Šnipiškių seniūnija / Šnipiškės

Šnipiškės – Vilniaus miesto dalis, esanti dešiniajame Neries krante. Vakaruose Šnipiškės ribojasi su Žvėrynu, šiaurės vakaruose – su Šeškine, rytuose – su Žirmūnais, pietinėje dalyje teka Neries upė.  Pagrindinės gatvės: Kalvarijų g., Konstitucijos pr., Geležinio Vilko g. (dalis), Žalgirio g., Kareivių g. (dalis).

Šnipiškės turi seniūnijos statusą. Seniūnija užima 3,12 km2 plotą. Gyventojų skaičius – 15342 (2011) [2].

Šnipiškėse gyveno nemažai įžymių žmonių. Čia tarpukario metais yra gyvenęs lenkų dailininkas Vincentas Slendzinskis, vėlesniais laikais – publicistas, rašytojas Ježis Survilo, poetas, vertėjas Eugenijus Ališanka, fotografas Aurimas Strumila, Lietuvos teatro, kino aktorius, režisierius Donatas Banionis, aktorius Karolis Dapkus, architektas Julius Narkūnas ir kt.

Šnipiškių herbas

Šnipiškių herbas

Šnipiškėse taip pat įsikūrę Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Registrų centras, Aplinkos apsaugos agentūra, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai“, viešbutis „Best Western Vilnius“, Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė „CUP“, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika, Vilniaus kooperacijos kolegija, Vilniaus licėjus, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, vidurinės mokyklos, vaikų darželiai, Vilniaus miesto savivaldybės Centrinės bibliotekos Kalvarijų biblioteka. Kalvarijų gatvėje veikia dvi turgavietės.

Vietovardis Šnipiškės kilęs iš šioje vietovėje turėjusio dvarą turtingo Vilniaus pirklio Povilo Šnipkos (Šnipio) pavardės [3, 4, 6]. Tarpukario metų turistiniuose vadovuose po Vilnių buvo rašomas vietovardis Šnipiškis.

Nepriklausomybės metais Šnipiškėms buvo sukurta vėliava ir herbas (dail. Žimantė Žindulienė). Tamsiai mėlynos spalvos vėliavoje pavaizduotas herbas su moliniu puodu ir žvaigžde. Molinis puodas herbe primena vietovės praeitį, o žvaigždė simbolizuoja Šnipiškių atgimimą [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bukotaitė, Beata. Šnipiškės jau turi savo vėliavą: [apie Šnipiškių vėliavos (dail. Ž. Žindulienė) pašventinimo ceremoniją. 2003 m.]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2003, geg. 30, priedas „Sostinė“, p. 8.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Jurkštas, Jonas. Šnipiškės: [apie vietovardžio kilmę] // Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985. – P. 16.
4. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Šnipiškės. – Iliustr. // Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva. Vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997. – P. 150-151.
5. Vadovas po Vilnių. – Kaunas, 1938, p. 26–28.
6. Kulbokienė, Veronika. Šnipiškės. – Iliustr. // Encyclopedia Lituanica. – Boston (Mass), 1976 – vol. 5, p. 243.

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016; Agnė Ališauskienė (VMSCB), 2017

Apie Šnipiškes išspausdinta nemažai publikacijų. Apie vietovę rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [5]. XIX a. lenkų poetas ir visuomenės veikėjas, glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu, Vladislavas Sirokomlė kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ aprašo ir tuometinį Šnipiškių priemiestį [8]. Apie šią vietovę rašoma ir kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [6], istoriko Adomo Juškevičiaus ir muziejininko, kultūros veikėjo, pirmojo profesionalaus gido po Vilnių Juozo Maceikos parengtoje knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ [4]. Remdamasis archyvų ir muziejų dokumentais, Šnipiškių istoriją, urbanistinę raidą yra aprašęs menotyrininkas Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ [2]. Leidinyje pateikta vertingos ikonografijos. Vlado Drėmos sudarytame leidinyje „Vilniaus namai archyvų fonduose“ (Kn. 10) pateikiami išrašai iš senųjų dokumentų apie Šnipiškes [9]. Šnipiškių istorija aprašyta kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ (Vilnius, 2015).
2019 m. Vilniuje lietuvių ir lenkų kalbomis išleista istorikės Lilijanos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga „Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija“ [6a]. Tai gausiai iliustruotas leidinys apie vieno seniausių Vilniuje priemiesčių bei jame įsikūrusios parapijos praeitį ir dabartį. Knygoje rašoma apie Šnipiškėse veiklą plėtojusius vienuolių jėzuitų ir pijorų ordinus, iškilius dvasininkus, Šv. arkangelo Rapolo parapijos jėzuitų vienuolyno ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios pastatų komplekso atsiradimo istoriją, čia saugomas bažnytinio meno vertybes, apie Šv. Teresės bažnyčią Žvejų priemiestyje, apie Piromontą ir Šv. arkangelo Rapolo parapijos kapines, apie pirmąjį Vilniaus istorijoje tiltą, vadinamąjį Žaliajį tiltą, pastatytą Šnipiškėse dar XVI a. buvusios perkėlos per Nerį vietoje.  Apie vietovės istoriją rašoma ir lietuviškose enciklopedijose.

Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius, 2015), galite paskaityti apie kino teatrą „Tėvynė“.

Kozłowski, Szczepan. Badanie bakteriologiczno-sanitarne wody gruntowej terenu Śnipiszek w Wilnie = Recherches et observations sanitaires bacteriologiques concernant l'eau des terrains du quartier Śnipiszki à Wilno. – Wilno, 1938. Knygos viršelis

Kozłowski, Szczepan. Badanie bakteriologiczno-sanitarne wody gruntowej terenu Śnipiszek w Wilnie = Recherches et observations sanitaires bacteriologiques concernant l’eau des terrains du quartier Śnipiszki à Wilno. – Wilno, 1938. Knygos viršelis

Tarpukario metais Vilniaus universiteto mokslininkas Steponas Kozlovskis (Szczepan Kozłowski) atliko Šnipiškių vietovės gruntinių vandenų sanitarinį tyrimą. Darbui vadovavo universiteto Higienos katedros įkūrėjas ir ilgametis vadovas, garsus higienistas prof. Kazimieras Karafa-Korbutas (Kazimierz Karaffa-Korbut). Šių tyrimų pagrindu buvo išleistas leidinys „Badanie bakteriologiczno-sanitarne wody gruntowej terenu Śnipiszek w Wilnie“ [10]. Sanitariniu požiūriu buvo ištirta 100 Šnipiškių šulinių vanduo. Leidinio pradžioje pateikiama trumpa Šnipiškių ir jų sanitarinės būklės charakteristika, vietovės planas. Tyrimų rezultatai atsispindi pateikamose statistikos lentelėse. Yra teksto santrumpa prancūzų kalba.

Vilniaus istoriniuose dokumentuose Šnipiškės minimos nuo XVI a. Šnipiškių priemiestis pradėjo formuotis pastačius tiltą per Nerį. XVI a. pradžioje dabartinės Šnipiškių teritorijos dalyje, prie Neries upės, buvo sandėliai upe gabenamoms prekėms saugoti. 1536 m. siekiant palengvinti susisiekimą su Vilniaus miestu, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsakymu Vilniaus pilies prižiūrėtojas Ulrichas Horazijus per Neries upę pastatė medinį tiltą su mūrinėmis atramomis ir mūriniais vartais, ir butais antrame aukšte tilto sargams bei muitininkams. Šalia tilto kūrėsi Šnipiškių priemiestis [2, 6]. XVI a. antroje pusėje Šnipiškes valdė Krėvos seniūnas Mikalojus Astikas, XVI a. pabaigoje – LDK maršalka Eustachijus Valavičius. Čia žemių įvairiu laiku turėjo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, LDK didikai Oginskiai [3]. XVII a. Šnipiškės priklausė LDK didikams Sapiegoms. 1697 m. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega sklypą prie Neries padovanojo jėzuitams.

XVII–XVIII a. Šnipiškės buvo vienas svarbiausių Vilniaus keramikos industrijos rajonų. Veikė plytų, koklių ir čerpių dirbtuvės [1, 2, 7]. Dideliame plote į rytus nuo Kalvarijų gatvės ir į šiaurę nuo buvusios Ukmergės gatvės (nuo 2002 m. – Konstitucijos prospektas) buvo molio ir kalkakmenio karjerai. Kasant karjerus dažnai rasdavę mamutų kaulų – tuo garsėjo vietovė. Taip pat Šnipiškėse klestėjo daržininkystė [2].

Šnipiškės atsispindi ir karybos istorijoje. 1702 m., Švedų karo metu, Šnipiškėse karo stovyklą buvo įrengęs Švedijos karaliaus Karolio XII generolas Aldersteen‘as. 1705 m. vasarą Šnipiškėse buvo apsistojusi Rusijos caro Petro I kariuomenė. 1835 m. vietovėje įrengti gynybiniai įtvirtinimai [3].
Politiniai XX a. įvykiai neaplenkė Šnipiškių. 1905 m. šioje vietovėje gyvenusio Lietuvos socialdemokratų veikėjo Jono Jaks-Tyrio bute įrengta slapta lietuviška spaustuvėlė, kurioje buvo spausdinami atsišaukimai lietuvių ir lenkų kalbomis [6].

Šnipiškės minėtinos ir technikos istorijoje. Ši vietovė  labai susijusi su Vilniaus transporto istorija. Vilnietis Kęstutis Matuliauskas parengė darbą Vilniaus transporto istorija = Vilnius transport history (Vilnius, 2016), jis publikuotas internete, žr. adresu. Šiame darbe dažnai minimos Šnipiškės bei aprašomas įvairus Vilniaus transportas. Pateikiama įdomios ikonografijos, žemėlapių. Dar iš technikos istorijos paminėtina tai, kad 1903–1981 m. Šnipiškėse veikė pirmoji Vilniaus miesto centrinė elektrinė, kūrenta akmens anglimis [2]. Anglis elektrinei buvo vežama arkliais iš geležinkelio stoties, toliau – „siauruku“ per Vingio parką ir mediniu tiltu per Nerį. 1962 m. imta kūrenti dujas ir mazutą. 1946–1982 m. elektrinė tiekė elektros energiją, vėliau tapo rezervinė, tiekė šilumą ir karštą vandenį daliai Vilniaus miesto. Vilniaus miesto elektrinės teikiamas šildymas buvo pirmasis centrinis šildymas Lietuvoje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Čivilytė, Agnė. Pypkių gamybos centras Vilniuje: [apie keramikos dirbtuves Šnipiškėse industriniais laikais] / Agnė Čivilytė, Linas Kvizikevičius, Saulius Sarcevičius. – Iliustr. – Bibliogr.: 58 pavad. – Santr. vok. // Kultūros paminklai. – [Nr.] 12 (2005), p. 26–41.
2. Drėma, Vladas. Šnipiškės: [buvusio priemiesčio istorija]. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 376–380.
3. Jurginis, Juozas. Centro ir priemiesčių susidarymas: [apie Šnipiškes] // Jurginis, Juozas, Merkys, Vytautas, Tautavičius, Adolfas. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos: [monografija]. – Vilnius, 1968. – P. 60–63.
4. Juškevičius, Adomas. Šnipiškės / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika. – Iliustr. // Juškevičius, Adomas, Maceika, Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. – 3-iasis (fotografuotinis) leidimas. – Vilnius, 1991. – P. 98–100.
5. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 107–109.
6. Kviklys, Bronius. Šnipiškės: [istorija]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 152–153.
6a. Narkowicz, Liliana. Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija = Wileńskie Śnipiszki i parafia św. Rafała Archanioła. – Vilnius, 2019. – 319, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml.
7. Samalavičius, Stasys. Statybinių medžiagų gamyba ir įmonių susitelkimo vietos Vilniuje XVII-XVIII amžiais: [apie Šnipiškių rajone buvusias plytines, čerpių įmones ir keramikų cechus, p. 30-31, 35] // Architektūros paminklai. – [T.4] (1977), p. 26–35.
8. Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, p. 124–125.
9. Šnipiškės: Sznipiszki. – Lenk. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose. – Vilnius, 2005. – Kn. 10, p. 151–155.
10. Kozłowski, Szczepan. Badanie bakteriologiczno-sanitarne wody gruntowej terenu Śnipiszek w Wilnie = Recherches et observations sanitaires bacteriologiques concernant l’eau des terrains du quartier Śnipiszki à Wilno. – Wilno, 1938. – 48 p., lent. – (Dissertationes inaugurales / Universitas Vilnensis Batoreana. Facultas Medica; nr. 56). – Santr. pranc. – Bibliogr.: p. 46 (14 pavad.). – Dr. disert. (med. m.). – Stepono Batoro universitetas, 1938.

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė, 2015, Zita Tiukšienė (VAVB), 2016

Šnipiškių urbanistikos ir architektūros istorija yra įdomi. Šnipiškės – senas priemiestis ir vienas kontrastingiausių Vilniaus mikrorajonų. Apie vietovės susiformavimą, architektūros objektus nemažai rašyta.  Architektės Dalios Dijokienės leidinyje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs“ [2] rašoma ir apie Šnipiškes. Architektūros istorikė Morta Baužienė knygoje „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ [1] gana plačiai aprašo Šnipiškių formavimąsi, žymius architektūros objektus, pateikia ikonografinės medžiagos. Apie vietovės urbanistiką ir medinę architektūrą galima paskaityti architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės leidinyje „Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje“ [11]. Apie Šnipiškių naująją architektūrą rašoma leidinyje „Vilnius. 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [23], menotyros mokslų daktaro Almanto Samalavičiaus knygoje „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ (Vilnius, 2017) ir kitur. Nemažai apie Šnipiškių vystymąsi rašoma kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [15]. Čia pateikiama ir literatūros apžvalga.

Narkovič, Liliana. Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija = Wileńskie Śnipiszki i parafia św. Rafała Archanioła. – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Narkovič, Liliana. Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija = Wileńskie Śnipiszki i parafia św. Rafała Archanioła. – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Yra publikacijų, kuriose aprašomi atskiri Šnipiškių architektūros objektai. Leidinyje „Vilniaus architektūra“ [20] rašoma apie žymiausius Šnipiškių pastatus. Yra publikacijų apie Šnipiškėse esančias ar buvusias šventoves. 2019 m. Vilniuje lietuvių ir lenkų kalbomis išleista istorikės Lilijanos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga „Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija“ [13]. Knygoje rašoma apie Šv. arkangelo Rapolo parapijos jėzuitų vienuolyno ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios pastatų komplekso atsiradimo istoriją, čia saugomas bažnytinio meno vertybes, taip pat apie Šv. Teresės bažnyčią Žvejų priemiestyje, apie Piromontą ir Šv. arkangelo Rapolo parapijos kapines, Šnipiškėse veiklą plėtojusius vienuolių jėzuitų ir pijorų ordinus, iškilius dvasininkus ir kt.
Apie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią rašoma kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ [8], leidinyje „Barokas Lietuvoje“ [22], Vilniaus žinovės, gidės Ginos Viliūnienės knygoje „Vilniaus šventovės“ [19], „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [10] ir kt. Šnipiškės būrėsi įvairių tikėjimų bendruomenės. Manoma, kad Šnipiškėse stovėjo žydų sinagoga, apie ją užsimenama XIX a. lenkų poeto ir visuomenės veikėjo Vladislavo Sirokomlės kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ [16]. Apie Šnipiškėse esančią Šv. Arkangelo Michailo cerkvę galima paskaityti Lietuvos stačiatikių švietimo draugijos „Živoj kolos“ nario Germano Šlevio (Герман Шлевис) knygoje rusų k. „Православные святыни Вильнюса: страницы истории“ [24]. Istorikės Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“ [5], leidinyje „Nukentėję paminklai“ [14] pasakojama apie Šnipiškėse buvusias Senąsias žydų kapines ir Šv. Rapolo bažnyčios kapines. Nemažai rašyta ir apie Žaliąjį tiltą [1, 7, 12]. Vietovės pažinimui svarbi yra ir  vaizdinė medžiaga. Įdomios senosios Šnipiškių ikonografijos iš muziejų ir archyvų fondų yra pateikiama menotyrininko Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ [3]. 2006 m. išleistame fotomenininko Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius = Wooden Vilnius“ galima pamatyti nufotografuotus žymiausius Šnipiškių medinės architektūros paminklus [17]. Architektūrinis-urbanistinis Šnipiškių sluoksnis nagrinėjamas miesto kartografavimui skirtoje knygoje anglų kalba „Mapping Vilnius. Transitions of post-socialist urban spaces“ (Vilnius, 2016).

Šnipiškės kūrėsi prie dviejų istorinių kelių trasų – Ukmergės (dabar Konstitucijos prospektas) ir Kalvarijų gatvių, atsiradusių XVI–XVII a. XVI a. rytinėje Kalvarijų gatvės pusėje stovėjo Vilniaus magistrato pastatyti rūmai rusų ir totorių pasiuntiniams, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio šunidė, Martyno Paleckio stiklo manufaktūra. Ukmergės gatvėje, nedideliuose mediniuose vieno aukšto namukuose, gyveno plytininkai ir puodžiai [2, 3]. Rytinėje Šnipiškių pusėje buvo Žvejų kvartalas. 1808 m. ir 1840 m. Vilniaus planuose matomas rėžinis užstatymas palei Ukmergės gatvę, pradedamas tiesti skersinių gatvių tinklas link Žvėryno, Verkių. 1875 m. sudarytas Vilniaus miesto perspektyvinis planas, kuriame buvo numatyta Vilniaus miesto plėtra šiaurės kryptimi.

XIX a. pab. – XX a. pr. buvo suformuotos dvi istorinės Šnipiškių dalys (1993 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą) – Skansenas (unikalus objekto kodas – 12599) ir Piromontas (unikalus objekto kodas – 33608) [15].
Skansenas užima beveik 8 ha teritoriją. Vietovei būdinga priemiesčio plano struktūra: stačiakampis pagrindinių gatvių tinklas su skersinėmis gatvelėmis ir įvažiavimais į sklypus. Skansenui priklauso S. Fino, Giedraičių, Šilutės, Krokuvos, Daugėliškio, Širvintų, Saracėnų, Kalvarijų gatvės. Prie gatvių stovi liaudiškojo tipo mediniai namai, pastatyti 1880–1930 m. Šnipiškių namai suręsti pagal klasikinio lietuviško kaimo gyvenamojo namo modelį: Rytų Lietuvai būdingo stačiakampio plano, su žemu dvišlaičiu stogu. Viena didžiausių Skanseno vertybių yra S. Fino ir Šilutės gatvių dalyje išlikęs lauko gatvių grindinys. Dabar Skanseno, vilniečių vadinamo „Šanchajumi“, mediniai namai nyksta, jų vietoje statomi daugiaaukščiai modernūs pastatai, keičiantys Šnipiškių urbanistinį vaizdą [4, 17, 21]. Šnipiškių medinius namus fotografuoja ir parodas rengia fotomenininkas Aurimas Strumila. 2010 m. kino režisierė Jūratė Samulionytė yra sukūrusi dokumentinį filmą „Šanchai Banzai“, pasakojantį apie gyvenimą Šnipiškių mikrorajone.
Piromontas – tai 1 ha užimanti teritorija prie A. Juozapavičiaus, Rinktinės, Šeimyniškių ir Sluckų gatvių. Manoma, kad šalia Žaliojo tilto, Kalvarijų ir dabartinės A. Juozapavičiaus gatvių sankryžoje, XVIII a. buvo Vitebsko vaivados Piro statytų rūmų griuvėsiai. Jie ir buvo vadinami Piromontu. 1894–1900 m. griuvėsių vietoje gydytojas Hilarijus Raduškevičius pagal architekto Juliano Januševskio projektą pasistatė įmantrius istorizmo architektūros rūmus. Vėliau Raduškevičių rūmai kelis kartus keitė šeimininkus ir paskirtį. Kadaise čia veikė avalynės fabrikas, vėliau įsikūrė stiklių įmonės administracija, dar vėliau – sovietų karinis dalinys. Galiausiai – studentų bendrabutis, greitosios pagalbos stotis. 1962–1963 m. buvo nugriautas vakarinis korpusas ir šiaurinio korpuso vakarinė dalis. 2004 m. pastate įsikūrė Lietuvos architektų sąjunga [1, 4, 10].

XIX a. pabaigoje bankininkas, visuomenės veikėjas Juozapas Montvila sumanė pastatyti Piromonte mūrinių gyvenamųjų namų koloniją. Prie Rinktinės, Šeimyniškių ir Sluckų gatvių pastatyta daugiau nei dvidešimt namų. 1898 m. architektas Vladislovas Stipulkovskis Rinktinės gatvėje yra suprojektavęs ilgą dviaukštį korpusą iš keturių pasikartojančių sekcijų (Rinktinės g. 20-26). Pagal architekto Augusto Kleino projektą vienuolika dviaukščių sublokuotų arba pavienių namų yra palei Šeimyniškių ir Slucko gatves. 1899–1900 m. pagal Augusto Kleino projektą pastatytas trijų aukštų lakoniško „plytų stiliaus“ daugiabutis namas (Slucko g. 13). 1900 m. Piromonto gilumoje pastatyti penki Augusto Kleino suprojektuoti dviaukščiai keturbučiai ir dvibučiai kotedžai [11].

Šnipiškės buvo laikomos patogiu ir populiariu priemiesčiu. Čia būrėsi įvairių tikėjimų bendruomenės. Vladislavas Sirokomlė rašo, kad Šnipiškėse stovėjo žydų sinagoga [16]. XVI a. – XX a. pirmoje pusėje Žvejų kvartale, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastato vietoje ir šalia esančioje teritorijoje, buvo Senosios žydų kapinės, pirmosios žydų kapinės Vilniaus mieste. Rašytiniuose šaltiniuose kapinės pirmą kartą paminėtos 1592 m. Kapinių žemė priklausė Vilniaus pilies ir eiguvos jurisdikcijai. Kapinės buvo apsuptos neaukštu žemės pylimu. Čia buvo daug įdomių antkapių, papuoštų reljefais ir architektoniškais XVII ir XVIII a. stilių motyvais. Tradiciniai senieji žydų antkapiai buvo maceivos, vertikaliai stovintys stačiakampiai tašyti akmenys, kartais viršuje suapvalinti. Pačios seniausios kapinių maceivos buvo be įrašų. XVI a. jose iškaldavo mirusiųjų vardus, antkapines epitafijas, hebrajiškus įrašus, įvairias simbolines figūras ar ornamentus. Antkapinių įrašų šriftas bei vyraujančios spalvos (juoda, raudona, geltona) buvo būdingos tik Vilniaus žydų kapinėms. XVIII a. ant rabinų ir turtingųjų žydų kapų buvo statomi tabernakuliai – grotuotomis durelėmis uždaromi namukai, sumūryti iš tinkuotų akmenų, plytų ar ir juodo marmuro ir granito plokščių. Šiose kapinėse buvo palaidotas garsusis Talmudo tyrėjas Vilniaus Gaonas bei jo šeima, grafas Valentinas Potockis, kuris iš katalikybės buvo perėjęs į judaizmą. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1831 m. Senosios žydų kapinės buvo uždarytos. Kapinių antkapiai su užrašais išliko iki XX a. vidurio. 1935 m. čia buvo 220 kapų. 1942–1943 m. reicho ministro okupuotoms sritims Alfredo Rozenbergo nurodymu buvo nurašyti Senųjų žydų kapinių antkapinių paminklų įrašai. Kartu buvo pateikti ir kai kurie biografiniai čia palaidotų žmonių duomenys. Ši byla saugoma Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, Vilniaus geto fonde. Vėliau buvo pridėta į rusų kalbą išversta dokumentacija (29 kortelės) su patikslintais arba naujai pateiktais mirusiųjų asmenų biografiniais duomenimis. 1955 m. Senosios žydų kapinės sovietų valdžios sunaikintos. Žymių žmonių palaikai 1953 m. perkelti į Naująsias žydų kapines, buvusias Olandų gatvėje, o 1968 m., kai ir šios buvo sunaikintos – į Sudervės žydų kapines [5, 6, 14]. 2008 m. Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių vieta įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

1721 m. Žvejų kvartale, priešais Neries ir Vilnios santaką, karmelitai buvo pastatę Šv. Marijos Teresės bažnyčią. 1739 m. medinės bažnyčios vietoje Oginskiai pastatė mūrinę. 1837 m. bažnyčia Neries potvynio metu buvo sugriauta. XVIII a. pradžioje šalia bažnyčios buvo Šv. Teresės kapinės. 1812 m. kapinėse pastatyta daug medinių kryžių. Manoma, kad čia buvo palaidotos Prancūzijos-Rusijos karo aukos. 1837 m. bažnyčiai sugriuvus, kapinės prijungtos prie Šv. Rapolo bažnyčios kapinių [3, 5, 18].

XVIII a. Šnipiškėse gyveno jėzuitai. 1702–1730 m. ant Neries kranto, ties Žaliuoju tiltu, jėzuitai pastatė vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią (Šnipiškių g. 1). Lėšų bažnyčios statybai skyrė Vilniaus žemės teismo raštininkas Mykolas Koščicas, Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. Bažnyčios bokštai iškilo 1752 m., jų autoriai – architektas, skulptorius Jonas Dydersteinas ir architektas Jonas Nezemkauskas. Bažnyčia yra bazilikinė, trinavė, su stačiakampe presbiterija ir dviejomis prie jos prigludusiomis zakristijomis. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios išorė ir interjeras išlikę iki mūsų dienų. Šalia bažnyčios dviejose terasose išsidėstę vienuolyno pastatai. Gyvenamasis U raidės plano korpusas viršutinėje terasoje statytas 1713–1730 m. Apatinėje terasoje išsidėstę ūkiniai pastatai statyti 1715–1739 m. Vienuolynas buvo skirtas trečios probacijos jėzuitams, dešimties metų stažą turintiems ordino vienuoliams, siekiantiems tapti profesais. 1773 m. Šv. Arkangelo Rapolo šventovę ir vienuolyną perėmė pijorai. 1792–1860 m. vienuolyno pastatuose buvo rusų armijos kareivinės, rusų, prancūzų kariuomenių ginklų sandėliai. 1860 m. bažnyčia grąžinta katalikams ir kaip parapinė veikia iki mūsų dienų. Bažnyčios viduje, kairėje pusėje atidengta paminklinė lenta 1940 m. SSRS NKVD Katynėje įvykdytų žudynių aukų atminimui. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje yra dirbęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. 2008 m. prie bažnyčios pagrindinio įėjimo atidengta memorialinė lenta buv. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios vikarui, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviui Rajmundui Ziemackiui atminti [8, 19, 24].
Nuo XVIII a. priešais bažnyčią, ant nedidelės kalvelės, stovėjo koplytstulpis su Kristaus skulptūra, garsėjančia stebuklais. Maldininkai koplytstulpį lankydavo iki XX a. vidurio. 1950 m. platinant gatvę, koplytstulpis nugriautas, kalvelė išlyginta [1, 2, 14].

1791 m. prie bažnyčios įkūrus parapiją, dabartinės A. Juozapavičiaus gatvės teritorijoje buvo įsteigtos Šv. Rapolo bažnyčios kapinės. XVIII a. pabaigoje kapinėse pastatyta mūrinė koplyčia. Prie įėjimo į koplyčią buvo nedidelis bokštelis su varpu ir geležiniu kryžiumi. 1812 m. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios parapija perketa į Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, kapinės apleistos. 1830 m. kapinės buvo aptvertos kuolais, įrengti vartai. Apie 1844 m. atstatyta kapinių koplyčia. 1866–1868 m. Vilniaus gubernijos valdybos įsakais kapinės uždarytos. Tačiau ir po uždarymo dar kurį laiką čia buvo laidojama. 1885 m. Vilniaus kapinių tyrinėtojas Liudvikas Albertas Zaštautas nurašė kapinėse buvusių antkapių įrašus – 19 vienetų, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. 1903 m. Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios klebono Ambraziejaus Šulco pastangomis kapinės naujai aptvertos, sutvarkytos, restauruota koplyčia. Tuo metu buvo likę 14 antkapinių paminklų. Pavieniai asmenys kapinėse buvo laidojami ir XX a. pr. Pokario dešimtmečiais kapinių teritorija nebetvarkyta. XX a. 8-ame dešimtmetyje kapinių šiaurinė ir rytinė dalis sunaikintos, vykdant statybos darbus. Išliko tik kapinių koplyčia. 1989 m. Lenkų Sąjungos iniciatyva centrinėje kapinių dalyje pastatyti trys nauji metaliniai kryžiai ir supilti simboliniai kapų sampilai 1944 m. žuvusiems trims Armijos Krajovos kariams. XX a. 10-ame dešimtmetyje kapinių koplyčioje buvo įrengtos kūrybinės dirbtuvės [5, 14]. 2006 m. koplyčią perdavus armėnų religinei bendruomenei, įsteigta Šv. Vardano armėnų apaštališkoji bažnyčia (A. Juozapavičiaus g. 11A).

1895 m. Kalvarijų gatvėje, netoli turgaus, pagal architekto Michailo Prozorovo projektą pastatyta Šv. Arkangelo Michailo cerkvė (Kalvarijų g. 65). Tai pirmoji stačiatikių šventovė Vilniuje, suprojektuota kaip cerkvė-mokykla. Cerkvės fligeliuose veikė berniukų ir mergaičių mokyklos, buvo įrengti butai mokytojams. Šventykloje melsdavosi ir rusų armijos kareiviai, gyvenę Šiaurės miestelyje. Po Pirmojo pasaulinio karo lenkų valdžia šoniniuose cerkvės priestatuose įkūrė lenkų pradinę mokyklą. Pati cerkvė priklausė stačiatikiams. Sovietmečiu buvusios mokyklos pastatai paversti gyvenamaisiais butais. Nepriklausomoje Lietuvoje cerkvės turtas grąžintas stačiatikiams. Viename iš fligelių veikia biblioteka, buriasi stačiatikių bendruomenė [18, 19, 24].

Sovietmečiu priimtas svarbus urbanistinis sprendimas – naujojo Vilniaus miesto centro formavimas dešiniajame Neries upės krante. 1964 m. architektų grupė – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Jaunius Makariūnas, Vytautas Edmundas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis – pateikė modernaus urbanistinio sprendimo projektą. Remiantis moderniomis Vakarų architektūros idėjomis, kurta plati pėsčiųjų prekybos alėja. Visuomeninių pastatų grupė buvo išdėstyta aplink pailgą aikštę – alėją, palei kurią viršutinėje terasoje pastatytas buities tarnybų kompleksas ir viešbutis „Turistas“, o apatinėje terasoje – viešbutis „Lietuva“ (dabar „Radisson Blu Hotel Lietuva“) ir centrinė universalinė parduotuvė [10, 19, 22]. Aikštę su žemiau esančiomis gatvėmis sujungė terasiniai laiptai. Sovietmečio architektūra Šnipiškėse paliko ir kitų žymių. 1980 m. pastatytas monumentalus Revoliucijos muziejus – dabar Nacionalinė dailės galerija (archit. Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, proj. 1968 m.). 1971 m. pastatyti brutalizmo stiliaus Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (archit. Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Liandzbergis, inž. Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius, Sofija Kovarskaja). Tai vėlyvojo modernizmo architektūra [10, 23].

Šnipiškės – vienas kontrastingiausių Vilniaus mikrorajonų. Čia šalia XIX a. pab. – XX a. pr. medinių namukų stovi prabangūs stiklo ir plieno dangoraižiai. 2002–2011 m. Vilniaus miesto strateginiame plane numatyta sukurti dešiniajame Neries krante modernią miesto dalį – aukštuminės statybos koncepciją, išsaugant istorinę architektūrą ir sąsajas su senuoju Vilniaus centru. 2002 m., minint pirmosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 80-metį, Šnipiškių teritorijoje esanti Ukmergės gatvės dalis pavadinta Konstitucijos prospektu. Konstitucijos prospekte 2003 m. renovuotas didžiausias Lietuvos viešbutis „Radisson Blu Hotel Lietuva“ (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai), pastatytas sporto, pramogų ir verslo centras „Forum Palace“ (archit. Gintaras Čaikauskas, Rolandas Palekas, Miroslav Szejnickij). 2004–2009 m. pagal architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio projektą rekonstruotas ir išplėstas Nacionalinės dailės galerijos pastatas. 2009 m. pastatytas banko „Swedbank“ pastatas (archit. Audrius Ambrasas). 2002–2004 m. suformuotas pagrindinis Vilniaus verslo ir administracijos kvartalas – Europos aikštė [9, 22]. Europos aikštė simbolizuoja Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Čia 2004 m. pastatyti pagrindiniai modernaus sostinės verslo ir administracijos kvartalo statiniai: verslo ir prekybos centras „Europa“, Vilniaus savivaldybės pastatas, buv. Vilniaus apskrities administracijos pastatai, daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Minėtas 33 aukštų verslo centras „Europa“ (archit. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė) – aukščiausias komercinis pastatas Baltijos šalyse, patekęs į geriausių pasaulio dangoraižių penkioliktuką. Dangoraižis išsiskiria originaliu architektūriniu spendimu. Triaukštis prekybos centras „Europa“ (archit. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Darius Juškevičius, Rasa Ambrasienė, Donatas Malinauskas) – sudėtinė viso prekybos ir verslo komplekso dalis. Tai plastiškos formos pastatas su įgaubtu fasadu ir stiklinio stogo piramide. 2004 m. verslo ir prekybos kompleksui „Europa“, kaip geriausiam Vidurio ir Rytų Europos daugiafunkciniam projektui, suteiktas apdovanojimas „CEE Real Estate“. Bendram Europos aikštės pastatų ansambliui priklauso ir 21 aukšto Vilniaus miesto savivaldybės dangoraižis (archit. Arūnas Eduardas Paslaitis, Tadas Balčiūnas, Gediminas Paslaitis, Vytautas Biekša). Pastatas griežtos stačiakampio su nusklembta viršūne formos, pagrindinis įėjimas akcentuotas masyviu karpyto stiklo ir metalo konstrukcijų stiliaus stogeliu. Įspūdingas yra Registrų centro ir biurų pastatas „Vilniaus verslo uostas“ (archit. Leonidas Merkinas), pastatytas 2008 m. [23].

Mikrorajono plėtrai labai svarbūs yra tiltai. Šnipiškes su kitomis miesto dalimis jungia keli tiltai. Seniausias pastatytas 1536 m. Šis tiltas 1655–1700 m. buvo kelis kartus sunaikintas ir perstatytas. 1700 m. per Neries potvynį tiltui sugriuvus, daugiau kaip penkiasdešimt metų vilniečiai kėlėsi per Nerį keltu. 1769 m. Lietuvos paiždininkis Jonas Solohubas savo lėšomis senojo tilto vietoje pastatė naują mūrinį. Tiltas buvo nudažytas žalia spalva ir pavadintas Žaliuoju tiltu. Nuo 1791 m. iki pat II pasaulinio karo šis tiltas dėl įvairių priežasčių ne sykį buvo sugriautas ir perstatytas. 1944 m. vokiečiai tiltą susprogdino. 1952 m. pastatytas naujas geležinis tiltas, stovintis ir šiandien [1, 10, 23]. 1977 ir 2006 m. Žaliasis tiltas buvo rekonstruotas. 1995 m. susisiekimui su Naujamiesčiu per Nerį nutiestas Baltasis tiltas (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) [22]. Besiribojantis su Žvėrynu – Geležinio Vilko tiltas (1979 m.). Naujausias – Karaliaus Mindaugo tiltas (archit. Vladas Treinys, 2003 m.) [23].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baužienė, Morta. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. – Vilnius, 2015, p.150–164.
2. Dijokienė, Dalia. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs. − Vilnius, 2009, p. 78–79.
3. Drėma, Vladas. Šnipiškės. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 376–380.
4. Dumalakas, Arūnas. Ne Šnipiškės, o Skansenas? – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2013, rugpj. 31, priedas „Sostinė“, p. 2.
5. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 60–61, 152–155.
6. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 107–111, 156–157.
7. Klimka, Libertas. Paini sostinės Žaliojo tilto istorija // Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. – Vilnius, [2016]. – P. 67–72.
8. Kviklys, Bronius. Šv. Arkangelo Rapolo parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1985. – T.5: Vilniaus arkivyskupija. – D.1: Istoriniai bruožai. Vilniaus miesto bažnyčios, p. 310–313.
9. Laučkaitė, Laima. Septyniolika pasimatymų Vilniuje. – Vilnius, 2005, p. 50–51.
10. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 126–129, 502–509.
11. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000, p. 117–118.
12. Mičiulienė, Jūratė. Žaliasis tiltas: nuo A. Goštauto iki „balvonų”. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2016, bal. 1, p. 10–11.
13. Narkovič, Liliana. Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo parapija = Wileńskie Śnipiszki i parafia św. Rafała Archanioła. – Vilnius, 2019. – 319, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml.
14. Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994, p. 213–214, 227–228.
15. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 208–217.
16. Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, p. 124–125.
17. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006, p. 70–99.
18. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 30–31, 118, 134.
19. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / tekstų autorė Gina Viliūnienė, fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 174–181, 280–281.
20. Vilniaus architektūra: [albumas]. – Vilnius, 1985, p. 75–76, 323–327.
21. Vilniaus miesto medinių statinių tvarkymas. – Vilnius, 2006, p. 5–6, 9–10.
22. Vilnius. Šv. Rapolo bažnyčia ir vienuolynas. – Iliustr. // Barokas Lietuvoje. – Vilnius, 1996, p. 144–145.
23. Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas. – 2-asis papild. ir patais. leid . – Vilnius, 2011, p. 98, 126, 134–136, 167, 224, 242–245, 248–249, 252–253, 267.
24. Шлевис, Герман. Церковь во имя Архистратига Божия Михаила. – Iliustr. – Rus. // Шлевис, Герман. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003. – Р. 73–77.

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016; Jurgita Lazauskaitė, 2022

Šnipiškėse yra nemažai lankytinų objektų. Apie Energetikos ir technikos muziejų galima paskaityti leidiniuose „Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai“ [4] ir „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ [8], Karolinos Mickevičiūtės turistiniame vadove „Vilnius“ [5]. Šnipiškių skulptūros ir paminklai suregistruoti menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [3]. Knygoje išspausdintos skulptūrų nuotraukos, nurodytos stovėjimo vietos, pastatymo metai, objektus sukūrę skulptoriai. Apie paminklą Senosioms žydų kapinėms anglų kalba rašoma leidinyje „Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur“ [13].

Mikrorajone veikia keletas muziejų.

Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2), įkurtas 2003 m. Muziejuje veikia Energetikos, Transporto, Vilniaus miesto technikos istorijos ekspozicijos. Lankytojai supažindinami su XX a. pirmosios pusės elektrinės įrengimais, su Vilniaus viešojo transporto istorija. Energetikos ir technikos muziejaus vidiniame kiemelyje veikia „Technologinis parkas“ – vieša erdvė Vilniaus visuomenei ir miesto svečiams [2, 5].

Vilniaus universiteto planetariumas (Konstitucijos pr. 12 A) – vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse specializuotas astronomijos ir gamtos mokslų informacijos centras, kurio kupolo formos Žvaigždžių salėje unikalia projekcine aparatūra rodomas įvairiose Žemės vietose stebimas dangus ir jame vykstantys reiškiniai [7].

Lietuvos dailės muziejaus padalinys Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22) – modernus daugiafunkcis meno ir kultūros centras. Galerijos tikslas – kaupti, moksliškai tyrinėti ir Lietuvos bei užsienio lankytojams pristatyti XX ir XXI a. Lietuvos dailę kaip pasaulio moderniosios meninės kultūros dalį. Siekiama surinkti ir pažinti šio laikotarpio Lietuvos dailės paveldą, ryškinti Lietuvos dailės ryšius su kitų šalių daile, skatinti naujas Lietuvos dailės interpretacijas, ugdyti vizualiojo meno suvokimo kultūrą [6].

Šnipiškėse yra žymių Lietuvos ir užsienio šalių skulptorių sukurtų meno objektų:

„Šv. Apolonija“ (medinis koplytstulpis, tautodailininkas Antanas Česnulis,  prie Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos, Žalgirio g. 117), pastatytas 2003 m.

„Banga“ (skulpt. Gediminas Piekuras, archit. Leonidas Merkinas, prie „Vilniaus verslo uosto“, Lvovo g. 25), pastatyta 2008–2009 m. [3].

„Bičiuliai“ (skulpt. Vytautas Nalivaika), Konstitucijos pr., šalia 23 numeriu pažymėto biurų pastato. Skulptūra sukurta 2008 m.

„Elektra“ (skulpt. Boleslovas Balzukevičius, ant Energetikos ir technikos muziejaus pastato, Rinktinės g. 2), įkūnijanti šviesos pergalę prieš tamsą, elektros pergalę prieš dujinį apšvietimą. Skulptūra pastatyta 1903 m. Sovietmečiu skulptūra buvo sunaikinta. 1995 m., remdamasis išlikusiomis nuotraukomis, ją atkūrė skulptorius Petras Mazūras [3].

„Fantastinis žvėris“ (skulpt. Mindaugas Navakas, prie „Best Western Vilnius“ viešbučio restorano, Konstitucijos pr. 14). Skulptūra pastatyta 1978 m. [3].

„Grandinė“ (po Žaliuoju tiltu). 2010 m. buvo rengiamas skulptoriaus Kunoto Vildžiūno projektas „Vilniaus ženklai“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Projekto metu pakabinta skulptūra simbolizuoja tris Lietuvos patirtas okupacijas, tremtį, Lietuvos elito sunaikinimą [3].

„Išlikusi rūšis I“ (skulpt. Džiugas Jurkūnas, prie bendrovės „Krašto projektai“ pastato, Konstitucijos pr. 23C) [3].

„Krantinės arka“ (skulpt. Vladas Urbanavičius, Neries krantinėje, tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų). Skulptūra pastatyta 2009 m. projektui „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ [3].

„Laisvės kelias“ (skulpt. Tadas Gutauskas, archit. Saulius Pamerneckis, Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje), pastatyta 2010 m. [3].

„Lituanicos sparnas“ (idėjos autorius Saulius Pilinkus, Energetikos ir technikos muziejaus kieme, Rinktinės g. 2), pastatyta 2013 m. Skulptūra skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui paminėti. Pagaminta pagal lakūnų lėktuvo „Lituanica“ sparnų modelį [3].

„Moteris, siekianti vėjo“ (skulpt. K. E. K. Olsenas, prie Verslo centro „Quadrum“, Konstitucijos pr. 21), pastatyta 2016 m.

„Pirmosios kregždės“ (skulpt. Juozas Mikėnas, Konstantinas Bogdanas, Dovydas Zundelovičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gediminas Baravykas, šalia Nacionalinės dailės galerijos, Konstitucijos pr. 22). Skulptūrinė kompozicija pastatyta 1987 m. [3].

„Spindulys-ietis“ (perveria Baltąjį tiltą). 2010 m. buvo rengiamas skulptoriaus Kunoto Vildžiūno projektas „Vilniaus ženklai“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Skulptūra simbolizuoja išsiveržimą, tautos atgimimą, kovą dėl nepriklausomybės. Spindulys primena ietį – Šv. Jurgio, vieno iš Lietuvos globėjų, atributą, reiškiantį gėrio pergalę prieš blogį [3].

„Sutartinė“ (skulpt. Stanislovas Kuzma, prieš pagrindinį viešbučio „Radison Blu Hotel Lietuva“, Konstitucijos pr. 20), pastatyta 1984 m. [3].

„Šviesa“ (skulpt. Vidmantas Gylikis, archit. Marius Markūnas, netoli Vilniaus miesto savivaldybės, Konstitucijos pr. 3), pastatyta 2009 m. [3].

„Žiogas-autoportretas“ (skulpt. Algis Griškevičius, 2008 m. pritvirtinta ant bendrovės „Krašto projektai“ pastato sienos, Konstitucijos pr. 23C) [3, 11].

Šnipiškėse paminklais pagerbti šie žymūs žmonės:

Bronius Laurinavičius – kunigas, disidentas (prie Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžos, skulpt. Antanas Kmieliauskas) [9];
Čijunė Sugihara – japonų diplomatas (prie Baltojo tilto, dešiniajame Neries krante, Upės g., skulpt. Gintautas Savickas, dizaino autorius Yusuke Sakuraba) [5];
Kazimieras Vasiliauskas – kunigas, monsinjoras (skvere prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, Šnipiškių g. 1, skulpt. Jonas Gencevičius) [10].

Vietovėje atidengtos memorialinės lentos žymiems žmonėms:

aktoriui, režisieriui Donatui Banioniui (Lvovo g. 89),
kunigui, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (Šnipiškių g. 1, ant mūrinės Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios tvoros).

Išlikęs medinis namas (Giedraičių g. 26), kuriame gyveno dailininkas Vincentas Slendzinskis [12].

Vietovėje yra istorinių paminklų. 1993 m. rugsėjo 23 d., minint 50-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines, prie buvusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (Olimpiečių g. 1) pastatytas paminklas Senosioms žydų kapinėms Šnipiškėse atminti (skulpt. Jaunutis Makariūnas) [3, 5, 13].

2010 m. Čijunės Sugiharos sakurų parke, netoli Baltojo tilto, atidengtas „Akmuo taikai“ – paminklinis akmuo Hirosimos aukoms atminti (archit. Dalia Bakšienė). Lietuvai paminklą padovanojo 1991 m. įsikūrusi Hirosimos draugija „Akmuo taikai“, skatinanti veikti taikos labui. Paminkle įmontuota granitinė tramvajaus grindinio plytelė, išlikusi po Hirosimą suniokojusio sprogimo [3].

Paminklas dingusiems vaikams atminti „Mama!“ (skulpt. Romualdas Kvintas) (Konstitucijos pr. 25, prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro), atidengta 2016 m. rugsėjį (žr. adresu).

Nors Šnipiškės nepasižymi žaliaisiais plotais, bet turi unikalų gamtos objektą. 2001 m. dešiniajame Neries krante, prie Baltojo tilto, minint Japonijos diplomato Čijunės Sugiharos 100-ąsias gimimo metines, pasodinta japoniškų sakurų alėja. Šios sakuros yra Japonijos žmonių dovana Lietuvai, skirta abiejų šalių draugiškų ryšių stiprinimui [1, 3].

Šnipiškėse, S. Fino gatvėje, auga didžialapės ir mažalapės liepos, kurias paveldosaugininkai siekia išsaugoti.

Literatūra ir šaltiniai

1. Digrytė, Eglė. Japonų diplomatui [Č. Sugiharai] atminti – sakurų alėja [Vilnius]. – Iliustr. // Respublika. – 2001, spal. 3, p. 4.
2. Energetikos ir technikos muziejus [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internet: <http://www.emuziejus.lt/>.
3. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – Vilnius, 2014, p. 56–59, 60–65, 68–77, 80–91, 348–350.
4. Klimka, Libertas. Technikos muziejaus senojoje Vilniaus elektrinėje koncepcija. – angl. – Bibliogr. Išnašose // Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai. – Vilnius, 2008. – P. 65–78.
5. Mickevičiūtė, Karolina. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2009, p. 121, 123, 139.
6. Nacionalinė dailės galerija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internetą: <http://www.ndg.lt/lt.aspx>.
7. Planetariumas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internetą: <http://planetarium.tfai.vu.lt/>.
8. Vilniaus miesto centrinė elektrinė. – Iliustr. // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Vilnius, 2013. – P. 143–144.
9. Vilniaus skvere iškilo paminklas šioje vietoje KGB agentų nužudytam kunigui B. Laurinavičiui: [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internetą: <http://www.lrytas.lt/-12881809861286997372-vilniaus-skvere-i%C5%A1kilo-paminklas-kunigui-b-laurinavi%C4%8Diui-nuotraukos.htm>.
10. Vilniuje atidengtas paminklas monsinjorui K.Vasiliauskui: [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-09-02]. Prieiga per internetą: <http://www.lrytas.lt/-12888490571288165663-vilniuje-atidengtas-paminklas-monsinjorui-k-vasiliauskui-papildyta-nuotraukos.htm>.
11. Vitkauskaitė, Viktorija. Milžiniškas žiogas nutūpė ant daugiaaukščio sienos. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2008, rugs. 6, priedas „Sostinė“, p. 12.
12. Kudirko, Jadvyga. Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości: przewodnik Wileńskimi śladami wybitnych Polaków. – Wilno, 1997, p. 149.
13. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur. – 2nd ed. – Vilnius, 2006, p. 42.

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Juozaitis, Arvydas. Šanchajaus istorijos. – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Vietovė minima ir grožiniuose kūriniuose, memuaruose. Spalvingoje rašytojos ir dailininkės Gabrielės Giunterytės Puzinienės (Gabriela Puzynina) prisiminimų knygoje, išverstoje iš lenkų kalbos, „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ apie XIX a. Vilnių, rašoma ir apie Šnipiškes [4]. Tarp kitų prisiminimų minimas čia 1825 m. nutikęs nepaaiškinamas reiškinys – danguje aiškiai pasirodęs kryžius, kuris matėsi nuo Šnipiškių Žaliojo tilto kryptimi. Rašytojas, publicistas Ježis Survilo (Jerzy Surwiło) knygoje lenkų kalba „To wszystko było, jest w Wilnie“ pateikia prisiminimų ir kraštotyrinės informacijos apie vietovę tarpukariu, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais [10]. Poetas, vertėjas Eugenijus Ališanka knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ parašė esė apie gyvenimą Kalvarijų (buv. F. Dzeržinskio) gatvėje pokario metais [2]. Įdomių esė apie Šnipiškes yra sukūrusios žurnalistės Daiva Adomonytė [1], Laima Žemulienė [8], filologė Simona Staniulytė [5]. Šnipiškėms eilėraštį yra paskyręs poetas Eugenijus Ališanka [3]. Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ [7] ir leidinyje „Vilniaus legendos“ [6, 9] pasakojama legenda apie Šnipiškėse buvusius akmenis.
1995 m. Kaune buvo išleistas filosofo, rašytojo, publicisto, visuomenės veikėjo Arvydo Juozaičio  novelių rinkinys „Šanchajaus istorijos“, skirtas Vilniaus Šnipiškių mikrorajonui. Dešimties novelių, savotiško dekalogo, prototipo vaikystė prabėgo prie Neries krantų, klaidžiojo Ukmergės, Upės, Krokuvos ir aplinkinėse gatvėse. Veiksmas vyksta XX a. pabaigoje, bet aiškiai juntamas ir prieškario bei pokario laikas. 2019 m. ši knyga išleista Vilniuje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Adomonytė, Daiva. Žvelgiant į ateitį: [esė apie Šnipiškių architektūros ir gyvenimo kontrastus]. – Iliustr. // Krantai. – 2006, Nr. 3, p. 4–6.
2. Ališanka, Eugenijus. Gatvė tarp dviejų bažnyčių: [esė apie gyvenimą Kalvarijų (buv. F. Dzeržinskio) gatvėje pokario metais]. – Iliustr. // Ališankas, Eugenijus. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius, 2012. – P. 5–13. – Taip pat: Šiaurės Atėnai. – 2004, rugs. 11, p. 1, 7.
3. Ališanka, Eugenijus. Iš gyvenimo Šnipiškėse: [eilėraštis] // Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: eilėraščiai. – Vilnius, 2002. – P. 21.
4. Puzynina, Gabriela. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis / Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. – Vilnius, 2005, p. 93.
5. Staniulytė, Simona. In memoriam Šnipiškių (Šanchajaus) mikrorajonui // Mūzynas. – Šiauliai, 2013. – Kn. 4, p. 85.
6. Šnipiškių akmenys; Kristaus statula Šnipiškėse: [legendos]. – Iliustr. // Vilniaus legendos. – Vilnius, 1998. – P. 121–122, 125–128.
7. Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006, p. 38–40.
8. Žemulienė, Laima. Vilnius, Kalvarijų g-vė: reportažas iš keisto miesto. – Iliustr. // Komjaunimo tiesa. – 1989, spalio 28.
9. Kamienie na Śnipiszkach; Statuła Chrystusa na Śnipiszkach: [legendos]. – Iliustr. // Legendy Wileńskie. – Vilnius, 1998. – P. 115–116, 119–122.
10. Surwiło, Jerzy. Ze Śnipiszek na Łosiówkę: [atsiminimai apie Šnipiškes]. – Iliustr. // Surwiło, Jerzy. To wszystko było, jest w Wilnie. – Vilnius, 2007. – P. 153–227.

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Kalvarijų g., 29 įsikūrusi Vilniaus m. savivaldybės Centrinės bibliotekos Kalvarijų biblioteka. Ji buvo įsteigta 1941 m sausio mėn. 29. Nuo 1974 m. Kalvarijų biblioteka tapo Vilniaus m. centralizuotos sistemos dalimi ir vadinosi „Filialas Nr. 4“. 1999 m. lapkričio mėn. jai suteiktas Kalvarijų bibliotekos vardas. Kraštotyros fondą joje sudaro 128 vnt. leidinių (2008 m.).

Parengė: Jelena Gudovič (Vilniaus m. SCB Kalvarijų biblioteka), 2009