Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Donatas Malinauskas

Gyvenimo datos:1869 03 07 - 1942 11 30
Gimimo vieta:Krėslaukis (dabar Kraslava, Latvija)
Veikla:visuomenės veikėjas, diplomatas, Vasario 16-osios Akto signataras
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas), Paminklas (Trakų rajonas, Onuškio seniūnija)

Jencius-Butautas, Viktoras. 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. – Trakai, 2011. Knygos viršelis

Nors Donatas Malinauskas gyveno sulenkėjusioje aplinkoje, bet jo šaknys yra lietuviškos. Lietuviškumo dvasią ir patriotinį kovingumą jis paveldėjo iš motinos Alinos Tanskos. Lietuviškomis pažiūromis garsėjo ir Donato Malinausko tėvas, caro armijos pulkininkas Mykolas Malinauskas [7, 8, 16]. Donatas Malinauskas anksti neteko tėvo, todėl jo auklėjimu be motinos užsiėmė ir jos dėdė kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas (1804–1877) iš Alovės, kildinęs save iš senųjų Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Gedimino giminės [7]. 1885–1886 m. D. Malinauskas mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje, 1888 m. baigė Minsko realinę mokyklą. 1889 m. studijavo agronomiją Galicijoje, Černigove, 1890–1894 m. mokėsi Taboro žemės ūkio akademijoje Čekijoje. Ten įsitraukė į čekų tautinio atgimimo sąjūdį. Baigęs studijas grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Vilniuje, dažnai gyveno ir jam priklausančiame Jankovicų dvare (Trakų apskr.). Aktyviai įsijungė į lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, buvo įvairiausių draugijų steigėjas, narys, filantropas [7, 9, 16]. 1905 m. su Jonu Basanavičiumi, Mečislovu Davainiu-Silvestravičiumi ir kunigu Juozu Ambraziejumi pasirašė lietuvių „Memorandumą“ Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui S. Vittei dėl Lietuvos etnopolitinio  atsiribojimo nuo Lenkijos. Prisidėjo prie 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo rengimo ir jame dalyvavo. 1906 m. iš Vilniaus gubernijos dalyvavo kandidatu rinkimuose į I Rusijos Valstybės Dūmą [7, 11]. 1907 m. dalyvavo rinkikų rinkimuose Trakuose į II Valstybės Dūmą [7]. 1914 m. išrinktas „Laikinojo lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti“ sekretoriumi. Su J. Basanavičiumi pasirašė „Deklaraciją“ Rusijos vyriausiajam kariuomenės vadui dėl etnografinės Lietuvos atskirumo.  Gruodį tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniaus lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo kelių komisijų narys, palaikė Tautos Pažangos frakciją. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Po nepriklausomybės paskelbimo D. Malinauskas toliau darbavosi valstybės kūrimo procese [7, 12, 16]. Buvo kandidatas į Vyriausybės narius, dirbo provizorinėje vyriausybėje. 1920 m. Tautos pažangos partijos sąraše dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Lenkams užgrobus Vilnių, D. Malinauskui, kaip didžiausiam litvomanui, per prancūzų misiją Varšuvoje įsakyta palikti Vilnių. Iki 1931 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune. 1921 m. birželio-liepos mėn. Čekoslovakijoje vykdė diplomatinę misiją. 1922–1923 m. buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Čekoslovakijoje. 1931 m. buvo nepaprastas ir įgaliotasis ministras Estijoje [7, 9, 12].
D. Malinauskas bendradarbiavo lietuvių spaudoje: „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Draugijoje“, „Lietuvoje“, „Naujojoje romuvoje“ ir kt. [1, 8, 14].
1937 m., vykdant žemės reformą, pradėta D. Malinausko žemės ir dvarų Trakų apskrityje parceliacija. Valstybei atlyginus už nusavintą turtą, signataras Vilkaviškio apskrityje įsigijo Alvito dvarą. SSSR okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 14 d., kaip pavojingas politinis kalinys, iš ten ištremtas į Altajaus kraštą, Bijsko rajoną. Mirė iš bado tremtyje 1942 m. lapkričio 30 d. 1993 m. Trakų rajono valdžia skyrė lėšų, kad Donato Malinausko ir jo artimųjų palaikai būtų parvežti iš Altajaus ir 1993 m. birželį iškilmingai perlaidoti Onuškio bažnyčios (Trakų r.) šventoriuje [7, 12]. Ši vieta pasirinkta todėl, kad jam priklausęs Jankovicų dvaras buvo įsikūręs visai netoli Onuškio, ir čia palaidoti jo giminaičiai. Onuškio bažnyčioje kasmet aukojamos šv. Mišios, o onuškiečiai prie jo kapo padeda gėlių.

Daug energijos, laiko ir lėšų D. Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. Jis dalyvavo steigiant įvairias lietuviškas kultūrines, švietimo ir ekonomines organizacijas. 1905 m. buvo vienas knygų leidimo bendrovės „Aušra“ steigėjas, dalyvavo steigiant kultūros draugiją „Vilniaus kanklės“. 1906 m. tapo „Sąjungos grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiose“ komiteto nariu, vėliau buvo kasininku, revizijos komisijos nariu, 1909–1915 m. pirmininku. Kartu su J. Basanavičiumi, padedami Rytų Lietuvos lietuvių kunigų, parengė memorandumą popiežiui Pijui X, kuriame prašė leisti Lietuvos bažnyčiose įvesti  lietuvių kalbą. 1907 m. pirmas pasirašė Vilniaus vyskupijos lietuvių prašymą Rusijos vidaus reikalų ministrui pašalinti vyskupą E. Ropą [7, 9, 14]. Nuo 1907 m. buvo „Lietuvių mokslo draugijos“ narys. Su M. Davainiu-Silvestravičiumi „Kurjer Litewski“ laikraštyje paskelbė apie sumanymą leisti lietuvių laikraštį lenkų kalba „Litwa“, kuris pradėjo eiti nuo 1908 m. [7]. 1909–1914 m. buvo kultūros ir švietimo draugijos „Rūta“ steigėjas, tarybos narys, pirmininko padėjėjas [7, 12]. 1910 m. leido laikraštį „Patarėjas“, skirtą kelti pramonę ir prekybą. 1910–1911 m. buvo masonų ložės „Vienybė“ („Jedność“) narys [7].
1913 m. buvo vienas iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų. 1913 m. dalyvavo steigiant „Lietuvių kredito draugiją“ Vilniuje, išrinktas draugijos rėmimo komiteto nariu. 1914 m. kartu su kitais organizavo „Lietuvių ūkininkų bendrovę“ ir buvo jos pirmininku. 1918 m. Vilniuje „Lietuvos ūkininkų draugijos“ visuotiniame susirinkime išrinktas valdybos nariu. 1928 m. kartu su kitais įsteigė „Lietuvos bajorų draugiją“ [7, 14, 16].
D. Malinauskas labai žavėjosi Lietuvos istorija, ypač Vytautu Didžiuoju. Jo dėka Vilniaus katedroje pavyko išsaugoti Vytauto Didžiojo portretą [7, p. 136]. 1914 m. jis užsikrėtė idėja įprasminti Vytauto Didžiojo atminimą – Vilniaus katedroje jam pastatyti sarkofagą. Vytauto palaikų paieškai signataras skyrė visą gyvenimą, aukojo asmeninį turtą, diplomato karjerą [7, 9]. 1929 m. užsakė skulptoriui Vincui Grybui kunigaikščio sarkofago projektą, o Petrui Rimšai – Vytauto karsto projektą. D. Malinausko iniciatyva ir užsakymu 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms Čekoslovakijoje pagamintas sarkofagas po sudėtingų peripetijų 1933 m. buvo atgabentas į Lietuvą [7, p. 253]. Dabar sarkofagas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje [7, 9, 16].
D. Malinauskas buvo ir slaptos draugijos lietuvių mokslo ir meno kūriniams leisti „Daukanto manta“ Vilniuje mecenatas, šelpė Lietuvos talentus, aukojo lėšų lietuviško žemėlapio leidybai, „Rūtos“ draugijos steigimui, Vytauto Didžiojo atminimo lentelei atnaujinti Vilniaus Katedroje, Vilniaus lietuvių šalpos draugijai dovanojo didelį knygų rinkinį ir kt. [7, 12].

1928 m. už ypatingus nuopelnus Lietuvai D. Malinauskas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, 1929 m. – Čekoslovakijos pasiuntinybės „Baltojo liūto“ IV laipsnio ordinu [7].

Lopata, Raimundas. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. – Trakai-Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Apie signataro D. Malinausko gyvenimą ir aktyvią visuomeninę veiklą „Vorutos“ leidykla 1997 m. išleido politologo Raimondo Lopatos knygą „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ [9]. Knyga iliustruota nuotraukomis ir dokumentais, yra svarbiausių D. Malinausko gyvenimo datų rodyklė, su jo veikla susijusių archyvinių dokumentų priedas, santraukos lietuvių, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis, literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė. 2011 m. „Vorutos“ leidykla išleido signataro giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto knygą „1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ [7]. Knygoje pasakojama apie signataro gyvenimo ir jo politinės veiklos kelią. Plačiai aprašoma jo inicijuota veikla dėl lietuviškų pamaldų Šv. Mikalojaus bažnyčioje, veikla Vilniaus Didžiojo Seimo metu, kova už lietuvių kalbos teises 1906–1914 m., Vasario 16-osios Akto pasirašymo aplinkybės, pastangos surasti Vytauto Didžiojo palaikus ir įamžinti jo atminimą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, yra svarbiausių D. Malinausko gyvenimo datų sąrašas, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, santraukos lenkų ir anglų kalbomis. D. Malinausko biografija ir reikšmingi nuopelnai kovoje dėl Vilniaus krašto lietuvybės, jo visuomeninė veikla, Vasario 16-osios Akto pasirašymas ir kiti gyvenimo bei veiklos faktai aprašyti „Versmės“ leidyklos 2017 m. serijos „Lietuvos valsčiai“ išleistoje monografijoje „Onuškis“ spausdinamame istoriko Kazio Misiaus straipsnyje [12]. 2018 m. Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga išleido knygą „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius“, kurioje įamžinta Lietuvos bajorų, tarp jų ir D. Malinausko, bajoriška kilmė, giminės herbai, indėlis į Lietuvos valstybingumo atkūrimą, aprašytas gyvenimas, grįstas istorijos ir kultūros vertybėms bei tradicijoms [16]. Apie D. Malinausko gyvenimą ir veiklą rašoma istoriko  Algimanto Liekio knygoje „Signatarai: Vasario 16“ [8], Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“ [14], Algirdo Banevičiaus enciklopediniame žinyne „111 Lietuvos valstybės politikos ir visuomenės veikėjų“ [1], Lietuvos albume“ [11], Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2] ir knygoje „Vilniaus gatvės“ [3],Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, T. 4.“ [19], Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 17), enciklopediniame leidinyje „Lietuva: Biografijos“ (T. 3) ir kitose leidiniuose. Apie signatarą daug straipsnių paskelbta periodikoje, ypač daug yra rašęs Viktoras Jencius-Butautas.
D. Malinausko veikla Vilniuje XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pradžioje aprašyta  rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės romano „Tėviškė“ antroje dalyje [15]. Jis atpažįstamas Romualdo Kalinausko personaže.  Apsilankymą pas Malinauskus 1911 m. Jankovicų dvare (Trakų apskr.) su Antanu Smetona, Jonu Vileišiu ir inžinierium Juodele yra aprašęs Jonas Basanavičius savo autobiografijoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ (Vilnius, 1997). Apie D. Malinauską rašoma teisininko, Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo knygoje „Iš mano atsiminimų“ (Boston, Mass., 1979; Vilnius, 1990). Apie tremtį į Altajaus kraštą ir susitikimą su D. Malinausku ešelone pasakoja Valentinas Gustainis knygoje „Be kaltės“ [4]. Apie signatarą rašoma leidinyje „Linksmos istorijos apie įžymius Lietuvos žmones“ (Vilnius, 2003, p. 98-100)  ir daugelyje kitų knygų. Vykdant „15min“ projektą sukurta svetainė „Signatarai“, kur nemažai vietos skirta ir D. Malinauskui (žr. adresu).

Donatas Malinauskas buvo žymus XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių politinis bei visuomenės veikėjas Vilniuje ir Vilniaus krašte. Jis priklausė grupei bajorų, kurie pasuko Lietuvos atgimimo keliu ir tapo vienu iš didžiausių tautinio lietuvių atgimimo organizatorių Vilniaus krašte [7, 9, 16].
Signataro D. Malinausko gyvenimas glaudžiai susijęs su Vilniumi ir dabartiniu Trakų rajonu (anksčiau Trakų apskr.) [6, 7].
Vilniuje jis mokėsi realinėje mokykloje. Mokydamasis gyveno su mama Tilto gatvėje bei Totorių gatvėje Žagelio name. Vilniuje gyveno ir baigęs studijas nuo 1895 m. iki 1920 m. Kurį laiką gyveno Didžiojoje g. 119, taip pat Šv. Jurgio prospekte (dabar Gedimino pr.) [7, p. 31, 57, 71]. 1895 m. Vilniuje kartu su kitais įkūrė tautinę nelegalią lietuvybės skleidėjų „Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją“, kuri 1904 m. legalizavosi, pasivadinusi „Vilniaus lietuvių savišalpos draugija“. Jos nariai siekė gaivinti lietuvybę, puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. 1895–1901 m. kartu su kitais lietuviais inteligentais D. Malinauskas daug kartų kreipėsi į vyskupus, arkivyskupus, kanceliarijos viršininką, gubernatorių, generalgubernatorių su raštiškais prašymais skirti lietuviams šv. Mikalojaus bažnyčią ir lietuvį kunigą. 1901 m. paskyrus lietuviams šv. Mikalojaus bažnyčią su lietuviu kunigu Juozapu Kukta, D. Malinauskas gausiai aukojo atnaujinti bažnyčiai, tapusiai tautinio atgimimo centru [7, 12, 14].
1907 m. D. Malinauskas tapo lietuvių draugijos „Vilniaus aušra“ kultūros ir švietimo darbui Vilnijos krašte nariu. 1911 m. kartu su J. Basanavičiumi ir J. Vileišiu parengė memorandumą „Paaiškinamasis raštas apie būtinumą apsaugoti Pilies kalną Vilniaus mieste nuo Vilniaus miesto valdybos sumanymo įrengti jame kolektorių miesto vandentiekiui“ apie Gedimino pilies istorinę reikšmę Vilniui ir visai Lietuvai, ir pasiekė pergalę [7, 9, 12].
1925 m. buvo išrinktas „Vilniui vaduoti sąjungos“ valdybos nariu. Minėtina aktyvi signataro veikla ieškant Vytauto Didžiojo palaikų Vilniaus katedroje ir kt. [7, 9].

Gyvendamas Vilniuje, D. Malinauskas dažnai lankydavosi netoli Onuškio, iš motinos paveldėtame Jankovicų dvare (dabar Trakų r., Grendavės seniūnija). Iš šio dvaro su visais jam priklausiusiais palivarkais jis gaudavo nuolatines pajamas. Čia gyvendamas įsitraukė į nelegalios spaudos platinimą. Už D. Malinausko pinigus įsigytos knygos keliavo pas Onuškio parapijos kunigą Stanislovą Šlamą, kuris jas paskirstydavo savo parapijos patikimiems žmonėms. Į tą darbą įtraukė ir savo seserį Filomeną Malinauskaitę. Ši savo bute Vilniuje slėpė lietuviškas knygas. [7, 10]. 1915–1917 m. D. Malinauskas daug laiko ir jėgų skyrė atstatyti 1915 m., per karą, sudegusiems Jankovicų dvaro palivarkams [11, 16]. 1921 m. kilęs gaisras atnešė ypač didelių nuostolių šio dvaro rūmams. Šiandien Jankovicų kaime yra apie 20 gyventojų, o dvarvietėje teauga kuplių liepų alėja.
Pagerbiant Vytautą Didįjį, Donatui Malinauskui, vyskupui Juozapui Kuktai ir Onuškio klebonui Kazimierui Čibui priklauso ir Vytautavos parapijos įkūrimo idėja. 1934 m. D. Malinauskas naujai kuriamai parapijai dovanojo 20 ha žemės sklypą ir ūkinius pastatus. 1936 m. sudaryta komisija išrinko vietą bažnyčiai Paulinavos palivarke. Priešais ją buvo numatyta pastatyti paminklą Vytautui, šalia įkurti pasienio miestelį su gatvėmis, alėjomis, aikšte, visuomeniniais ir gyvenamaisiais pastatais. Tačiau šiuos planus sugriovė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. iš nugriauto Jankovicų kluono buvo pastatyta tik medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia [7, 9]. Dabar ši bažnyčia stovi tarp miškų, pievų, dirbamų laukų ir veikia Vytautavoje iki šiol. Bažnyčia yra paskelbta vietinių meistrų architektūros paminklu. Vytautavos kaime (Trakų r., Rūdiškių seniūnija) šiuo metu gyvena vos keli žmonės (plačiau apie Vytautavą žr. adresu).      

1993 m. birželio 14 dieną Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko, jo žmonos Zofijos ir sesers Filomenos Malinauskaitės (1859–1941) palaikai buvo perlaidoti Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje. Buvo pastatytas medinis antkapinis kryžius. Jo autoriai – Trakų rajono žinomas tautodailininkas Jonas Kasparavičius (1925–2000) ir jo sūnus dailininkas Vydas Kasperavičius (taip jo pavardė rašoma dokumentuose; V. Kasperavičius pateikė informaciją apie kryžiaus autorius). 1998 m., minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 80-ąsias metines, Kultūros vertybių apsaugos departamentas (dabar  Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) pakeitė kryžių nacionalinės reikšmės antkapiniu paminklu. Prie kapavietės pastatytas Vasario 16-osios Akto signataro ženklas iš juodo akmens su užrašu „Signataras“ ir šviesiais Gedimino stulpais viršuje. Paminklo autoriai – architektai Gintaras Šernius ir Vincas Brezgys (informaciją apie paminklo autorius pateikė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos). Kapas saugomas valstybės, įrašytas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 22254) [16, 17].

2010 m. sausio 9 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje atidengta ir pašventinta D. Malinauskui skirta memorialinė lenta (skulpt. Mindaugas Šnipas). Fundatoriai – JAV gyvenantis signataro vaikaitis Tadas Stomma (Thaddeus Stomma), giminaitis gydytojas dr. Viktoras Jencius-Butautas ir dr. Vladimiras Chienas [18]. Pasak Viktoro Petkaus, D. Malinauskas buvo „tiesioginis vadovas atgaunant Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviams“ [14, p. 73]. Jei ne D. Malinauskas, ilgus dešimtmečius – nuo 1900 m. iki 1939 m. – lietuviai nebūtų turėję galimybės klausytis šv. mišių gimtąja kalba.

D. Malinausko atminimas saugomas Signatarų namuose Vilniuje (Pilies g. 26). Čia esančioje signatarams skirtoje lentoje įrašyta Donato Malinausko pavardė [20].
1992 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Šiaurės kvartale Donato Malinausko vardas suteiktas gatvei [2].
1999 m. išleistas Donato Malinausko pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).
2012 m. JAV gyvenantis D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma ir gydytojai Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna įsteigė D. Malinausko vardo premiją, kuri skiriama asmeniui, prisidėjusiam prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo, puoselėjantiems Donato Malinausko vertybes [5].
2013 m. Donato Malinausko vardu pavadinta Onuškio vidurinė mokykla (Trakų r.), 2014 m. jai suteiktas Onuškio Donato Malinausko gimnazijos vardas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos centras parengė išsamią D. Malinausko biobibliografiją [20]. Čia pateikiama signataro biografija, informacija apie D. Malinausko publikacijas ir pasirašytus dokumentus, literatūros sąrašas apie D. Malinauską, naudingos nuorodos ir ikonografiniai dokumentai.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Banevičius, Algirdas. Donatas Malinauskas (1869-?). – Iliustr. // Banevičius, Algirdas. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1991. – P. 87, [219].
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Malinauskas Donatas (1869 03 07–1942 11 30): Nepriklausomybės Akto signataras. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 262.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Malinauskas Donatas: [trumpa biografija]. – Gretut. tekstas liet., angl. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000. – P. 61-62, 268-269.
4. Gustainis, Valentinas. Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose. – Vilnius, 1989, p. 63, 65.
5. Įteiktos pirmosios 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko fondo premijos. – Iliustr. // Voruta. – 2012, kovo 17, p. 5.
6. Jencius-Butautas, Viktoras. Donatas Malinauskas Vilniuje: Vasario 16-osios akto signatarai // Voruta. – 2008, vas. 23, p. 5; kovo 15, p. 5; kovo 29, p. 5; Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/donatas-malinauskas-vilniuje/>.
7. Jencius-Butautas, Viktoras. 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. – Trakai, 2011. – 360 p.: iliustr.
8. Liekis, Algimantas. Donatas Malinauskas: 1869–1942. – Iliustr. // Algimantas Liekis. Signatarai: Vasario 16. – Vilnius, 1996. – P. 209-215.
9. Lopata, Raimundas. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. – Trakai-Vilnius, 1997. – 259 p., [1] portr. lap.: iliustr., portr.
10. Donatas ir Filomena Malinauskai. Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-04-28]. Prieiga per internetą: <http://www.spaudos.lt/knygnesiu_paminklai/knygnesiai/malinauskai.html>.
11. Donatas Malinauskas: [biografija] – Iliustr. // Lietuvos albumas. – 2-asis (fotogr.) leidimas. – Kaunas, 1990, p. 31, 353–355.
12. Misius, Kazys. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. – Iliustr. // Onuškis: Serija „Lietuvos valsčiai“. – Vilnius, 2017. – P. 1429-1448.
13. Onuškio šv. arkang. Mykolo bažnyčios šventorius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [interaktyvus]. [žiūrėta 2020-02-18]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Trakai_paminklai.htm#Onuskio>.
14. Petkus, Viktoras. Donatas Malinauskas: (1869 III 7–1942 XI 30) // Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 73, 218–220.
15. Pleirytė-Puidienė, Ona. Tėviškė. T. 2: romanas. – [Kaunas], [1936]. – 286 p. – Prieš antr. aut.: Vaidilutė.
16. Ramanauskas, Deimantas. Donatas Malinauskas: Gyvenimas ir asmenybė. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius. – Iliustr. – Vilnius, 2018. – P. 85–119.
17. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kapas. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. [žiūrėta 2020-01-28]. Prieiga per internetą: <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
18. Vasario 16-osios signatarui Donatui Malinauskui atidengta memorialinė lenta [Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje]. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2010, saus. 16, p. 6.
19. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 4, p. 155.
20. Žymių Lietuvos žmonių  biobibliografijos: Donatas Malinauskas [interaktyvus]. [žiūrėta 2020-02-08]. Prieiga per internetą: <https://www.lnb.lt/atradimai/kiti-istekliai/biobibliografijos/934-malinauskas-donatas>.   

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų SVB, Tiltų filialas), 2020