„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.
Skaityti plačiau

Bičių korys Pridėti įrašą

Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Sąrašas

Iš viso: 6 rezultatai

Vytautas Ažušilis

Gyvenimo datos:1929 08 08
Gimimo vieta:Pašaminė (Švenčionių r.)
Veikla:socialinių mokslų daktaras, rašytojas

Straipsnio autorius Povilas Šimkavičius yra Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, autorius daugelio straipsnių apie Pašaminės kaimo (Švenčionių r., Švenčionėlių seniūnija) praeitį. Straipsnis buvo publikuotas („Švenčionių kraštas“, 2014, rugs. 24, p. 3, 6) ir skelbtas internete. Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autoriui pasiūlius. 

Povilas Šimkavičius. Kupinas giliausios prasmės gyvenimas, nors kelias buvo duobėtas ir sunkus

Socialinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, rašytojas Vytautas Ažušilis (Zabarauskas) neseniai paminėjo garbingą 85 metų jubiliejų. Iškilus mūsų kraštietis per savo gyvenimą patyrė daug išbandymų, sukumų, džiaugsmų ir didelių laimėjimų. Dirbo mokslinį, švietėjišką ir kūrybinį darbą, nuolat palaikė ryšius su savo kraštiečiais, dovanojo mūsų rajono bibliotekoms savo knygų.

Vaizdingas vienkiemis

1929 m. rugpjūčio 8 d. tuo metu lenkų okupuoto Švenčionijos krašto Pašaminės kaime Viktorijos ir Anupro Zabarauskų šeimoje gimė sūnus Vytautas. Jis buvo ketvirtas vaikas šeimoje, augo nelepinamas ir išėjo didelę vargo mokyklą.

Tais pačiais metais Pašaminės kaimo ūkininkai kėlėsi į vienkiemius. Anuprui atiteko 23 ha žemės sklypas vaizdingoje vietoje. Iš vakarų sodybą gaubė ošiantys pušynai, susipinantys su lapuočių salelėmis, šiaurės rytuose pakalnėje tyvuliavo Šventas ežeras, maždaug už poros kilometrų nuo jo buvo matyti plačiai nutįsęs didžiulis Kretuono ežeras. Už šių ežerų iki pat horizonto driekėsi Vidžių, Ceikinių, Mielagėnų, Tverečiaus apylinkių miškai, išmarginti laukų properšomis. Į rytus ir pietus nuo sodybos plytėjo Pašaminės kaimo laukai, ūkininkų sodybos.

Kaimo šviesuoliai, lietuvybės puoselėtojai

Vytauto tėvai, nors baigę tik pradinę mokyklą, buvo kaimo šviesuoliai. Tėvas visaip stengėsi išsaugoti lietuvybę savo kaime ir apylinkėse. Jo pastangomis tuoj po pirmojo didžiojo karo Pašaminėje buvo įkurta „Ryto“ draugija, kuriai jis ilgą laiką vadovavo. O prie draugijos – ir lietuviška mokykla, kuri tapo lietuvybės skleidimo centru. Prie mokyklos veikė skaitykla, turėjusi daug lietuviškų knygų, buvo rengiami vakarėliai, vaidinimai, kaimo moterys mokėsi namų ruošos, rankdarbių, konservuoti, austi, megzti, rinkdavosi į vakarones, padainuoti, pasimelsti per gegužines. Lenkijos valdžia mėgino užgniaužti šią veiklą, nutautinti lietuvius: uždarė lietuvišką mokyklą.

Vytauto tėvas nenuleido rankų. Pasitaręs su Vilniaus šviesuoliais inteligentais, Pašaminėje įkūrė „Kultūros“ draugiją, kuri suteikė pašalpą ir susitarusi su vienu ūkininku, prie jo gryčios pristatė tuo metu kaime neregėtai aukštą, per tris metrus iškilusį su dideliais ir šviesiais langais priestatą. Jame ir įsikūrė mokykla.

Iki pat Lenkijos žlugimo išsilaikė lietuviška mokykla Pašaminėje. Po 1938 m. ultimatumo Lietuvai Lenkijos valdžia uždarė visas „Ryto“ draugijos mokyklas, o „Kultūros“ draugijos mokykla išliko.

Penkiametis išmoko skaityti

Vytauto tėvas prenumeravo ir skaitė visus Vilniuje leidžiamus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, kiek įmanydamas stengdavosi įsigyti naujai išleistų knygų. Kai seserys Aldona ir Rožė bei brolis Algirdas lankė mokyklą, Vytautas būdamas tik penkerių, išmoko skaityti ir rašyti. Labai pamėgo knygas, laikraščius. Turėdamas laisvą nuo darbo minutę taip įnikdavo skaityti, kad sunku būdavo nuo knygų atitraukti.

Vytautui nerūpėjo žaidimai su vienmečiais, neieškojo jis ir draugų. Geriausiu draugu nuo pat vaikystės tapo knyga. Iš mažens pratinamas dirbti, dar gerokai iki pradėjo lankyti mokyklą, krūmais apžėlusiuose dirvonuose ganė karvutę ir keletą avių. Nuobodus tai būdavo darbas, tačiau ne Vytautui. Jis ir čia nesiskyrė su knyga. Tik esant darganotam orui būdavo sunkiau, nes negalėjo knygos pasiimti, tačiau nenusimindavo, apmąstydavo, ką perskaitęs, kurdavo fantastinius vaizdinius, mintimis gyvendavo kitame pasaulyje. Tai ir buvo Vytauto kūrybinio kelio pradžia.

Zabarauskas tapo Ažušiliu

Vytautas dar buvo per mažas, kad prisimintų, kaip tėvui, siekiančiam išsaugoti lietuvybę kaime, tekdavo nukentėti. Buvo daug kartų baudžiamas piniginėmis baudomis, areštuotas, nė kartą teko ir po kelis mėnesius kalėjime praleisti.

Žlugus Lenkijai, Vilnius su siauru teritorijos ruoželiu atiteko Lietuvai. Į šį žemės lopinėlį pateko ir Pašaminės kaimas. Anupras Zabarauskas buvo paskirtas Kaltanėnų valsčiaus viršaičiu. Tuo metu Vilniaus krašto gyventojams buvo išduodami Lietuvos pasai ir sulietuvinamos slaviškas galūnes turinčios pavardės. Anupras pirmasis valsčiuje atsiliepė į šį reikalavimą ir vietoje Zabarausko pasirinko lietuvišką, šioms apylinkėms būdingą tarmišką pavardę – Ažušilis.

Taigi 1939 m. pabaigoje dešimtmetis Vytautas Zabarauskas tapo Vytautu Ažušiliu. Tuo metu jis mokėsi Pašaminės mokyklos ketvirtame skyriuje. Mokslas sekėsi, tad mokytojas kartu su kitais keturiais mokiniais paruošė juos šešių skyrių programos egzaminams.

Tą dieną prasidėjo lietuvių tautos tragedija…

Vytautas gerai prisimena 1940 m. birželio 15 d., nes ji nulėmė kiekvieno lietuvio likimą. Kadangi kaimas buvo tik keli kilometrai nuo tuometės Baltarusijos sienos, 15 val. kaimo keliu, keldamos dulkių debesis, pasipylė raudonosios armijos gurguolės. Ėjo ir ėjo kareiviai, apiplyšę, išsekę, šlubčiodami, pasiramstydami lazdomis, visiškai nepanašūs į pasitempusius, žvalius Lietuvos karius. Vytautas dar nesuprato, kad tą dieną prasidėjo lietuvių tautos tragedija.

Tėvas mirė vežamas į tremtį

Rugsėjo pirmąją Vytautas ir sesuo Rožė pradėjo mokytis naujai įsteigtoje Švenčionėlių progimnazijoje. Vytauto tėvas vis dar dirbo Kaltanėnų valsčiaus viršaičiu, tačiau neilgai. 1940 m. spalio 26 d. jis suimamas, dvi savaites tardomas Švenčionėlių NKVD, po to be teismo kalinamas Vilniaus Lukiškių kalėjime. Prasidėjus karui, Anupras dingo be žinios. Tik po penkiasdešimties metų iš Anupro Ažušilio (Zabarausko) bylos sužinota, jog vežamas į tremtį 1941 m. rugsėjo 5 d. mirė ir nežinia kur palaidotas.

Penkiolikmetis – ūkio šeimininkas

1942 m. Vytautas baigė Švenčionėlių progimnaziją. Toliau mokytis negalėjo, neturėjo tam lėšų. Karo ir pokario metais dirbo tėvų ūkyje. Iš pradžių padėdavo broliui, o vėliau, šiam išėjus ginti Lietuvos laisvės, penkiolikmečiui Vytautui teko ūkio šeimininko dalia. Gyvenimas jo nelepino, teko daug vargo pakelti, patirti daug skaudžių praradimų. Gyveno tarsi tarp kūjo ir priekalo. Dienomis tekdavo saugotis vokiečių, o naktimis besislapstančių sovietinių banditų.

Sunkūs pokario metai

Pokario metai buvo dar sunkesni. Prasidėjo daug gyvybių pareikalavusi Lietuvos patriotų kova su okupantais. Miškingose Švenčionių apylinkėse nuo mobilizacijos slapstėsi daug jaunuolių. Stribai šukavo miškus, apieškodavo sodybas ir žudė kiekvieną sutiktąjį. Vienas po kito tarsi pakirsti ąžuolai krisdavo jauni, gerai pažįstami ir artimi draugai. Vytautui slapstytis nereikėjo, nes buvo tik paauglys. Tėvų sodyba tapo Lietuvos partizanų prieglobsčiu.

Pokario įvykiai ir žudynės giliai sukrėtė Vytauto sielą. Giliai širdyje jis nerimavo, maištavo prieš esamą santvarką, to negalėdamas viešai parodyti. Iš prigimties svajotojas, vengdavo artimos bičiulystės su vienmečiais, gyveno svajodamas apie Lietuvos laisvę ir atpildą nusikaltėliams. Kūrė apie tai eilėraščius. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių to meto kūrybos nepavyko išsaugoti.

Savarankiškai kibo į mokslus

Vytautas vėl ėmėsi mokslų. Prisipirko vadovėlių, skolinosi mokinių užrašus, pradėjo savarankiškai mokytis. Ištisą žiemą ir pavasarį praleido prie vadovėlių. Birželį kartu su septintokais išlaikė egzaminus. Rudenį įstojo į Švenčionių gimnazijos aštuntąją klasę ir po metų sėkmingai ją baigė (1949 m. gimnazija dar nebuvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą).

Dėl politikos – nei kurti, nei studijuoti

Mokydamasis gimnazijoje vėl ėmėsi kūrybos, rajono laikraštyje išspausdino keletą eilėraščių, apsakymą. Tačiau tuo metu galėjo spausdinti tik tai, kas valdžiai tiko. Vytautas su tuo nenorėjo taikstytis. Ėmė domėtis fotografija ir šiek tiek prisidurdavo pragyvenimui. Baigus gimnaziją, kūrybą teko visiškai pamiršti, nes reikėjo kovoti už būvį, užsidirbti lėšų, kad galėtų šiaip taip pramisti.

Stoti į aukštąją mokyklą negalėjo, persekiojo tėvo – politinio kalinio ir brolio – kovotojo už Lietuvos laisvę, šešėliai. Ėmė dirbti Lietuvos kino studijoje operatoriaus padėjėju. Tikėjosi po metų – kitų įstoti į Kinematografijos institutą. Tačiau šias viltis sužlugdė tie patys politiniai motyvai. Teko šį darbą palikti.

Pagaliau ledus pramušė. Tapo buhalteriu

1950 m. pradėjo dirbti kasininku Vilniaus vaikų ligoninėje. Darbas gerai sekėsi, po metų paskiriamas buhalteriu, vėliau – vyresniuoju buhalteriu, įstojo į Maskvos neakivaizdinį finansinį institutą ir po penkerių metų (1955 m.) jį sėkmingai baigė, įgydamas buhalterio specialybę.

Sparčiai kilo karjeros laiptais. Maisto produktų pramonės ministerijoje dirbo Finansų skyriaus viršininku, Liaudies ūkio taryboje – Finansų valdybos viršininko pavaduotoju. Turėjo gausybę visuomeninių pareigų. Tačiau nepagrįstai apkaltintas vien už tai, kad kolektyviniame sode sukūrė puikias sąlygas sodininkams dirbti, buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Plastmasinių dirbinių gamykloje, Statybos ministerijos Finansų valdybos viršininku, „Orgtechstatybos“ tresto valdytojo pavaduotoju.

Į finansus – kūrybiškai

Linkęs į kūrybą Vytautas Ažušilis nesitenkino vien administraciniu darbu, diegė finansų, atsiskaitymų bei apskaitos naujoves, pats kūrė naujus tobulesnius finansavimo būdus. 1970 m. sėkmingai apgynė disertaciją daktaro laipsniui įgyti, dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1973 m. atsidėjo vien pedagoginiam darbui Kvalifikacijos kėlimo institute. Vadovavo Ekonomikos katedrai, vėliau penkiolika metų buvo Apskaitos ir finansų katedros vedėju.

1980 m. apgynė disertaciją socialinių mokslų habilituoto daktaro moksliniam laipsniui įgyti. Po dvejų metų (1982 m.) Vytautui Ažušiliui suteikiamas profesoriaus vardas.

Būdamas katedros vedėju Vytautas ėmėsi iniciatyvos sušaukti pirmąjį Lietuvos buhalterių suvažiavimą, kuris įvyko 1987 m. birželio 11-12 dienomis. Po metų (1988 m.) įkūrė Respublikinį buhalterinės apskaitos mokslo ir mokymo centrą „Apskaita“, skirtą padėti buhalteriams tobulėti ir mokytis. Pačiu sunkiausiu Lietuvai metu, blokados sąlygomis (1990 m.) šis centras parengė ir pradėjo leisti pirmąjį buhalteriams skirtą žurnalą „Sąskaityba“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi nuo pirmojo numerio iki 2002 m. buvo Vytautas Ažušilis.

Ir profesinė, ir grožinė literatūra

Sovietiniais metais Vytautas yra parašęs per šimtą straipsnių, keliolika knygų ir brošiūrų. Atgavus laisvę per dešimtmetį parašė tris knygas buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimais ir daugiau kaip šimtą straipsnių. Nuo 1991 m. iki 2002 m. buvo uždarosios akcinės bendrovės „Apskaita“ vadovas.

Dirbdamas docentu, o vėliau profesoriumi, Vytautas šalia pagrindinės veiklos grįžo prie kūrybos. Parašė vieną kitą eilėraštį, keletą fantastinių kūrinėlių, tačiau svarbiausias jo tikslas kurti romanus. Parašė fantastinį romaną „Roneta“, kurį užbaigė 1981 m., tačiau išspausdino tik nedideliu tiražu 1990 metais. Pamatęs, kad romanas turi didelį pasisekimą, jį pakartotinai išleido 50000 egz. tiražu. Surinko nedidelius kūrinėlius ir išleido fantastikos ir satyros rinkinį „Trys mėnuliai“ (1999 m.), kol pagaliau dienos šviesą išvydo didelės apimties 4 tomų romanas „Auksinis Sakalas“ (2001-2002 m.).

Tapęs pensininku dar labiau pasinėrė į kūrybą

Tapęs pensininku Vytautas Ažušilis pasinėrė į kūrybinį darbą. Parašė ir išleido romanus: „Dubleriai“ (2003), trilogiją „Išlikimas“ („Buhalteris“, „Finansininkas“ ir „Mokslininkas“) (2004-2005), „Moša“ (2006), „Tina“ (2007), „Vėtra“ (2010), „Perlų dama“ (2010), „Vieno langelio principas“ (2011). Romanų ciklą šeši pavasariai: „Sėjos metas“ (2007), „Gerda“ (2007), „Deima“ (2008), „Gedas“ (2008), „Naglis“ (2008) ir „Pjūties metas“ (2008).

Rašytojas nepamiršo ir jaunųjų skaitytojų. Parašė ir išleido eiliuotas pasakėles vaikams: „Adomėlis ir Austutė“ (2006), „Atukas“ (2007), lietuviškas pasakas skirtas mokyklinio amžiaus vaikams: „Gėlytė burtininkė“ (2007) ir „Gėlytė mokinė“ (2009).

Prasmingas gyvenimas

Vytauto gyvenimas – kupinas giliausios prasmės, nors kūrybinis kelias buvo duobėtas ir sunkus. Jo ryžtas padaryti ką nors naudingo Lietuvai, jos žmonėms, pasuko dviem skirtingais keliais. Kai Vytautas negalėjo kurti, ėmėsi profesinio mokymo, visokeriopai padėjo buhalteriams tobulinti apskaitos tvarkymą, ragindamas juos sąžiningai dirbti, pamilti savo profesiją.

Kita kryptis – literatūrinė, kuriai buvo linkęs iš prigimties, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių nedaug nuveikęs. Todėl ir šiandien, sulaukęs garbaus amžiaus, nenuilstamai dirba puoselėdamas svajonę nudžiuginti skaitytojus dar ne vienu nauju romanu. Jau šiandien ant rašytojo stalo guli dar spaustuvės dažais kvepiantis fantastinis romanas „Roneta-2“. Tai tęsinys didelį populiarumą įgijusio romano „Roneta“. Rašytojo stalčiuose galima rasti dar bent kelių romanų užuomazgas.

Ištikima ir mylinti gyvenimo palydovė – žmona Onutė

Vytauto žmona Onutė, ištikima ir mylinti draugė, nemažai prisidėjo prie jo sėkmės. Dar mokydamasis Finansų institute, susipažino su šio instituto studente ir 1952 metais sukūrė šeimą. Ji padovanojo ir išaugino dvi dukras Snaigę ir Ramunę. Dabar rašytojas džiaugiasi trim anūkais ir aštuoniais proanūkiais.

Onutės šeimą buvo numatyta ištremti, tačiau pavyko pasprukti ir tremties išvengti. Onutė taip pat išėjo vargo mokyklą. Negalėjo įstoti į Dailės institutą, iš daugelio darboviečių buvo atleidžiama vien todėl, kad buvo išbuožinto ūkininko duktė.

Onutė daug padėjo Vytautui jo mokslinėje ir kūrybinėje veikloje. Jie dalijosi savo sėkmėmis ir nesėkmėmis, džiaugsmais ir vargais. Nepaisydami likimo smūgių, juodu liko vienas kitam ištikimi ir jau džiaugėsi deimantinių vestuvių jubiliejumi, kuris buvo paminėtas 2012 metų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus santuokų rūmuose.

Palaiko glaudžius ryšius su žemiečiais

Nors Vytautas Ažušilis nuo 1949 metų gyvena Vilniuje, bet nepamiršta ir savo gimtojo kaimo, palaiko glaudžius ryšius su žemiečiais. Ypač paminėtini rašytojo susitikimai su jo kūrybos gerbėjais. Nepaisydamas garbaus amžiaus jis atvyksta į gimtinę pabendrauti su buvusiais kaimynais ir aplinkinių kaimų gyventojais ir iš jų pasisemti kūrybinės išminties. Pašaminiškiai jį gerbia ir laiko kaimo šviesuoliu. Atsidėkodamas už malonų jo pagerbimą, rašytojas kaimo bibliotekai dovanoja knygas ir pažada dar nepaleisti plunksnos iš rankų. Tad tikimės sulaukti naujų rašytojo kūrinių.