„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.

Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Elektrėnų savivaldybė Kietaviškių seniūnija Iš prisiminimų apie senųjų Kietaviškių kaimo istoriją

Tekstas parengtas pagal Veronikos Puidokaitės pasakojimą apie Senųjų Kietaviškių (Elektrėnų sav.) kaimą.
V. Puidokaitė (1921–2010) – Senųjų Kietaviškių gyventoja. V. Puidokaitės papasakoti Kietaviškių krašto kalendorinių švenčių papročiai, tautosaka, dainos pateikti leidinyje „Kietaviškės“ (1998), atsiminimai apie Kietaviškes, dainos – Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ (2009) bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ (2013).

Tekstą 2007 m. parengė Kietaviškių bibliotekos bibliotekininkė Janina Černiauskienė.

Veronika Puidokaitė (1921–2010)

Guvi devyniasdešimtmetė senolė Veronika Puidokaitė gimusi ir visą amželį tebegyvenanti Senųjų Kietaviškių kaime pasakojo, kad josios tėvai gyvenę netoli dabartinių kapinių senojoje gyvenvietėje, kuri driekėsi iš abiejų kelio pusių. Tik metukų Veronika buvusi, kai kaime kilo baisus gaisras, keli namai sudegė, tame tarpe ir jos tėvų namas. Paaugusiai Veronikai išliko atminty toks tėvų pasakojimas, kad gaisro metu vieni trobesiai buvo aplenkti ugnies, kadangi kažkas susiprato iš trobos išnešti Šv. Agotos paveikslą ir pakabinti ant sienos lauko pusėje.
Gaisras šeimą paliko be turto, o dar viena bėda – krito paskutinė karvutė. Neapsikentusi didelio skurdo, Veronikos mama ryžosi į Strumilų dvarą važiuoti, kur tuomet vokiečių štabas įsikūręs buvo. Dovanų viršininkui savo rankomis išaustą rinktiniais raštais lovatiesę nuvežė ir įėjusi pas viršininką tiesiai po kojomis jam patiesė, tuomet papasakojo apie gaisrą, vagystę, penkis vaikus ir skurdą. Geros širdies būta viršininko. Mainais už mažą veršelį šeima gavo gerą vokišką pieningą karvutę ir dar veislinių avių, iš kurių vilnos šeima apsirengti galėjo, o gražius šalikus ir šiandien Veronika prisimena. Įdomu tai, kad jau tuomet Vokietijoje karvės suženklintos buvo, nes ausyse spalvingi „auskarai“ buvo.
Šešerių metukų Verutė tapo žąsiogane, sunku labai sunku basomis bėgioti paskui žąsiukus, ne kartą verkdama namo parbėgdavo. O koks skanėstas būdavo kvietinė duona, ne visą laiką būdavo duonelės, teko ir lubinų sėklas valgyt.
O kokios gūdžios pelkės, raistai kaime buvę į pietinę pusę link Peliūnų kaimo. Beganant žąsiukus, vieną kartą baisi audra užklupusi, pabėgti nebuvo kur, o žąsiukų palikti vienų nevalia buvo, taigi susigūžė mažoji po skara, kur paslėpė ir žąsiukus ir taip apgobusi pratūnojo baimėje iki audros pabaigos, bet visus žąsiukus išsaugojo, sumani buvo Verutė. O tądien baisios audros būta, ne tik perkūnas trankėsi, bet ir ledo kruša buvo, langus išdaužė. Žąsys anuomet pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvęs, kadangi vokiečiai jas pirko. Užauginę kaimiečiai žąsis varė iki pat Žaslių geležinkelio stoties ir Veronika vieną kartą gal aštuonerių būdama, padėjo varyti žąsis, ne visos atlaikydavo ilgą kelionę.
Iš vaikystės atminimų išliko Veronikai, kad jai mažai esant, buvo namuose kalbama lenkiškai, netgi atskiros frazės išliko atminty.
Kaimiečiai nors ir neturtingi buvę, bet draugiškai gyvent mokėję. Turtingiausias žmogus kaime buvęs Jonas Gudelis, kuris iš Amerikos grįžęs buvo.
Per Šv. Velykas klebonas maisto pašventinti atvažiuodavęs prie Senųjų Kietaviškių kapinių. Turtingesnieji sviesto stiklinaites (miereles) paruošdavo ir biednesniems pašventinę išdalindavo.
Prisimena Veronika, kad kaime labai gražiai dainuodavo ir pati ji balsinga dainininkė buvusi. Ne tik vakaruškose, bet ir darbą dirbdami kaimo žmonės dainą traukė. Gegužinės linksmos būdavo Piliakalnyje, ten su mokytoja ir visi mokyklos vaikai dalyvaudavo.
Dar prisimena senolė, kad brolis josios su kitais vaikais, kurie mokėsi poterių bažnyčioje, kartu su klebonu nešė šventus paveikslus, kitą bažnytinį turtą iš senosios Kietaviškių bažnyčios į naująją, kad vokiečiai sandėlio nepadarytų.
Penkiolikos metų būdama Veronika buvo pakviesta į Kietaviškių bažnytinį chorą. Dvi mergaites iš Senųjų Kietaviškių ir keturias iš Ašakienių kaimo į chorą priėmė vargoninkas A. Kurklinskas. Gražiai giedojo choristės, kitaip nebūtų kviečiamos į Kaišiadoris, Vilnių, Kauną. Teko ir Pasauliniame kongrese dalyvauti su Kietaviškių parapija, vėliava ir plakatas nuo parapijos buvo nešami, o dominikonas visas žinias apie parapiją užsirašė.
Bažnytinėms procesijoms žmonės labai nuoširdžiai ruošdavęsi ir jos įspūdingai atrodydavo. O darželių prie sodybų gražių būta, visur piliarožės, rūtos, diemedžiai, jurginai augo.
Baisūs II Pasaulinio karo laikai pragyventi, kai frontas ėjo, šeima į Geibonių kaimą pasitraukė, matė bombas krentant. Vokiečiai į kaimą rusų belaisvių buvo atvežę, kasdien į Kietaviškes registruotis eidavę.
Pokaryje naktimis „miškiniai“, dar „žaliukais“ vadinami vertė neramiai širdis plakti. Ne per geriausia reputacija šie aplinkinių kaimų kovotojai už laisvą Lietuvą buvo pasižymėję, su neįtikusiais žiauriai susidorodavo. Atėję rusiškai pradėdavę kalbėti. Jeigu tik jiems rusiškai atsakysi, iš karto priešu tapsi. Maisto ir degtinės prašydavo. Visi stengdavosi jiems malonūs būti, nes labai bijojo.
Daug, labai daug gerų žmonių Veronika sutikusi gyvenime. Kai prasidėjo statybos Elektrėnuose daug šeimų pas ją gyvenę ir su visais gerai sutardavo.
Baigdama pasakojimą Veronikai trumpam pritilo ir susimastė, tuomet su nostalgija tyliai pasakė, kad anksčiau geresni žmonės buvo ir gyventi buvo linksmiau, gal todėl, kad su daina per gyvenimą eidavę, o gal ir todėl, kad pati jauna, visiems reikalinga buvusi.
Ir dabar Veronika per daug skųstis gyvenimu negali, turi jaukų kampelį, apsupta kelių kartų jaunų žmonių, pabendrauti turi su kuo. Bet ir sveikata jau nebe ta ir vienatvė aplanko, nes visi savo užsiėmimus turi, o žilagalvė Veronika gyvena prisiminimuose apie anuos – josios gyvenimo viename gimtajame kaime pilnatvės metus.