Mozūriškės – kaimas Zujūnų seniūnijoje šalia Čekonės upelio (Neries dešinysis intakas).

Kaime gyvena 49 žmonės (2021m.) [1].

Kalbininko Jono Jurkšto teigimu, vietovardis Mozūriškės – tai būdingas Vilniaus kraštui oikonimas, padarytas iš asmenvardžio su priesaga – išk – ir galūne – ės. Šis pavadinimas priskiriamas prie senųjų vietovardžių, kurie fiksuojami XVII–XIX amžiaus šaltiniuose [2].

Rašytiniuose šaltiniuose apie Mozūriškių kaimą informacijos nėra daug. Šiek tiek istorinių duomenų yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [7]. Bendrojo pobūdžio informacija pateikiama „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [3]. Kaimas minimas „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (Vilnius, 1976. T. 2), Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [2], leidinyje „Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskie“ [9]. Legendų ir padavimų apie Mozūriškėse esančias šventvietes yra Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“ [5] ir Vladislavo Sirokomlės muziejaus išleistame rinkinyje „Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna“ [8, p. 39, 55]. Apie Mozūriškių dvarą rašoma 2025 m. VRTC išleistame leidinyje „Vienos dienos turistiniai maršrutai Vilniaus rajone. Turistinis gidas“ [3a]. Kažkiek informacijos yra internete.

XVIII a. Mozūriškės priklausė Juzefui Sulistrovskiui. 1805 m. dvaro savininku nurodomas Vitebsko vaivada Antanas Prozoras, XIX a. viduryje už skolas jis perimtas Teodoro Ilakovičiaus. 1918–1920 m. dvaras atiteko papulkininkiui J. Dambrovskiui, kuris su šeima čia gyveno iki 1939 m. Po II pasaulinio karo pastatas buvo naudojamas kaip mokykla. Nuo 1812 m. iki mirties Mozūriškių dvare gyveno Karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio dvaro geografas (nuo 1764 m.), žymiausias XVIII a. Lenkijos karo kartografas, entomologas, Karališkosios armijos pulkininkas Hermanas Karolis Perthéesas (1740–1815) [6].

Yra žinoma, kad 1886 m. Mozūriškių palivarke gyveno 45 žmonės. Iš jų: 4 pravoslavai, 36 katalikų ir 5 žydai. Vienkiemyje buvo 2 namai, kuriose gyveno 10 žmonių [7]. 1931 metais palivarke, priklausančiam Maišiagalos apylinkei, buvo 3 namai, kuriose gyveno 17 žmonių. Palivarke – 4 namai su 26 gyventojais [9].

1992 m. Mozūriškių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip nacionalinės reikšmės architektūrinis ir kraštovaizdžio ir želdinių paminklas. Sodybos kompleksą sudaro 2 dvaro sodybos namai, 2 ūkiniai pastatai, kumetynas ir parko fragmentai. Ji pasiekiama nuo Vilniaus važiuojant link Čekoniškių, Mozūriškėse pasukus V. Jasinskio gatve [4].

2019–2024 m. dvaras buvo restauruojamas. Dabar Čia puoselėjamos Vilniaus krašto tradicijos, papročiai, amatai bei kulinarinis paveldas, įvairios kultūrinės veiklos. Kuriamas Verbų muziejus.

Mozūriškių kaime, prie Čekonės upelio, yra 2 vietos, įtrauktos į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2024-02-09]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/2021_m._Lietuvos_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas>.
2. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 12.
3. Mozūriškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 641.
3a. Mozūriškišių dvaras // Vienos dienos turistiniai maršrutai Vilniaus rajone. Turistinis gidas. – [Bareikiškės], [2025]. – P. 25; Priega per internetą:<https://www.vrtic.lt/wp-content/uploads/2025/10/Vienos-dienos-turistiniai-mar%C5%A1rutai.pdf>.
4. Mozūriškių dvaro sodyba [Mozūriškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 902]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
5. Vaitkevičius, Vykintas. Mozūriškės, Zujūnų seniūnija: Akmuo su pėda; Akmuo su dubeniu. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 79-80.
6. Buczek, Karol. Perthées Herman Karol de // Polski Słownik Biograficzny. – Wroclaw, 1980. – T. 25, p. 638.
7. Mazuryszki (1, 2) // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1885. – T. 6, (Malczyce–Netreba), p. 214; Prieiga per internetą:<http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_XV_cz.2/311>.
8. Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – 96 p., iliustr.
9. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej. – Warszawa, 1938. – T. I: Województwo wileńskie, p. 65; Prieiga per internetą: <https://pbc.biaman.pl/dlibra/publication/7950/edition/7592/content>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2017, 2026.