Tribonys – kaimas Šalčininkų rajone, 5 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, prie Baltarusijos sienos, į vakarus nuo Vilniaus–Lydos geležinkelio. Kaimas priklauso Šalčininkų parapijai. Seniūnaitijos centras.

Pagal seniūnijos sąrašus gyvenamąją vietą kaime deklaruoja 220 gyventojų.

Kaimo šiaurės vakaruose įrengtas Tribonių tvenkinys [2]. Žuvininkystės tvenkiniai įrengti ir ant Šalčios upės intako Šventės upelio, kuris XX a. pasiekė jau Svinės pavadinimu [1, 3].

Žymiausias Tribonių kaimo objektas – nuo 1966 m. veikiantis Šalčininkų žuvininkystės ūkis. Įmonė specializuojasi žemės ūkio, žuvininkystės, gamybos, prekybos ir paslaugų teikimo srityse. Tai bene produktyviausiai dirbanti tokio profilio įmonė Lietuvoje. Ūkio teritorija kito ir šiuo metu tvenkinių plotas sudaro virš 340 ha, dirbamos žemės apie 700 ha. Beveik 750 ha žemės ūkio teritorijoje auginamas platus grūdinių ir ankštinių kultūrų asortimentas. Ūkis savo svečiams siūlo vandens paukščių ir smulkios faunos medžioklę.

Trumpa informacija apie kaimą pateikta „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [2]. Apie gyvenvietę rašo istorikas Stanislovas Buchaveckas knygoje „Šalčios žemė“ [1] ir kraštotyrininkas Mečislovas Machuliakas (Mieczysław Machulak) knygoje „Nad Solczą i Wisińczą“ [3].

Tribonių dvaras žinomas jau XVII a., o XIX–XX a. kartu su kitomis aplinkinėmis valdomis priklausė Borovskiams (Barauskams). Kaimas prie dvaro išaugo XX a. 1602 m. Tribonys priklausė Halszkai Komajevskai. 1825 m., iškeldinus savininkus, dvaras perėjo į Borovskių šeimos rankas, kuri čia ūkininkavo iki 1939 m. Paskutinė savininkė buvo Marija Borovska (Maria Borowska) [3].

1942 m. Tribonyse gyveno apie 200 žmonių. Vokiečių okupacijos metais dvaro rūmus sudegino sovietiniai partizanai, nes čia buvo apsigyvenę keli vokiečių karininkai. Daugelis kitų dvaro pastatų išliko ir šiandien tarnauja žemdirbiams bei žvejams [1].

1926 m. Tribonyse veikė vienaklasė mokykla. 1927–1930 m. Melanija Lisiniecka dirbo šios mokyklos mokytoja. 1931 m. vietos mokytojos iniciatyva įkurta lenkų mokyklų draugija „Macierz szkolna“ [3].

1928 m. Vilniaus parodoje Jozefas Borovskis (Jozef Borowski) su žmona pristatė aukštuosius lietuviškus rugius ir avižas, taip pat propagavo pievų auginimą durpynuose. Pristatė olandiškų karvių, iš kurių vidutiniškai primelžiama 4000 litrų per metus, nuotraukų prezentaciją. Jas pavyzdingai augino ir veisė savo dvare. J. Borovskio profesija buvo inžinierius-ūkininkas, baigė kalnakasybos akademiją Sankt Peterburge. Jam priklausė 1500 ha žemės, esančios dviejuose ūkiuose: Tribonyse ir Karalinoje. Kai kurie laukai buvo nusausinti [3].

Vokiečių okupacijos laikais Tribonyse gyveno ir dirbo Stefanas Martyka, kuris vėliau tapo žinomu „Fala 49“ radijo stoties laidų autoriumi ir vedėju. Ši radijo stotis buvo ypatingai aršiu komunistinės propagandos organu [3].

Tribonyse veikia biblioteka.

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992, p. 182–183.
2. Tribonys // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 341.
3. Machulak, Mieczysław. Nad Solczą i Wisińczą. – Połaniec, 2019, p. 242–247.

Parengė: Kristina Slavinska (Šalčininkų SVB), 2024