Semeliškės aprašytos: Rusijos imperijos geografiniame-statistiniame žodyne (Географическо-статистический словарь Российской империи, Sankt Peterburgas, 1868), taip pat Brokhauzo ir Jefrono enciklopediniame žodyne (Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Sankt Peterburgas, 1901).

Semeliškės. – [Vilnius], 2001. Knygos viršelis

Įsikūrus Elektrėnų savivaldybei, 2001 m. išleista knygelė „Semeliškės“ [14], skirta Semeliškių miestelio 725 metų ir Šv. Lauryno bažnyčios 500 metų jubiliejams atminti. Joje – trumpa Semeliškių seniūnijos, bažnyčios, mokyklos, bibliotekos ir kultūros klubo istorija su fotonuotraukomis.

Semeliškės : valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Semeliškių istorijos raida nuo seniausių laikų iki mūsų dienų atskleidžiama 2006 m. išleistame iliustruotame straipsnių rinkinyje „Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ [15]. Čia galima plačiau susipažinti su Semeliškių istorija, urbanistika ir architektūra ir jų raida, etnokultūra, žymiais žmonėmis, kultūriniu gyvenimu.

Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose. – [Kaišiadorys], [2019]. Knygos viršelis

Labai trumpai apie Semeliškes rašoma atsiminimų apie miestelį knygoje „Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose“ [13].

Semeliškių seniūnijos, taip pat Semeliškių miestelio istorinę apžvalgą, parašytą Augustino Ickevičiaus, galima rasti knygoje „Elektrėnai“ [5]. Apie Semeliškių seniūniją iki Elektrėnų savivaldybės susikūrimo rašyta „Tūkstantmečio knygos“ II tome [16]. Tuomet seniūnija apėmė dabartines Beižionių, Aukštadvario, Trakų seniūnijas ir dar priklausė Trakų rajonui.

Išsamiai apie miestelį, jo istoriją, architektūros, miestelio plano raidą rašoma Algimanto Miškinio leidinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ II tomo 1-oje knygoje apie Rytų Lietuvos miestus ir miestelius [9]. Leidinyje pateiktas nemažas šaltinių sąrašas.

Apie Semeliškių miestelį, architektūrą ir istoriją informacijos galima rasti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [8], taip pat „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1962), „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [11], kur rašoma ir apie Semeliškių–Barbutiškių miškus. Trumpai apie miestelį rašoma „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1983), „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1971), kurioje pasakojama ir apie Semeliškių-Ūbiškių mišką. Apie Semeliškės ir jų apylinkes rašė Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ (Vilnius. T. 1, 1989).
„Versmės“ leidykla nuo 2010 m. rengia monografiją „Semeliškės“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009). Šiuo metu elektroninio serialinio leidinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ specializuotoje visatekstėje interneto svetainėje yra paskelbti du straipsniai apie Semeliškių apylinkių geologiją: Valentino Baltrūno, Aleksandro Šliaupos, Bronislavo Karmazos „Semeliškių apylinkių geologinė sandara“ [2] ir V. Baltrūno, B. Karmazos „Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas“ [3]. Straipsniai bus publikuojami minėtoje monografijoje „Semeliškės“.
Apie Semeliškių girininkiją, girininkus, Semeliškių mišką rašyta knygoje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [6]. Apie šienapjūtę, rugiapjūtę, kūlimą, audimą ir kitus darbus, darbo įrankius, dainas rašyta leidinio „Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ skyriuje „Etnokoltūros nuotrupos“ [15].

Etnografiniame–istoriniame leidinyje, tautosakos rinktinėje „Buvom“ [12] bei „Ar meni tų ažerų“ [1] yra Onos Rasutės Šakienės užrašytų žmonių pasakojimų apie Semeliškių miestelį ir seniūnijos kaimus.

Semeliškės rašytiniuose šaltiniuose pradėtos minėti XIV a. pabaigoje. Ir nors apylinkėse randami dar akmens amžiaus gyventojų pėdsakai, ankstyvą Semeliškių gyvenvietės atsiradimą tyrinėtojai sieja su jos pavadinimu, o tiksliau – su pavadinimo prūsiška kilme [8, 15].
1260–1274 m., po Prūsų sukilimo, Semeliškių vietovėje apgyvendinti prūsų pabėgėliai.
1375 m. paminėta gyvenvietė Sudowenses. 1377 m. paminėtos Semeliškės (tais metais ir 1403 m. kaimas sudegintas Vokiečių ordino). 1377 m. Semeliškės buvo vadinamos valsčiaus centru, tačiau A. Miškinis teigia, jog greičiausiai tebuvo kaimas. 1377 m. čia buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro sodyba [9].
1501 (arba 1502) m. didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui suteikus fundaciją, Semeliškėse buvo pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia. Nukentėjo nuo 1522 m. maro [7].
1571 m. Semeliškėse vyko Trakų pavieto seimas.
1529–1567 m. Semeliškės buvo pažymėtos neprivilegijuotųjų LDK miestų sąraše, 1613 m. buvo pažymėtos LDK žemėlapyje, o 1640 m. gavo turgaus ir prekymečių privilegiją (išplėsta 1683 m., pakartota 1740 m.).
Semeliškės nukentėjo per 1654–1667 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir Rusijos karą, 1831 m. sukilimą. 1851 m. bruzdėjusius valstiečius malšino kariuomenė [7].
XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje Semeliškės buvo Trakų apskrities valsčiaus centras.
1914 m. Semeliškių miestelyje veikė šaulių, jaunalietuvių, ateitininkų, švietimo draugijos „Rytas“ ir kt. organizacijų skyriai [7].
Per Antrąjį pasaulinį karą hitlerininkai prie Semeliškių nužudė apie 1000 žmonių.
1950 m. tapo Trakų rajono apylinkės centru.

Nuo 1777 m. Semeliškėse veikė parapinė mokykla, 1850 (arba 1859) m. buvo įkurta valstybinė liaudies mokykla [7]. Tarpukariu veikė pradinė mokykla, kuri pastatyta pagal specialiai pasienio zonai skirtą tipinį projektą – taip buvo siekiama stiprinti lietuvybę pasienio zonoje. Vokietijos okupacijos metais veikė pradinė mokykla, buvo dėstoma vokiečių kalba. 1944 m. mokykla atkurta sovietiniais pagrindais. 1945–1949 m. mokykla buvo progimnazija, 1947–1951 m. – septynmetė, nuo 1951 m. – vidurinė, o 2015 m. tapo gimnazija [4, 7, 15].

Semeliškės istorinio herbo niekada neturėjo. Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė herbo etaloną ir 2002 m. birželio 27 d. Heraldikos komisija jį aprobavo, o tų pačių metų liepos 22 d. patvirtino LR Prezidentas [10]. Herbas atrodo taip: herbinis skydas nuskeltas iš kairės vingiuota linija, dalijančia į žalią ir sidabrinį laukus. Skėlimo vingis primena pirmąją Semeliškių ir Strėvos vardų raidę „S“. Priekiniame žaliame lauke vaizduojamas auksinis varpas (Semeliškių bažnyčios varpas – antras pagal senumą Lietuvoje), kurio viršutinėje dalyje yra Kristaus monograma. Sidabrinė skydo dalis – damaskuota juodu gotikiniu ornamentu, nes ir varpas yra lietas gotikos epochoje [10].

Semeliškėse nuo 2001 m. kasmet vyksta festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“. Visą savaitę miestelyje vyksta įvairūs renginiai, koncertai, sportinės varžybos ir t. t. Festivalis prasideda rugpjūčio 10 d. – tuomet švenčiami Šv. Lauryno atlaidai ir paminimas bažnyčios titulas. Po savaitės (rugpjūčio 16 d.) švenčiami Šv. Roko atlaidai, nes bažnyčioje saugomas stebuklais garsėjantis Šv. Roko paveikslas. Jis į bažnyčią pateko XIX a. viduryje. Apie festivalį rašyta laikraščiuose „Elektrėnų žinios“, „Elektrėnų kronika“, „XXI amžius“, „Galvė“, „Strėva“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_semeliskes/>.
2. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geologinė sandara / Valentinas Baltrūnas, Aleksandras Šliaupa, Bronislavas Karmaza Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–14; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-1_gamta-2012.pdf>.
3. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas / Valentinas Baltrūnas, Bronislavas Karmaza. – Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–18; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-2_gamta-2012.pdf>.
4. Gimnazijos istorija [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-28]. Prieiga per internetą: <http://www.semeliskiuvm.elektrenai.lm.lt/istorija.htm>.
5. Ickevičius, Augustinas Semeliškių seniūnija: [trumpa istorija, architektūra, gyventojai, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 265–309.
6. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija (X tūkst. pr. Kr. – 2007 m.) / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis. – Vilnius, 2008. – 239, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 226–236.
7. Miškinis, Algimantas. Semeliškės amžių tėkmėje // Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. P. 31–60, 78–85.
8. Miškinis, Algimantas. Semeliškės. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – [T.] 21, p. 417–418; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/semeliskes/>.
9. Miškinis, Algimantas. Semeliškės: [trumpa istorija, architektūrinė vertė]. – Iliustr. // Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, 1 knyga: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 217–238.
10. Račkauskas, Kazys. Čižiūnų spinduliai siekia Elektrėnų kraštą. – Iliustr. // Kazys Račkauskas. Europoje su savo kraičiu. – Vilnius, 2015. – D. 1, p. 473–475.
11. Semeliškės: [architektūra, istorija]. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1987. – T. 3, p. 650–651.
12. Semeliškės: [gyventojų pasakojimai] // Buvom: Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 232–245; ; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-semeliskiu-seniunija/>.
13. Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose / [sudarė Aldona ir Pranas Jaskučiai, Teresė Janina Zaparackienė, Juozas Benecijus Ignatavičius, Loreta Karalevičienė]. – [Kaišiadorys], [2019]. – 72 p. : iliustr.
14. Semeliškės: [trumpi aprašymai apie seniūniją, bažnyčią, mokyklą, biblioteką, kultūros klubą]. – [Kaunas], 2001. – 15 p.: nuotr.
15. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 174 p.
16. Semeliškių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 296–297.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2016, 2022.

Semeliškių miestelio senoji dalis yra urbanistikos kompleksas, paminklas, saugomas valstybės. 1969 m. Semeliškės buvo paskelbtos vietinės reikšmės urbanistikos paminklu, o 1994 m. tapo valstybinės reikšmės kultūros vertybe (u. k. 17106) (žr.: adresu). Apie Semeliškių urbanistinę ir architektūrinę raidą, plano, užstatymo ir vaizdo pasikeitimus išsamiai rašoma Algimanto Miškinio leidinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ II tomo 1-oje knygoje apie Rytų Lietuvos miestus ir miestelius [9]. Leidinyje taip pat pateikiama įvairių laikotarpių miestelio plano schemų, nuotraukų, užstatymo projektų. Apie Semeliškių urbanistikos raidą taip pat rašoma „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [10], leidinyje „Lietuvos TSR urbanistikos paminklai“ [8] ir kt.

Miestelis nebūdingas kitiems miesteliams, nes jis – linijinio plano. Toks planas susidarė iš dalies dėl gamtinių sąlygų, nepalankių sudėtingesniam gatvių tinklui klostytis, iš dalies dėl lėtos ūkinės miestelio plėtotės. Linijinę plano formą lemia dominuojantis Trakų-Aukštadvario kelias, o paryškina išplatėjusios gatvės pavidalo trikampė aikštė [9]. Saugomi aikštės planas, užstatymo fragmentai. Planas linijinis, savaiminės raidos. Tūrinė erdvinė kompozicija iš esmės susiklostė iki XIX a. pabaigos. Šalia trijų pagrindinių gatvių sankryžos yra beveik trikampė aikštė (susidarė iš paplatėjimo posūkyje) [9, 10]. Miestelyje yra 8 gatvės: Trakų, Vievio, J. Basanavičiaus, Strėvos, Nestrėvaičio, Šilo, Užupio ir Ežero. Gatvių ilgį sudaro 6,8 km. Gatvių trasos gerai dera prie kalvotos ir raižytos vietovės.

Visos miestelio gatvės asfaltuotos, tik J. Basanavičiaus grįsta akmenimis [14].

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra medinės architektūros paminklas, saugomas kaip dalis Semeliškių urbanistikos komplekso [9].
Apie bažnyčią, jos istoriją rašyta šiuose leidiniuose: B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ [6], Rolando Gustaičio „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“ [4], „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [13], „Lietuvos bažnyčios“ [16], „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ [15], „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ [11], Semeliškės ir bažnyčia minimi „Lietuvos architektūros istorijoje“ [1].
Apie Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją XVI–XX a. 2006 m. parašytas bakalauro darbas „Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia ir parapija XVI–XX a.“
Bažnyčios nuotraukų tarpukaryje galima rasti Kaišiadorių vyskupijos 100-mečio sukakčiai skirtame leidinyje „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m.“ (D. 1, 2021).
Apie bažnyčios vargonus informacijos galima rasti Girėno Povilionio leidinyje „Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo“ [12], taip pat Rimanto Gučo knygoje „Lietuvos vargonai“ (2009), apie šv. Lauryno bažnyčios senąjį varpą – Gintauto Žalėno „Kaišiadorių vyskupijos varpai“ [17].
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčiai – daugiau kaip 500 metų. 1501 ar 1502 m. Aleksandrui suteikus fundaciją, Semeliškėse buvo pastatyta medinė bažnyčia. Pastatyta ji atokiau nuo gyvenvietės, nes aukščiausioje vietoje plytėjo dvaro sodyba. Bažnyčia kelis kartus degė ir buvo perstatyta. Iki mūsų laikų išlikusi 1783–1786 m. pastatyta medinė bažnyčia. Vertingi bažnyčioje esantys paveikslai (tarp jų – 19 a. „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“, „Šv. Rokas“), medinė skulptūra „Jėzus Kristus“, bokštuose – ornamentuotas kryžius (19 a.), vargonų prospektas, aptaisai, altorėlis, du žalvariniai varpai [2, 5, 12]. Bažnyčios varpinėje kabantis varpas yra antras pagal senumą varpas Lietuvoje – jis nukaldintas 1442 m. [17].
Beižionių bibliotekos bibliotekininkė Onutė Žilionienė užrašė savo anytos Elenos Venskutonytės- Žilionienės (1912–1993) pasakojimą, girdėtą iš jos tėvų, kad sudegus Barboriškių bažnyčiai iš ten šv. Roko paveikslas atvežtas į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių. Barboriškėse gyvenusi ponia norėjo atstatyti bažnyčią, tad paveikslas kartais grįždavo į tą vietą. Barboriškėse net kareiviai buvo pastatyti paveikslą saugoti, bet tai nieko nepakeitė – šis keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Taip paveikslą bene metus nešiojo, kol nutarė palikti Semeliškėse [3].

Semeliškių cerkvė, esanti aikštėje, pradėta statyti 1893 m. ir baigta 1896 m. Pastatas yra cerkvėms būdingos struktūros. Jį sudaro trys dalys: halė, jungtis ir varpinė. Virš halės stogo iškilo nedidelis bokštelis. Cerkvė tapo vieninteliu ryškesniu gyvenvietės akcentu [7].

Miškinis teigia, jog Semeliškėse jau 1690 m. minimas malūnas. Iki 1929 m. veikė XIX a. statytas, o vėliau perstatytas į modernesnį – jame buvo vilnų karšykla ir vėlykla, elektros generatorius. Jis veikė iki 1970 m. Kažkuriuo metu malūną įsigijo A. Sadkauskas, kuris atstatė malūną ir generatorių, tačiau nei senasis malūnas, nei senasis generatorius neišliko [14].

Literatūra ir šaltiniai

1. [Apie Semeliškes] // Lietuvos architektūros istorija. – Vilnius, 2014. – [T.] 4, p. 169, 232, 238.
2. Cibulskas, Valentas. Semeliškių bažnyčios dailės kūriniai / Valentas Cibulskas, Saulius Mikėnas, Aleksandras Indriulaitis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2, p. 45–46.
3. Červokienė, Daiva. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios įžymybė – Šv. Roko paveikslas ir stebuklai. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2014, geg. 16–22, p. 6.
4. Gustaitis, Rolandas. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios. – Kaunas, [2013]. – P. 73–75.
5. Ickevičius, A. Semeliškių seniūnija: [trumpa istorija, architektūra, gyventojai, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 265–309.
6. Kviklys, Bronius. Semeliškės: šv. Lauryno parapijos bažnyčia // Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1987. – T. 6, p. 327–335.
7. Laukaitytė, Regina. [Semeliškių cerkvė]. – Iliustr. // Regina Laukaitytė. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. – Vilnius, 2003. – P. 57, 61, 107, 198, 240.
8. Miškinis, Algimantas. Semeliškės // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – Vilnius, 1985. – T. 8, p. 24–46, 123–125, 132–137.
9. Miškinis, Algimantas. Semeliškės: [trumpa istorija, architektūrinė vertė]. – Iliustr. // Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, 1 knyga: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 217–238.
10. Miškinis, Algimantas. Semeliškių urbanistikos kompleksas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 46–48.
11. Poligienė, Svetlana. Elektrėnų dekanatas : Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia / Svetlana Poligienė ; Aloyzas Petrašiūnas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 114–119.
12. Povilionis, Girėnas. Semeliškės: Šv. Lauryno bažnyčia: [apie Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios vargonus]. – Iliustr. // Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo. – Vilnius, 2009. – P. 202–205.
13. Semeliškės : [Šv. Lauryno bažnyčia] // Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1993. – P. 102.
14. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 274, [1] p. : iliustr., portr.
15. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. – Vilnius, 2008. – P. 157–177.
16. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia: Elektrėnų dekanatas. – Iliustr. // Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas. – Kaunas, 2009. – P. 252–253.
17. Žalėnas, Gintautas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai = Bells of the Churches in Kaišiadorys diocese. – Vilnius, 2008. – 119, [3] p. : iliustr., faks., žml. – Santr. angl.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2022.

(Apie architektūros objektus, žr. sk. „Trumpa urbanistinė ir architektūros apžvalga“)

Miestelis dažnai minimas įvairiuose turistiniuose vadovuose ir tokio tipo leidiniuose: „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ [7], „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ [8], „Lietuvos dvarai“ [9], „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [2], kelių atlase „Lietuva“ [10], taip pat Algimanto Semaškos parengti kelionių vadovai „Kelionės iš Vilniaus“ (Vilnius, [2005]), „Po Lietuvą“ (Vilnius, [2002]), „Lietuvos keliais“ [6] ir kt. Juose trumpai pateikiama informacija apie miestelio istoriją ir lankytinus objektus.

Apie dvarą dar rašyta leidinyje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [3].

Šalia cerkvės iškilusiame gražiame Semeliškių vidurinės mokyklos pastate (Trakų g. 73) yra įsteigtas nedidelis etnografinis muziejus [1, 11].

PAMINKLAI IR ATMINTINOS VIETOS

Kryžius toje vietoje užkastų Didžiosios Kovos apygardos partizanų, žuvusių 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse (Semeliškėse, Šilo g. – vietoje, nuo seno vadinamoje „Magazin“), atminimui [11]. Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu.

Kryžius toje vietoje užkastų 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui (Semeliškės, Trakų g. 83). Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu.

Kryžius Semeliškių miestelio ir jo apylinkių gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui (Semeliškių miestelio kapinės). Pastatytas 1989 m.

Antkapinis paminklas 1941 m. birželio 14 d. tremtinės Marcelės Stosiūnienės (Stasiūnienės) (1902–1997) ir įamžinto jos vyro, Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno (Stasiūno), 1941 m. birželio 14 d. išvežto į lagerį Archangelsko sr. ir ten sušaudyto 1942 m. liepos 5 d., atminimui. Pastatytas XX a. 9-ajame dešimtmetyje dukters Janinos Stosiūnaitės (Stasiūnaitės) rūpesčiu.

Buvusi Turgaus aikštė. 1944–1946 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų palaikų niekinimo vieta.

Literatūra ir šaltiniai

1. Česnauskaitė, Raminta. Semeliškių gimnazijos etnografinis muziejus. – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2015, kovo 6–12, p. 6; Priega per internetą: <https://www.kronika.lt/semeliski-gimnazijos-etnografinis-muziejus/>.
2. Gustaitis, Rolandas. Semeliškės. – Iliustr. // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 266.
3. Kulikienė, Jadvyga. Semeliškių dvaras // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – P. 64–67.
4. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva. – 391, [1] p. : iliustr., žml.
5. Miškinis, Algimantas. Semeliškės: [trumpa istorija, architektūrinė vertė]. – Iliustr. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, 1 knyga: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 217–238.
6. Semaška, Algimantas. Semeliškės // Algimantas Semaška. Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 89–90.
7. Semeliškės // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 138–139.
8. Semeliškės // Įdomiausios kelionės po Lietuvą. – Kaunas, [2012]. – P. 103.
9. Semeliškės // Lietuvos dvarai. – Vilnius, [2010]. – P. 362–363.
10. Semeliškės. – Iliustr., žml. // Lietuva [Kartografija] : kelių atlasas. – Vilnius, [2010]. – P. 127.
11. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 274, [1] p. : iliustr., portr.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2016.

Semeliškės : valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Gyventojų atsiminimai apie Semeliškes, gyventojus ir

Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose. – [Kaišiadorys], [2019]. Knygos viršelis

jų gyvenimą miestelyje pateikti leidinyje „Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys“ [6]. 2019 m. išleistas leidinys „Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose“ [5], kuriame pateikti buvusio semeliškiečio Prano Jaskučio atsiminimai. Jame pasakojama apie Semeliškes nuo 1937 m., pateikiama nemažai nuotraukų, kurias pateikė atsiminimų autorius bei leidinio sudarytojai.
Etnografiniame–istoriniame leidinyje, tautosakos rinktinėje „Buvom“ [4] bei „Ar meni tų ažerų“ [1] yra Onos Rasutės Šakienės užrašytų žmonių pasakojimų apie Semeliškių miestelį ir seniūnijos kaimus, jų pavadinimų kilmę, atsiminimų, krašte atliekamų liaudies dainų su natomis.

Apie Semeliškes grožinės literatūros mažai. Krašto literatai Irena Černiauskienė (1949–2004) [6], Irena Venskutonienė (rink.: „Laiko ženklai : Elektrėnų savivaldybės literatų kūrybos almanachas“, 2003), Vladislava Kursevičienė, Nijolė Ustilienė („Lietuva, aš esu dalelė tavęs“ : Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ almanachas“, 2018) taip pat kunigas Jonas Katulis [6] yra sukūrę eilėraščių.
Literatas Leonas Baltrukėnas (g. 1931) parašė dokumentinę novelę „Vėjų tiltas“ apie Semeliškių nuovados vachmistrą Juzukonį [2].

Yra kūrinių, kuriuose epizodiškai paminėtas Semeliškių miestelis, pvz., „Senosios Trakų pilies paslaptys“ (Vilnius, 2003).

Laikraštyje „Gimtinė“ buvo publikuotas straipsnis „Semeliškių apylinkės pravardės“ [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.
2. Baltrukėnas, Leonas. Vėjų tiltas: [dokumentinė apysaka apie Semeliškių nuovados vachmistrą Juzukonį, Bondarą (Igną Nasutavičių) ir su jais susijusią istoriją] // Leonas Baltrukėnas. Prarasti toliai. – Kaišiadorys, 2009. – P. 17–25.
3. Bukinaitė, V. Semeliškių apylinkės pravardės / V. Bukinaitė, I. Černiauskienė // Gimtinė. – 2001, bal. 1–30, p. 4.
4. Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – 611 [1] p. : iliustr.
5. Semeliškės istoriniuose šaltiniuose ir kraštiečių atsiminimuose / [sudarė Aldona ir Pranas Jaskučiai, Teresė Janina Zaparackienė, Juozas Benecijus Ignatavičius, Loreta Karalevičienė]. – [Kaišiadorys], [2019]. – 72 p. : iliustr.
6. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 274, [1] p. : iliustr., portr.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2019.

Semeliškių bibliotekos istorija siekia 1914 m. A. Miškinis mini, kad 1914 m. miestelyje veikė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ biblioteka-skaitykla [2]. Apie tolesnį bibliotekos egzistavimą žinių nėra. Dabartinė biblioteka įkurta 1946 m., tuomet vadinta skaitykla. 1953 m. biblioteka perkelta į „parapijos salės“ patalpas ir čia veikė iki 1970 m. 1971 m. gegužę biblioteka persikėlė į dabartinį seniūnijos pastatą. Nuo 2000-ųjų m. – Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialas [3].

Informacijos apie biblioteką galima rasti knygoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [3]. Apie bibliotekoje sukauptą kraštotyros medžiagą šiek tiek rašoma leidinyje „Elektrėnai“ [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ickevičius, Augustinas. Pasikalbėjimas bibliotekoje // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 274–275.
2. Miškinis, Algimantas. Semeliškės // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – Vilnius, 1985. – Kn. 8, p. 36.
3. Venskutonienė, Irena. Semeliškių filialas: [apie biblioteką] // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. –Vilnius, 2012. – P. 142–146.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2016.