Sukiniai

Kaimas Pabaisko seniūnijoje, apie 15 km į pietus nuo Ukmergės, kairiajame Šventosios krante, prie Žuvintės upelio žiočių. Ribojasi su Pranių, Kulniškių kaimais ir su Šventosios upe.

Sukinių kaime gyvena 16 žmonių, iš jų: 10 vyrų ir 6 moterys (2011) [10]. Priklauso Pabaisko parapijai.
Sukinių kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jis padarytas iš nebevartojamo asmenvardžio Sukinis vedinio Sukas ir priesagos -inis. Sietinas su žodžiu „suk-ti“ [15].
 
Apie Sukinių kaime esančius garsius akmenis Mokus rašyta Gedimino Isoko „Lietuvos gamtos paminkluose” [4], Vytauto Urbanavičiaus „Kultūros paminklų enciklopedijoje” [11], Vykinto Vaitkevičiaus knygose „Lietuva: 101 įdomiausia vieta” [12] ir „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija” [13]. Apie Sukinių piliakalnį informacijos yra knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje” [5], „Lietuvos piliakalniai” [7]. Sukinių kaimo vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [15]. Informacijos yra periodikoje, internete.
 
Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, kaimą XIX a. pradžioje įkūrė čia atsikėlę rusų sentikiai. Sukiniuose yra veikiančios jų kapinaitės. Kitados šiame kaimelyje buvo daugiau nei šimtas sodybų, kuriose gyveno daugybė šeimų.
 
Apie Sukinių kaime esančius lankytinus objektus trumpa informacija pateikiama Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtuose lankstiniuose „Pabaiskas“ (Ukmergė, 2005) bei „Dviejų–trijų dienų pėsčiųjų, vienos dienos dviračių turistinis maršrutas Ukmergė– Vepriai–Deltuva–Ukmergė“ (Ukmergė, 2005).
 
Sukinių kaimas turtingas valstybės saugomų gamtos, archeologijos paveldo objektų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Vienas žymiausių gamtos paveldo geologinis objektas – įspūdingo dydžio akmuo, vadinamas Moku. Sukinių Mokai – viena iš kelių lietuvių gyvenamuose kraštuose užfiksuotų Mokų šeimynų arba taip vadinamų pavienių akmenų [12]. Sukinių Mokas jau 1580 m. minimas viename Deltuvos dvaro dokumentų [13]. Akmuo yra kairiajame Šventosios krante, ant viršutinės upės terasos, prie miško kelio Pašilė–Sukiniai. Matoma Moko akmens dalis yra apie 7,5 m ilgio, apie 6 m pločio ir apie 1,7 m aukščio. Šalia gulintis Mokiukas – 5,3×3,4 m dydžio, 1,7 m aukščio
XIX a. viduryje, susidomėjęs pasakojimais apie Moką, čia kasinėjo archeologas mėgėjas, kraštotyrininkas Pranciškus Vilčinskis (1799-1859). Istorijos institutas 1971 m.  tyrė akmens aplinką (archeologas Vytautas Urbonavičius). Buvo rastos 2 duobės: viena primenanti stulpavietę, kita – užpildyta akmenimis ir pelenais. Manoma, kad jos yra apeiginio pobūdžio. Be to, rasta lipdyto puodo brūkšniuotu paviršiumi šukė. 1976 ir 1984 m. akmenį žvalgė MMT [4, 9, 11].
 
Netoli Moko akmens yra dar vienas valstybės saugomas gamtos paveldo geologinis objektas – Šaltupio akmuo, kurio matmenys – 3,8 x 2,5x 1,3 m [4].
 
Maždaug už 1 km nuo Moko, Žuvintės upelio dešiniajame krante, netoli žiočių yra valstybės saugomas hidrogeologinis gamtos paminklas – įspūdingas geizerinio tipo Žuvintės šaltinis. Šaltinis tarsi bedugnis – maždaug 6 metrų gylio ir 1 metro skersmens. Jame „verda‘‘ skaidrus, malonaus skonio vanduo. Įdomu, kad po 30 cm sluoksniu skaidraus vandens, gelmėse be paliovos kunkuliuoja smėlio ir vandens emulsija.
 
Visa Žuvintės upelio teritorija yra valstybinis kompleksinis Žuvintės kraštovaizdžio draustinis.
Natūralioje Sukinių pievoje, esančioje prie pat Žuvintės šaltinio, ties upės išsišakojimu, gyvena saugomų rūšių drugelių – stepiniai perlinukai bei juodieji apolonai, auga saugomi augalai – šalmuotosios gegužraibės bei raudonosios gegunės [4].
 
Kaimo vakarinėje dalyje, prie Šventosios ir Žuvintės santakos, prie kelio į Veprius yra vienas didžiausių Ukmergės rajone Sukinių piliakalnis, vietinių gyventojų vadinamas Pilaite. Šis piliakalnis įeina į archeologinių paminklų kompleksą, kurį sudaro akmens amžiaus stovyklos liekanos, piliakalnis ir akmuo Mokas. Įvairiais metais atliktų archeologinių žvalgymų metu nustatyta, kad tai buvo gynybinis piliakalnis, kurio aikštelėje rasta 0,9 m storio kultūrinis sluoksnis, jame – žiestos keramikos, akmenų grindinys. Piliakalnio šiaurinėje papėdėje yra senovinės gyvenvietės liekanų. 1921 ir 1936 m. piliakalnį žvalgė archeologas Petras Tarasenka, 1970 m. – Istorijos institutas, 1976 ir 1984 m. – MMT. Piliakalnis gynybinis, pagal radinius datuotinas II tūkst. po K. pirmaisiais amžiais [5, 7, 14].
 
Akmenys Mokai laikomi nepaprastais, kartais net gyvais, todėl ne veltui apie Sukinių Moką ir jo šeimyną sklando aibė pasakojimų ir padavimų. Apie Sukinių Mokus yra užrašyta keletas lietuvių liaudies padavimų, kurie publikuoti įvairiuose tautosakos rinkiniuose [2, 6]. Sukinių Mokus aprašė Petras Tarasenka savo nuotykinėje apysakų knygoje „Rambyno burtininkas“ (Vilnius, 1958; Kaunas, 1997). A. Klimašausko ir J. Gurskytės kraštotyros pobūdžio leidinyje „Mūsų žemės dovanos“ (Vilnius, 1959) viename iš skyrių pateikiami padavimai ir pasakojimai apie šį įspūdingą akmenį. Literatūrines padavimo versijas yra parašę rašytojas, poetas, dramaturgas Kazys Inčiūra [3], Ukmergės rajono literatas Antanas Šimatonis [8].
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Eik pas Moką pasimokyt: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. – Ukmergė, 2007. – 128 p.: iliustr.
2. Ežeras ant milžino delno: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1995, p. 56-57.
3. Inčiūra, Kazys. Padavimai. – Kaunas, 1936, p. 71-75.
4. Isokas, Gediminas. Akmuo Mokas; Šaltupio akmuo; Žuvinės šaltinis. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 328-329, 330.
5. Kraujalis, Rimantas. Sukinių piliakalnio, vadinamo Pilaite, pylimo žvalgymai 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1998/99. – P. 98-99.
6. Lietuvių tautosaka. – Vilnius, 1967. – T. 4: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos, p. 603-604.
7. Sukiniai, Pabaisko seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 192-193.
8. Šimatonis, Antanas. Sukinių Mokas: legenda; Sukinių piliakalnis: mitologinė legenda. – Iliustr. // Šimatonis, Antanas. Ką byloja senovė: [eiliuotos legendos, istorinės sakmės, padavimai]. – Ukmergė, 2007. – P. 37-49, 63-106.
9. Tarasenka, Petras. Pėdos akmenyje: Lietuvos istoriniai akmenys. – Vilnius, 1958, p. p. 12-14.
10. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
11. Urbanavičius, Vytautas. Mokas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 113.
12. Vaitkevičius, Vykintas. Sukinių Mokai: protingi akmenys / Vykintas Vaitkevičius, Valentinas Baltrūnas. – Iliustr. // Lietuva: 101 įdomiausia vieta. – Vilnius, 2008. – P. 122-123.
13. Vaitkevičius, Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie akmenis Moką ir Mokiuką, p. 177-180]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 143-187.
14. Vaitkunskienė, Laima. Pilaitė, Sukinių piliakalnis. – Iliustr.- Bibliogr.: 3 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 113.
15. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 108. 

Parengė: Vanda Sargelienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Pavytinės kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016