po Kr. Istoriniai įrašai apie Pričiūnus siekia XVI a. vidurį.

1704 m. Lenkijos karalius Augustas II Saksonija padovanojo Pryčiuliškų (dab. Pričiūnų) kaimą Dominikui Šaniavskiui.1791 m. kaimas atiteko Antonijui Trappui. Trappo laikais Pričiūnuose buvo pastatyta rezidencija.Paskutinis savininkas gerokai padidino savo turtą, pirkdamas žemę iš kaimynų.1811 m. Pričiūnų dvaras atiteko Juzefui Kolinskiui. 1818 m. dvarelį įsigijo Antoniujus Lazarevičius (Antoni Łazarewicz). Maždaug po dvylikos metų jo sūnus Antonijus jaunesnysis čia pastatė mūrinę koplyčią, kuri turėjo tarnauti kaip amžinojo poilsio vieta Lazarevičių šeimos nariams.

XIX a. pabaigoje dvarų žemės buvo nuomojamos. Žemę išsinuomoję žemvaldžiai pamažu ją atpirkdavo. Atsirado nemažai nedidelių užkampių, priklausančių vienai, retai – dviem šeimoms. Žemė, esanti greta Pryciunų dvaro, atiteko Rodzevičių (Rodzewicz) šeimai.

Vėliau Pričiūnų dvarelį perėmė vienuolės, priklausančios Angelų seserų ordinui.

Seserų vienuolių pastangomis 1925 m. Pričiūnuose buvo atidaryta mokykla, turėjusi biblioteką (146 tomai), veikė dramos būrelis (13 narių) ir bendruomenės centras, kuriame vykdavo susibūrimai, skaitymai ir spektakliai.

1950 m. pavasarį, už NKVD ieškomo kunigo Antonio Zombeko slėpimą, vienuolės kartu su besislapstančiu kunigu ir mokyklos direktoriumi Medardu Gajevskiu buvo suimti ir ištremti darbams į lagerius.

Laikui bėgant, griūvantys dvaro pastatai buvo nugriauti. Dabar likę tik piktžolėmis apaugę pamatai [3].

Kaime yra veikianti šv. Ignoto koplyčia. Kopyčia pastatyta 1837 m. Jos statybą fundavo Antonijus Lazarevičius (lenk. Antoni Łazariewicz). Sumanyta kaip Lazarevičių šeimos – nedidelio vietos dvaro šeimininkų – amžinojo poilsio vieta. Atgimimo metais koplyčia renovuota [4].

Mūrinė koplyčia priklauso Buivydžių šv. Jurgio parapijai, garsėjančiai šv. Ignoto atlaidais. Atlaidų pamaldų centre yra Angelų seserų kongregacijos vienuolė stigmatikė Vanda Boniševska (1907–2003), Pričiūnuose gyvenusi nuo 1933 m. iki jos arešto 1950 m. Buivydžių parapijoje vyksta V. Boniševskos atminimo savaitė, kuri paprastai baigiasi tradiciniu piligriminiu žygiu „Sesers Vandos Boniševskos pėdsakais. Buivydžiai–Pričiūnai“. Žygis vyksta apie 4 valandas, užbaigiamas Pričiūnų koplyčioje. Per pamaldas prisimenamas didelis Angelų seserų kongregacijos indėlis į Buivydžių parapiją [2].

2011 m. rugsėjo mėn. parapijiečių iniciatyva virš koplyčios įėjimo buvo įtaisytos atminimo lentos. Vienoje iš jų pagerbiamas koplyčios fundatorius Antonas Lazarevičius ir įrašyti koplyčios pastatymo metai – 1837-ieji. Kitoje minima Vanda Boniševska, Angelų seserų kongregacijos vienuolė, kuri Pričiūnuose gyveno beveik 20 metų ir pagarbą tarp parapijiečių pelnė savo nenuilstama apaštališka veikla, pagalba persekiojamiems bei savo stigmomis. Lentų autoriai – Diana ir Edvardas Gurčenkai, rėmėjas – Romualdas Babičuis [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Pričiūnai [interaktyvus]. 2023 [žiūrėta 2025-08-06]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Pri%C4%8Di%C5%ABnai>.
2. Vorobej, Teresa. Gėrį nuo blogio atskirti mokinanti savaitė: [apie Šv. Ignaco Lojolos atlaidus Priciūnuose ir seseriai Vandai Boniševskai atminti skirtus renginius]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2014, liep. 31/ rugpj. 6, p. 1, 5.
3. Gajewski, Mirosław. Dzieje Pryciun. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 5–48. Prieiga per internetą: <https://pogon.lt/biblioteka/39-nasze-podwilenskie-ojczyzny.html>.
4. Kaplica pw. św. Ignacego Loyoli w Pruciunach = Pričiūnų Šv. Ignoto koplyčia. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 94.
5. Pryciuny // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich – Warszawa, 1888. – T. 9 (Pożajście – Ruksze), p. 113. Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_IX/113>.
6. Vorobiei, Teresa. Śladami „ukrytei mistyczki“: [apie atminimo lentos, skirtos V. Boniševskos atminimui įamžinti, atidengimą ir pašventinimą]. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2011. – nr 32. Priega per internetą: <http://tygodnik.lt/201132/wiesci3.html>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2025