„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Siesikų seniūnija

Siesikų seniūnija yra Ukmergės rajono šiaurės vakaruose. Ribojasi su Deltuvos ir Taujėnų seniūnijomis bei Kėdainių, Jonavos, Panevėžio rajonais. Seniūnijos teritorijai priklauso 62 gyvenamosios vietovės, iš jų: 1 miestelis, 8 viensėdžiai ir 53 kaimai [33]. Didesnės bei minėtinos dėl juose esančių žymesnių objektų yra šios vietovės: seniūnijos bei parapijos centras – Siesikų miestelis, Meilūnai, Petronys, Tulpiakiemis, Vaivadiškiai bei kiti kaimai. Seniūnijoje, 4 km į pietvakarius nuo Siesikų, pradeda tekėti dešinysis Šventosios intakas Armona, yra Ilgajo, Siesikų ežerai, veši Siesikų, Klykūnų, Lokinės, Vieversos miškai, plyti Siesikų pelkė. Seniūnijos teritorija praeina krašto kelias Kėdainiai–Šėta–Ukmergė. 

Seniūnijos plotas – 16759 ha, iš jų 63,8 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 20,3 proc. – miškai, 3,4 proc. – vandenys, 12,5 proc. – kitos paskirties plotai [30]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 1541 žmogus, iš jų:  832 moterys ir 709 vyrai (2011) [33].
Siesikų miestelis įsikūręs Siesikų ežero šiaurės vakarų krante, 17 km į šiaurės vakarus nuo Ukmergės ir 16 km į rytus nuo Šėtos.  Manoma, kad prie miestelio esančio Siesikų ežero pirmykštis vardas buvo Siesikas, kuris ir davęs miesteliui pavadinimą [35]. Istoriniuose šaltiniuose 1441 m. minima pirmoji Siesikų bažnyčia, XVI a. – Siesikų dvaras. XV a. Siesikuose buvo pilis, kuri per karus su švedais buvo sugriauta, XIX a. perstatyta į dvaro rūmus. Siesikai, stovėję netoli Ukmergės–Kėdainių kelio, buvo stipriai nusiaubti švedų karo metais. 1586 m. minimas miestelis. 1748 m. Siesikams suteikta prekybinė privilegija. Nuo 1777 m. veikė parapijinė mokykla. Mies­telis ir jo apylinkės minimos ir kaip 1863 metų sukilimo vietos. Tais me­tais čia veikė Maleckio, Albertinskio, Končos būriai. 1867 m. įsteigta valdinė mokykla. Carinės Rusijos laikais Siesikai buvo valsčiaus centras su 5 seniūnijomis.  Nepriklausomybės metais Siesikai liko valsčiaus centru. Čia veikė šešių skyrių pradžios mokykla (1944 m. tapusi progimnazija, o 1951 m. – vidurine mokykla), sveikatos ir veterinarijos punktai, girininkija, paštas, vaistinė, policijos nuovada, „Rūtos“ kooperatyvas, malūnas, lentpjūvė ir kt. Miestelis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokario metais Siesikų apylinkės miškuose veikė keli „Vyčio“ apygardos partizanų būriai, kuriuose žuvo apie 120 Siesikų valsčiaus vyrų. Sovietmečiu Siesikai buvo apylinkės ir tarybinio ūkio centras [12].
 
Siesikai. – [Vilnius], 1999. Lankstinio viršelis

Siesikai. – [Vilnius], 1999. Lankstinio viršelis

Istorinio herbo Siesikai neturėjo, todėl ieškant herbui simbolikos, nutarta miestelio herbe pavaizduoti hipocentaurą (žmogų–žirgą). Panašią būtybę heraldikoje naudojo Siesikų dvaro savininkai Daumantai-Siesickiai. Tai vienas iš seniausių ir įspūdingiausių simbolių Lietuvos heraldikoje. 1998 m. patvirtintas Siesikų herbas (dailininkas Arvydas Každailis), kuriame panaudotos pagrindinės senosios Lietuvos heraldikos spalvos: balta (sidabras) ir raudona. Herbe pavaizduotas raudoname lauke sidabrinis auksinėmis kanopomis hipocentauras iš įtempto auksinio lanko šaunantis sau į pakeltą uodegą, kurios gale išsižiojusi žalčio galva su auksiniu liežuviu. Vėliava balta, joje platus raudonas stulpas, kuriame vaizduojama herbo figūra. Laisvieji kraštai apvesti siaura auksine juostele [24].
 
Siesikai garsūs savo architektūros paminklais. Siesikų ežero pietiniame krante yra išlikęs ir 1991 m. pradėtas restauruoti Siesikų dvaro sodybos kompleksas su senais dviejų aukštų rūmais ir buvusios pilies liekanomis su dviem bokštais. Apie Siesikų dvaro rūmus, vieną iš nedau­gelio Lietuvoje nuo ankstyvojo Renesanso epochos išlikusių architektūros statinių, rašyta Lietuvos istorijos instituto leidžiamose knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriose spausdinamos archeologų Gedimino Gendrėno, Vladimiro Grišino, Lino Kvizikevičiaus, Sauliaus Sarcevičiaus ir kt. žvalgomųjų bei archeologinių tyrinėjimų dvarvietėje ataskaitos [1, 3, 14, 21–22]. Iliustruotame pažintiniame leidinyje „Lietuvos dvarai“, kuriame išsamiai pristatomi 20 iškiliausių Lietuvos dvarų, publikuotas architektės Gražinos Kirdeikienės  straipsnis „Siesikų dvaras“, parašytas kartu su istorike Arimeta Vojevodskaite [9]. Architektė G. Kirdeikienė jau apie 30 metų tyrinėja šį dvarą, yra šių rūmų restauracijos projekto autorė.  Apie Siesikų rūmus taip pat rašoma enciklopedijose, monografijose, daugelyje Lietuvos architektūros istorijai skirtų mokslinių veikalų. Pažintinę informaciją apie Siesikus galima rasti Lietuvos turistams sudarytuose leidiniuose [8, 23]. Taip pat šiems renesansiniams rūmams–piliai yra  skirta istorikų, menotyrininkų, architektų straipsnių, publikuotų respublikiniuose serialiniuose leidiniuose [20, 34]. 1999 m. išleistas informacinis lankstinys „Siesikai“, kurį sudarė siesikietis dr. Antanas Zamackas.
 
Apie 1 km į pietryčius nuo Siesikų miestelio, pietiniame Siesikų ežero krante (Daugalių kaime) yra Siesikų dvaro sodyba – valstybės saugomas kompleksas, kurį sudaro parkas ir 5 pastatai: pilis– rūmai, su ją supusių vandenų sistemos ir gynybinių įtvirtinimų liekanomis, „akademija“ (vadinama mokykla) spirito varykla (vadinama bravoru), svirnas, paukštidė. Istoriniu požiūriu renesansiniai Siesikų dvaro rūmai yra itin vertingi. Pilis–rūmai yra vienas ankstyviausių Lietuvos dvarų statinių ir kone vienintelis nedaug pakitęs ankstyvojo Renesanso pastatas, išlikęs iki šių dienų. Dvaro rūmai statyti 1492–1517 m. Jie yra rūmų–pilių tipo, skirti reprezentacijai ir gynybai. Siesikų dvaro įkūrėju ir mūrinių rūmų statytoju laikomas Gabrielis Daumantas (miręs 1517 m.), vėliau pasivadinęs Siesikiečiu (Siesickiu). Nuo XVIII a. pirmosios pusės rūmai priklausė Radviloms, vėliau – Daugėlų giminei, valdžiusiai dvarą iki 1940 m. Dominykas Daugėla 1820–1845 m. atnaujino rūmus, kurie įgavo klasicistinių bruožų. Tais laikais Siesikų rūmai garsėjo senomis kolekcijomis (paveikslų, lietuviškų dievybių skulptūrų, ginklų, numizmatikos, porceliano ir kt.), turtinga biblioteka.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose buvo atidarę mokyklą ir apgyvendino mokytojus bei ūkio darbininkus. Mokykla rūmuose veikė iki 1952 m. Vėliau čia buvo ūkio kontora, sandėliai. Per daugiau kaip 500 metų gyvavimo istoriją pilis buvo ne kartą apiplėšta, sudeginta ir 8 kartus rekonstruota. 1991 m. pilis pradėta restauruoti, grąžinant pastatui XVI a. gynybinės–rezidencinės pilies vaizdą ir plano struktūrą (projekto autorė architektė Gražina Kirdeikienė). 1999 m. dvaras buvo išnuomotas. Dvarą ėmėsi valdyti ir atkurti naujasis šeimininkas.
Stulpinės konstrukcijos spirito varykla (bravoras) statyta XVIII a. pab.–XIX a. pr. Pastatas 2002–2004 m. restauruotas.
XIX a. pirmoje pusėje pastatyta paukštidė yra istorizmo laikotarpiui būdingas „plytų stiliaus“ ūkinis pastatas. Pastatas restauruotas 1993–1994 m.
Svirnas statytas XIX a. antrojoje pusėje. Tai būdingas medinės liaudiško stiliaus architektūros ūkinio pastato pavyzdys.
Prie įvažiavimo į dvarą stovi įdomus 1904 m. statytas neoklasicistinio stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“ (dabar gyvenamasis namas). Pastatas statytas kaip Daugėlų giminės vaikų mokykla ir svečių namai [9, 19, 26, 32].
 
Mišraus išplanavimo Siesikų dvaro parkas įkurtas XVII–XVIII a. Parko dendroflorą sudaro apie 40 rūšių medžių ir krūmų: 24 vietinių ir 16 – atvežtinių. Vandens telkiniai parke natūralūs: Siesikų ežeras, Armonos upelis. Pasakojama, kad baigiantis 1863 m. suki­limui Siesikų parko ąžuolo, kurį žmo­nės vadino Aukštaičių baubliu, dre­vėje slėpėsi vienas iš žymiausių su­kilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius [6].
 
Siesikų miestelyje yra ir regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą – tai renesansinio stiliaus Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, statyta 1537 m. Jos statybą fundavo Siesikų dvaro savininkai broliai Siesickiai [13, 17, 31]. Bažnyčioje yra 17 paminklinių taikomosios dailės ir molbertinės tapybos kūrinių: trys žalvariniai varpai, 11 paveikslų, neorenesansinio stiliaus suolai, Nukryžiuotojo skulptūra, taurė. Bažnyčios interjere išsiskiria Vilniaus meno mokyklos dailininkų XVIII a. pab.–XIX a. pr. sukurti evangelistų akademistiniai paveikslai, vaizduojantys šventuosius Joną, Luką, Matą, Morkų. Taip pat vertingi dar septyni XVIII a. pab.–XIX a. paveikslai „Arkangelas Mykolas“ „Šv. Petras“, „Šv. Paulius“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Baltramiejus“ ir kt. Įdomia kompozicija išsiskiria XIX a. neorenesansiniai mediniai suolai. Itin vertingas yra 1501 m. nuliedintas varpas, kuriame gausu gotikos stiliaus puošybos elementų. Taip pat vertingi yra kiti du šventųjų reljefais bei ornamentais dekoruoti varpai (1501 ir 1692 m.) [25].
Nepriklausomybės metais Siesikų bažnyčios šventoriuje įrengta paminklinė lenta 1918 m. žuvusiems Siesikų savanoriams. 1990 m. ši lenta atstatyta.
 
Siesikų kapinėse, priešais pagrindinį taką, pakilioje vietoje, yra vertingas memorialinis statinys – XVIII ir XIX amžių sandūroje, apie 1801 m., statyta klasicizmo stiliaus koplyčia, įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Šios koplyčios statybą fundavo Lokinės dvaro savininkai Končios. Architektas nežinomas. Koplyčia stačiakampė, su prieangiu, po grindimis yra laidojimo rūsys, kuriame laidota iki Pirmojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais koplyčia buvo išplėšta. Koplyčios fasade, kraštuose tarp piliastrų yra išlikusios įmūrytos granitinės memorialinės lentos. Epitafinėse lentose, papuoštose giminių herbais, minimos Končių, Daugėlų, Pac Pamernackių, Broelių-Pliaterių pavardės [7, 16, 29].
 
1928 m. aikštėje prie bažnyčios buvo pastatytas Laisvės paminklas. Paminklą sudaro pagrindas, aukštas postamentas ir ant jo stovinti sparnuotos moters statula, simbolizuojanti pergalę, laisvę, išganymą. 1930 m. Siesikus aplankė prezidentas Antanas Smetona ir prie Laisvės paminklo pasodino ąžuolą. 1951 m. Ukmergės apskrities valdžios nurodymu paminklas buvo nugriautas ir užkastas. 1989 m.  – pastatyta paminklo kopija (skulptorius Viktoras Žentelis). Paminklo papėdėje paliktos 1951 m. nugriauto paminklo liekanos [5, 15].
 
2003 metais, įamžinant buvusios pirmosios mokyklos miestelyje atminimą, atidengtas paminklinis akmuo. Ant paminklo iškalti du užrašai: „Čia buvo 1885–1998 mokykla“ ir „Dalelę gyvenimo savo ir tu čia kadais palikai“, taip pat įmontuota buvusios mokyklos nuotrauka. Paminklo viršuje – išmintį simbolizuojanti pelėda [4].
 
Miestelyje taip pat yra kitų įvairios paskirties visuomeninių pastatų, veikia įvairios įmonės ir organizacijos. 1972 m. statytame pastate yra įsikūrusi seniūnija, paštas. 1990 m. pastatytuose Kultūros namuose vyksta svarbiausi Siesikų seniūnijos renginiai, šiame pastate įsikūręs ir Vlado Šlaito viešosios bibliotekos filialas. Buvusio vaikų darželio pastate 2009 m. pradėjo veikti mies­telio bendruomenės vaikų dienos centras „Spindulėlis“. Miestelyje yra vidurinė mokykla, ambulatorija, vaistinė, Ukmergės miškų urėdijos Siesikų girininkija, Siesikų ugniagesių komanda, 2 parduotuvės. 2002 m. įsikūrė Siesikų kaimo bendruomenė.
 
Siesikų miestelio kapinėse palaidota dailininkė, lietuvių abstraktaus minimalizmo pradininkė Kazimiera Zimblytė (Kazė) (1933–1999), gimusi Siesikų seniūnijos Briedžiūnų kaime.
 
Siesikai minimi padavimuose, grožiniuose bei meno kūriniuose. Iki šių dienų išlikęs romantiškas padavimas apie Siesikų pilį, kuris pasakoja, kad se­nais laikais vieno iš kunigaikščių Daumantų  jauna žmona Halška pamilusi svetimšalį riterį. Nak­ties mėnesienoje jaunoji kunigaikš­tienė skubėdavusi į slaptus pasimatymą su mylimuoju, kuris jos laukdavęs ant Siesikų ežero kranto. Apie tai sužinojęs kunigaikštis liepė savo jaunąją žmoną užmūryti pilies bokšte. Senieji Siesikų gy­ventojai pasakoja, kad ir dabar naktimis kunigaikštienė nusileidžia iš bokšto ir eina prie ežero, kur jos lau­kia mylimasis. O padavimais ir vaiduokliais apipinta pilis yra itin patraukli turistams [27].
Siesikams eilėraščių yra paskyrę poetai Antanas Pečiukėnas [18], Marija Kučinskienė [10–11], Apolonija Grigonytė [2].
Kunigo, istoriko Valerijono Meištavičiaus (Walerian Meysztowicz) atsiminimų knygoje „Pašnekesiai apie žmones ir laikus“ (Vilnius, 2004) pateikti pasakojimai apie gyvenime sutiktus žmones – valstiečius, politikus, dvarininkus ir kt. Vienas iš pasakojimų skirtas Siesikų pilies bei jų savininko Stanislovo Daugėlos aprašymui.
XIX a. Siesikų rūmuose lankėsi ir juos nupiešė Lietuvos grafikas, tapytojas Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1896) bei dailininkas, kompozitorius, intelektualas Napoleonas Orda (1807–1883 ). M. E. Andriolio  piešinys  buvo patalpintas Napoleono Ordos litografijų albume „Senosios Lietuvos vaizdai“ (Vilnius, 1999). Su šių abiejų dailininkų Siesikų rūmų piešiniais galima susipažinti Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės monografijoje „Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai“ (Vilnius, 2006).
 
Miestelyje veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Siesikų kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1944 metų. Bibliotekos aptarnaujamame regione gyvena 860 gyventojų, iš kurių 486 yra šios bibliotekos vartotojai. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro 295 fiz. vnt., 189 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 1182 (2014 m.) [28].
  

Literatūra ir šaltiniai

1. Gendrėnas, Gediminas. Žvalgomieji tyrinėjimai Siesikų dvarvietėje 1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1996/97. – P. 313.
2. Grigonytė, Apolonija. Siesikai: eilėraštis // Grigonytė, Apolonija. Atgajos. – Ukmergė, 2004. – P. 37.
3. Grišinas, Vladimiras. 1994 m. archeologiniai tyrimai Siesikų dvare // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1994/95. – P. 197-199.
4. Gudeliauskas, Juozas. Įamžino buvusios mokyklos atminimą. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2003, rugs. 4, p. 3.
5. Indriulaitis, Aleksandras. Laisvės paminklas: [Siesikų miestelis]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 108-109.
6. Isokas, Gediminas. Siesikų parkas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 332-334.
7. Jankevičienė, Algė. Siesikų kapinių koplyčia // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 112.
8. Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva: vadovas. – Vilnius, 2006, p. 161.
9. Kirdeikienė, Gražina. Siesikų dvaras / Gražina Kirdeikienė, Arimeta Vojevodskaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2007. – P. 104-111.
10. Kučinskienė, Marija. Prie Siesikų ežero: [eilėraštis] // Kučinskienė, Marija. Būkim artimi: eilėraščiai. – Ukmergė, 1994. – P. 78-79.
11. Kučinskienė, Marija. Siesikams: eilėraštis // Kučinskienė, Marija. Tiesa ir meile kelkime Tėvynę: eilėraščiai. – Kaunas, 2005. – P. 18.
12. Kviklys, Bronius. Siesikai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių
istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 479-481.
13. Kviklys, Bronius. Siesikai: Šv. Apaštalo Baltramiejaus parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1983. – T. 3: Kauno arkivyskupija, p. 361-362.
14. Kvizikevičius, Linas. Siesikų dvarvietės tyrinėjimai 1998 m. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1998/99. – P. 372-374.
15. Liorenšaitienė, Nijolė. Laisvės paminklas: Siesikai. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 192.
16. Memorialiniai statiniai: [apie Siesikų koplyčią, p. 439]. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 434-443.
17. Misius, Kazys. Siesikai: Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 222.
18. Pečiukėnas, Antanas. O brangieji Siesikai…: [eilėraštis] // Vainikas Lietuvai. – [Kaunas, 2002]. – P. 12.
19. Periferinės rezidencinės pilys ir rūmai: [apie Siesikų rūmus, p. 239-240]. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. – Vilnius, 1987. – T. 1, p. 231-243.
20. Pinkus, Stasys. Siesikų renesansas ir klasicizmas // Statyba ir architektūra. – 1973, Nr. 8.
21. Sarcevičius, Saulius. Siesikų dvaro bokštas / Saulius Sarcevičius, Linas Kvizikevičius. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2006. – P. 219-221.
22. Sarcevičius, Saulius. Siesikų dvarvietė. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 2004. – P. 170-171.
23. Semaška, Algimantas. Siesikai. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 546-548.
24. Siesikai: [herbo ir vėliavos aprašymas]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 376-378.
25. Siesikų bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 109-111.
26. Siesikų dvaro sodyba. – Iliustr. // Lietuva: enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 1, p. 918-919.
27. Siesikų dvaro vaiduokliai / užrašė Gražina Kadžytė, Ieva Siminonytė-Putriuvienė, Asta Skrockaitė. – Iliustr. // Mano namai. – 2004, Nr. 9, p. 12-13.
28. Siesikų kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą:  <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.
29. Siesikų kapinių koplyčios istorija. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 8 (1995), p. 100-101.
30. Siesikų seniūnija. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 315-317.
31. Spurgevičius, Povilas. Siesikų bažnyčios vizitacijos dokumentai. – Iliustr. // Mūsų kraštas: Lietuvos kraštotyros draugijos leidinys. – Nr. 2 (1995), p. 25-31.
32. Stoma, Saulius. Siesikų bažnyčia; Siesikų dvaro rūmai. –  Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 109, 111-112.
33. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
34. Veliūtė, Ingrida. XVI-XVII a. fortifikacijos raidos atspindžiai Lietuvoje: [apie Siesikų pilį, p. 29-31 ] // Karo archyvas: Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus leidinys. – Vilnius, 2002. – [T.] 17, p. 16-34.
35. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 28-29.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016