Rokantiškės − Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo miesto centro, abipus Vilnios. Priklauso Naujosios Vilnios ir Antakalnio seniūnijoms. Dalis Rokantiškių priklauso Pavilnių regioniniam parkui [10].

Kalbininko Jono Jurkšto nuomone Rokantiškių vietovardis yra asmenvardinės kilmės vedinys su priesaga -iškės. 1795 m. dokumente užfiksuotas vietovardis Rakancizski [5].

Apie Rokantiškių istoriją informacijos galima rasti  knygos „Lietuvos metraštis: Bychovco kronika“ paaiškinimuose, parašytuose istoriko Rimanto Jaso [7]. Dailėtyrininkas Vidas Poškus remdamasis „Bychovco kronika“, knygoje „Nedingęs Vilnius“ lygina Rokantiškių pilies įkūrimo legendą su Vilniaus pilies įkūrimo mitu [9]. Rokantiškių istorija ir lankytinos vietos aprašytos kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygelėje „Abipus Neries“ [1], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko leidinyje „Vilniaus regioniniai parkai“ [2]. Abu leidiniai yra gausiai iliustruoti. Rokantiškių kapinių paminkliniai kapai ir antkapiai aprašyti knygoje „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [8]. Apie Rokantiškių piliavietės tyrinėjimus rašoma leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [6, 12, 13]. Trumpai apie Rokantiškes, piliavietę, pilkapyną rasime „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [10]. Apie buvusią Rokantiškių bažnyčią rašė mokytoja Teresa Brazevič (Brazewicz)  [15], bažnyčia minima knygoje „Lietuvos vienuolynai: vadovas“ (Vilnius, 1998), istoriko, kraštotyrininko Kazio Misiaus ir geografo Romualdo Šinkūno žinyne „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (Vilnius, 1993). 

XII–XIII a. Rokantiškėse buvo viena seniausių Lietuvoje pilių, priklausiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Alšėnų kunigaikščių protėviams. Lietuvos metraštyje įrašyta legenda, siejanti Rokantiškes su Alšėnų giminės pradžia. Tai yra pirmasis Rokantiškių paminėjimas [5]. 1530 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis šią pilį perdavė karalienei Bonai Sforcai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto motinai. Iki 1542 m., Vilnios kairiajame krante, prie pilies, buvo pastatyta Rokantiškių Šv. Kryžiaus bažnyčia [15]. 1554 m., Žygimantui Augustui valdant, buvo parengtas Rokantiškių seniūnijos aprašymas, kuriame yra duomenų ir apie buvusią bažnyčią. XVI a. pilis kurį laiką priklausė Goštautams. Nuo XVII a. pirmosios pusės Rokantiškes valdė Pacai. Pilis ir bažnyčia buvo sugriautos 1655 m. karų su Rusija metu, ir jau nebeatstatytos. 1506 m. Lietuvos metrikos aktuose minimas Rokantiškių valsčius. Rokantiškės buvo valdiniams nuomojama karaliaus žemė, o vėliau – seniūnija be miesto teisių. Nuo XVI a. minimas ir Rokantiškių dvaras, karališka valda, kurią sudarė 8 kaimai. 1636 m. Rokantiškėse pastatytas popieriaus fabrikėlis. Čia buvo ir malūnas. Dvaro (vėliau seniūnijos) žemes valdė Pacų ir Sapiegų šeimos, vėliau caro metais, jos buvo nuomojamos įvairiems asmenims. 1798 m. istoriniuose šaltiniuose Rokantiškės minimos kaip kaimas ir dvaras. XIX a. pabaigoje caras Rokantiškes atidavė Rusijai lojaliems dvarininkams Puslovskiams. Rokantiškių žemes su Vilniaus miestu jungė senasis Polocko kelias, vadinamas Batoro keliu. Palei Juodąjį ir Polocko kelią veikė smuklės. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Rokantiškių palivarko teritorijoje kūrėsi Naujoji Vilnia [1, 10].

1968 m. prie Rokantiškių prijungtas Klonių kaimas. Didžiąją vietovės teritorijos dalį užima kolektyviniai sodai ir Rokantiškių kapinės. 1970 m. spalio 1 d. įsteigtos Rokantiškių kapinės – vienos didžiausių Vilniaus kapinių. Jose yra paminklinių kapų ir antkapių, paskelbtų dailės paminklais. Originalus antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas) pastatytas meno kritikui Stasiui Budriui. Įdomus paminklas – nueinančią moterį vaizduojanti aukšta skulptūra iš tamsaus poliruoto granito (skulpt. Antanas Kmieliauskas) pastatyta dailėtyrininkei Jadvygai Matuliauskienei. Išsiskiria istorikams Broniui Untuliui, Vincui Žilėnui, publicistui Juozui Keliuočiui pastatyti paminklai. 1989 m. Rokantiškių kapinėse buvo pastatytas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas estrados dainininkui Antanui Šabaniauskui [8].

Vietovėje yra įdomių lankytinų objektų. Buvusio Rokantiškių dvaro laukuose yra išlikę keturi Rokantiškių pilkapiai. XIX a. juos kasinėjo archeologas Adomas Pliateris. Aptikta degintinių žmonių kapų, žirgų kapai. Vėliau ištirti dar du X–XI a. pilkapiai. Aptikta VI–XII a. įkapių: ginklų, žirgų aprangos daiktų, papuošalų. Viename rasta laužavietė su moliniais puodais, plačiaašmeniais kirviais, dviašmenis kalavijas, pjautuvas. Visi radiniai saugomi Varšuvos archeologijos muziejuje [2].

Rokantiškių piliavietė – vienas seniausių Lietuvoje pilies kalnas. 1940 m. pirmą kartą piliavietę tyrinėjo 1940 m. Vilniaus miesto muziejaus archeologai Helena ir Vladimiras Holubovičiai (Hołubowicz). Šių tyrimų metu buvo ištirta viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis, rasta pastatų ir gynybinių sienų, bokšto liekanų. Prasidėjus karui, tyrimai liko nebaigti. 1995 m. buvo atliekami nauji kasinėjimai, vadovaujant archeologui Albinui Kuncevičiui. Tyrimų metu nustatyta, kad buvusieji rūmai turėjo bent tris aukštus: rūsius, pirmąjį ir antrąjį aukštus. Pirmame aukšte, atrodo, buvo keturios patalpos, kurias skyrė apie 1,5 m storio pertvarinės sienelės. Po pirmojo aukšto grindimis atsidengė buvusio rūsio skliautas. 2008 m. toliau buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai Rokantiškių pilies kieme. Piliavietėje aptikti dviejų laikotarpių mūro fragmentai – gotikos ir renesanso. Tyrinėtojai aptiko ir pilies vartus, kiemo statinių pamatus [1, 6, 12, 13].

Rokantiškių piliakalnis yra 800 m į šiaurės vakarus nuo Rokantiškių piliavietės. Jis įrengtas aukštumos kyšulyje esančioje atskiroje kalvoje, Murlės kairiajame krante. Šiaurės rytų piliakalnio papėdėje yra gyvenvietė, tyrinėta 1993 m. Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtosios ir žiestos keramikos [1, 11].

Rokantiškėse, greta sodininkų bendrijos „Ąžuolas“, galima pamatyti Šv. Kristoforo skulptūrą (tautodail. Vladimiras Šiškovas). Skulptūra pastatyta Vilniaus šviesuolio, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorio, bitininko Antano Gelumbausko rūpesčiu, minint pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ leidybos pradžios keturiasdešimtmetį [14].

1998 m. Vilnios upėje greta Rokantiškių užtvankos praeivėms žuvų rūšims įrengtas žuvų migracijos takas. 2013 m., įgyvendinant projektą, žuvų migracijos takas rekonstruotas.

Rokantiškės minimos grožinėje literatūroje. Eilėraščių vietovei yra paskyrę poetai Vytenis Grabauskas [3], Algimantas Mačiulis (rink. „Brydės per rūką“)[9]. 2013 m. rašytojas Rolandas Juozas Grėbliūnas parašė istorinį romaną „Povilas“, kuriame pasakojama apie Rokantiškių pilį [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 39-43.
2. Baškytė, Rūta. Rokantiškės. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina].– Vilnius, 2002. – P. 34-35.
3. Grabauskas, Vytenis. Rokantiškės: [eilėraštis] // Grabauskas, Vytenis. Beržas, kurio nebėra. – Vilnius, 1997. – P. 97.
4. Grėbliūnas, Rolandas Juozas. Povilas: istorinis nuotykių romanas: [pasakojama apie Rokantiškių pilį]. – Vilnius, 2013. – 302, [1] p.: žml.
5. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p.12, 38.
6. Kuncevičius, Albinas. Rokantiškių piliavietės žvalgymo ir tvarkymo darbai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1994/95, p. 164-165.
7. Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. – Vilnius, 1971, p. 33,62, 214, 215.
8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 429-431.
9. Poškus, Vidas. Rokantiškės, arba Pakartoti Gediminą. – Iliustr. //Poškus, Vidas. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius, 2016. – P. 25-27.
10. Rokantiškės // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 226.
11. Rokantiškės, Naujosios Vilnios seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 340-341.
12. Zalepūgienė, Aušra. Rokantiškių piliavietė / Aušra Zalepūgienė, Robertas Zilinskas. – Brėž., iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2010, p. 210-215.
13. Zalepūgienė, Aušra. Rokantiškių piliavietė / Aušra Zalepūgienė, Robertas Zilinskas. – Brėž., iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2008, p. 212-217.
14. Zolubas, Algimantas. Šv. Kristoforo skulptūra Rokantiškėse. – Iliustr. // XXI amžius. – 2013, rugpj. 30, p. 1, 6.
15. Brazewicz, Teresa. Kościół w Nowej Wilejce: [taip pat apie senovėje buvusią Rokantiškių Šv. Kryžiaus bažnyčią]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2001, nr 8, p. 9-11.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2014, 2016