Vaitkuškis

Kaimas Pabaisko seniūnijoje, įsikūręs ant Šventosios slėnio viršutinės terasos paties krašto, ties senuoju Vilniaus–Ukmergės keliu, 5 km nuo Ukmergės. Iš šiaurės prie kaimo prieina Pivonijos, Lobų miškai.

Kaime gyvena 134 žmonės, iš jų: 61 vyras ir 73 moterys (2011) [17].

Vaitkuškio kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Vaitkus, kuris laikytinas krikštavardžio Vaitiekus liaudiniu variantu, nors teoriškai jis gali būti kildinamas iš tokių lietuviškų dvikamienių asmenvardžių kaip Vait-kantas, Vait-noras, Vait-vilas ir kt. trumpinio, taip pat laikomas pravardinės kilmės asmenvardžiu „vaitas“ (pareigūnas) [21].

Apie vieną iš Lietuvos neogotikos paminklų – buvusius Vaitkuškio dva­ro rūmus yra rašę lenkų bei keletas Lietuvos autorių. Minėtinas lenkų kultūros istoriko Romano Aftanazio darbas, kuriame pateikiama nemažai vertingų žinių apie rūmų interjerą [1]. Apie šį dvaro rūmų ansamblį taip pat rašė menotyrininkė Nijolė Lukšionytė [10], istorikas, archeologas Antanas Tyla [16], Lietuvos kultūros istorikas, žymus muziejininkas Vincas Žilėnas [22]. Detaliau Vaitkuškio dvaro istoriją, architektūrą, remdamasis daugeliu atvejų dar niekur neskelbtais Lietuvos archyvuose esančiais doku­mentais, savo straipsnyje yra išnagrinėjęs istorikas Saulius Sarcevičius [11]. Eilė publikacijų skirta Vaitkuškio dvaro savininkams Kosakovskiams, garsiai  XVIII a. LDK didikų giminei, gavusiai Šv. Romos, o vėliau Prancūzijos ir ne kartą Rusijos imperijos grafų titulus, davusiai Lietuvos valstybės, bažnyčios, kultūros bei karybos istorijai ne vieną žymų asmenį [8-9]. Duomenys apie šią garsią giminę paskelbti „Polski Slownik Biograficzny“ (1969, T. 14). Dr. Vydo Dolinsko knygoje „Simonas Kosakovskis: politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 1763–1794“ viename iš skyrių išnagrinėti Kosakovskių giminės genealogijos bruožai, taip pat apžvelgta (nors ir prabėgomis) artimiausių giminaičių, valdžiusių Vaitkuškį, veikla [3].
 
Archeologiniai paminklai liudija, kad Vaitkuškio apylinkėse gy­venta akmens amžiuje, o netoli Pašilės esantis Lapiakalnio piliakal­nis priklauso vėlesniam, geležies am­žiui. Ten intensyviai gyventa pirma­jame tūkstantmetyje. Vaitkuškio vietovė, matyt, atsirado XVI a. Anksčiau Vaitkuškio apylinkės vadinosi Antakalnio arba Deltuvos Antakalniu. Pagal išlikusius Vaitkuškio dvaro archyvo duomenis XVI a. pr. Antakalnis priklausė Andraškai, kuriam mirus, dalis valdų atiteko jo sūnui Vaitkui. Ta valda imta vadinti Vaitkuškiu [16].
 
Vaitkuškio žemės valdų dydis jas parduodant, paveldint ir gaunant kraičio nuolat kito. Vaitkuškio apylinkes po Vaitkaus valdė Kšemiencas, Mednickis, Volkas, Okuška.  Apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams, kurių giminės atstovai dvarą valdė iki 1764 m., kol Vaitkuškį su aplin­kiniais kaimais, ežerais nusipirko Mykolas Kosakovskis, čia įkūręs šeimos rezidenciją. Nuo to laiko iki Pirmojo pasaulinio karo Vaitkuškio šeimininkai nebesikeitė. Jis pastoviai priklausė Kosakovskių giminei, kuri užėmė žymią vietą Lietuvos politiniame, administraciniame ir kultūriniame XVIII–XIX a. gyvenime.
Kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai – žinių nėra. Dvarą įsigijus M. Kosakovskiui,  jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai, statyti Skorulskių.  M. Kosakovskis šalia mūrinių  rūmų pastatė didelę medinę galeriją ir pokylių salę. Tačiau  XIX a. šių pastatų jau nebuvo išlikę. 
1857–1862 m. Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795–1872), M. Kosakovskio  anūkas, suprojektavo ir perstatė dvaro rūmus, suteikdamas tuo metu madingą neogotikinę išvaizdą. Tokį stilių padiktavo Miramare rūmai prie Triesto. Projektą įgyvendino jaunas Ukmergės pavieto architektas Bonifacas Pavlovskis. Po perstatymo smarkiai pakito rūmų išvaizda,  nors senųjų rūmų struktūra išliko [6-7, 11, 13].
Rūmus supo didelis ir senas parkas, buvo įrengta tvenkinių sistema. Dvaro inventorinėse knygose minimi dvaro sodai ir parkas dėl čia stovėjusių Ievos ir Adomo skulptūrų vadinti „Rojumi“ [8]. Parkas nėra išlikęs.
Dvaro rūmuose buvo dailės galerija, kurioje surinkta  italų, lenkų dailininkų paveikslų, senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijų, buvo apie 12 000 tomų biblioteka [14].
Priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro savininkas – Stanislovas Kazimieras Kosakovskis  garsėjo kaip heraldikos ir genealogijos specialistas, vienas pirmųjų Lietuvoje fotografų-mėgėjų. Jo nuotraukomis, išlikusiomis iki šių dienų, naudojasi lietuvių kultūros tyrinėtojai [4].
Prasidėjus I pasauliniam karui vertingiausi Vaitkuškio dvaro rinkiniai buvo išvežti į Rusiją ir ten pateko į muziejus arba dingo pokarinės suirutės metu. Dalis dailės kolekcijos pateko į Lenkiją ir sudegė Varšuvos sukilimo metu (1944 m.). Dalį rūmų bibliotekos dar 1907 m. perėmė M. S. Kosakovskis į Lyduokių dvaro rūmus. Likę rinkiniai, kolekcijos ir knygos buvo grobstomi rūmus užėmusių vokiečių kareivių, apiplėšti Ukmergę užėmusių bolševikų, nyko nuo blogų laikymo ir saugojimo sąlygų. Tik nedideli Vaitkuškio dvaro rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 m. pateko į muziejus ir valstybines bibliotekas. 1921 m. rūmai buvo naudoti vaikų prieglaudai. 1923 m. rūmuose įsikūrė Ukmergės apskrities žemės reformos komisija. Tarpukaryje dvare gyveno ir jį valdė Kosakovskių giminaitė E. Moravska. Dvaro pastatuose buvo įkurdintas Lietuvos kariuomenės I-ojo pėstininkų pulko dalinys (iki 1932 m. pab.). 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžios dvaras  nacionalizuojamas. 1941 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais naciai dvare įkūrė žydų getą. Rūmai smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metais. Pokario metais apleisti ir be šeimininkų dvaro rūmai buvo ardomi ir niokojami. Šiuo metu likę tik perstatytas (1984 m.) bokštas ir buvusių arklidžių fragmentai [11]. 
 
0,7 km į pietvakarius nuo kaimo, 0,6 km į vakarus nuo senojo Vilniaus-Ukmergės kelio yra valstybės saugomas archeologinis, kraštovaizdžio kompleksas – Vaitkuškio piliakalnis, vadinamas Lapiakalniu su gyvenviete. Piliakalnio šiaurinėje ir šiaurės vakarų papėdėje yra senovinės gyvenvietės liekanų. Kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytinės lygiosios keramikos, molinis ornamentuotas versptukas. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, 1983 m. – MMT [18-19].
 
Valdant Kosakovskių giminės at­stovams Vaitkuškio dvaras garsėjo ryšiais su žymiais pasaulinės literatūros atstovais. Aleksandra de Laval-Kosakovska (Kosakovskienė) (1811–1886, palaidota Ukmergės Pašilės kapinėse), gyvendama Vaitkuškyje, 1846-1858 m. susirašinėjo su prancūzų poetu ir rašytoju Alfredu de Vinji – vienu iš garsiausiu romantizmo atstovu. Jis jai dedikavo savo poemą „Vanda”. Gerai pažinojo ir susirašinėjo su garsiu prancūzų rašytoju Onore de Balzaku (jo žmona Evelina Hanska – S. F. Kosakovskio teta) [2].  
 
Savo giminės geneologiją rinko ir prisiminimuose skelbė patys Kosakovskių šeimos atstovai. Su Vaitkuškio dvaro gyvenimo epizodais supažindina paskutiniojo dvaro savininko Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900–1979) atsiminimai [23]. Priešpaskutinysis dvaro savininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905) yra palikęs memuarus „Wspomnienia z prezszlosci spisane dla dzieci i wnukow“ („Praeities prisiminimai, surašyti vaikams ir anūkams), kurių ištraukos publikuotos rajono laikraštyje „Ukmergės žinios“ [20].
 
Itin gyvai atsiminimai apie gyvenime sutiktus žmones – valstiečius, politikus, dvarininkus ir kt. perteikti kunigo, istoriko Valerijono Meištavičiaus (Walerian Meysztowicz) atsiminimų knygoje „Pašnekesiai apie žmones ir laikus“ (Vilnius, 2004). Vienas iš pasakojimų skirtas Vaitkuškio rūmų savininkų Kosakovskių aprašymui.
 
Rašytojo Laimono Inio novelių romane „Paslaptis žino tik moterys“ roman­tiškai aprašyta diplomato, literato,  ta­pytojo, architekto Stanislovo Felik­so Kosakovskio (1795-1872) ir Sankt Peterburge gyvenusių prancūzų emigrantų de Lavalių dukros Aleksandros de Laval (1811-1886) meilė [5]. Eilėraštį Vaitkuškiui yra paskyrusi Birutė Sriogytė-Vaitkienė [15].
 
AlbumasKossakowski

Grafų Kosakovskių albumas. – Kaunas. 2004. Knygos viršelis


Vaitkuškio dvaro gyvenimo akimirkos užfiksuotos ne tik atsiminimuose, grožiniuose kūriniuose, bet ir fotografijose. M. K. Čiurlionio dailės muziejus parengė ir išleido leidinį – „Grafų Kosakovskių albumas“ (knygos sudarytoja ir teksto autorė Eglė Lukaševičiūtė). Leidinyje pateikiamos 1894–1905 m. fotografijos, kurių autoriai – Vaitkuškio dvaro savininkas grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905, palaidotas Ukmergės Pašilės kapinėse), kuris vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė domėtis fotografija,  Vaitkuškio dvare XIX a. antroje pusėje buvo įrengęs fotolaboratoriją, dalyvaudavo tarptautinėse ir vietinėse fotografijų parodose. Taip pat leidinyje yra  S. K. Kosakovskio padėjėjo, profesionalaus fotografo Juozapo Krajevskio ir kitų šio kadaise klestėjusio dvaro gyventojų ir svečių darytų nuotraukų. Tai vertingi XIX a. pab.–XX a. pr.  Lietuvos kultūros istorijos dokumentai. Nuotraukos, įamžinusios Vaitkuškio dvaro buities ir švenčių akimirkas, rūmų interjerą, apylinkių gamtos panoramas, valstiečių buities vaizdus, Ukmergės miestelio kasdienybę, atrinktos iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugomo Kosakovskių giminės fotoarchyvo [4]. Išleista mokslo studija „Vaitkuškis”: grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija“ (Kaunas, 2015). Knygos sudarytoja ir teksto autorė Jolita Mulevičiūtė.
Vaitkuškio rūmai įamžinti ir piešiniuose. XIX a. dailininkas, kompozitorius, intelektualas Napoleonas Orda (1807–1883 ), pėsčiomis 1875–1877 m. keliaudamas po Lietuvą savo piešiniuose įamžino vertingiausius nykstančio paveldo vaizdus, tarp jų ir Vaitkuškio dvaro rūmus.  Vaitkuškio rūmai Lietuvoje buvo išskirtiniai, todėl neatsitiktinai dailininkas juos įamžino net trijuose piešiniuose. Su šiais piešiniais galima susipažinti pasklaidžius N. Ordos litografijų albumą „Senosios Lietuvos vaizdai“ (Vilnius, 1999) bei Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės monografiją „Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai“ (Vilnius, 2006).

Literatūra ir šaltiniai

1. Aftanazy, Roman. Vaitkuškis . – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 6/7 (1994), p. 74-79.
2. Bartkus, Gvidonas. Paryžius – Vaitkuškis – Paryžius : [apie prancūzų rašytojo A. de Vinji susirašinėjimą su grafiene A. Kosakovska ]. – Portr. // Eskizai. – Nr. 9 (1997), p. 23-25.
3. Dolinskas, Vydas. Simonas Kosakovskis: politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 1763-1794. – Vilnius, [2003]. – 773, [3] p.: iliustr. – Santr. vok. – Bibliogr. išnašose.
4. Grafų Kosakovskių albumas. – Kaunas, 2004. – 143, [1] p.:  iliustr., faks. – Dalis gretut. teksto liet., angl., lenk. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose.
5. Inis, Laimonas. Vaitkuškio bajoras ir dvi jo moterys: [novelė] // Inis, Laimonas. Paslaptį žino tik moterys: novelių romanas. – Kaunas, 2006. – P. 169-177.
6. Kviklys, Bronius. Vaitkuškis ir Pašilė. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 477-479.
7. Krasauskas, R. Vaitkuškis. – Iliustr.- Parašas: R. Krs. // Lietuvių enciklopedija. – Bostonas (Mass.), 1965. – P. 503-504.
8. Lukaševičiūtė, Eglė. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje. – Iliustr. – Santr. angl. // Lietuvos bajoras. – 2003, Nr. 7, p. 6-9.
9. Lukaševičiūtė, Eglė. Grafų Kosakoskių meno vertybių likimo pėdsakais. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Eskizai. – Nr. 11 (2001), p. 58-64.
10. Lukšionytė, Nijolė. Neogotika XIX a. sodybiniuose sklypuose // Statyba ir architektūra. – 1984, Nr. 3.
11. Sarcevičius, Saulius. Vaitkuškio rūmai. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. str. gale // Kultūros paminklai. – [Nr.] 2 (1995), p. 39-55.
12. Semaška, Algimantas. Vaitkuškis. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, 2008. – P. 551-552.
13. Semaškaitė, Ingrida. Vaitkuškis. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2008. – P. 364-366.
14. Snitkuvienė, Aldona. Iš Egipto senienų rinkimo Lietuvoje istorijos: [apie Kosakovskių šeimos kolekcijas]. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Eskizai. – Nr. 10 (1999), p. 16-18.
15. Sriogytė-Vaitkienė, Birutė.”Už Vilkmergės – Vaitkuškio kalnas…”: [eilėraštis] // Eskizai. – Nr. 10 (1999), p. 88.
16. Tyla, Antanas. Vaitkuškis // Mokslas ir gyvenimas. – 1978, Nr. 2, p. 36-37.
17. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
18. Vaitkunskienė, Laima. Lapiakalnis, Vaitkuškio piliakalnis. – Bibliogr.: 2 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 134.
19. Vaitkuškis. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 200-201.
20. Valstiečių teismai Vaitkuškio dvare XIX a. viduryje: pagal grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio prisiminimus // Ukmergės žinios. – 2008, rugpj. 16, p. 4.
21. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 89.
22. Žilėnas, Vincas. Lietuvos kolekcininkai ir muziejininkai: 5. Juozas Antanas ir kiti Kasakauskai // Kultūros barai. – 1983, Nr. 4, p. 62-65.
23. Kossakowski, Jan.Wojtkuszki Kossakowskich : w dawnych dworach polskich na Litwie: z pamiętnika J. Kossakowskiego. – Iliustr – Lenk. // Magazyn Wileński.  – 1999, Nr. 2, p. 16-18; Nr. 3, p. 31-33; Nr. 4, p. 30-33; Nr. 5, p. 30-33.  

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016