Kaime gyvena 667 žmonės, iš jų: 297 vyrai ir 370 moterų (2011) [7].

Kaimo pavadinimas yra vandenvardinės kilmės. Jis kilęs iš žodžių „šventas + upė“ [10].

Kaime veikia Šventupės bendruomenės sveikatos  punktas, vaikų lopšelis-darželis ,,Žiogelis“, Šventupės dvaro rūmuose įsikūrę Ukmergės kultūros centro filialas ir  Vlado Šlaito viešosios bibliotekos struktūrinis padalinys. Veikia UAB ,,Ukmergės melioracija“, UAB ,,Viaplastas“.
Šalia Šventupės, buvusiame karjere, įrengta viena žymesnių trasų Lietuvoje – UAB ,,Ukmergės versmė“ automobilių ir motociklų ralio trasa, kurioje vyksta ir tarptautinės varžybos.
Kaime yra Ukmergės sporto mokyklos kompleksas, futbolo stadionas. 2009 m., reorganizavus Ukmergės sporto mokyklą bei miesto stadioną ir įkūrus Ukmergės sporto centrą, prie jo prijungta ir Šventupės sporto bazė.

Šventupės dvaro istoriografija yra labai menka. Vietovė, kaip gyvenvietė ir dvarvietė, trumpai aprašoma geografiniuose žinynuose, enciklopedijose, kelionių vadovuose po Lietuvą [2-5]. Minėtinas Arimetos Vojevodskaitės straipsnis „Šventupės dvaro istorinė pažyma“, publikuotas almanache „Eskizai“ [9]. Apie Šventupės dvarą rašoma Šventupės bibliotekos vyr. bibliotekininkės Genės Vaitkūnienės parengtame kraštotyros leidinyje „Vidiškių parapija“ [8], Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtame lankstinyje „Vidiškių seniūnija“.
Šventupės parkas trumpai aptariamas Antano Tauro knygoje „Mūsų parkai“ [6], Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [1].

UAB „Ukmergės melioracija”. – Ukmergė, 2006. Knygos viršelis

Apie Šventupės dvaro istoriją, UAB ,,Ukmergės melioracija“ veiklą, Šventupės kaimą ir gyventojus rašoma melioracijos 50-mečiui išleistoje knygelėje „Uždaroji akcinė bendrovė “Ukmergės melioracija“ (Ukmergė, 2006), kurią sudarė buvusi Šventupės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Emilija Vėbrienė.

Šventupės kaimas ir dvaras minimi XV a. Dvaro ir gyvenvietės ištakos buvo aplink Mūšios upės žiotis. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras buvo vadinamas įvairiai: Šventupės, Vidiškių, Vengrovo, Žemaitkiemio.
Pirmieji dvaro valdytojai buvo bajorai Vidiškiai (Vidskiai). Kadangi dvaro centras buvo netoli dabartinio Vidiškių miestelio, dvaras turėjo Vidiškių vardą. XVII a. pab. dvaras vedybų keliu atiteko Junonos herbo Dambrauskams ir, perkėlus pastatus šiauriau,  buvo pavadintas Šventupės dvaru. Dambrauskai dvarą valdė iki 1776 m. Vėliau jis buvo išnuomotas.
XIX a. pr. Šventupės dvarą valdė Ukmergės pavieto maršalas (bajorų vadovas) Anupras Koska ir jo žmona Hortenzija.
Nuo XIX a. antros pusės dvaras priklausė kapitonienei Idai-Henrietei Grabovskai. 1882 m. Šventupės dvarą iš varžytinių nupirko Mykolas Komaras. Komarams dvaras priklausė iki 1940 m. Paskutinioji savininkė buvo Julija Komarienė.
Po Antrojo pasaulinio karo dvaro teritorijoje įsikūrė Žemaitkiemio MTS (mašinų traktorių stoties) centras. Tada dvaro sodyba ir parkas pradėti vadinti Žemaitkiemiu [8-9].

Kaime yra vietinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą – Šventupės (Žemaitkiemio) buv. dvaro sodybos fragmentai. Sodyba pastatyta XVIII a. prie buvusio Kauno–Daugpilio arba Varšuvos–Peterburgo trakto, dešiniajame Šventosios krante. Paminklinė dvaro sodybos teritorija  – 13 ha, saugomo landšafto zonos ribos – 14 ha. Dvaro žemės buvo išsidėsčiusios abipus Šventosios ir jos intakų – Siesarties ir Mūšios žiočių. Yra išlikusios dvi kūdros. Viena – pietvakariniame paminklo teritorijos kampe, kita – į šiaurės vakarus nuo kumetyno, tarnavusi buvusios spirito varyklos reikmėms. Išlikę ir XIX a. suformuoti sodybos takai su alėjomis ir kelias – pagrindinis įvažiavimas į sodybą.
Dvaro centrinis pastatas gerai išsilaikęs. Pastatas vieno aukšto, medinis, tinkuotas, yra rūsys. Pastate įsikūrę Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos padalinys ir kultūros centro  filialas.
Dvaro sodyba iki šiol yra išlaikiusi kelias autentiškas pastatų grupes: kumetyno sektorius prie tvenkinio (XX a. pr.), diendaržinio tvarto fragmentai (XIX-XX a.), dvaro rūmai, oficina (XVIII a.), parke esantis rūsys, greičiausiai, buvusi ledainė (XVIII-XIX a.) [9].

Į kitą krantą. – Ukmergė, 2006. Knygos viršelis

Šventupės (Žemaitkiemio) parkas įkurtas XIX a. banguoto reljefo 11 ha teritorijoje Šventosios dešiniajame krante. Vakarinė parko dalis, užimantį aukštą lygią atskirtą nestaigiu šlaitu nuo Šventosios slėnio terasą, yra geometrinio, o žemoji rytinė – peizažinio planavimo. XX a. pab. rytinės parko dalies viduryje esančiame slėnyje iškastas pailgas tvenkinys. Prie jo augančios medžių juostos kartu su aukštosios terasos šlaitų medynais formuoja išraiškias aptakių kontūrų erdves. 1958 m. parkas buvo paskelbtas valstybės saugomu. 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų [1, 6].

Pedagogas Juozas Arlauskas (1922–2007), gimęs Vidiškių miestelyje bei čia mokytojavęs, atsiminimų knygoje „Tik vieneri metai: kai kurios gyvenimo ir tremties akimirkos“ (Marijampolė, 1999; Jonava, 2000), pasakoja apie tremtį, kuri prasidėjo Šventupės surinkimo punkte.

Šventupės kaimo bendruomenės narių iniciatyva išleista kūrybinių bandymų knygelė „Į kitą krantą…“ (Ukmergė, 2006), kuri paruošta ir išspausdinta įgyvendinant bendruomenės projektą „Jaunųjų talentų ugdymas”.

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Šventupės  padalinys savo veiklos metus skaičiuoja nuo 1973 m. Biblioteka kelis kartus keitė patalpas, o nuo 2003 m. buvo perkelta į Šventupės dvaro patalpas. Biblioteka aptarnauja 792 gyventojų regioną, jos paslaugomis naudojasi 164 vartotojai. Bibliotekoje yra kaupiamas kraštotyros fondas, kurį sudaro 180 pavadinimų leidiniai. Paruošti 52 kraštotyros darbai. Kraštotyros kartotekoje saugomos 977 kortelės apie vietovę.

Literatūra ir šaltiniai

1. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 339-340.
2. Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006, p. 498.
3. Semaškaitė, Ingrida. Šventupė. – Iliustr. // Ingrida Semaškaitė. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2008. – P. 359.
4. Šventupė. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3,  p. 445.
5. Šventupė. – Iliustr.  // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas: 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis. – Vilnius, [2010]. – P. 412.
6.Tauras, Antanas. Mūsų parkai. – Vilnius, 1989, p. 115.
7. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Vaitkūnienė, Genė. Vidiškių parapija. – Ukmergė, 2003. – 64p.: iliustr.
9. Vojevodskaitė, Arimeta. Šventupės dvaro istorinė pažyma. – Iliustr. – Bibliogr.: 21 pavad. // Eskizai. – Nr. 24(2014), p. 132-137.
10.Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 117.

Parengė: Genė Vaitkūnienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2015; 2016