Valakampiai (arba Valakupiai) yra Antakalnio seniūnijos dalis į šiaurės rytus nuo Vilniaus miesto centro, kairiajame Neries krante, prie jos vingio priešais Verkius (šiaurėje). Iš rytų riboja Nemenčinės plentas, šiaurėje pereina į Turniškes. Link Žirmūnų veda Valakampių tiltas.

Valakampiai, žymaus geografo Česlovo Kudabos pastebėjimu, yra vietoje, kur Neris „ … apsuka nemažą kampą, kažkada pavadintą Valakampiais“ [13]. Istoriniuose šaltiniuose randamos skirtingai užrašytos vietovardžio Valakampiai formos – Walakapie ir Walakupie. Yra manančių, kad šis vietovardis sudarytas iš žodžių „valakas“ ir „kampas“. Tačiau kalbininko Jono Jurkšto nuomone, vietovardis kilęs iš vandenvardžio – upelio Valakupė ar Valakupis ir čia buvusio to paties pavadinimo vienkiemio, kurio dirbama žemė matuota valakais – iš valakas ir upė. Kadangi forma Valakampiai turi ilgesnę vartojimo lietuvių kalboje tradiciją, todėl teikiama kaip pagrindinė [7].

Apie Valakampius trumpos informacijos rasime visose lietuviškose enciklopedijose. Yra straipsnių periodikoje. Išsamiau rašoma kraštotyros leidiniuose. Vietovė minima kraštotyrininko, žurnalisto Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [15], Rytų Lietuvos žinovės, geografės, išeivijos veikėjos Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės knygoje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ [14], knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [18]. Pastarojoje knygoje pateikiama ir literatūros apie Valakampius apžvalga. Valakampiai, kaip lankytina vietovė, aprašyti turistams skirtuose leidiniuose [3,13, 22]. Valakampiai nuo seno žinomi kaip poilsiavietė. Literatūroje minimi dabartinių Valakampių teritorijoje buvę legendiniai Viršupio rūmai – XVI a. įkurta Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija. Netoli Valakampių tilto į Nerį įteka Viršupis (Veršupis), dabar tik po žeme tekantis, šalia kurio ir buvo didžiųjų kunigaikščių užmiesčio vasarvietė: rūmai, pirtis, žvėrynas, tvenkiniai žuvims veisti. Čia buvusius rūmus 1544–1548 m. pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, kuris šioje vasarvietėje labai mėgo leisti laiką su savo dvariškiais. Manoma, kad dar seniau čia irgi buvę rūmai. Ši vasarvietė minima ir pavaizduota žymiajame XVI a. Vilniaus plane (Georgo Brauno atlase). Šioje vietoje atskirai pažymėta namų, šalia – aptvertas miško plotas. Tekstas, kuriame aprašyti rūmai, spausdinamas leidinyje „Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.)“ [12]. Adomas Honoris Kirkoras 1853 m. Viršupyje atliko archeologinius kasinėjimus ir rado rūmų pamatus, daug koklių su karaliaus karūnomis, monetų ir kt. Rūmai minimi Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (Vilnius, 1991), gamtotyrininko, kraštotyrininko Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“ (Vilnius, 1992). ). Mokslo žurnalas „Ateneum Wileńskie“ išspausdino dr. Jano Fijaleko (Jan Fijałek) veikalą „Opisy Wilna“ (1923, Nr. 3), kuriame taip pat minimi Viršupio rūmai. Apie Viršupį, remdamasis literatūra ir archyvų dokumentais, rašo Vilnijos istorikas Miroslavas Gajevskis (Mirosław Gajewski) knygoje lenkų kalba „Historie z okolic Wilna“ [26]. Leidinyje pateikiama įdomių iliustracijų. Čia buvus kunigaikščių rūmus mena ir ilgai išlikęs upės rėvos pavadinimas – Barboros pirtis – mylimos Žygimanto Augusto žmonos karalienės Barboros vardu pavadinta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo galima pamatyti buvusių didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų likučius. Manoma, kad rūmai buvę maždaug dabartinio Valakampių tilto vietoje [13, 18].

Įvairiais istorijos laikais Valakampiai buvo mėgstama miestiečių vasarvietė [22]. Pušynuose išsidėstę vasarnamiai. Vilas jungia išplanuoti takai, gatvės: Vaidilutės, Lizdeikos, Lakštingalų ir kt. [10, 15, 19]. Yra senų medinių vilų (Rato g. 3; Lizdeikos g. 5) [20]. Šiandien čia galima rasti ir besiplečiančias gyvenamąsias erdves. Valakampiuose suformuota ir grąžinta nemažai sklypų. Numatoma, kad vietovė ateityje taps prestižiniu gyvenamuoju rajonu architektų tvarkomame parke [2, 6]. Jau pastatyta modernių gyvenamųjų namų. Architektai išskiria individualų namą Svajonių g. 70 (archit. Edgaras Neniškis, Vaida Sasnauskaitė ir kt.). Namo idėją inspiravo pušų kamienų vertikalės. Pušyne tarp medžių harmoningai išsidėsčiusio pastato architektūrinė išraiška buvo nulemta vietos konteksto. Tarptautiniame architektūros konkurse „X ARCHIP International Award for Architecture 2011” šis objektas įvertintas ir apdovanotas kaip geriausias individualaus namo projektas [24].

Sovietmečiu Valakampių pušynuose veikė vaikų vasaros stovyklos, darželiai-lopšeliai. Dabar čia yra Valakampių socialinių paslaugų namai, Specialieji socialinės globos namai „Tremtinių namai“, vaikų globos namai „Gilė“, „Valakupių reabilitacijos centras“ [11, 21, 25]. Taip pat yra keli restoranai, kavinė, veikia du vaikų darželiai, privati mokykla. Didelių prekybos centrų Valakampiuose nėra. 2013 m. Valakampiuose atidarytas subtilios architektūros „Ruperto“ menų inkubatorius (archit. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis). Tai projektų pagrindu veikiantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras, atvira kultūrinė įstaiga. Pirmame aukšte – universali salė, skaitykla, administracijos patalpos. Rūsyje – kompiuterinio meno dirbtuvės, gaunančios šviesą, dėka terasinių stoglangių. Antrajame pastato aukšte išdėstytos reziduojančių menininkų studijos, o rūsyje – kompiuterinio meno dirbtuvės [9].

Valakampius su Žirmūnais jungia Valakampių tiltas. Šis gelžbetoninis tiltas per Nerį Vilniuje pastatytas 1972 m. Tai ilgiausias (341,5 m) tiltas Vilniuje [18].

Valakampių vasarvietė yra natūraliame miško parke, susiliejančiame su kaimyniniais šilais, tai sudaro didžiulį miško masyvą. Šiuose miškuose vyrauja pušys. Pokario metais pasodinta maumedžių, ąžuolų, klevų, beržų, dekoratyvinių krūmų. Valakampių vasarvietę iš trijų pusių juosia vaizdingas Neries vingis. Žemame ir smėlėtame kairiajame upės krante įrengti paplūdimiai [3, 10, 16]. 2-ajame pliaže yra šaltinis, kuris 2003 m. buvo tirtas Lietuvos geologijos tarnybos bei Respublikinio mitybos centro specialistų [1, 14]. Netoli 1-ojo pliažo yra Valakampių atodanga. Atodanga driekiasi 30 m, aukštis – 1 m. Jos sluoksnius sudaro juodos spalvos gitija, kuri formavosi prieš atslenkant paskutiniam ledynui, kai toje vietoje buvo upės senvagė. Mokslininkai 1959 m. tyrinėjo Valakampių šlaito tarpledynmečio sluoksnius, sudarė rastų sporų – žiedadulkių spektrus ir diagramas. Dabar atodanga apaugusi krūmais ir žolėmis. Atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu [5]. 1996 m. įsteigtas Valakampių klonio geomorfologinis draustinis. Neries slėnyje, ties Vilniumi, yra termokarstinės kilmės 300-700 m pločio ir apie 10 km ilgio įdubų juosta. Natūralumą yra išlaikiusi tik klonio dalis, esanti Valakampių miško parko zonoje. Tai unikalus vietovaizdis [23].

Valakampiai minimi ir grožinėje literatūroje. Jonas Mačiukevičius parašė eilėraštį „Valakampiai“ (rink. „Apie tave ir tau“), Stasys Anglickis sukūrė eilėraščių ciklą „Valakampiai“ (rink. „Nenusileisk, gražioji saule“). Valakampiai atsispindi ir grožinėje prozoje. Tai Romo Sadausko „Liepsnotoji pelėda“ (kn. „Gyventi“). Vilniečiai (pvz., teatrologė Audronė Girdzijauskaitė) Valakampius mini savo atsiminimuose [4]. Rašytoja Birutė Mackonytė pasakoja apie senuosius tarpukario vilniečius, „Vilniečių ainių“ klubo susitikimus, vykdavusius Valakampių vasarnamiuose [17].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aplinkos apsauga Vilniuje: dabartis ir perspektyvos. – Vilnius, 2004, p. 22.
2. Babickas, Darius. Naujakurius vilioja Valakampių pušynai ir įtakingi kaimynai. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2005, bal. 18, priedas „Būstas“, p. 4.
3. Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – Vilnius, 1975, p. 4-7.
4. Girdzijauskaitė, Audronė. Atminties salos: [atsiminimai]. – Vilnius, 2008. – 152 p.: iliustr.
5. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 369-370.
6. Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Dainora. „Mano parkas“ Valakupiuose. – Brėž., nuotr. // Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai. – Vilnius, 2007. – P. 94-95.
7. Jurkštas, Jonas. Valakampiai: [vietovardžio kilmė] // Mūsų kalba. – 1987, Nr. 5, p. 37.
8. Juškevičius, Adomas. Vilnius ir jo apylinkės / A. Juškevičius, J. Maceika. – 3-iasis (fotografuotinis) leidimas. – Vilnius, 1991, p.97-98.
9. Karalius, Audrys. Tyliai stovintis: menų inkubatorius Rupert Valakampiuose. – Iliustr., brėž. // Centras. – 2013, Nr. 5, p. 18-21.
10. Kasperavičienė, Audronė. Valakampiai // Diena. – 1995, geg. 5, p. 13.
11. Kasperavičius, Vladas Čia ne dirbama, o gyvenama: [vaikų globos namai]. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1997, Nr. 6, p. 22-24.
12. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.). – Vilnius, 1983, p. 78.
13. Kudaba, Česlovas. Nerimi. – Vilnius, 1985, p. 93-94.
14. Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės / Veronika Maminskaitė-Kulbokienė. – Čikaga, 1997, p. 172.
15. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 142.
16. Liškauskaitė, Rasa. Gražūs Valakampiai, bet ne Jums, vilniečiai: [poilsiavietės perspektyvos]. – Iliustr. // Respublika. – 1996, geg. 10, p. 13.
17. Mackonytė, Birutė. Seni vilniečiai kaip giminiečiai. // Mokslo Lietuva. – 2005, bal. 7-20, p. 1, 10-11.
18. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 29-32.
19. Petkevičienė, Renata. Valakampiai. – Iliustr. // Respublika, 1996, birž. 29, priedas „Brigita“, p. 6-7.
20. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – 166, [1] p.: iliustr.
21. Šoblinskaitė, Violeta. Valakupiai. Neįgaliųjų kelio į darbą pradžia / Violeta Šoblinskaitė, Alvydas Valenta. – Iliustr., portr. // Bičiulis. – 2004, Nr. 11, p. 3-14.
22. Uždavinys, Vincas. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1958, p. 23-32.
23. Valakampių klonio geomorfologinis draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 21.
24. Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas. – 2-asis papild. ir patais. leid . – Vilnius, 2011, p. 201.
25. Žeižienė, Elvyra. Tremtiniai turi savo namus. – Iliustr. // XXI amžius. – 2002, rugpj. 28, p. 1, 3.
26. Gajewski, Mirosław. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007, p. 234-241.

Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016