Paželviai

Kaimas Želvos seniūnijoje, 1,8-2 km į šiaurę nuo Želvos miestelio, greta kelio Želva–Balninkai. Kaimas susilieja su šiaurine Želvos miestelio dalimi. Per kaimą teka Želva (Siesarties kairysis intakas), plyti Bliūdašilio miškas.

Gyvena 39 žmonės, iš jų: 18 vyrų ir 21 moteris (2011 m.) [3].
 
Paželvių kaime gimė archeologas Vytautas Daugudis (1929–2002), etnomuzikologė, hum. mokslų daktarė Genovaitė Četkauskaitė (g. 1925).
 
Kaimo pavadinimas  yra vandenvardinės kilmės. Jis padarytas iš vandenvardžio Želva ( želvas, žalsvas) su priešdėliu pa-, rodančiu prie kokio vandens telkinio įsikūrusi vietovė [6].
 
Apie Paželvių kaimą, jo istoriją, Paželvių dvarą, žemėvardžius informacijos yra knygoje Pasakojimai apie Želvą“ [1], vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevičiaus knygoje Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ [6]. Apie valstybės saugomą archeologijos paminklą – Paželvių piliakalnį, rašyta Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], leidiniuose Lietuvos piliakalniai: atlasas“ [2], Kultūros paminklų enciklopedija“ [4]. Informacijos yra periodikoje, internete.
 
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Paželvių dvaras paminėtas 1581-1582 m.  Paželvių dvarą, kartu su besikuriančia Želvos gyvenviete, 1581 m. Vilniaus didikas Jurgis Radvila padovanojo vienuoliams jėzuitams, kurie buvo įsikūrę Žemaitkiemyje. Nuo 1773 m., jėzuitams išvykus iš Lietuvos, Želvos miestelis su Paželvių dvaru buvo perduotas Edukacinei komisijai, kuri Paželvių dvarą su jo žemėmis (ir Želvos miesteliu) perdavė Ukmergės paseniūniui Ignui Petkevičiui [1]. 
 
Kaimo rytiniame pakraštyje, Želvos upelės kairiajame krante, netoli Bliūdašilio miško vakarinio pakraščio yra valstybės saugomas archeologijos paminklas – Paželvių piliakalnis, seniau Pėčkalniu vadintas. Piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje. 1936 m. piliakalnį tyrinėjęs archeologas Petras Tarasenka rado 0,6 m storio kultūrinį sluoksnį, jame – brūkšniuotosios keramikos, žalvarinį apkalą, apdegusių akmenų, gyvūnų kaulų.  1963 m. rastas molinis Djakovo tipo svarelis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. prieš Kristų antrąja puse – I tūkst. pradžia. Pietinėje bei pietvakarinėje papėdėje yra 0,4 ha ploto papėdės gyvenvietė [2, 4-5].
 

Literatūra ir šaltiniai

1. Kriaučiūnienė, Zita. Pasakojimai apie Želvą / Zita Kriaučiūnienė, Rasa  Povylienė. – Ukmergė, 2005, p. 12, 99.
2. Ukmergės rajono piliakalniai: [apie Paželvių piliakalnį, p. 186]. – Iliustr., žml. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 170-201.
3. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Vaitkunskienė, Laima. Paželvių piliakalnis. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1,  d. 2: Rytų Lietuva, p. 107-108.
5. Zabiela, Gintautas. Paželvių piliakalnis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 17, p. 690.
6. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 119.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2012; 2016