Turniškės

Turniškės – Antakalnio seniūnijos dalis, nutolusi 8 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus centro, kairiajame Neries krante. 

Vietovardis Turniškės, kaip ir kiti su priesaga -iškės, priklauso seniesiems lietuviškiems Vilniaus vietovardžiams. Jis minimas XVIII a. dokumentuose. Vietovardis, kalbininko Jono Jurkšto nuomone, yra asmenvardinės kilmės. Jį taip pat galima kildinti iš vandenvardžio – netoli buvusio Turniškių kaimo teka Turniškės upelis, dešinioji Riešės upelio atšaka [5].

Turniškės minimos kraštotyros leidiniuose. Apie vietovę rašė Rytų Lietuvos žinovė, pedagogė, geografė, išeivijos veikėja Veronika Maminskaitė-Kulbokienė knygoje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ (pateikiamas ir literatūros sąrašas) [7], žymusis kraštotyrininkas, žurnalistas Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ [8], rašytojas Eugenijus Danilevičius turistiniame leidinyje „Maršrutai iš Vilniaus“ [4]. Apie Turniškes yra straipsnių lietuviškose enciklopedijose [6, 9]. Turniškių kraštovaizdžio draustinis aprašytas leidiniuose „Aplinkos apsauga Vilniuje“ [1], „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [10]. Gamta, Turniškės upelis minimi kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygelėje „Abipus Neries“ [2]. Įdomus yra inžinieriaus energetiko Stasio Bilio straipsnis žurnale „Žemėtvarka ir hidrotechnika“ apie Turniškių hidroelektrinę. Čia išsamiai aprašyta statybos istorija, pateikiama schemų, iliustracijų [3]. Turniškės dažnai minimos periodinėje spaudoje, aprašant aukštų pareigūnų rezidencijas, politinio gyvenimo aktualijas. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus dienoraščiuose – knygoje „Paskutinė kadencija“ (Vilnius, 2011) Turniškės taip pat minimos. Buvusio Turniškių kaimo, esančio dešiniajame Neries krante, senųjų gyventojų prisiminimai, pasakojimai, tradicijos pateikiami Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos išleistame leidinyje „Verkių kaimų senbuviai“ (Vilnius, 2012).

Seniau Turniškių vardu buvo vadinamos abipus Neries esančios vietovės. Dešiniajame Neries krante nuo seno buvo Turniškių kaimas (dabar priklausantis Verkių seniūnijai), o kairiajame – Valakampių miške – Turniškių vasarvietė. Archeologai čia aptiko mezolito stovyklos liekanų, titnago dirbinių, o Neryje ties Turniškėmis rastas raginis kirvis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Turniškės paminėtos 1780 m. [6, 7, 9].

XX a. vietovė sulaukė ypatingo dėmesio. 1938 m. Turniškėse buvo pradėta statyti hidroelektrinė. Projektą parengė tuometinė Lenkijos susisiekimo ministerija. Vieta hidroelektrinei buvo numatyta kairiajame Neries krante, užtvankos gale. Čia taip pat buvo numatyta pastatyti ir administracinius pastatus, gyvenamuosius namus darbininkams. Dešiniajame Neries krante planuota įrengti šliuzą laivams ir sieliams praleisti, 500 m užtvanką. 1938 m. statybai buvo skirta 1 mln. zlotų, pradėti parengiamieji darbai, pastatyti elektrinės administracijos pastatai. Laikas statybai nebuvo palankus. 1939 m., kai Vilnius grįžo Lietuvai, vėl kilo hidroelektrinės statybos klausimas. Atliktus darbus apžiūrėjo į Turniškes atvykę Vyriausybės nariai. Buvo numatyta statybą tęsti. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statyba nutrūko ir atnaujinta nebuvo [3, 6, 8].

Turniškės, buvusi užmiesčio teritorija, 1969 m. prijungta prie Vilniaus miesto [9]. Dabar Turniškėse, išskirtinėje Vilniaus vietoje, įsikūręs prabangių namų rajonas. Išlikusiuose hidroelektrinės administracijos pastatuose įkurtos Lietuvos Prezidento ir kitų aukščiausiųjų vadovų rezidencijos [2]. Teritorija, kur įsikūrę keturi pirmieji šalies asmenys, yra saugoma Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų. Čia patekti galima tik su specialiais leidimais. Šiek tiek toliau už pirmųjų šalies asmenų gyvenamųjų pastatų stovi ambasadorių rezidencijos, kurios taip pat yra saugomos, o dar tolėliau – eilinių piliečių individualūs namai ar kotedžai. Būstus Turniškėse perka pasiturintys žmonės, kurie nori ramybės ir privatumo. Turniškėse yra išlikę ir senųjų gyventojų. Turniškių gyvenvietė negali labai plėstis, nes ją juosia miškas, kurio kirtimas yra draudžiamas.

Ant Neries upės šlaito išsidėstęs Turniškių rajonas yra įtrauktas į kraštovaizdžio draustinių sąrašą. Draustinis priklauso Verkių regioniniam parkui. Neries slėnis vietomis čia giliai išeroduotas – tai ledynmečio palikimas. Čia labai vaizdingi Neries vingiai ir jos pakrantės [1, 2, 10].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Verkių regioninis parkas. – Iliustr. // Aplinkos apsauga Vilniuje. – Vilnius, 2004. – P. 37-41.
2. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 25-26.
3. Bilys, Stasys. Turniškių hidroelektrinės statybos istorija. – Faks., iliustr., schem. // Žemėtvarka ir hidrotechnika. – 2005, Nr. 1, p. 62-67.
4. Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – Vilnius, 1975, p. 6-7.
5. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 10-13.
6. Kolupaila, Stasys. Turniškės // Lietuvių enciklopedija – Boston (Mass.), 1965. – T. 32, p.79.
7. Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės / Veronika Maminskaitė-Kulbokienė. – Čikaga, 1997, p. 164-165.
8. Kviklys, Bronius. Valakampiai: [taip pat rašoma apie Turniškes]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 142.
9. Turniškės // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 588.
10. Turniškės kraštovaizdžio draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 15.

Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016