Valų kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jo pavadinime, matyt, slypi dėmuo Val-, turimas dvikamieniuose asmenvardžiuose Val-mantas, Val-taras, Val-tauras, Val-teras ir Gud-valas, Ko-valas, Šei-valas ir kt. Tokį dėmenį turėjo prūsai, jo atitikmenų pasitaiko ir kitose indoeuropiečių kalbose, taigi jis gali būti labai senų laikų veldinys. Dėmuo Val- sutampa su krikštavardžio Valentinas liaudinių variantų šaknimi Val- (Valys, Valius ir pan.), kurių išskirti dažnai beveik neįmanoma. Taigi ir gyvenvietės Valai pavadinimas gali būti krikštavardinės kilmės (mažesnė tikimybė) [10].

Valai švenčia 300 metų jubiliejų. – [Kaunas], 1999. Lankstinio viršelis

Informacija apie Valų kaimo istoriją pateikiama kaimo jubiliejui skirtame lankstinyje „Valai švenčia 300 metų jubiliejų“ [9]. Apie šį kaimą rašoma „Mažojojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [8], vietovardžio kilmė aptarta Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [10]. Informacijos yra periodikoje, internete.

Istoriniuose šaltiniuose Valai pirmą kartą paminėti 1699 m.  1895 m. minimas Valų palivarkas. Tarpukario metais buvo Valų kaimas, dvaras ir viensėdis. Pirmasis dvaro savininkas buvo Miklošas, vėliau – Bistramas, 1930 m. dvarą nupirko Juozas Sėjūnas.  1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Valų kaime buvo 50 ūkių, 236 gyventojai, dvare – 12 ūkių, 61 gyventojas, viensėdyje – 1 ūkis, 9 gyventojai.  1923 m. kaimas buvo išsidėstęs abipus kelio Ukmergė–Balninkai. Vykdant žemės reformą, iki 1938 m., dauguma kaimo gyventojų buvo išskirstyti į vienkiemius, o vėliau vėl kėlėsi atgal į kaimą [2]. 1932 m. kaime buvo atidaryta pradinė mokykla. Nuo 1936 iki 1955 m. mokykla veikė J. Sėjūno dvare, kurią lankė ne tik dvaro, bet ir aplinkinių kaimų vaikai. Ištrėmus dvaro šeimininkus ir nugriovus dvaro pastatą, mokykla buvo perkelta į Valų kaimo gyventojo A. Morkūno namą. 1968 m. pastatytas naujas pradinės mokyklos pastatas [4]. Mokykla veikė iki 2009 metų. Pokario metais Žemaitkiemio vietovėse veikusiuose Plieno, Daktaro, Bebro, Titnago ir kitų partizanų būriuose kovojo ir Valų kaimo vyrai: Jonas Meilus-Daktaras, Viktoras Meilus-Šturmas, Valentinas Gleiznys-Šarūnas, Stasys Morkūnas-Vanagas, Karolis Šerelis-Aviatorius bei kt. [3]. Sovietmečiu Valai buvo Žemaitės kolūkio centrinė gyvenvietė. Kaime veikė vaikų darželis, valgykla, felčerinis-akušerinis punktas, vaistinė, parduotuvė [8].
                                                                                                                                                    
Kaime yra sutvarkytos, veikiančios kapinės, kurios 1999 m. buvo praplėstos.
XIX a. pab. Valų kaime, prie mažo upeliuko, ant kalvelės buvo pastatytas koplytstulpis su šv. Jono Nepomuko skulptūrėle, kurią 1886 m. išdrožė garsus dievdirbys Kazimieras Katinas. 1947 m. koplytstulpis buvo sunaikintas, bet kaimo gyventojų dėka buvo išsaugota šventojo skulptūra.
1999 m., minint Valų kaimo 300 metų jubiliejų, koplytstulpis buvo atstatytas ir Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlė grąžinta į buvusią vietą (koplytstulpio autorius – tautodailininkas, medžio skulptorius Rimantas Zinkevičius) [5].

1999 m. pašventintas paminklinis akmuo, kuriame iškalti kaimo įkūrimo metai [5].

Apie Valų kaime buvusį smėlyną, vadinamą Pajaučkapiu, yra užrašytas mitologinis pasakojimas, kuris publikuotas vieno žymiausių Lietuvos tautosakininko, etnologo Jono Balio sudarytame sakmių rinkinyje [1].

Kaime veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Valų kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1968 m. Tais metais biblioteka buvo atidaryta tuometiniam kolūkiui priklausančiame administraciniame pastate. 1973 m. perkelta į pradinės mokyklos pastatą. 2002 m. biblioteka buvo perkelta į privataus namo patalpas, kur išbuvo iki 2008 m. rudens. Uždarius pradinę mokyklą, šiame pastate vėl įsikūrė biblioteka. Valų filialo aptarnaujamame regione yra 12 kaimų, gyvena 325 gyventojai. Kraštotyros fondą sudaro 80 fiz. vnt., 63 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekos apimtis – 449 kortelės (2016 m.) [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balys, Jonas. Raštai. – T. 4. – Vilnius, 2003, p. 170.
2. Bilkis, Leonas. Pampės, Šinkarkos ir Pavelniogulčio krašte: Valų kaimui – 300  // Gimtoji žemė. – 1999, liep. 27.
3. Bisturytė-Budrienė, Elena. Žemaitkiemio apylinkės Valų kaimo partizanai // Laisvės kovų archyvas. – 2000, Nr. 27, p. 183-187.
4. Čereškienė, Genė. Geri ir darbštūs čia gyvena žmonės: Valų kaimui – 300 // Gimtoji žemė. – 1999, liep. 29.
5. Musninkaitė, Birutė. Atmintis ąžuolo širdyje: Valų kaimui – 300 // Gimtoji žemė. – 1999, liep. 31.
6. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Valų kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.
8. Valai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 664.
9. Valai švenčia 300 metų jubiliejų. – [Kaunas], 1999. – 1 lankstinys (6) p.: iliustr.
10. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 53.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2011; 2016