Dieveniškės

Seniūnijos centras – Dieveniškių miestelis, įsikūręs Gaujos upės dešiniajame krante, netoli valstybinės sienos su Baltarusija, 27 km nuo Šalčininkų [3, 4].

Dieveniškių miestelyje gyvena 720 gyventojų [5].

Dieveniškių miestelyje yra paštas, Dieveniškių žemės ūkio mokykla, bažnyčia, vaikų darželis, biblioteka, dvi vidurinės mokyklos [3, 4]. Mokyklai lenkų dėstomąja kalba suteiktas poeto Adomo Mickevičiaus vardas.
Dieveniškėse 16 a. pabaigoje gyveno poetas Andrius (Andriejus) Rimša (apie 1550 po 1599) [1, 7].
Dieveniškėse gimė žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas Napoleonas Rauba (lenk. Rouba) (1860-1929) [7].

Istoriniuose šaltiniuose miestelio vardas rašomas: Dzevyenyszky 1471 m., Dziewienibki 1613 m., Дзевенишки 1864-1865 m. Todėl dabar vietos gyventojų vartojama ir oficialiai įteisinta forma Dieveniškės galima laikyti visiškai autentiška. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, priesagos –iškės vedinys iš pavardės Dievenis. Tokia pavardė dabar neišliko, tačiau ji visiškai įmanoma. Šalčininkų apylinkių ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje užfiksuota pavardė Dzievenis. Tai tarmiška lytis /dzūkybė/ iš Dievenis. Žinoma ir daugiau pavardžių ir vietovardžių su šaknimi diev- [6].
Pagal liaudies etimologiją aiškinama, kad „žmona pagimdė devynis sūnus iš vieno karto. Tai nuo to laiko ir „Dieveniškės“ pasidarė“ [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dieveniškės. – Vilnius, 1995.  – 524, [2] p. : iliustr. – Bibliogr.: p. 494-523. 
2. Dieveniškės. – Vilnius, 1968. – 412 p., [24] iliustr. lap. : iliustr., nat. – Santr. rus. 
3. Miškinis, Algimantas. Dieveniškės. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 750 -751.
4.  Šalčininkų rajonas: [apie Dieveniškių  seniūnija, p. 241, 242]. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000.  – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 232-249. 
5. Šalčininkų rajono savivaldybės gyventojai: [Dieveniškių seniūnija, p. 274] // Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. – Vilnius, 2013. –  P. 274-280; Prieiga per internetą: < http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Vanagas, Aleksandras. Dieveniškės // Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 58, 59.
7. Machulak, Mieczysław. Dziewieniszki (lit. Dieveniškės), Dieveniškių seniūnija. – Iliustr. // Mieczysław, Machulak. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 103-128. 

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013

Dieveniškės. - Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Dieveniškės. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Apie Dieveniškes ir jų apylinkes išleisti du didelės apimties straipsnių rinkiniai „Dieveniškės“ (Vilnius, 1968) ir vėliau išleistas autorių pataisytas bei papildytas „Dieveniškės“ [2], į kuriuos sudėta kraštotyros ekspedicijų medžiaga, mokslininkų straipsniai. Apie Dieveniškių praeitį rašoma čia spausdinamuose istorikų Romo Batūros, Antano Tylos, Leono Mulevičiaus, Stanislovo Buchavecko stiripsniuose. Apie Dieveniškių miestelio istoriją ir architektūrą taip pat rašoma Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, architekto Algimanto Miškinio knygose „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ [4] ir „Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio“ [6], Stanislovo Buchavecko „Šalčios žemė“ [1]. Mečislavo Machulako (Mieczysław, Machulak) knygose „W Dziewieniszkach i dalej“ (Krosno, 2008) ir „W stronę Solecznik“ [8], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [5], iliustruotame žinyne „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ ir kt.

1379-1392 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Dieveniškių vietoje minimas Mingailos kaimas. Nurodoma, jog ,,[…] perėjus Nemuną ties Nemunaičio pilimi, pro karaliaus Perlojos dvarą vykstama į Šalčininką „Selsenikin“. Iš ten pro ,,Mantegirdin“, ,,Wissegirden“ kaimus žygiuojama į ,,Mynnegalin“ kaimą“ [2]. Dieveniškės minimos 1433 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio rašte, kuriuo šis kaimas buvo padovanotas Jonui Goštautui. Šios įtakingos Lietuvos didikų giminės Dieveniškės buvo valdomos iki XVI a. antrosios pusės [1, 2, 3].
Istoriko R. Batūros teigimu, XIV-XV a. pradžioje Dieveniškės galėjo būti viena iš reikšmingiausių to meto Lietuvos vietovių [2]. XV a. gyvenvietė tapo miesteliu. Jame kiekvieną mėnesį vyko prekymetis. 1542 m., mirus paskutiniam giminės atstovui Stanislovui Goštautui, kuris 1537 m. buvo vedęs Barborą Radvilaitę, Dieveniškės vėl grižo didžiojo kunigaikščio nuosavybėn. Nuo XVI a. pabaigos valdytojai dažnai keitėsi.

Pirmą kartą LDK žemėlapyje Dieveniškės buvo pažymėtos 1613 metais. Po 1863 m. sukilimo, 1866 m. buvo įsteigta valdinė pradžios mokykla rusų dėstomąja kalba. 1897 m. apie 75 %  Dieveniškių gyventojų sudarė žydai. Čia veikė jų mokykla, dvi sinagogos. 1912 m. sudegė beveik visas miestelis. Netrukus prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, miestelis ištuštėjo ir nuskurdo. 1934 m. čia buvo įkurtas lietuvių Šv. Kazimerio draugijos skyrius. Vokiečių okupacijos metu Dieveniškės priklausė Eišiškių apskričiai kaip valsčiaus centras. Per Antrąjį Pasaulinį karą miestelio centras sudegė. 1941 m. hitlerininkai nužudė daug miestelio žydų. 1943 m. kurį laiką Dieveniškėse stovėjo vlasovininkų dalinys. 1944 m. pavasarį Dieveniškėse veikė Armijos Krajovos 8-oji brigada. Čia buvo įsteigtas AK karinis štabas [1, 6, 8].
Nuo XIX a. pradžios iki 1950 m. Dieveniškės buvo valsčiaus centras. 1950 m. čia įsikūrė nedidelės apylinkės ir kolūkio įstaigos. 1951 m. – kultūros namai, 1955 m. – vidurinė mokykla, 1956 įsteigta ambulatorija, 1965 m. – Žemės ūkio mokykla [4, 5, 7].

Dieveniškių miestelio herbas

Dieveniškių miestelio herbas

2006 m. gegužės 4 d. buvo patvirtintas Dieveniškių miestelio herbas. Herbe pavaizduotos dvi sukabintos pasagas; jos simbolizuoja darnų ir laimingą kelių tautybių sambūvį. Lietuvoje nuo seno rasta pasaga reiškė laimę. Mėlyna spalva simbolizuoja ištikimybę ir pastovumą, kartu yra ir Švč. Mergelės Marijos spalva (miestelio bažnyčiai suteiktas jos vardas) [3, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Dieveniškių apylinkėse: [apie Dieveniškių miestelį, p. 253-260] // Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P. 253-274.  
2. Dieveniškės. – Vilnius, 1995, p. 19-41.
3. Dieveniškės: [apie miestelio herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. –  Vilnius, 2008. – P. 144-146. 
4. Miškinis, Algimantas. Dieveniškės: [miestelio planas, istorija]. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 103-125.
5. Miškinis, Algimantas. Dieveniškių urbanistikos kompleksas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 215-216.
6. Miškinis, Algimantas. Miestų ir miestelių plano, užstatymo, vaizdo raida: [apie Dieveniškių miestelio planą, p. 206]. – Iliustr.  // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994, T. 2, p. 201-216.
7. Šalčininkų rajonas: [apie Dieveniškės, p. 241, 242]. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000.  – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 232-249. 
8. Machulak, Mieczysław. Dziewieniszki (lit. Dieveniškės)Dieveniškių seniūnija. – Iliustr. // Mieczysław, Machulak. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 103-128.
9. Złote podkowy – symbolem jedności i szczęścia: [apie Dieveniškių miestelio herbą] / parengė Andžej Kolosovski. –  Iliustr.  // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2006, 30 listopada – 6 grudnia, p. 1, 4.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013

Apie Dieveniškių miestelio istoriją ir architektūrą rašoma Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ [5], architekto Algimanto Miškinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ [7], „Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio“ [8], Algės Jankevičienės „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ [4], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [5], iliustruotame žinyne „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“  ir kt.

Dieveniškės susiformavo iki XVIII a. pabaigos. Kaip ir daugumoje prekybos ir amatų mažųjų centrų, čia stovėjo vien mediniai vienaukščiai nameliai, besigrupavę apie medinę bažnyčią. Tai yra radialinio plano miestelis. Plano formą lemia į keturkampės aikštės kampus sueinančios 4 pagrindinės gatvės ir šalia aikštės į Subotninkų gatvę įeinanti penktoji pagrindinė gatvė – Geranainių [7, 8]. Savitumo aikštei teikia grupė mūrinių buvusių prekybininkų (žydų) ir amatininkų namų, kurie stovi galais į aikštę. 

Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia su varpine stovi kompoziciškai reikšmingiausioje vietoje – aikštės gale. Pirmąją bažnyčią Dieveniškėse 1474 m. pastatė Martynas Goštautas. 1783 m. bažnyčia sudegė, vietoj jos 1786 m. buvo pastatyta kiek didesnė medinė,  kuri 1861 m. buvo atnaujinta. 1899–1903 m. apmūrytas šventorius. Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia turi klasicizmo bruožų, yra kryžminio plano, bebokštė, medinė. Vidurinės navos pločio presbiteriją užbaigia tridienė apsidė. Abipus presbiteriujos simetriškai kyšo dviaukščiai zakristijų-ložių tūriai. Virš šventoriaus vartų – neogotikinė varpinė. Jos aukštis 21 m. 1906 m. įsteigta parapija. [1, 4, 6]. 

Iki Antrojo pasaulinio karo Dieveniškės buvo dvi sinagogos [9]. Sovietmečiu miestelyje pastatyta tipinių tam laikotarpiui pastatų. Profesinės mokyklos kompleksas baigtas 1966–1967 m. 1969–1970 m. centre iškilo parduotuvė, vaistinė ir kavinė. 1972 m. buvo parengtas naujas Dieveniškių projektas [7].   
 

Pietrytiniame miestelio pakraštyje, prie kelio į Subatninkus, yra išlikusi koplytėlė su keturšlaičiu skardiniu stogeliu. Joje yra medinis kryžius su „Nukryžiuotojos“ skulptūrėle. Gyventojai vadina šį architektūros paminklą „švedų koplytėle“  [2].
 
1795 m. uždraudus laidoti katalikų bažnyčių šventoriuose, Dieveniškėse įsteigtos kapinės kurioms skirtas sklypas šiauriniame miestelio pakraštyje, prie dabartinio kelio į Šalčininkus. Kapinėse likę daug senų ir vertingų antkapinių paminklų. Kitos senos kapinės yra pietinėje Dieveniškių dalyje. Čia buvo laidojami žydų tautybės gyventojai [3, 5, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Dieveniškių apylinkėse: [apie Dieveniškių miestelį, p. 253-260] // Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P. 253-274.  
2. Dieveniškės. – Vilnius, 1995, p. 231.
3. Dieveniškių seniūnija. Gmina Dziewieniszki, Dieveniškės Subdistrict. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land; informacinis leidinys. – Vilnius, 2000. – P. 19-20.
4. Jankevičienė, Algė. Rytų Lietuvos liaudiškosios bažnyčios: [apie Dieveniškių miestelio bažnyčią, p. 35, 42]. – Iliustr. // Jankevičienė, Algė. Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės : monografija. – Vilnius, 2007. – P. 34-42.
5. Kviklys, Bronius. Dieveniškės Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčia.  – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1986. – T. 5: Vilnius arkivyskupija, d. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 136-140.
6. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas: [apie Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčią, p. 544] //  Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 543-548.
7. Miškinis, Algimantas. Dieveniškės: [miestelio planas, istorija]. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 103-125.
8. Miškinis, Algimantas. Miestų ir miestelių raida nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio : [apie Dieveniškes, p. 57]. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1987, T. 1, p. 50-87. 
9. Machulak, Mieczysław. W Dziewieniszkach i dalej. – Krosno, 2008, p. 81, 82.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra”).

Apie Dieveniškes rašoma turistiniuose vadovuose po Lietuvą: Algimanto Semaškos „Po Lietuvą“ [4], Giedrės Jankevičiūtės „Lietuva“ [3], Tado Šidiškio „Keliaukime po Pietryčių Lietuvą“ [ 5] ir kt.

1969 m. Dieveniškės buvo įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Saugomi šie Dieveniškių plano elementai: aikštės planas (susidarė XV-XVIII a.) ir jos padėtis gatvių sankryžoje, Vilniaus, Dabutiškių, Ašmenos ir Geranainių, Subotninkų ir Šermukšnių gatvių trasos, Žaliosios gatvės trasa saugoma dėl stovinčių prie jos sodybų, kurių mediniai ir murinai pastatai yra vertingi architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu. Dauguma Dieveniškių plano dabartinių elementų išliko nepakitę nuo miestelio įsikūrimo [2, 4].

2006 m. Dieveniškėse buvo pastatytas 6 metrų aukščio ąžuolinis koplytstulpis vyskupui Motiejui Valančiui (skulpt. Gediminas Radzevičius). Paminklą pastatė Dieveniškių katalikų parapijos tikintieji savo dvasininko Domo Valančiausko iniciatyva. 2012 m. gegužės 3 d. bažnyčios šventoriuje buvo surengta M. Valančiaus kūrinių skaitovų šventė, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 žmonių iš Šalčininkų rajono mokyklų [1, 6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dieveniškėse pastatytas paminklas Motiejui Valančiui: [paminklą sukūrė skulptorius Gediminas Radzevičius]. – Nuotr. // Šalčios žinios. – 2006, lapkr. 3,  p. 1.
2. Dieveniškių seniūnija. Gmina Dziewieniszki, Dieveniškės Subdistrict. – Iliustr. // Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land; informacinis leidinys. – Vilnius, 2000. – P. 19-20.
3. Jankevičiūtė, Giedrė. – Dieveniškės (Šalčininkų r.). – Iliustr. // Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva : vadovas. – Vilnius, 2006. – P. 65.
4. Semaška, Algimantas. Dieveniškės // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą : knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą : [pažintinis krašto lobynas : miestai ir miesteliai, bažnyčios, žmonės, vaizdingiausi kraštovaizdžiai, pilys ir dvarai. – (2-asis papild. ir atnauj. leid.). – Vilnius, [2002]. – P. 478. 
5. Šidiškis, Tadas. Keliaukime po Pietryčių Lietuvą : 11 maršrutų. – Vilnius,  2010, p. 95. 
6. Vyskupo M. Valančiaus kūrinių skaitymo ,,atlaidai“ Dieveniškėse ir Nasrėnuose: pokalbis su skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi / kalbėjosi Edita Komarova. voruta.lt [inteaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-03-07]. Prieiga per internetą:  <http://www.voruta.lt/vyskupo-m-valanciaus-kuriniu-skaitymo-%E2%80%9Eatlaidai%E2%80%9C-dieveniskese-ir-nasrenuose/>. 

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013

Dieveniškėse 16 a. pabaigoje gyveno poetas Andrius (Andriejus) Rimša (apie 1550–1599). 1585 m. jis išleido eiliuotą poemą lenkų kalba „Deketeros akroama“, kurioje pavaizdavo karą su Maskva, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Kristupo Radvilos Perkūno 1572–1581 m. karo žygius. Tai vienas iš reikšmingiausių renesanso laikotarpio literatūros kurinių visoje Žečpospolitoje. A. Rimšos epigrama baltarusių kalba išspausdinta 1588 m. Lietuvos statuto įžangoje [2, 6].
Dieveniškėse gimė žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, dailininko Mykolo Raubos tėvas Napoleonas Rauba (lenk. Rouba) (1860–1929). Jis mokėsi Varšuvoje, dirbo Vilniuje. Rašė lenkų kalba. Paskelbė novelių, apsakymų, straipsnių apie visuomeninį ir kultūrinį Vilniaus gyvenimą. Išleido „Vadovą po Lietuvą ir Baltarusija“ (Vilnius, 1909, 1910, 1912), kelis romanus. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse [1].
Dabar Dieveniškese gyvena garsi šio krašto literatė, pedagogė Domicelė Brazaitytė-Pidkova [3, 4].

Apie Dieveniškių miestelį nepavyko surasti nei vieno grožinės literatūros kūrinio.
Armijos Krajovos karininkas Edmund Banasikowski (1914–2010) yra parašęs atsiminimų apie Armijos Krajovos (AK) veiklą Dieveniškėse 1944 m birželį [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Girininkienė, Vida. Vilniaus Bernardinų kapinės / Vida Girininkienė, Algirdas Paulauskas. – Vilnius, 1994, p. 43-44. 
2. Rimša, Andriejus: [biografija]. – Bibliogr.: 1 pavad. // Mažoji lietuviškoji tarybinė encikopedija. -Vilnius, 1971. – T. 3, p. 85. 
3. Ties spalio taku : 2-asis Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachas. – Vilnius, 2006. – 207, [1] p. : portr.
4. Urbelevič, Erika. Brazaitytė-Pidkova, Domicelė. Dieveniškių krašto poetė : Domicelė Brazaitytė-Pidkova –  moteris, kuria didžiuojasi Dieveniškių kraštas. – Nuotr. // Mūsų kraštas. – 2008, liep. 4, p. 2, 8. 
5. Banasikowski, Edmund. Sztab operacyjny – Dziewieniszki: [karininko atsiminimai apie Armijos Krajovos veiksmus Lietuvoje  1944 m. birželį, AK karinio štabo įsteigimą Dieveniškėse].  – Iliustr. // Banasikowski, Edmund. Na zew Ziemi Wileńskiej. – Warszawa, 1990. – P. 180-185.
6. Machulak, Mieczysław. W Dziewieniszkach i dalej. – Krosno, 2008, p. 50, 51. 

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013

Dieveniškių biblioteka (Naujoji g. 11) buvo įsteigta 1945 [2] ar 1948 metais [1]. Knygų fondą tuo metu sudarė 3000 egz. knygų.
Šiandien fondą sudaro 13 214 egz., biblioteką lanko 456 skaitytojai. Kraštotyros fondo dydis – 68 vnt. Įrašų skaičius kraštotyros kartotekoje – 505. 

Nuo 2000 m. yra rašomas Dieveniškių bibliotekos metraštis. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Dieveniškių biblioteka. Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2013[žiūrėta 2013-03-12]. Prieiga per internetą: <http://www.salcininkuvb.lt/lt/apie-mus1/filialai/180-dieveniskiu-biblioteka>.
2. Šalčininkų raj. SVB Dieveniškių fil.: [trumpa informacija apie Dieveniškių biblioteką] // Lietuvos bibliotekos. – Vilnius, 2000. – D. 1 : Savivaldybių viešosios bibliotekos, p. 84.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2013