Gyvena 46 žmonės, iš jų: 22 vyrai ir 24 moterys (2011 m.) [11].

Šinkūnų kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio – buvusio tėvavardžio Šinkūnas (Šinkaus sūnus). Asmenvardis Šinkus yra krikštavardžio Simonas liaudinis variantas. Krikštavardis Simonas kilęs iš hebrajiško vardo Šim’on – „Dievas išklausė“. Lietuvą jis pasiekė iiš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus – išlaikė graikišką vardo pradžios s- tarimą (tokį turi Simonas) ir iš Vakarų – su žodžio pradžios lenkišku š- (plg. lenk. Szymon). Pastarąjį tarimą (š-) ir turi  Šinkūnai [13].

Šinkūnų vietovardžio kilmė aprašoma Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [13]. Apie Šinkūnų piliakalnį rašyta Lietuvos istorijos instituto leidžiamose knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriose spausdinamos archeologų Romo Jarockio, Vytauto Juškaičio ir kt. žvalgomųjų bei archeologinių tyrinėjimų ataskaitos [1-9], knygose „Lietuvos piliakalniai: atlasas” [10], „Lietuvos medinės pilys” [12]. Informacijos yra periodikoje, internete.

Kaime yra regioninės reikšmės archeologijos, kraštovaizdžio paveldo objektas, įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – Šinkūnų piliakalnis, įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkės. Aikštelė ovali, pailga, 77×70 m dydžio. Šlaitai vidutinio statumo, 4-5,5 m aukščio. Piliakalnis buvo ariamas, aikštelės šiaurrytinėje dalyje buvo XVII–XVIII a. senkapis. 1972 m. piliakalnis apardytas žvyro karjero, kurio kasimas atnaujintas 1979 m., ir iki 1988 m. nukastas beveik visas piliakalnis. Liko tik jo šlaitai ir aikštelės pakraščiai. Dabar piliakalnio vietoje yra kraterį primenanti krūmais apauganti karjero vieta. Piliakalnis buvo tyrinėtas 1979, 1990-1992, 1998, 2002, 2004 metais. Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rastas medinis šulinys, geležinis peilis – pjautuvėlis, ietigalio plunksnos dalis, smeigtukas, yla, tošinis indas, žalvarinė pasaginė segė, įvija, moliniai verpstukai, akmeninės trinamosios girnos, galąstuvas, kirvio dalis, titnaginės skeltės, brūkšniuotos, lygios, grublėtos, gludintos, žiestos keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. –  II tūkst. pradžia [10, 12].

Literatūra ir šaltiniai

1. Jarockis, Romas. Senkapis Šinkūnų piliakalnyje. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2006. – P. 172-173.
2. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio liekanos // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2005. – P. 25.
3. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio liekanų tyrinėjimai. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2002. – P. 26.
4. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio liekanų tyrinėjimai 1990-1991 m. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1990/1991. –  P. 49-51.
5. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio tyrinėjimai 1992 m.  // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1992/1993. – P. 45-46.
6. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1998/1999. – P. 93-94.
7. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnio vakarinė papėdė  // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais: [straipsnių rinkinys]. –  Vilnius, 2004. – P. 37.
8. Jarockis, Romas. Šinkūnų piliakalnis. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2003. – P. 36.
9. Juškaitis, Vytautas. Tyrinėjimai Šinkūnų piliakalnyje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2008. – P. 74.
10. Šinkūnai, Siesikų seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 194-195.
11. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-87]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
12. Zabiela, Gintautas. Lietuvos medinės pilys: [apie Šinkūnus]. – Vilnius, 1995, p. 64, 74, 80, 171, 196, 200, 220.
13. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 76.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2011; 2016