Įsikūrus Elektrėnų savivaldybei, 2001 m. išleista knygelė „Semeliškės“ [16], skirta Semeliškių miestelio 725 metų ir Šv. Lauryno bažnyčios 500 metų jubiliejams atminti. Joje – trumpa Semeliškių seniūnijos, bažnyčios, mokyklos, bibliotekos ir kultūros klubo istorija su fotonuotraukomis. Semeliškių istorijos raida nuo seniausių laikų iki mūsų dienų atskleidžiama 2006 m. išleistame iliustruotame straipsnių rinkinyje „Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ [17].

Semeliškių seniūnijos istorinę apžvalgą, parašytą Augustino Ickevičiaus, galima rasti knygoje „Elektrėnai“ [8]. Čia pateiktas neilgas literatūros ir šaltinių sąrašas. Apie Semeliškes ir jų apylinkes rašyta Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [Vilnius, 1989]. Apie Semeliškių seniūniją iki Elektrėnų savivaldybės susikūrimo rašyta „Tūkstantmečio knygos“ II tome [19]. Apie seniūniją trumpai rašoma to paties pavadinimo leidinukuose „Elektrėnų savivaldybė“ (Vilnius, 2001; Kaunas, 2006; Vilnius, 2014), taip pat leidinyje „Elektrėnų kraštas“ [18].

Jie garsino Semeliškes. – Vilnius, 2021. Knygos viršelis

2021 m. Daiva Červokienė išleido knygą „Jie garsino Semeliškes“ [6], skirtą Semeliškių miestelio įkūrimo 745-osioms metinėms (1276–2021), Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios 520 metų jubiliejui (1501–2021). Leidinyje pasakojama apie daugiau kaip 30 Semeliškių kraštą garsinusių žmonių: knygnešių, savivaldos kūrėjų, kunigų, pedagogų, literatų, kt. Pateikiamos jų biografijos, aprašoma jų veikla, dažnai apėmusi ne tik Semeliškių kraštą.
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų sudarytame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [11] galima rasti informacijos apie seniūnijoje esančius pilkapius, kapinynus, istorinius paminklus, bažnyčią, jos dailės kūrinius, tautosaką, žymius žmones. Nemažai informacijos apie seniūnijoje esančius kultūros paveldo objektus galima rasti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [10] ir kt.
„Versmės“ leidykla nuo 2010 m. rengia monografiją „Semeliškės“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009). Šiuo metu elektroninio serialinio leidinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ specializuotoje visatekstėje interneto svetainėje yra paskelbti du straipsniai apie Semeliškių apylinkių geologiją: Valentino Baltrūno, Aleksandro Šliaupos, Bronislavo Karmazos „Semeliškių apylinkių geologinė sandara“ [3] ir V. Baltrūno, B. Karmazos „Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas“ [4]. Straipsniai bus publikuojami minėtoje monografijoje „Semeliškės“.
Apie Semeliškių krašto mokytojus rašyta Kazio Račkausko knygos „Europoje su savo kraičiu“ I dalyje [13].
Apie Semeliškių girininkiją, girininkus, Semeliškių mišką rašyta knygoje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [9].
Juozas Čepelė kelionių vadove „Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną“ [5] pateikė žygio Strėvos upe maršrutą, kuris prasideda Aukštadvario regioniniame parke, o baigiasi Kauno marių regioniniame parke. Šis maršrutas eina ir pro Semeliškių seniūniją – Semeliškių kaimą, miestelį, Aleksandravos, Zaulcų kaimus.
Etnografiniame–istoriniame leidinyje, tautosakos rinktinėje „Buvom“ [14] bei „Ar meni tų ažerų“ [2] yra Onos Rasutės Šakienės užrašytų žmonių pasakojimų apie seniūnijos kaimus, jų pavadinimų kilmę, atsiminimų, krašte atliekamų liaudies dainų su natomis.

Per Semeliškių apylinkes ėjo svarbus kelias nuo Rumšiškių ir Vaiguvos link Trakų ir Vilniaus, kuriuo keliavo kryžiuočiai bei Hanzos pirkliai į LDK sostinę ir toliau į rytus.

LDK laikais Semeliškių kraštas priklausė karališkajam dvarui. Vėliau žemes valdė Matas Römeris, o po jo – sūnus Steponas Wilhelmas. 1717 m. Semeliškės priklausė Minsko vaivadai Kristupui Zavišai. 1781 m. Semeliškių parapijoje gyveno 2556 gyventojai [16].

Semeliškių herbas

Semeliškės istorinio herbo niekada neturėjo. Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė herbo etaloną ir 2002 m. birželio 27 d. Heraldikos komisija jį aprobavo, o tų pačių metų liepos 22 d. patvirtino LR Prezidentas [15]. Herbas atrodo taip: herbinis skydas nuskeltas iš kairės vingiuota linija, dalijančia į žalią ir sidabrinį laukus. Skėlimo vingis primena pirmąją Semeliškių ir Strėvos vardų raidę „S“. Priekiniame žaliame lauke vaizduojamas auksinis varpas (Semeliškių bažnyčios varpas – vienas seniausių Lietuvoje), kurio viršutinėje dalyje yra Kristaus monograma. Sidabrinė skydo dalis – damaskuota juodu gotikiniu ornamentu, nes ir varpas yra lietas gotikos epochoje [15].

LANKYTINI IR SAUGOMI OBJEKTAI, VIETOVĖS
(skliausteliuose nurodomi kultūros vertybių registre (žr.: adresu) esančių objektų unikalūs kodai)

Semeliškių miestelio senoji dalis – valstybės saugoma urbanistikos vietovė (u. k. 17106);
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia – medinės architektūros paminklas.
Varpinėje esantys du žalvariniai varpai, nukaldinti 1442 ir 1779 m. (u. k. 10210; 10209).
Bažnyčioje saugomi altorėlis su Šv. Kazimiero ir Nazaretiečio paveikslais (u. k. 14367); Paveikslas „Šv. Rokas“ (u. k. 14363); Paveikslas „Marijos apreiškimas“ (u. k. 14365); Skulptūra „Kristus“ (u. k. 14366);
Laičių akmenys, saugomi geologiniai gamtos paveldo objektai (Laičių k.);

ARCHEOLOGINIAI PAVELDO OBJEKTAI

Semeliškių dvarvietė, esanti miestelio viduryje (u. k. 17208);
Daugirdiškių dvaro sodybos (XVI a.–XX a.) fragmentai (u. k. 778) (Subartėnų k., Monio ežero pusiasalis);
Daugirdiškių dvarvietė (u. k. 17207) (Subartėnų k., Monio ežero pusiasalis);
Mustenių, Baubonių pilkapynas (u. k. 3522) (Bradatiškių ir Baubonių k.);
Subartėnų senovės gyvenvietė (u. k. 35389) (Ežero Monio saloje);
Žuvyčių kapinynas, vad. Ąžuolyno kalnu (u. k. 6963) (Žuvyčių k.);
Žuvyčių piliakalnis (u. k. 3525) (Žuvyčių k.);
Monių, Dargonių pilkapis, vad. Prancūzkapiais (u. k. 13032) (Dergionių miškas).

ATMINTINOS VIETOS IR PAMINKLAI

Antkapinis paminklas 1941 m. birželio 14 d. tremtinės Marcelės Stosiūnienės (Stasiūnienės) (1902–1997) ir įamžinto jos vyro, Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno (Stasiūno), 1941 m. birželio 14 d. išvežto į lagerį Archangelsko sr. ir ten sušaudyto 1942 m. liepos 5 d., atminimui. Pastatytas XX a. 9-ajame dešimtmetyje dukters Janinos Stosiūnaitės (Stasiūnaitės) rūpesčiu (Semeliškių miestelio kapinės, Aleksandravos kaimas, Gelvio g. 1);
Buvusi Turgaus aikštė. 1944–1946 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų palaikų niekinimo vieta (Semeliškės);
Koplytstulpis, skirtas šv. Jonui Nepomukui, su ornamentuotu kryželiu ir skulptūra (u. k. 14358 ir 1728) (Daugirdiškių k., šalia Monio ežero);
Kryžius Semeliškių miestelio ir jo apylinkių gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui, pastatytas 1989 m. (Semeliškių miestelio kapinės, Aleksandravos kaimas, Gelvio g. 1);
Kryžius toje vietoje užkastų 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui (Semeliškės, Trakų g. 83). Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu;
Kryžius toje vietoje užkastų Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui, žuvusių 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse (Semeliškėse, Šilo g. – vietoje, nuo seno vadinamoje „Magazin“) [11]. Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu;
Lietuvos kario Petro Vyšniausko kapas (u. k. 33170) (Daugirdiškių kaimo kapinės);
Lietuvos kario savanorio Bernardo Mačiulio kapas (u. k. 44960) (Semeliškių miestelio kapinės, Aleksandravos kaimas, Gelvio g. 1);
Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijios imperijų karių kapai (u. k. 40796) (Semeliškių miestelio kapinės, Aleksandravos kaimas, Gelvio g. 1);
Paminklas „Laisvės varpas“, skirtas paminėti Lietuvos atkūrimo 100-metį ir pagerbti žuvusius už jos laisvę. Tai 8 metrų aukščio betoninis monolitinis paminklas, pastatytas Aušrio Žukausko lėšomis (Prūsiškių kaimas, Dabinčiaus g.).
Žydų žudynių vieta ir kapai (u. k. 11285) (Semeliškių girininkijoje, apie 500 m. į šiaurės rytus nuo Semeliškių).

Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ almanache „Lietuva, aš esu dalelė tavęs“ (2018) yra keletas Vladislavos Kursevičienės, Nijolės Ustilienės eilėraščių, skirtų Semeliškėms, Lelyvos, Žuvyčių kaimams.

Literatūra ir šaltiniai

1.Apie Semeliškių 2010 m. lokalinių tyrimų ekspediciją [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2022-05-02]. Prieiga per internetą: <http://www.versme.lt/at_semel.htm>.
2. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_semeliskes/>.
3. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geologinė sandara / Valentinas Baltrūnas, Aleksandras Šliaupa, Bronislavas Karmaza Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–14; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-1_gamta-2012.pdf>.
4. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas / Valentinas Baltrūnas, Bronislavas Karmaza. – Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–18; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-2_gamta-2012.pdf>.
5. Čepelė, Juozas. Strėva : Žygis vandeniu: [maršrutas eina pro Semeliškių seniūniją] // Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną. – Kaunas, 2005. – P. 33–34.
6. Červokienė, Daiva. Jie garsino Semeliškes. – Vilnius, 2021. – 191, [1] p. : iliustr., faks., portr.
7. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-01]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
8. Ickevičius, A. Semeliškių seniūnija: [trumpa istorija, architektūra, gyventojai, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 265–309.
9. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: X tūkst. pr. Kr. / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis. – Vilnius, 2008. – 240 p.: iliustr.
10. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, 391, [1] p.
11. Laiko vingiais: [Elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. (12 x 24 cm): iliustr.
12. Miškinis, Algimantas. Semeliškės. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – [T.] 21, p. 417–418.
13. Račkauskas, Kazys. Čižiūnų spinduliai siekia Elektrėnų kraštą. – Iliustr. // Europoje su savo kraičiu. – Vilnius, 2015. – D. 1, p. 473–475.
14. Semeliškės : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 232–245; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-semeliskiu-seniunija/>.
15. Semeliškės: [apie herbą ir vėliavą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 370–371.
16. Semeliškės: [trumpi aprašymai apie seniūniją, bažnyčią, mokyklą, biblioteką, kultūros klubą]. – [Kaunas], 2001. – 15 p.: nuotr.
17. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 174 p.
18. Semeliškių seniūnija // Elektrėnų kraštas. – [Elektrėnai], 2010. – P. 120–125.
19. Semeliškių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 296–297.
20. Vanagas, Aleksandras. Semeliškės: [apie vardo kilmę]. – Iliustr. // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 187–189.
21. Žalėnas, Gintautas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai = Bells of the Churches in Kaišiadorys diocese. – Vilnius, 2008. – 119, [3] p. : iliustr., faks., žml. – Santr. angl.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Jūratė Volungevičienė, Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2022.