Zujūnų seniūnija yra Vilniaus rajone į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Zujūnų seniūnija yra 11 km. nuo sostinės centro, faktiškai – vakarinis Vilniaus priemiestis. Ji ribojasi su kaimyninėmis Sudervės, Avižienių, Vilniaus miestu ir Trakų rajonu.

Seniūnijoje yra 45 kaimai, didesni iš jų: Buivydiškės (1314 žm.), seniūnijos centras – Zujūnai (1660 žm.), Gineitiškės (1093 žm.), Antežeriai (601 žm.). Nedideli, bet gana garsūs ne tik Lietuvoje šios seniūnijos Čekoniškių (240 žm.), Šilėnų (90 žm.) bei Kriaučiūnų (14 žm.) kaimai.

Seniūnijos plotas – 51 km². Šio ploto 52% užima žemės ūkio naudmenos, 32% – miškai, 18% – vandenys ir kitos paskirties plotai.
Gyventojų skaičius – 6627 žmonių. Iš jų – 3221 vyras ir 3406 moterys (2013 m.) [3].

Seniūnijoje veikia paštas, aukštesnioji žemės ūkio mokykla, 2 vidurinės mokyklos, 2 pagrindinės mokyklos, pradinė mokykla, 2 medicinos punktai bei kiti visuomenės paskirties ir kultūros organizacijos, yra 10 kapinių [13, 14, 15].

     Zujūnų herbas

2022 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, dekretu Nr. 1K-1154 patvirtino Zujūnų herbą (žr. adresu). Pagrindinis herbo elementas – auksiniame herbo skyde vaizduojamos trys žalios ir raudonos spalvos verbos, turinčios sidabrinės spalvos gėlyčių elementų. Zujūnų heraldikos projektavimą atliko dailininkas, dizaineris, Vilniaus Dailės akademijos profesorius Rolandas Rimkūnas.

Ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų Zujūnų seniūnija garsėja savo verbomis. Šių vietovių moterys verbų pynimo tradicijas perduoda iš kartos į kartą [1, 5, 10].

Zujūnų apylinkės pasižymi gražiu gamtovaizdžiu. Jų teritorijoje yra Medžiakalnio geomorfologinis draustinis, Griovių geomorfologinis draustinis, Neries regioninis parkas [12, 13]. Zujūnų seniūnijoje yra daug objektų, įtrauktų į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [8].

Zujūnų gyvenvietė įsikūrusi prie pat Vilniaus miesto, faktiškai tai vakarinis Vilniaus priemiestis.

Zujūnai – seniūnijos ir seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 1457 gyventojai (2013 m.) [3].

Vertingos istorinės informacijos apie Zujūnų kaimą yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [15]. Bendrojo pobūdžio informacija apie Zujūnus pateikiama „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [11], „Visuotinės lietuvių enciklopedijoje“ [12] bei „Tūkstantmečio knygoje“ [14]. Apie Zujūnų seniūnijos šventvietes rašoma Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“ [8].

Apie tai, kad šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų, įrodo netoli Zujūnų esantis Naujosios Rėvos piliakalnis. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia. Vietinių žmonių piliakalnis vadinamas „Ruskij Kostiol“ arba tiesiog „Popu“ („Popy“). Pasakojama, kad šiame kalne yra nuskendusi rusų bažnyčia. Žmonės, esą, rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus ir matydavo tais takais einančias procesijas, girdėdavo iš po žemių sklindantį varpų skambesį. Rusų bažnyčios, kaip svetimo tikėjimo įvaizdis katalikiškoje aplinkoje rodo, kad piliakalnis galėjo būti svetimų (baltų) šventvietė. 1998 m. Naujosios Rėvos piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu [4, 7, 9]. Daugiau istorinių duomenų apie Zujūnų kaimą surasti nepavyko.

Eilėraščius „Slankos netoli nuo Zujūnų“ ir „Atgimusi žemdirbystė palei Zujūnus“ yra parašęs poetas Sigitas Geda [3, 15].

Zujūnų seniūnijos gyventojus aptarnauja Vilniaus rajono Centrinės bibliotekos Zujūnų kaimo filialas. Biblioteka įkurta 1972 metais. Filiale daug dėmesio skiriama renginių organizavimui bei kraštotyriniam darbui. Kraštotyros fondas sudaro virš 30 egz. spaudinių, kartotekoje sukaupta apie 100 aprašų. Bibliotekoje vartotojams įrengtos trys kompiuterizuotos darbo vietos [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Danovska, Danuta. Verbų išgarsinta: Vilniaus rajono seniūnijų pasiekimai – Zujūnai. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2007, vas. 8-14, p. 1, 5.
2. Geda, Sigitas. Slankos netoli nuo Zujūnų: [eilėraštis] // Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis. – Vilnius, [2003]. – P. 47.
3. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Katalynas, Kęstutis. Naujosios Rėvos piliakalnis. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 321-322.
5. Mardosa, Jonas. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos: mokslinė monografija / Jonas Mardosa. – Vilnius, 2009. – 362, [1] p., [16] iliustr. lap.
6. Mažul, Henryk. Paslaptinga knygų galia: [apie Zujūnų biblioteką ir joje dirbančią Jadvygą Rybakovą].- Portr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2007, vas. 8-14 p. 6.
7. Naujoji Rėva, Zujūnų seniūnija: [apie Naujosios Rėvos piliakalnį]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 376-377.
8. Vaitkevičius, Vykintas. Vilniaus rajonas: [apie Zujūnų seniūnijos šventvietės – p. 49, 66, 68, 79-80 80-82, 81, 91-92]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 45-102.
9. Vilkeliškės, Zujūnų seniūnija: [apie Vilkeliškių piliakalnį]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 384-385.
10. Vilniaus krašto verbos = Palmy Wileńszczyzny. – Iliustr. // Kviečia Vilniaus rajonas = Rejon wileński zaprasza. – Vilnius, 2009. – P. 1-2.
11. Zujūnai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 625.
12. Zujūnai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 202014. – T. 25, p. 629.
13. Zujūnų seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 62-43.
14. Zujūnų seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 231.
15. Geda, Sigitas. Odrodzone rołnictwo w Zujūnai; vert. Agnieszka Rembiałkowska; Atgimusi žemdirbystė palei Zujūnus: [eilėraščiai] // Geda, Sigitas. Śpiący Teodendron. – Warszawa,Vilnius, 2006. – P. 150, 151.
16. Paczkowska, Czesława. Gmina Zujuny. – Iliustr. // Rejon Wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 99-103.
17. Zujuny // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich – Warszawa, 1895. – T. 14 (Worowo-Żyżyn). – p. 677; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_XIV/677>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2017