Jonas Puzinas

Jonas Puzinas. Nuotr. iš kn.: Puzinas, Juozas. Rinktiniai raštai = Selected work. – Chicago, 1983.

Jonas Puzinas. Nuotr. iš kn.: Puzinas, Juozas. Rinktiniai raštai = Selected work. – Chicago, 1983.

Tėvai – Motiejus ir Barbora Puzinai buvo stambūs ūkininkai, turėjo 50 ha žemės. Jonas Puzinas 1912–1914 m. mokėsi Ukmergės rajono Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916–1917 m. – Ukmergės miesto mokykloje, 1918–1925 m. – miesto gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje domėjosi archeologija. Netoli kaimo buvusiame kalnelyje (Laičių piliakalnis) ieškodavo radinių. Užrašinėjo savo krašto padavimus, dainas, sutartines, kurias atidavė Lietuvos tautosakininkui, kraštotyrininkui Jurgiui Dovydaičiui (1907–2001). Kartu su gimnazijos muzikos mokytoju Juozu Bertuliu (1893–1969) buvo subūręs kaimo moteris, atliekančias sutartines ir surengęs pasirodymus Ukmergėje [13]. Baigęs gimnaziją trumpai mokytojavo Ukmergėje.
1925–1929 m. tuometiniame Kauno universitete Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, lyginamąją kalbotyrą, pedagogiką. Studijuodamas dirbo Kauno miesto savivaldybėje, rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių, Ukmergės miestų savivaldą, spausdino straipsnius apie šių miestų istorijas žurnale „Savivaldybė“.
Studijuodamas važinėjo po Lietuvą, ypač po Ukmergės apylinkes ir užrašinėjo tarminius tekstus, žodžius profesoriaus Juozo Balčikonio redaguojamam Didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Įsijungęs į studentų korporaciją Neo-Lithuania, jaunimui skirtuose leidiniuose publikavo straipsnius, kuriuos pasirašydavo „J. Svaronietis“ – gimtojo kaimo atminimui [13].
1928–1930 m. dirbo Kauno miesto muziejuje. Prezidento Antano Smetonos užtarimu, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J. Puzinas išvyko į Vokietiją, Heidelbergo universitetą, kur 1930–1934 m. studijavo proistorę, lyginamąją filologiją ir klasikinę archeologiją. 1934 m. apgynė daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, tuo pristatydamas Europai šalies archeologinį paveldą. J. Puzinui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis [2].
1934 m., grįžęs į Lietuvą, J. Puzinas buvo vienintelis Vakarų Europoje aukštuosius mokslus baigęs lietuvių archeologas, todėl jam teko užimti kone visas su archeologija ir proistore susijusias pareigas. Buvo Kauno miesto muziejaus konservatorius, direktorius, 1936–1939 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vadovas.
Itin reikšmingas J. Puzino indėlis Lietuvos muziejininkystėje – pagal naujausius Vakarų Europos archeologijos mokslo pasiekimus apibendrinta Lietuvos archeologinė medžiaga, 1938 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje įrengta pirmoji mokslinė archeologijos ekspozicija Lietuvoje, viena moderniausių ekspozicijų to meto Rytų Europoje. Už jos įrengimą J. Puzinas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu. Nuo 1936 m. iki 1941 m. J. Puzinas buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, docentas.
1940–1943 m. vadovavo Vilniaus universiteto archeologijos katedrai, paskirtas profesoriumi, vėliau buvo dekano pavaduotoju, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, Vilniaus universiteto senato pavestas 1942 m. pavadavo rektorių prof. Mykolą Biržišką (1882–1962).
J. Puzino skaitomas Lietuvos proistorės kursas buvo pirmosios archeologijos paskaitos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Mokslininkas sukūrė savo archeologinę mokyklą ir parengė pirmąją profesionalių archeologų kartą – tai žymūs Lietuvos archeologai Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (g. 1920 m.), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Pranas Kulikauskas (1913–2004) ir pasaulinio garso mokslininkė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).
J. Puzinas užsiiminėjo ir švietėjiška veikla. Viešas Lietuvos proistorės paskaitas, tarp kurių ir apie Vilniaus ir Vilniaus krašto pilis, Trakų pilį, skaitė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje.
1936–1940 m. mokslininkas vadovavo kapinynų tyrimams, taikydamas to meto naujausius mokslo reikalavimus. Kartu su kitais archeologais ištyrė 27 Lietuvos istorines vietas, tarp kurių ir Trakų rajono Purvynų senkapius, apie 80 tokių vietų aplankė, suteikiant joms archeologinio paminklo statusą.
Nuo 1941 m. J. Puzinas – Lietuvos Mokslų akademijos narys ir Mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos poskyrio vadovas. Dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautiniame archeologų kongrese Osle (1936), Pabaltijo istorikų simpoziume Rygoje (1937), vokiečių archeologų kongrese Elbinge (1937). Buvo Suomių archeologų draugijos narys korespondentas (1940) [16].
1944 m. J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. dirbo Hamburge ir šalia jo esančiame Pinneberge Pabaltijo universitete, buvo vienas iš jo organizatorių.
1949 m. J. Puzinas persikėlė į JAV, Filadelfiją, kur aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje. 1974 m. persikėlė į Čikagą. 1953–1965 m. J. Puzinas buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, leidžiamos Bostone, darbuotojas, proistorės skyriaus ir penkiolikos tomų redaktorius. J. Puzinas taip pat bendradarbiavo šios enciklopedijos sutrumpintame variante anglų kalba „Encyclopedia Lituanica“ (Bostonas, 1970–1978, t. 1-6). 1978 m. balandžio 14 d. mirė Čikagoje, kur ir palaidotas.

Jono Puzino knygos, straipsniai, skirti archeologiniams tyrinėjimams, nenustojo savo mokslinės reikšmės ir dabar. Atskiru leidiniu vokiečių kalba išleistas jo daktaratas „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“ (Kaunas, 1935) – pirmoji sisteminė Lietuvos archeologijos istorija. Sutrumpintas šis darbas lietuvių kalba buvo paskelbtas leidinyje „Senovė“ (Kaunas, 1935, t. 1).
Didžiausias ir reikšmingiausias J. Puzino darbas, tapęs pirmuoju Lietuvos archeologijos vadovėliu, yra „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys: 1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga“ (Kaunas, 1938), kuris ne tik išsamiai atskleidžia archeologijos mokslo raidą, bet šiame darbe mokslininkas pirmą kartą kartu su kalbininku A. Saliu sukuria lietuvišką archeologijos terminiją.
1925–1928 m., dirbdamas Kauno miesto savivaldybėje, rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių, Ukmergės miestus. Minėtinas J. Puzino straipsnis apie mokslininko gimtojo krašto miesto – Ukmergės vietovardžio kilmę Ukmergė ar Vilkmergė?“, kur autorius rašė: „Todėl nieko nelaukdami grąžinkime šiam senam Lietuvos miestui ir seną jo vardą Vilkmergę“ [14].
Ir gyvendamas emigracijoje J. Puzinas nemažai nuveikė Lietuvos archeologijai. Parašė keletą atskirų Lietuvos regionų proistorės studijų: „Švėkšnos krašto proistorė“, „Švėkšnos kraštas Baltijos pajūrio archeologinių tyrinėjimų šviesoje“, „Sūduva naujausių archeologinių tyrinėjimų šviesoje“, „Zanavykų krašto proistorė“ ir kt. Daug rašė Vilniaus ir Gardino pilių archeologinių tyrinėjimų bei Vilniaus ir Gardino miestų istorijų klausimais. Minėtini darbai apie Vilniaus proistorę ir istoriją: „Gedimino sostinės 650 metų sukaktį minint“, kuris archeologiniu požiūriu buvo pirmasis bandymas pateikti susistemintus duomenis apie Vilniaus pilių tyrimus, taip pat „Trečiosios Vilniaus pilies beieškant“ ir kt. (jie spausdinami „Rinktiniuose raštuose”). Visi J. Puzino darbai paremti giliai pažintais proistorės šaltiniais ir parašyti gražia lietuvių kalba.
Be archeologijos, mokslininkas rašė ir Lietuvos istorijos, lingvistikos, etnologijos, medicinos istorijos, kultūros, švietimo bei politikos klausimais. Išleido knygas „Lietuvių kilmės teorijos nuo XV amžiaus iki romantizmo“ (Čikaga, 1950), „Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą“ (Bruklinas, 1968). Reikšmingas J. Puzino biografinis darbas – „Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis (1875–1939): jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla“ (Čikaga, 1979), minėtini darbai apie lietuvių istorikus, archeologus Teodorą Narbutą, Liudviką Kšyvickį, Tadą Daugirdą ir kt.
Mokslininko žmonos Konstancijos Puzinienės iniciatyva 1983 m. JAV, Čikagoje buvo išleisti J. Puzino dviejų tomų „Rinktiniai raštai“, kuriuose publikuoti Lietuvoje ir išeivijoje išleisti svarbiausi jo darbai. Pirmajame tome spausdinami straipsniai proistorės, o antrajame – kultūros ir politikos istorijos temomis. Pirmajame tome yra knygos sudarytojo Antano Mažiulio straipsnis „Prof. dr. J. Puzinas ir jo mokslinis palikimas“ [5, 8].

Iki šiol nėra išleista J. Puzinui skirtos monografijos. Lietuvoje iki 1968 m. sovietinė cenzūra draudė minėti mokslininko pavardę, jo spausdintus darbus. Ir vėliau, sovietiniais metais, apie jį buvo rašoma labai mažai. J. Puzinas ir jo darbai buvo tik paminimi kai kuriuose proistoriniuose darbuose, trumpi biografiniai duomenys buvo pateikti to meto enciklopedijose: „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (Vilnius, 1968), „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (Vilnius, 1982), „Tarybų Lietuvos enciklopedija“ (Vilnius, 1987).
Apie profesoriaus J. Puzino svarbą Lietuvos archeologijos mokslui pradėta plačiau rašyti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. J. Puzino nuopelnai įvertinti Lietuvos archeologijos istorijai skirtuose leidiniuose [6].
2005 m., minint J. Puzino 100-ąsias gimimo metines, tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“ dvidešimt devintas ir mokslo darbų „Archaeologia Lituana“ šeštasis tomai skirti šiam Lietuvos mokslinės archeologijos pradininkui [7].
Buvę profesoriaus studentai mini J. Puziną savo memuaruose: Pranas Kulikauskas „Kelias į archeologiją“ (Vilnius, 2003),  Rimutė Rimantienė „Aš iš dvidešimtojo amžiaus: pluoštas archeologės prisiminimų“ (Vilnius, 2010).

1990 m. Lietuvos archeologijos draugijos rūpesčiu Jono Puzino gimtosios sodybos vietoje, Svaronyse (Ukmergės r.), buvo pastatytas paminklas. Tai šioje sodyboje rastas plokščias akmuo, prie kurio pritvirtinta metalinė plokštė su įrašu ir ornamentuotu kryžiumi. Plokštėje įrašyta: „Čia, Svaronių kaime, stovėjusioje Motiejaus Puzino sodyboje 1905 metų spalio 1 dieną (rugsėjo 18 dieną) gimė archeologas profesorius daktaras Jonas Puzinas“ (projekto autorius Mykolas Strioga) [1].

Apie Jono Puzino atminimo įamžinimą Kaune išsami informacija pateikiama elektroniniame žinyne „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“, kurį parengė Kauno apskrities viešoji biblioteka [15].

1979 m. Čikagos Pedagoginis lituanistikos institutas yra išleidęs šio instituto studento Arūno Pemkaus sudarytą profesoriaus Jono Puzino darbų bibliografiją, kurioje suregistruoti mokslininko darbai ir straipsniai apie jį nuo 1926 iki 1978 m. imtinai [9].
A. Pemkaus sudaryta bibliografija, papildyta 1979–1981 m. duomenimis, publikuota Jono Puzino „Rinktinių raštų“ antrajame tome. Rodyklėje – 497 įrašai [10].
Išsamiausia prof. J. Puzino darbų bibliografija, apimanti 1926–2004 m. laikotarpį, publikuota tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“ 29 tome ir mokslo darbų „Archaeologia Lituana“ 6 tome. Tai vieno žymiausių Lietuvos archeologo Adolfo Tautavičiaus papildytas jau minėtas A. Pemkaus darbas. Bibliografijos rodyklėje suregistruoti ir 1983–2004 m. perspausdinti J. Puzino darbai, papildytas „Lietuvių enciklopedijoje“ jo publikuotų straipsnių sąrašas, žymiai išplėsta bibliografijos dalis apie J. Puziną. Papildytoje rodyklėje – 906 įrašai [11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Banionis, Juozas. Jono Puzino gimtosios sodybos vieta. – Bibliogr.: 3 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 113.
2. Čivilytė, Agnė. Jonas Puzinas – Heidelbergo universiteto daktaras: archeologijos profesionalumo link. – Portr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 28 pavad. // Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2005. – [T.] 29: Skiriama Jono Puzino 100-mečio jubiliejui, p. 39-48.
3. Gimbutienė-Alseikaitė, Marija. Puzinas Jonas: [biografija]. – Portr. – Parašas: M. Gbt. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1961. – T. 24, p. 293-294.
4. Girininkas, Algirdas. Puzinas Jonas: [biografija]. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 19, p. 358-359.
5. Girininkas, Algirdas. Jonas Puzinas – akademinės Lietuvos archeologijos pradininkas. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 21 pavad. // Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2005. – [T.] 29: Skiriama Jono Puzino 100-mečio jubiliejui, p. 31-38.
6. Kulikauskas, Pranas. Jonas Puzinas: [biografija] / Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Kulikauskas, Pranas, Zabiela, Gintautas. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945). – Vilnius, 1999. – P. 221-231.
7. Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2005. – [T.] 29: Skiriama Jono Puzino 100-mečio jubiliejui. – 254, [2] p.
8. Mažiulis, Antanas. Prof. dr. J. Puzinas ir jo mokslinis palikimas. – Iliustr. // Puzinas, Jonas. Rinktiniai raštai. – Chicago, 1983. – T. 1: Proistorė, p. 13-22.
9. Pemkus, Arūnas. Prof. dr. Jono Puzino darbų bibliografija:  diplominis darbas. – Čikaga, 1979. – 48, [1] p.
10. Pemkus, Arūnas. Prof. dr. Jono Puzino darbų bibliografija // Puzinas, Jonas. Rinktiniai raštai. – Čikaga, 1983. – T. 2: Kultūros ir politikos istorija, p. 685-698.
11. Pemkus, Arūnas. Prof. dr. Jono Puzino darbų bibliografija: 1926-2004 / Arūnas Pemkus, Adolfas Tautavičius // Archaeologia Lituana: mokslo darbai. – Vilnius, 2005. – [T.] 6, p. 9-38; Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2005. – [T.] 29: Skiriama Jono Puzino 100-mečio jubiliejui, p. 55-70.
12. Puzinas Jonas: [biografija]. – Portr. // Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 143-144.
13. Puzinas, Jonas. Jonas Puzinas apie save ir kitus: juostelėn įkalbėtas žodis [1973 m. / parengė] Jurgis Jankus // Archaeologia Lituana. – Vilnius, 2005. – [T.] 6, p. 39-48; Aidai. – 1979, Nr. 5, p. 206-211.
14. Puzinas, Jonas. Ukmergė ar Vilkmergė? – Iliustr. // Puzinas, Jonas. Rinktiniai raštai. – Čikaga, 1983. – T. 2: Kultūros ir politikos istorija, p. 301-304.
15. Puzinas Jonas. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas: elektroninis žinynas [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2013 08 20] Prieiga per internetą: <http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PUZINAS%20JONAS>.
16. Zabiela, Gintautas. Jono Puzino gyvenimo kelias. – Iliustr., lent. – Santr. angl. – Bibliogr.: 27 pavad. // Lietuvos archeologija. – Vilnius, 2005. – [T]. 29: Skiriama Jono Puzino 100-mečio jubiliejui, p. 13-30.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2013

Dalintis straipsniu: