„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Žirmūnų seniūnija / Žirmūnai

Žirmūnai – tai Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurę nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante. Ji ribojasi su Antakalniu, Senamiesčiu, Šnipiškėmis bei Verkiais. Pagrindinė mikrorajono gatvė – Žirmūnų gatvė. Žirmūnų teritorijoje per Nerį nutiesti 4 tiltai: iš šiaurės į pietus – Valakampių tiltas, Šilo tiltas, Žirmūnų tiltas ir Mindaugo tiltas, nutiestas 2003 m. [6, 30, 33].

Žirmūnų seniūnija užima 5,7 km2 plotą. Čia gyvena 46370 žmonės (2011 m.) [7].

Žirmūnuose įsikūrę Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, Darbo birža, Lietuvos olimpinė asociacija, Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras, Šiaurės miestelio technologijų parkas, spaustuvė „Ciklonas“, fotoelektrinių saulės elementų technologijų gamybos, inžinerinių sprendimų ir paslaugų, kitos įmonės, keli  prekybos centrai  „Parkas Outlet“, „Rimi“, „Senukai“, „Baldų rojus“, „Domus centras“, „Ogmios miestas“, „Medžio centras“ [33].

Žirmūnų mikrorajono vardas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, pavadinimo. Ši gatvelė jau buvo pažymėta XVI ir XVII a. Vilniaus miesto planuose. Dabartinio mikrorajono atskiros dalys įvairiais istorijos laikotarpiais buvo vadinamos skirtingai. Literatūroje ir senųjų vilniečių atsiminimuose minima, kad vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka. Tačiau, pasak kalbininko Jono Jurkšto, Losiuvka – tai ne dabartiniai Žirmūnai, o tik jų pradžia. Be to, Losiuvkos (Łosiówka; lenk. „łoś“ − briedis) negalima versti į Briedynę, nes tai asmenvardinės kilmės vietovardis, susijęs su šioje vietoje turėjusiu sklypą generolu Aleksandru Losevu [10].

Atskiro leidinio apie Žirmūnus nėra išleista, bet yra daug įvairaus pobūdžio publikacijų. Informacijos apie šią vietovę galima rasti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių“ [16],  „Lietuvos tūkstantmečio knygoje“ (Vilnius, 2000), enciklopedijose [32, 33], kelionių vadovuose ir kt. Vietovės istorija atsispindi archeologų tyrimuose. Napoleono karių masinės kapavietės Vilniaus Šiaurės miestelyje antropologinio tyrimo rezultatai yra paskelbti leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [14, 18]. Moksliniuose periodiniuose leidiniuose paskelbti Antano Garmaus, Vytauto Urbanavičiaus, Rimanto Jankausko, Arūno Barkaus ir kt. mokslininkų darbai, kuriuose išsamiai pristatoma Tuskulėnų dvarvietės ir parko kasinėjimuose surinkta medžiaga [23, 26, 27]. Tuskulėnų dvaro istorija vaizdžiai ir įdomiai pristatyta įvairiose žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygose apie Lietuvos dvarus [20], dviejų tomų leidinyje „Lietuvos dvarai“ [24]. Kalbininko Jono Jurkšto 2005 m. išleistuose „Atsiminimuose“ taip pat pateikiamas įvairiais istoriniais šaltiniais pagrįstas straipsnis apie Derevnictvos ir Tuskulėnų dvaro istoriją [9]. Apie Tuskulėnus rašoma dailėtyrininko Vlado Drėmos leidinyje „Dingęs Vilnius“ [5], architektūros istorikės Mortos Baužienės knygoje Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ [3].

Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947). – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947). – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Buvusiame Tuskulėnų dvare vykusiems tragiškiems XX a. įvykiams atspindėti skirta ypač daug publikacijų. Informatyviausia ir nuodugniausia yra humanitarinių mokslų daktaro Severino Vaitiekaus studija „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944−1947)“ [28]. Išleisti jau trys šios studijos leidimai (2002, 2006, 2011). Didžiausia leidinio dalis skirta Tuskulėnuose vykusiems įvykiams nušviesti. Knygoje yra nužudytų žmonių sąrašai. Pasakojama trumpa Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. 3-ajame knygos leidime įdėtas naujas skyrius „Baltojo dvarelio paslaptys“, kur pateikiama informacijos apie jo savininkus Valickius, taip pat rašoma apie laikotarpį, kai čia buvo įsikūrę sovietinių represinių struktūrų pareigūnai. Yra naujausia informacija papildytas skyrius „Istorinės atminties ir Tuskulėnų aukų atminimo įamžinimas“. Leidinyje pateikiamas šaltinių ir literatūros sąrašas, pavardžių rodyklė, santraukos anglų ir rusų kalbomis. 

Simanaitis, Edmundas. Tuskulėnų varpas pradeda gausti. − Klaipėda, 1997. Knygos viršelis

Simanaitis, Edmundas. Tuskulėnų varpas pradeda gausti. − Klaipėda, 1997. Knygos viršelis

1997 m. buvo išleistas buvusio politinio kalinio, žurnalisto ir poeto, „Tremtinio“ savaitraščio korespondento Edmundo Simanaičio publicistikos rinkinys „Tuskulėnų varpas pradeda gausti“ [21]. Rinkinį daugiausia sudaro „Tremtinio“ savaitraštyje spausdinti straipsniai apie Tuskulėnus pokario metais.

Yra publikacijų apie Žirmūnų urbanistiką ir architektūros objektus. Istoriko, lituanisto Antano Papšio knygelėje „Vilnius: mažasis vadovas“ trumpai rašoma apie Žirmūnų mikrorajono statybų pradžią [15]. Apie Žirmūnų architektūrą galima paskaityti leidiniuose „Vilniaus architektūra“ [31] Vilnius, 1900 2016: architektūros gidas“ [30]. Informacijos apie mikrorajono statybą, atskirus architektūros objektus galima rasti „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [1, 13] bei kraštotyrininkės Liucijos Venslovaitės straipsnyje [29]. Naujoji mikrorajono architektūra pristatoma architektūros vadove Vilnius, 1900−2016: architektūros gidas“ [30]. Informacijos apie Žirmūnuose esančias skulptūras yra Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias“ [8], taip pat menotyrininkių  Kristinos Stančienės, Vaidos Ščiglienės  straipsniuose [22].

Žirmūnų teritorijoje yra buvę keli kaimeliai: Leoniškės, Kazliškės, Šeimyniškės ir Pašeimyniškės. XVIII a. pab. Leoniškių, Kazliškių, Pašeimyniškių kaimai išnyko. XVII−XVIII a. šalia Šeimyniškių kaimo buvo Lietuvos valdovo pilies dvaras, vadinamas Derevnictva (Horodnictva). Vardo kilmė siejama su slaviškais žodžiais derevničij (liet. miškų prižiūrėtojas, girininkas) ir horodničij (liet. pilių įtvirtinimų prižiūrėtojas). Spėjama, kad Derevnictvos dvarą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. Derevnictvos dvaras pagal savo funkciją galėjo būti laikomas Vilniaus pilių pagalbiniu ūkiu. Dvarui priklausę nelaisvi žmonės buvo vadinami šeimyna arba šeimyniškiais, o jų gyvenamas kaimas – Šeimyniškėmis. Šeimyniškių kaimas gyvavo iki XIX a. pabaigos. XVII a. Derevnictva prarado karališkąjį statusą. Dvarą yra valdę garsūs Lietuvos didikai Valavičiai, Rudaminai, Pacai, Tyzenhauzai ir kt. [9, 24].
1753 m. Georgo Makso Fiurstenhofo sudarytame Vilniaus miesto plane yra pažymėtas dvaras ir prie jo išdėstyti pastatai. Jie buvę aukštutinėje Neries krantinės terasoje. Žemutinėje terasoje, prie upės, iškasti tvenkiniai, pastatytas malūnas. Apie jį kalbama 1735 m. inventoriuje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Derevnictvos malūnas buvo plaukiojantis. Tai vienintelis žinomas Lietuvoje toks malūnas. G. M. Fiurstenhofo plane jis parodytas Neries upėje ir pavadintas „Konigl(iche) Schiffmühle“. XVIII a. viduryje Derevnictvos dvaro valda buvo suskaldyta ir padalinta į du atskirus ūkius. Senosios Derevnictvos centru tapo Derevnictvos palivarkas, kurio anksčiau nebuvo. Šiam palivarkui priklausė ir Šeimyniškės. Centrinį Derevnictvos ūkį valdė vienuoliai Laterano kanauninkai. Vienoje iš prielaidų teigiama, jog jie ir sugalvojo Tuskulėnų vardą, nes rėmėsi Cicerono veikalu „Tuskulo pokalbiai“. Romėniškasis pavadinimai „Tusculus“ buvo sulietuvintas ir virto Tuskulėnais. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. buvęs Derevnictvos ūkis perėjo Rusijos iždo priklausomybėn. XIX a. dvaras turėjo ne vieną savininką. XIX a. pradžioje Tuskulėnų dvaras priklausė Elžbietai Ragovskai, Rusijos caro patarėjo žmonai. Nuo 1825 m. Tuskulėnai priklausė generalgubernatoriui Aleksandrui Rimskiui-Korsakovui, kuris čia pasistatė prabangią užmiesčio vilą. Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai. 1866 m. Derevnictvos palivarką (dabartinių Šeimyniškių-Žirmūnų gatvių sandūros teritorija) nusipirko vienas iš 1863 m. sukilimo slopintojų, generolas Aleksandras Losevas. Generolo ūkis buvo vadinamas Losiova Dača (lenk. Łosiowa Dacza). 1869 m. A. Losevas įsigijo ir Tuskulėnus. Nuo tada teritoriją imta vadinti Losiuvkos vardu. Kas porą dešimtmečių keičiantis savininkams, dvaras pamažu tapo apleistas. Tolesnė dvaro teritorijos istorija susijusi su Tuskulėnais, mat senasis Derevnictvos dvaras XX a. pr. jau buvo išnykęs: didele dvaro teritorijos dalimi naudojosi caro kariuomenė, o urbanizacija praktiškai nevyko. Liko tik Tuskulėnai. 1928 m. dvarą įsigijo Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Pranciškus Valickis, kuris dvarą pritaikė šeimos vasarvietei. Vienas statinys buvo pavadintas Baltuoju dvareliu. 1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas [9]. 1942 m. Tuskulėnų dvarą įsigijo Vincentas ir Jadvyga Antonovičiai. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais dvaro rūsiuose buvo slepiami žydai [11, 19,  28].
1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dvaro rūmuose įsikūrė KGB ir kitų sovietinio saugumo tarnybų vadovai. Šalia esančiame parke nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. buvo slapta užkasti nukankintų ir nužudytų antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių ir asmenų, kuriems įvykdyta mirties bausmė už padarytus kriminalinius ir karo nusikaltimus, palaikai. Siekiant išsaugoti kruvinąją paslaptį, kapaduobės buvo sulygintos su žeme, apželdintos krūmais ir medžiais. Ilgą laiką ši teritorija buvo akylai saugoma, kad visuomenė nesužinotų apie kruvinas Tuskulėnų paslaptis. Kapavietės teritoriją saugojo specialieji pareigūnai, netoliese buvo pastatytos saugumo viršininkų vilos, saugumiečių poilsiavietės, sporto bazės. Be to, Tuskulėnų dvaro teritorija buvo aptverta beveik dviejų metrų aukščio mūrine, o vidinėje teritorijos dalyje buvo pastatyta medinė tvora, kuri Tuskulėnų dvaro teritoriją padalijo pusiau. Šiaurinėje dalyje buvo apgyvendinti kariškiai ir įsikūrė sukarintos visuomeninės organizacijos. Pietinėje liko parkas ir dalis ūkinių pastatų. XX a. šeštajame dešimtmetyje, atlikus kapitalinį Tuskulėnų teritorijos pertvarkymą, žmonės galėjo laisvai vaikščioti po teritoriją. 1977 m. Žirmūnų rajono pradžioje, Tuskulėnų parko teritorijoje, pradėta statyti Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus. Tvarkant visą teritoriją, KGB prižiūrėjo, kad tiesiamos požeminės komunikacijos, kabeliai nepriartėtų prie draudžiamų ribų, kad nebūtų aptiktos kapaduobės [21, 24, 28].
Užslaptinti skausmingi 1944–1947 m. įvykiai į viešumą iškilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1994 m. sausio 9 d. spaudos konferencijos metu Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pranešė, jog Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bei buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje yra masinės sovietinių aukų kapavietės. Per 1994–1996 m. ir 2003 m. vykusius Tuskulėnų dvaro tyrimus buvo atidengtas 6940 m² plotas, rasti 720 vyrų ir 4 moterų palaikai, palaidoti 45 kapaduobėse. Taip pat buvo rasti 1239 archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, XIV a. Jogailos laikų moneta, XVI−XVII a. keramikos šukių ir kt. radinių. Tyrimams vadovavo ir juos vykdė prof. Antanas Garmus, habil. dr. Vytautas Urbanavičius, prof. Rimantas Jankauskas ir doc. dr. Arūnas Barkus. Ekspertams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus [25]. Nustatyta, kad Tuskulėnų dvaro kapavietėje buvo palaidoti vyskupas Vincentas Borisevičius, vienas iš pasipriešinimo vadų generolas Jonas Noreika-Vėtra ir kt. [ 23, 25, 28].

Savo istoriją turi ir kita Žirmūnų teritorija – Šiaurės miestelis. Žirmūnai buvo susiję su karyba. Tai rodo iki šiol išlikę gatvių pavadinimai: Apkasų, Kareivių, Trimitų, Rinktinės. Čia buvo keletas kareivinių. Dalis teritorijos buvo vadinama Karo lauku, šioje vietoje vykdavo kariuomenės pratybos, paradai. Sovietmečiu Žirmūnuose buvusi visuomenei neprieinama  kareivinių teritorija buvo vadinama Šiaurės miesteliu. Šis pavadinimas išlikęs iki šiol, nors teritorijos paskirtis pasikeitusi. Šioje vietoje mūrinės kareivinės buvo pastatytos XIX amžiuje. XIX a. pab. – XX a. pr. jose buvo įsikūrę Rusijos imperijos kariniai daliniai. Tarpukariu kareivinėmis naudojosi lenkų kariai. Sovietmečiu čia buvo tankų dalinio karinė bazė (1945–1956 m. Šiaurės miestelyje buvo įsikūrusi 16-oji lietuviškoji divizija). Po nepriklausomybės atkūrimo bei sovietinės armijos pasitraukimo 1992 m., karinės bazės patalpas imta naudoti komercijai – čia įsikūrė įvairios parduotuvėlės, dirbtuvės, autoservisai, nemažai laidojimo paslaugas teikiančių firmų ir kt. [32-34].

2001 m. vykdant statybos darbus Šiaurės miestelyje buvo rasta viena iš didžiausių Napoleono kariuomenės karių kapaviečių. 2002 m. vasarį archeologų ir antropologų grupė preliminariai žvalgė masinės kapavietės vietą, surinko statybos darbų metu išverstus žmonių kaulus, kitus radinius. Tų pačių metų pavasarį ir rudenį archeologų, antropologų, istorikų, archeologinių radinių konservuotojų grupė ištyrė tris 600 m² plotus. Tyrimo metu, kuriam vadovavo prof. Rimantas Jankauskas, identifikuota 600 individualių skeletų. Iš viso čia buvo palaidoti ne mažiau kaip 3296 asmenys, daugiausia 20–30 metų vyrai iš ne mažiau kaip 90 pulkų, suformuotų Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Prūsijoje, Vestfalijoje, Reino konfederacijoje. Aptikti ir apie 50 moterų palaikai [14]. Manoma, kad tai markitantės, kurios oficialiai nuo 1805 m. pripažintos kaip armijos sudėtinė dalis. Remiantis istoriniais šaltiniais, nustatyta, jog šioje vietoje ėjo Napoleono Didžiosios armijos gynybinės sistemos antroji linija, kurią sudarė apkasų ir redutų sistema. Būtent vienoje šios linijos atkarpoje, greičiausiai redute, ir buvo palaidoti mirusieji. Tyrimų metu surasta per 4600 radinių, daugiausia aptikta metalinių uniforminių sagų su pulkų numeriais, kitų aprangos detalių. 2001 m. rasti Prancūzijos armijos karių palaikai buvo perlaidoti 2003 m. birželio mėn. Antakalnio kapinėse [14, 18].

Apžvelgus dabartinės Žirmūnų teritorijos urbanistikos istoriją galima pasakyti, kad iki XX a. vidurio Žirmūnai buvo menkai apgyvendintas Vilniaus pakraštys. Tarpukario metais Žirmūnų teritorijoje daugiausia gyveno miesto darbininkai, čia buvo keletas kareivinių. Iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose buvo tik kelios gatvelės, stovėjo nedideli mediniai namai. Vėliau šioje vietoje prasidėjo intensyvios statybos. Žirmūnų rajono statybai buvo skirtas aukštas dešinysis Neries krantas priešais Antakalnį. Anuomet tai buvo 127 ha plotas.  Žirmūnų mikrorajonas pastatytas 1962–1969 m. Tai pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas, susidedantis iš trijų dalių. Pirmoji Žirmūnų dalis – ant aukšto Neries skardžio, iš dviejų pusių ribojama Žirmūnų gatvės bei upės, einanti palei Kareivių gatvę. Antroji dalis – arčiausiai centro, tarp Tuskulėnų, Žirmūnų ir Minties gatvių. Trečioji dalis – ant kalno, į šiaurę nuo Kareivių g. Iki 1965 m. Žirmūnuose buvo statomi vien tik penkiaaukščiai, vėliau pradėta statyti ir dvylikaaukščius gyvenamuosius pastatus (pirmasis toks Žirmūnų g. 34 buvo apgyvendintas 1970 m. vasarą). Juos sukūrė architektai Algimantas Nasvytis, Enrikas Tamoševičius ir kt. 1966 m. Žirmūnų g. 57 pastatytas pirmasis Lietuvoje devynių aukštų namas (archit. E. Tamoševičius). Žirmūnų projektuotojams pavyko įgyvendinti iš skandinavų perimtus moderniosios urbanistikos principus: laisvai išdėstyti stambiaplokščiai, išsaugotas ir išnaudotas Neries upės link žemėjantis reljefas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama želdynų formavimui, siekiant kurti plastišką krantinės ir viso mikrorajono įvaizdį. Privažiuojamieji keliai prie gyvenamųjų namų grupių ir visuomeninių pastatų suprojektuoti taikant akligatvių sistemą, tad šiame mikrorajone Neries šlaitai skiriami gyventojų rekreacinei aplinkai, neįleidžiant į šią dalį transporto. Už centrinės Žirmūnų dalies (D18 mikrorajono) projektą ir jo įgyvendinimą architektams Birutei Kasperavičienei, Bronislavui Krūminiui, inžinieriui Vaclovui Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Šmueliui Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija [1, 15, 30]. Tai buvo vienas aukščiausių sovietmečio apdovanojimų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie Žirmūnų prijungtas Šiaurės miestelis. Šioje didelėje teritorijoje nebuvo aiškių gatvių. Pastatai buvo tiesiog sunumeruoti korpusų numeriais, todėl Šiaurės miestelyje orientuotis buvo labai sudėtinga. 1998 m. Vilniaus miesto savivaldybė sudarė ir patvirtino detalųjį Šiaurės miestelio teritorijos planą, pagal kurį šis rajonas virto Žirmūnų dalimi. 1998–2005 m. daugelis Šiaurės miestelio pastatų buvo nugriauti ir suformuotas miesto gatvių tinklas. 11 gatvių buvo pavadintos garsių tarpukario Lietuvos karininkų, tokių kaip pirmojo žuvusio savanorio Povilo Lukšio, generolų Jurgio Kubiliaus ir Silvestro Žukausko vardais. Taip pat atsirado Ulonų, Lakūnų gatvės. Didelė dalis Šiaurės miestelio teritorijos užstatyta gyvenamaisiais pastatais, taip pat čia įsikūręs prekybos centrų kompleksas.

Žirmūnuose yra vertingų architektūros objektų. Iki šiandien išlikęs ir restauruotas Tuskulėnų dvaro centrinių rūmų pastatas turi istorinę bei kultūrinę vertę. Apie 1825 m. susiformavo dabartinis dvaro vaizdas, kai buvo pastatyta Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užmiesčio vila. Rūmus projektavo Vilniaus universiteto profesorius architektas Karolis Podčašinskis. Litografija su šio pastato vaizdu, kurią 1848 m. sukūrė Albertas Žemaitis, buvo įdėta į garsųjį Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumą“. Anuomet vilos vidaus įrengimui jis ir vadovavo. Tuskulėnų rūmai yra vienaaukščiai, su mezoninu, itališkojo renesanso vilų stiliaus. Prie dvaro yra parkas. 2008 m. buvo restauruoti Tuskulėnų dvaro centriniai rūmai, oficina, Šv. Teresės koplyčia. Taip pat restauruotas 1866 m. statytas namas, vadinamasis Baltasis dvarelis arba Valickio vila, anksčiau nepriklausęs Tuskulėnų dvarui. 1930–1931 m. savo tėvų atminimui Pranciškus Valickis pastatė Šv. Teresės koplytėlę. Statybų konsultantas ir interjero autorius buvo garsus Vilniaus skulptorius Petras Hermanovičius. Ši koplytėlė – unikalus prieškario statinys – iš monolitinio gelžbetonio, su puošybos elementais. 1931 m. statinys buvo pašventintas ir iškilmingai atidarytas. Savaitgaliais prie jos į pamaldas rinkdavosi apylinkių katalikai. Šalimais buvo įrengta poilsio aikštelė ir suoliukas, pastatyti du akmenys su senųjų runų ženklais [20, 24].

Yra Žirmūnuose ir šių laikų žymesnių statinių. 1976 m. pagal architekto Vytauto Gerulio ir inžinieriaus Jono Bartlingo projektą prie Šilo tilto iškilo Moksleivių techninės kūrybos namai (Žirmūnų g. 1B). Jie veikia iki šiol ir vadinami Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centru [1].
1982 m. buvo pastatyti modernūs Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai (Žirmūnų g. 1E) (archit. Algimantas Mačiulis). Rūmai turi 2 korpusus: pagrindinį ir šiaurės. Pagrindinis korpusas yra raiškios kompozicijos, pagrįstos vertikalių ir horizontalių tūrių kontrastu. Šiaurės korpusas ir korpusus jungianti pastato dalis – žemesni, neutralių formų architektūros. 2001 m. rūmai reorganizuoti į viešąją įstaigą Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmus [1, 13, 33].
Modernios architektūros pavyzdys yra 2008 m. Rinktinės gatvėje iškilęs originalios kubo formos, 12 aukštų Lietuvos Respublikos prokuratūros pastatas (Rinktinės g. 5A). Netradiciniai − pasvirę 53 laipsnių kampu − yra pastato langai [30]. Fasado apdailai buvo panaudotos juodo granito plokštės. Šis architekto Kęstučio Lupeikio projektas buvo kelis kartus nominuotas „Metų objekto” konkurse. Tarptautinė komisija už pastato išskirtinumą jį paskelbė geriausiu 2007  metų projektu [12, 33].

Vietovėje yra įdomių lankytinų objektų. Žirmūnuose sukurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1F), kuris nuo 2008 m. gruodžio yra Genocido aukų muziejaus padalinys. 2002 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta programa Tuskulėnų dvaro sodybos teritorijoje įkurti Tuskulėnų rimties parką, kurio pagrindiniai akcentai būtų dvaro pastatai ir kolumbariumas parko teritorijoje rastų žmonių palaikams [4]. 2004 m. Tuskulėnų rimties parko projektas buvo įgyvendintas architektų Mariaus Šaliamoro, Vytauto Edmundo Čekanausko, Algirdo Umbraso, Gedimino Karaliaus ir kt. dėka [30]. Pagal programą dvaro pastatai pritaikyti įkurti XX a. antrosios pusės Lietuvos martirologijos muziejui. Rugsėjo 28-oji paskelbta Tuskulėnų aukų atminimo diena. Ta proga parke vyksta įvairūs renginiai [20, 25, 28]. Tuskulėnų memorialiniame kolumbariume 2009 m. sukurta mozaika „Trejybė“ (dail. Gitenis Umbrasas). Kolumbariumo kupolo langą, primenantį Apvaizdos akį, apsupo trijų paukščių auksinių sparnų pynė. Sakralioje pastato erdvėje tai tarsi aliuzija į krikščionių švenčiausiąją Trejybę. „Trejybė“ užima apie 30 m² [25]. Baltojo dvarelio rūsyje 2011 m. atidaryta moderni muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Joje atskleidžiamas sovietinio totalitarinio režimo sukurtas mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo mechanizmas. Pristatoma Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. iki XXI a. bei archeologų rasta XVII a. keramikos degimo krosnis [20, 24, 28].

Vietovę puošia garsių Lietuvos skulptorių sukurtos skulptūros:

„Džiaugsmas” (skulpt. Kazys Kisielis, prie vieno iš buvusių prekybos centrų „Žirmūnai”, Žirmūnų g.). Žirmūnų gatvėje 1970 m. buvo pastatyta dekoratyvinė kompozicija iš granito, betono ir bronzos [8, 22].

„Iš turgaus“ (priešais „Ogmios miestą“, Apkasų g. 29) [16].

„Kančių karūna“ (skulpt. Gediminas Karalius, Tuskulėnų rimties parko memorialinio kolumbariumo-koplyčios viršūnėje), pastatyta 2004 m. [8].

„Karališkas obuolys“ – Lietuvos  valstybingumo pradžią žyminti skulptūra po Žirmūnų tiltu pagal 2010 m. skulptoriaus Kunoto Vildžiūno ir  Martyno  Lukošiaus  projektą „Vilniaus ženklai“ [2].

„Kario vartai“ (skulpt. Gediminas Karalius, prie Tuskulėnų rimties parko memorialinio kolumbariumo paradinių durų). Skulptūra pastatyta 2004 m. [8].

„Kilimėlis“ (skulpt. Kazys Venclovas, ties Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirta). Skulptūra pastatyta 2008 m. Metalo lakšte išpjaustyta scena su elniais. Tai, pasak šio kūrinio vertintojų, „ironiškai atkartojantis reklaminio gatvės stendo mastelį ir formą, meno ir kičo, gero skonio ir miesčioniškumo, komercijos ir estetinių reikmių problemas sugestijuojantis objektas“. Panašiais meniniais motyvais dar visai neseniai buvo puošiami namai [8, 22].

„Lietuvaitė“ (priešais „Ogmios miestą“, Apkasų g. 29) [16].

„Prie šaltinio“ (skulpt. Eimantas Stankevičius-Eimont Bronzini, prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, Žirmūnų g. 106). Skulptūra pastatyta 1991 m. [8].

„Smuikininkas“ (priešais „Ogmios miestą“, Apkasų g. 29) [16].

„Suolas ir stulpas“ (skulpt. Antanas Šnaras, archit. Gintaras Čaikauskas, Raitininkų g. skvere). Ši meninė kompozicija pastatyta 2007 m. Skulptūroje įmontuotas LED šviestuvas su saulės baterija [8].

Ant namo Žirmūnuose, Verkių g. 1, atidengta memorialinė lenta rusų rašytojui Konstantinui Vorobjovui.

2014 m. prie Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos (Žirmūnų g. 119) atidengtas ąžuolinis paminklas 1831 sukilimo Lietuvoje dalyvei Emilijai Pliaterytei (dail. Teofilis Patiejevas).

2006 m. A. Žukausko ir Žygio gatvės sankirtoje pastatytas granitinis paminklas, skirtas 1979–1989 m. Afganistane žuvusiems kariams (skulpt. Antanas Kmieliauskas, archit. Virginija Bakšienė). Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes būtent iš šios vietos jaunuoliai buvo vežami į Afganistaną. Paminklą pašventino šioje Artimųjų Rytų šalyje vykusiame kare dalyvavęs kunigas Gediminas Antanas Marcinkevičius. Natūralaus akmens paminklą sudaro 2 dalys. Viršutinėje dalyje pavaizduota motina, kuri glėbyje laiko savo žuvusį sūnų. Tarp jų iškalta juodoji tulpė – Afganistano karo simbolis. Taip vadindavo lėktuvus, kurie gabendavo žuvusių kareivių palaikus. Apatinėje paminklo dalyje, pagamintoje iš granito, iškalti 96 žuvusiųjų lietuvių karių vardai ir pavardės [8].

Žirmūnų gamta gana vaizdinga. Mikrorajonas išsidėstęs šalia Neries upės. Vietos bendruomenė parengė Žirmūnų parko kūrimo projektą „Žirmūnai – žydintys sodai“. Pagal šį projektą parengta būsimo Žirmūnų parko plano koncepcija teritorijoje, esančioje Neries pakrantėje tarp Kareivių gatvės, Valakampių tilto ir Emilijos Pliaterytės progimnazijos (Žirmūnų g. 119). Parengta koncepcija padės suplanuoti parko kūrimo veiklas ir vykdyti Žirmūnų darnios aplinkos plėtojimo darbus. Žirmūnų pakraštyje, šalia Neries upės kranto, prie Neries pėsčiųjų gatvės, netoli Verkių regioninio parko auga išskirtinis Žirmūnų ąžuolas, kurio amžius – 150–200 metų. Tai – paprastasis ąžuolas, kurio aukštis 30 m, kamieno apimtis 4,70 m [16].

Vietovė minima grožinėje literatūroje. Parašyta atsiminimų apie šią vietovę tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais [35]. Žirmūnų (Losiuvkos) praeičiai skirta dalis publicisto Ježio Survilo (Jerzy Surwiło) knygos „To wszystko było, jest w Wilnie“ [36]. Autorius surinko išsibarsčiusių po visą pasaulį, tarpukario metais gyvenusių Žirmūnuose, vadinamoje Losiuvkoje, vilniečių atsiminimus. Juose pasakojama apie tuometinio Vilniaus priemiesčio savitumą, ten gyvenusius įvairių tautybių žmones. Knygoje rašoma apie Tuskulėnų dvaro istoriją. Pateikiama senų nuotraukų.
Žirmūnams skirtų eilėraščių yra sukūrę poetai Edmondas Kelmickas (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“), Antanas Šimkus (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“), Stasė Lygutaitė-Bucevičienė (rink. „Amžinas esi, kol gyveni“), Audrius Musteikis (rink. „Kartieji migdolai“), Pranas Raščius (rink. „Sakmės, peizažai, ir…“), Bronius Mackevičius (Mokslas ir technika, 1969, Nr. 1) ir kt.

Su Žirmūnų gyvenamuoju rajonu susijęs 2010 m. vaidybinis pilnametražis kino filmas „Anarchija Žirmūnuose“, sukurtas režisieriaus Sauliaus Drungos. Pagrindiniai herojai gyvena arba lankosi Žirmūnuose.

Žirmūnų g. 6 įsikūrusi Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka. Biblioteka buvo įsteigta 1971 m. Kraštotyros kartotekoje sukaupta daugiau kaip 15 tūkstančių aprašų. 2014 m. po rekonstrukcijos atidaryta moderni, renovuota, šiuolaikiškomis technologijomis aprūpinta biblioteka (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Vaclovas. Žirmūnai. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 71-73.
2. Baltrušaitytė, Renata. Dar vienas sostinės tiltas pasipuoš metalo skulptūra // Veidas. – 2010, rugpj. 23, p. 46.
3. Baužienė, Morta. Užsukime į Tuskulėnus. –  Iliustr. // Baužienė, Morta. Pasižvalgymas  anapus  Vilniaus miesto gynybinės sienos. – Vilnius, 2015. – P. 144 – 149.
4. Dėl Tuskulėnų Rimties parko sukūrimo programos ir Tuskulėnų Rimties parko sukūrimo programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. 2002 m. birž. 19 d., Nr. 932. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-09-09]. Prieiga per internetą: <http://www.kpd.lt/lt/node/400>.
5. Drėma, Vladas. Tuskulionys: [iš Tuskulėnų istorijos]. − Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 381.
6. Dūda, Napoleonas. Antakalnį ir Žirmūnus sujungęs tiltas buvo statomas aštuonerius metus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1997, spal. 30, priedas „Sostinė“, p. 4.
7. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-09-09]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas] / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 355-358.
9. Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 2005. – D. 2: Kiek mynė – neišmynė, p. 169, 192-198.
10. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. − Vilnius, 1985, p. 34.
11. Lauraitienė, Dovilė. Paskutiniai Tuskulėnų dvaro valdytojai – Pasaulio tautų teisuoliai // Genocidas ir rezistencija. – 2013, Nr. 1(33), p. 137-141.
12. Levandraitytė, Milda. Juodasis kubas – individualistas: [apie administracinį prokuratūros pastatą] // Statyba ir architektūra. − 2008, Nr. 10, p. 26-31.
13. Mačiulis, Algimantas. Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 447-448.
14. Napoleono karių masinės kapavietės Vilniaus Šiaurės miestelyje antropologinio tyrimo rezultatai / Pascal Adalian, Yann Ardagna, Arūnas Barkus, William Devriendt, Olivier Dutour, Antanas Garmus, Rimantas Jankauskas, Loic Lalys, Žydrūnė Palubeckaitė, Michel Signoli, Agnius Urbanavičius. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2002, p. 340-343.
15. Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988, p. 156-157.
16. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p.274-283.
17. Pepcevičiūtė, Indrė. Lakštingalos giesmė pilkoje kasdienybėje:[apie Žirmūnų mikrorajoną].
 – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, rugs. 8, priedas „Žirmūnai“, p. 2-3.
18. Poškienė, Justina. Napoleono didžiosios armijos karių masinės kapavietės tyrinėjimai Vilniuje. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2002, p. 220-222.
19. Samas, Aloyzas. Žirmūnai // Vakarinės naujienos. − 1993, birž. 23, p. 5.
20. Semaškaitė, Ingrida. Tuskulėnai. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012. – P. 248-249.
21. Simanaitis, Edmundas. Tuskulėnų varpas pradeda gausti: reportažai, publicistika [nuotraukos autoriaus]. − Klaipėda, 1997. − 54 p.: iliustr.
22. Stančienė, Kristina. Žirmūnų istorija skulptūrose. – Iliustr. // Šiaurės Atėnai. – 2012, liep. 13, p. 5.
23. Teismo archeologijos patirtis Lietuvoje: Tuskulėnų masinės kapavietės Vilniuje tyrimai / Rimantas Jankauskas, Antanas Garmus, Arūnas Barkus, Vytautas Urbanavičius. – Iliustr., lent., schem. – Santr. angl. – Bibliogr.: 13 pavad. // Lietuvos archeologija. – T. 28 (2005), p. 217-230.
24. Tuskulėnai: [apie Tuskulėnų dvaro istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. − T. 2, p. 215-217.
25. Tuskulėnų memorialinis kompleksas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-09-09]. Prieiga per internetą: <http://www.genocid.lt/tuskulenai>.
26. Urbanavičius, Vytautas. Tuskulėnų dvaro likučių tyrinėjimai / Vytautas Urbanavičius, Ilona. Vaškevičiūtė. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996/97, p. 328−330.
27. Urbanavičius, Vytautas. Tuskulėnų dvaro teritorija // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje : 2005 metais. – Vilnius, 2006, p. 189–193.
28. Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947). – Vilnius, 2011. − 400 p.: iliustr. – Santr. angl., rus. – Bibliogr.: p. 362-372. – Pavardžių r-klė: p. 404-412.
29. Venslovaitė, Liucija. Žirmūnai. − Iliustr. // Kraštotyra. – 1975. − [Kn. 8], p. 54−59.
30. Vilnius, 1900–2016:  architektūros gidas.  – Vilnius, 2016, p. 166, 269, 287, 293.
31. Vitas P. Žirmūnų mikrorajonas: [apie architektūrą]. − Iliustr. // Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985. − P. 363-365.
32. Žirmūnai. − Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. − T. 3, p. 924-925.
33. Žirmūnai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 787.
34. Žukovskis, Andrejus. Šiaurės miestelio sėkmės istorija // Lietuvos rytas. – 2012, bal. 14, p. 4.
35. Andruszkiewicz, Sławomir. Łosiówka: [atsiminimai apie Žirmūnus Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais] // Magazyn Wileński. − 1995, nr. 18, p. 22−23.
36. Surwiło, Jerzy. To wszystko było, jest w Wilnie. − Vilnius, 2007, p. 153−227.

Parengė: Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2009; 2016

Objektai
Ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N, Vilnius)
Mozaika „Trejybė“ (Žirmūnų g. 1F, Vilnius)
Paminklas 1831 sukilimo Lietuvoje dalyvei Emilijai Pliaterytei (Žirmūnų g. 119, Vilnius)
Paminklas, skirtas 1979–1989 m. Afganistane žuvusiems kariams (A. Žukausko g. / Žygio g., Vilnius)
Skulptūra „Džiaugsmas“ (Žirmūnų g. 67B, Vilnius)
Skulptūra „Iš turgaus“ (Apkasų g. 29, Vilnius)
Skulptūra „Kančių karūna“ (Žirmūnų g. 1F, Vilnius)
Skulptūra „Karališkas obuolys“ (po Žirmūnų tiltu, Vilnius)
Skulptūra „Kario vartai“ (Žirmūnų g. 1F, Vilnius)
Skulptūra „Kilimėlis“ (Žirmūnų g. / Kareivių g., Vilnius)
Skulptūra „Lietuvaitė“ (Apkasų g. 29, Vilnius)
Skulptūra „Prie šaltinio“ (Žirmūnų g. 106, Vilnius)
Skulptūra „Smuikininkas“ (Apkasų g. 29, Vilnius)
Skulptūra „Suolas ir stulpas“ (Raitininkų g. skvere, Vilnius)
Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1F, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/zirmunu-seniunija/"]