Valtūnų kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio – buvusio tėvavardžio Valtūnas (Valto ar Valtos sūnus), kuriam pradžią galėjo duoti tokių dvikamienių asmenvardžių kaip Val-taras, Val-teras trumpinys.

Apie Valtūnų kaimą rašoma „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje” [8], Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai” [3], apie kaime esantį Raganų (Čerauninkių) kalną rašė Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos Šventvietės: Aukštaitija” [7]. Padavimų, pasakojimų apie šį kalną galima rasti tautosakos rinkiniuose „Ežeras ant milžino delno: lietuvių liaudies padavimai” [2] bei „Lietuvių tautosaka” [4]. Informacijos apie Valtūnus yra ir periodikoje.

Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1669 m. [8].

Ambrasas, Kazimieras Juozas. Simonas iš Valtūnų. – [Kaunas], 1997. Knygos viršelis

Valtūnų kaimas yra kelių visai Lietuvai žinomų ir jai nusipelniusių kunigų gimtinė. Apie vieną iš jų – savo sielovados, labdaros ir veiklios artimo meilės pėdsakus palikusį ne tik Žemaitkiemyje, Kaune, bet ir Amerikoje garsų kunigą Simoną Morkūną (1902-1997), vadinamą „Ubagų karaliumi“, yra išleista knyga „Simonas iš Valtūnų“ [1]. Valtūnuose taip pat gimė kunigas, kanauninkas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statytojas Feliksas Kapočius (1895-1971).

Valtūnų kaimas garsus valstybės saugomu mitologiniu objektu – Raganų (Čerauninkių) kalnu, esančiu Siesarties dešiniajame krante, kurį iš visų pusių juosia upės, upeliai, senvagės, pelkėti slėniai ir sudaro salos vaizdą [7].

Kaime yra senkapis. Manoma, kad bendrame kape palaidotos maro ir šiltinės aukos. Yra pastatytas medinis kryžius.
850 metrų į šiaurės rytus nuo Raganų kalno yra neveikiančios Valtūnų kaimo kapinės.

Raganų (Čerauninkių) kalnas apipintas padavimais, kurie publikuoti įvairiuose lietuvių tautosakos rinkiniuose (2, 4). Taip pat pasakojimas apie Raganų (Čerauninkių) kalną publikuotas vieno žymiausių Lietuvos tautosakininko, etnologo Jono Balio sudarytame leidinyje „Istoriniai padavimai=Lithuanian historical legends“ (Chicago, 1949). Pasakojama, kad „kitąkart privarydavę daugybę moterų ir jaunų mergaičių ant to kalno. Tai visų pirmiausia tas moteris ir mergaites plukdydavo: rišdavo ant kaklo sunkų akmenį, už virvės turėdavo, o ją mesdavo į upę. Kuri nežinojo jokių burtų, tai ta skendo gilumon, o kuri buvo čerauninkė, tai plaukė kaip vėjas. O kai ištraukdavo iš vandens, vėl varydavo ant kalno, kur stulpai buvo įkasti. Pririšdavo prie stulpo, pridėdavo laužų ir degino. Kur sudegino nekaltas, ten išaugo rožės, o kur čerauninkes – ten erškėčiai…“ Valtūnams eilėraščių yra paskyręs poetas, eseistas Vytautas Naraškevičius [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ambrasas, Kazimieras Juozas. Simonas iš Valtūnų. – [Kaunas], 1997. – 294[1] p.: iliustr.
2. Ežeras ant milžino delno: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1995, p. 170.
3. Kviklys, Bronius. Žemaitkiemio apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 502-503.
4. Lietuvių tautosaka. – T. 4: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos. – Vilnius, 1967, p. 621.
5. Naraškevičius, Vytautas. Žaliaakė prie Valtūnų malūno:  [eilėraštis] // Eskizai. – Nr. 6/7 (1994), p. 172.
6. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Vaitkevičius Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie Raganų (Čerauninkių) kalną, p. 185]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos Šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 142-187.
8. Valtūnai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 678.
9. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 68.

Parengė: Ramunda Misiūnienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Žemaitkiemio kaimo padalinys), 2011; 2016