Parija I

Viensėdis Pivonijos seniūnijoje, šalia senojo kelio Ukmergė–Širvintos, 14 km į pietus nuo Ukmergės. Parija I ir Parija II kaimus skiria Parijos upelis.
Kaime gyvena 3 žmonės (2011) [5].

Parijos kaimo pavadinimas yra vandenvardinės kilmės. Jis kilęs iš Parijos upelio. Vardas Parija, matyt, yra labai senas, nes turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose [7].

Parijos kaimo vietovardis minimas Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ [7]. Apie kaime esančią valstybės saugomą vietą – Parijos piliakalnį rašoma „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [1], knygose „Muziejai ir paminklai“ [2], „Lietuvos piliakalniai: atlasas“ [4], „Lietuvos medinės pilys“ [6]. Šiek tiek informacijos yra internete, periodikoje.

1 km į šiaurės rytus nuo Ąžuoluonos ir Parijos santakos, 0, 2 km į pietryčius nuo Ąžuoluonos kairiojo kranto yra valstybės saugoma archeologinė vieta – Parijos arba  Pavydžių piliakalnis, dar vadinamas Lapiakalniu. Piliakalnis įrengtas šiaurės–pietų kryptimi pailgos kalvos viduryje, aukščiausioje jos dalyje. Piliakalnis apaugęs mišriu mišku. Kalva į šiaurę nuo piliakalnio nukasta eksploatuojant smėlio karjerą, prie piliakalnio priartėjusį per 30 metrų. Piliakalnis datuojamas I tūkst. antrąja puse – II tūkst. pradžia [4, 6]. 1978, 1984, 2000 m. piliakalnį žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (MMT) ir Kultūros paveldo centras. Žvalgymų metu išaiškintas piliakalnis ir nustatyta jo teritorija [1].

2007 metais Kultūros paveldo departamentas ir Lietuvos archeologų draugija apdovanojo Ukmergės miškų urėdiją už Šešuolių girininkijoje esančio Parijos piliakalnio sutvarkymą [3].

0,7 km į pietryčius nuo piliakalnio yra dar vienas valstybės saugomas archeologinis objektas – Pavydžių (Parijos) pilkapynas (apie 20 pilkapių). Sampilai 6-12 m. skersmens, 0,3-1,5 m. aukščio. Jų pagrindus supa pailgos duobės arba juosia grioviai. XIX a. pab. ar XX a. pr. pilkapiai buvo kasinėti, rasta dirbinių, tačiau jie neišlikę. Pilkapių forma, sampilai būdingi I tūkst. antrai pusei – II tūkst. pr. 1979 ir 1984 m. juos žvalgė MMT [1-2].
  
Literatūra ir šaltiniai
 

1. Dakanis, Bronius. Lapiakalnis; Pavydžių pilkapynas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 107.
2. Dakanis, Bronius. Mažai žinomi V-XII a. Rytų Lietuvos pilkapiai: [apie Pavydžių pilkapius, p. 62]. – Bibliogr. išnašose // Muziejai ir paminklai. – Vilnius, [kn.] 8 (1987), p. 57-68.
3. Nemunaitienė, Vilma. Už sutvarkytą piliakalnį skirtas apdovanojimas // Ukmergės žinios. – 2007, bal. 21, p. 1, 11.
4. Parija: Ukmergės [Pivonijos] seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 186-187.
5. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Zabiela, Gintautas. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, 1995, p. 244.
7. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 115. 

Parengė: Ona Venclovienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Krikštėnų kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016