Trakų miestas

Trakų miestas – buvusi senoji Lietuvos sostinė, dabartinis rajono savivaldybės centras – įsikūręs išskirtinai gražioje vietoje ir išsaugojęs vieną reikšmingiausių Lietuvos paminklų – salos pilį Galvės ežere. Miestas iš visų pusių apsuptas ežerų: Galvės, Totoriškių, Lukos arba Bernardinų, Gilušio. Netoli Akmena ir Skaistis. Didžiausias ir vaizdingiausias Galvės, jame yra net 21 sala [3]. Dabar Trakai artėja prie Vilniaus miesto ir tampa 27 kilometrus nutolusia jo apymiesčio dalimi. [3].

Trakų miesto teritorija – 11 kv. km. Pusę šio ploto užima ežerų vandenys, želdinių plotai. Trakų miesto gyventojų skaičius – 4967 (2013 m.) [1]. Gyventojų tautinė sudėtis: lietuvių – 62,7%, lenkų – 21,0 %, rusų – 9,3 %, karaimų – 1,2%, baltarusių – 1,5 %, kitų – 1,3%, nenurodė tautybės – 3,0%. [2]. 1397 m. Vytauto žygio į Krymą metu į Lietuvą buvo atvežti karaimai ir totoriai. Lietuva tapo naująja jų tėvyne, o Trakai – centru. Karaimų gatvė – vienintelė pasaulyje vieta, kur viena mažiausių pasaulyje tautelių gyvena vienoj vietoje.

Miesto vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1337 metais. Kaip rašo kalbininkas A. Vanagas, vardo kilmė aiški – jis susidarė iš bendrinio žodžio trăkas daugiskaitos. Šis žodis turi kelias viena iš kitos išsirutuliojusias reikšmes: ,,miške pakilesnė pieva, iškirsta ar išdegusi miško vieta; visuma krūmų veislių, kurios sudaro žemutinį miško ardą“ [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičius Vilniaus apskrityje. Vilniaus teritorinė statistikos valdyba. Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausybės [interaktyvus]. 2013. [žiūrėta 2013-12-211. Prieiga per Internetą: <http://osp.stat.gov.lt/services-portlet/publication-file/2888/Gyventoju_skaiciaus_pasiskirstymas_pagal_teritorija_amziu_ir_lyti.pdf>.
2. Trakų gyventojai pagal tautybę ir amžiaus grupes // Vilniaus apskrities gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2002. – P. 170.
3. Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas. – Vilnius, 2005. – 95 p.: iliustr. – Gretut. tekst. liet. angl.
4. Vanagas, Aleksandras. Trakai //Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 1996. – P. 250-251.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2008; 2013

trakų miestas ir pilys

Trakų miestas ir pilys: istorija ir architektūra. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Trakų miesto 650 įkūrimo metinių jubiliejui išsamią Trakų miesto ir pilių istoriją, kompleksinių tyrimų rezultatus ir restauravimo darbus pateikė A. Baliulis, S. Mikulionis, A. Miškinis knygoje „Trakų miestas ir pilys‘‘ [2]. Kaip knygos įvade rašo autoriai ,,apie jokį kitą Lietuvos miestą, išskyrus Vilnių, nėra tiek rašyta, kiek apie Trakus. Įvairių bent kiek dėmesio vertų leidinių bei straipsnių, kuriuose Trakai tam tikrais aspektais apibūdinti, yra daugiau negu keli šimtai“. Knygą sudaro 8 skyriai, pradedant Trakų m. istorija nuo XIV a. devintojo dešimtmečio pradžios iki šių dienų. Po kiekvieno knygos skyriaus nurodomi bibliografijos ir literatūros šaltiniai [2]. Bronius Kviklys (1913–1990), JAV lietuvių kultūros veikėjas, žurnalistas, kraštotyrininkas parengė ir išleido 4 t. enciklopedinį leidinį „Mūsų Lietuva‘‘ (antras leidimas 1989 – 1991 m.). Nemaža pirmojo tomo puslapių skirta ir Trakų miestui, jo istorijai, architektūrai, įvairiatautei miesto bendruomenei [5].
Išleista Trakuose gimusios istorikės, pedagogės Eleonoros Violetos Marganavičienės istorinių apybraižų knyga rusų kalba „Тракай – город на воде: исторические очерки“ (Вильнюс, 2013).

Miesto istorija sudaro didelę dalį XIV – XV a. Lietuvos istorijos. Trakai – senoji Lietuvos sostinė, Vytauto Didžiojo gimtinė, Lietuvos galybės ir garbės lopšys. Miestą apie 1320 metus įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas. Apie tai byloja padavimas: ,,Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės, iš Kernavės, medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą,ir davė jam Trakų vardą – tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus‘‘ [1].

Tiksli miesto įkūrimo data nėra žinoma. Pagal nusistovėjusią tarptautinę tradiciją miesto įkūrimo data laikoma ta, kuri pirmą kartą paminima rašytiniuose šaltiniuose. Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data.

trakų miestas

Trakų miesto herbas

Vienintelis šiuo metu Trakų miesto ikonografijos šaltinis yra senieji miesto antspaudai [9]. Juose vaizduojama šv. Jono Krikštytojo galva. Tai labai retas simbolis Lietuvos miestų heraldikoje. Iki XVI a. pirmosios pusės jį turėjo vieninteliai Trakai. Atkuriant istorinį Trakų miesto herbą, remtąsi seniausiais išlikusiais miesto antspaudais, o spalvoms nustatyti – herbynu, kuris saugomas Paryžiaus arsenalo bibliotekoje ir senosiomis Lietuvos herbo spalvinimo tradicijomis. Trakų miesto herbą Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino 1996 m. sausio 23 d. [13].

Visais laikais Trakai viliojo keliautojus, istorikus, poetus. Žiliberas de Lanua (1386–1462) Burgundijos (Prancūzija) riteris, diplomatas ir keliautojas savo užrašuose aprašė Vilniaus, Kauno, Valiunės ir Podolės pilis. Jis rašo ir apie savo lankymąsi Trakuose 1413-14 metais, miesto pilis, Kunigaikštį Vytautą, įvairių tautų gyventojus [3]. Vilniaus universiteto doktorantė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė rašo, kad nuo Žilibero de Lanua apsilankymo Trakuose XV a. antrajame dešimtmetyje, kuris jau užfiksavo daugiatautiškumo Trakuose faktą, reikšmingas toliau gilinantis į mažai nagrinėtas tautinių mažumų istorijos Lietuvoje problemas, aktualias ir šiandien. Kaip ji rašo, „atsiveria nauji Trakų istorijos aspektai ir jų tyrimo galimybės, sureikšminant Trakus kaip pirmąjį etninės Lietuvos miestą“ [12].
Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Kobeckaitė, Halina.

Lietuvos karaimai. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Trakai – unikalus miestas tuo, kad jame gyveno ir jį kūrė lietuviai, lenkai, žydai, rusai, totoriai ir karaimai. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, turėjęs dvi savivaldas: nuo 1409 m. – Didžiojo miesto, t. y. krikščioniškosios Trakų miesto dalies ir nuo 1441 m. – Mažojo miesto, t. y. karaimų gyventos Trakų miesto dalies. 1397 m. Vytauto žygio į Krymą metu į Lietuvą buvo atvežti karaimai ir totoriai. Lietuva tapo naująja jų tėvyne, o Trakai – centru [4]. Kaip Kunigaikštis Vytautas savo ir savo pilies Trakuose apsaugai pasitelkė svetimšalius karaimus, rašo savo knygoje Simonas Szyszmanas (1909–1993) „Karaizmas‘‘ [11].

Apie Savivaldos, arba Magdeburgo teisių suteikimą Trakams rašoma knygoje „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“ 6-ajame knygos tome skelbiami XV-XVIII a. dokumentai pradedant 1409 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegija Trakų parapijos bažnyčiai. Dokumentai skelbiami įvairiomis kalbomis [7].

Trakai: dabartis ir perspektyvos. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Trakai: dabartis ir perspektyvos. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Vladislovo Sirokomlės 1860 m. išleistos kelionių knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ dalis skirta to meto Trakams, jo gyventojams, bažnyčioms, pilies architektūrai, istorinei praeičiai. ,,Informacijos gausa, o ypač naudojimasis pirminiais šaltiniais, jų įtraukimas į mokslo apyvartą, etnografinės pastabos daro V. Sirokomlės ,,Iškylas…“ vertingas mokslo požiūriu, nors, žinoma, ne moksliniai, o patriotiniai tikslai pirmiausia rūpėjo jų autoriui“ – pažymi Antanas Kulakauskas ir Skaidra Zakarytė įvadiniame knygos straipsnyje „Vladislavas Sirokomlė ir jo kelionių po Lietuvą aprašymai“ [10]. Knygos informacijos pagrindas – asmeniniai autoriaus įspūdžiai bei pastabos, kurie pateikiami plačios, istorinės panoramos fone.

Miestas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą: buvo visiškai paralyžiuota ūkinė veikla, hitlerininkai išžudė Trakuose gyvenusius žydus [6]. Pokario metais miestas atsistatė, išaugo [2].

Šiandien Trakai – garsus turizmo ir poilsio centras. Galvės salos pilis toliau garsina Lietuvą. Atgimusi Lietuva tai deramai įvertino. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Trakų apylinkės su kraštovaizdžio draustiniu, Trakų miestu ir Senųjų Trakų gyvenviete paskelbti Trakų istoriniu nacionaliniu parku. Kolektyvinėje monografijoje „Trakai: dabartis ir perspektyvos‘‘ sociologiškai įvertintos Trakų gyventojų gyvenimo sąlygos, jų požiūris į istorines ir kultūrines miesto funkcijas, į šios nepaprastai gražios vietovės perspektyvą, paveldą, kultūrines reikšmes [14].

Literatūra ir šaltiniai

 

1. Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą // Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. – Vilnius, 1971. P. 71-72.
2. Baliulis, Algirdas.Trakų miestas ir pilys: Istorija ir architektūra / Baliulis, Algirdas, Mikelionis, Stanislovas, Miškinis, Algimantas.– Vilnius, 1991. – 294, [1] p.: iliustr. – Bibliogr. skyrių gale. – Asmenvardžių, vietovardžių r-klės: p. 283-294.
3. Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai etnografiniai aprašymai (XIV –XIX a.). – Vilnius, 1988 – P. 48-53.
4. Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai: totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 m. jubiliejinis leidinys. – Vilnius, 1997. – 126 p.: iliustr.
5. Kviklys, Bronius.Trakai: [miesto istorija]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – 2-oji (fotogr.) laida. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 441 – 452.
6. Latvytė-Gustaitienė, Neringa. Trakai // Latvytė-Gustaitienė, Neringa. Holokaustas Trakų apskrityje. – Vilnius, 2002. – P.38-40.
7. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Vilnius, 2008. – T. 6: Trakai. – 702,[1]p. – Tekstas liet., lenk., lot., senąja gudų k. – Santr. vok.
8. Reklaitis P. Trakai. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1964. – T. 31, p. 374-385. – Parašas: P. Rkl.
9. Rimša, Edmundas. Trakai. – Iliustr. // Edmundas Rimša. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų antspaudai. – Vilnius, 1999. – P. 543 –549.
10. Sirokomlė, Vladislavas. Trakai. Stakliškės. Jieznas. Punia // Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989. – P. 29 – 75.
11. Szyszman, Simon. Karaizmas: doktrinos ir istorija. – Vilnius, 2000, p. 93-97.
12. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Jurgita. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai.– Santr. vok. – Bibliogr.: 52 pavad. // Lietuvos istorijos studijos. – T. 7 (1999), p. 28– 37.
13. Trakai. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – [D.] 1, p. 117-119.
14. Trakai: dabartis ir perspektyvos: (Sociologinis aspektas): kolektyvinė monografija.– Vilnius, 1995. – 99 p.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2008; 2013

Trakų miestas ir pilys: istorija ir architektūra. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Labai išsamiai Trakų architektūros ir urbanistikos raida nuo XIV a. iki šių dienų išnagrinėta Algirdo Baliulio, Stanislovo Mikulionio, Algimanto Miškinio knygoje „Trakų miestas ir pilys‘‘ [3]. Plačiai miestą ir pilis tyrinėjo ir aprašė istorikai: T. Narbutas ir M. Balinskis, poetas ir kraštotyrininkas V. Kondratavičius – Sirokomlė, muziejininkas E. Tiškevičius. Tarpukario metais buvo išleista 23 puslapių kunigo Petro Kraujalio knygelė „Trakų pilis ir jos likimas“ (Vilnius, 1924).

Trakai yra prie senų tvirtovių – Bražuolės piliakalnio ir Senųjų Trakų įtvirtinimų, o pusiasalio liekanos ir salos pilis stūkso pačiame mieste. Miestas plėtėsi palyginti ankštoje gamtinėje aplinkoje – kalvotame daubuotame pusiasalyje, kurį beveik iš visų pusių supa, skalauja ežerai: Galvės, Totoriškių, Lukos arba Bernardinų. Netoli Akmena ir Skaistis. Taikydamasis prie pusiasalio, miestas ištįsęs, linijinės struktūros. Pusiasalio dalis yra seniausia. Čia išsiskiria senamiestis, kurio teritorija iš esmės susiformavusi XII –XVIII a. pab. Šis urbanistikos kompleksas susideda iš atskirų dviejų dalių – Trakų (Naujųjų Trakų) miesto su pilimis ir Senųjų Trakų gyvenvietės su piliaviete. Didesnioji komplekso dalis – Trakai [13].

Lietuvos Ministrų Tarybos 1969-08-22 d. nutarimu Trakams, buvo suteiktas respublikinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas, nustatytos apsaugos ir įtakos zonos. 1989 m. Trakų senamiesčio ribos buvo išplėstos, o netrukus tais pačiais metais buvo suteiktas respublikinės reikšmės senamiesčio archeologijos, istorijos ir architektūros paminklo statusas [9].

salos pilis

Kulwieć E. Troki: przewodnik. – Wilno, 1939. Nuotrauka iš knygos

Žymiausi valstybės saugomi architektūros paminklai, įtraukti į kultūros vertybių registrą, yra šie:

Salos pilis (XIV – XV a.) Galvės ežere reikšmingiausias Trakų architektūros paminklas. Tai vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje ir vienas didžiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Pilis iškilusi vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Ji buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė, bet buvo ir valdovų rezidencija. Jau Vytauto Didžiojo laikais (1392 – 1430 m.) pilis buvo lankoma garbingų svečių. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) pilis neteko savo reikšmės ir nebebuvo naudojama pagal paskirtį. Ji tapo Didžiojo kunigaikščio rezidencija ir buvo tvarkoma bei puošiama. Ypač puošni buvo didžioji menė: be langų vitražų, salės sienos buvo tapytos vadinama ,,fresco secco‘‘ technika [11].

trakų salos pilis

Mikulionis, Stanislovas. Trakų salos pilis. – Vilnius, 1978. Knygos viršelis

Kaip rašo architektas St. Mikulionis, pilies tyrimo darbai pradėti 1822 m. Bet tik 1888 m inžinierius M. Prozorovas sudarė pirmąją pilies sąmatą ir brėžinį. Paminklo apsauga rūpinosi Peterburgo archeologijos komisija bei Lietuvių mokslo draugija. 1902 m. paruošiamas priešpilio pietryčių bokšto sutvirtinimo projektas, kuris 1905 m. buvo įvykdytas. Kitus darbus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas, atnaujinti 1929 m., jie su pertraukomis tęsėsi iki Didžiojo Tėvynės karo [12, 23]. Antrojo pasaulinio karo metu pilis liko visai be priežiūros, pradėjo irti mūrai, nukentėjo archeologinių tyrinėjimų metu aptikti radiniai. Pokario laikais apie Salos pilį kalbėta jau nuo 1946 m., o 1950 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą tvarkyti kultūros paminklus, taip pat ir Salos pilį. 1953 m. prasidėjo kompleksiniai pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti Kunigaikščių rūmai su donžonu, o 1987 m. baigti restauruoti pagrindiniai priešpilio objektai (archit. St. Mikulionis).1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Salos pilies atstatymas jau buvo pripažintas tarptautiniu mastu – gerai įvertintas parodoje Londone 1964 m. [2].
Pilių istorija, kompleksinių (archeologinių, architektūrinių, techninių ir kt.) tyrimų rezultatai ir restauravimo darbų aprašymai pateikiami minėtoje A. Baliulio, S. Mikulionio ir A. Miškinio knygoje [3].

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pilyje kasmet apsilanko aukšto rango vyriausybinės delegacijos iš įvairių pasaulio šalių, čia pasirašomos svarbios tarpvalstybinės sutartys. Į Pilies istoriją įrašyti garbingi svečiai: Danijos karalienė Margaretė II, Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvia, Estijos, Graikijos, Islandijos, Kazachstano, Latvijos, Lenkijos, Makedonijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ukrainos, Kinijos prezidentai, kitų užsienio šalių premjerai, ministrai, diplomatai.
Tradiciškai kas vasarą Trakuose vyksta įvairūs muzikos festivaliai, koncertai, nepakartojamo įspūdžio suteikia unikalioje Salos pilies istorinėje aplinkoje vykstantys Lietuvos nacionalinio operos baleto ir teatro spektakliai. 1994 m. pilies donžone atidarytas Trakų pilies paštas, kur senoviniu būdu galima išsikalti suvenyrinę monetą, dalyvauti Viduramžių šventėse (nuo 1999 m.), kuriose susidomėjimo visada sulaukia riterių kovos, Amatų šventėse (nuo 2005 m.), taip pat įdomiai pristatomas kulinarinis paveldas ir kt. Turtinga, informatyvi muziejaus ekspozicija atstatytoje pilyje, gyvi, patrauklūs renginiai puikiai reklamuoja ir pristato pasauliui ne tik Trakus, bet ir visą šalį [2].
pusiasalio pilis

Maceika, Juozas. Trakai. – Vilnius, 1940. Nuotrauka iš knygos

Trakų pusiasalio pilis (XIV a.) (Kęstučio g.) Manoma, kad šią pilį pastatė Kęstutis iki 1377 m. Pilis baigta statyti valdant Vytautui, 1414-1430 m. Pilį saugojo 11 gynybinių bokštų. Po 1430 m. Pusiasalio pilyje rezidavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. 1655 m. pilis buvo sugriauta ir nuo to laiko neatstatyta. Pilies fragmentus, kelis bokštus ir gynybinių sienų griuvėsius galima pamatyti pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų. Šiais laikais pusiasalio pilies teritorijoje vasaromis vyksta Viduramžių šventės, kurių metu atgimsta viduramžių miesto gyvenimas su jo amatais, prekyba, riterių kovomis [3, 15, 21].

Šv. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčia (XV–XVIII a.) (Birutės g. 6). 1409 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas fundavo Trakų parapinę bažnyčią, vėliau karų ir gaisrų ne kartą nuniokotą. 1717 m. Ją perstatant, fasadams suteikta baroko bruožų. Barokinių bruožų įgavo ir bažnyčios interjeras [8, 22]. Bažnyčia garsi Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslu. Manoma, kad jį gavo iš Bizantijos Vytautas Didysis. 1622 m. paveikslas perkeltas į Vilniaus Katedros šv. Kazimiero koplyčią, 1667 m. gražintas Trakams. 1718 m. paveikslas iškilmingai karūnuotas tai buvo antras karūnuotas paveikslas Lenkijos ir Lietuvos valstybėje [4, 6, 24, 25]. Jėzuitai iš Vilniaus į Trakus organizuodavo iškilmingas jėzuitų procesijas. 1664 m. procesijai vadovavo Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina.

Poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus procesijoms į Trakus paskyrė keturias odes, kurios lotynų kalba 1624 m. buvo išspausdintos Antverpene.
Išleista XVII a. gyvenusio  kunigo Simono Mankevičiaus  knygelė su papildymais „Trakų Dievo Motinos stebuklai: Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – paveikslo vainikavimo (1718 m. rugsėjo 4 d.) 300-osioms metinėms” (Trakai, 2013). Pirmą kartą S. Mankevičiaus knygelė  buvo išleista lenkų kalba Vilniuje,  Tėvų  bazilijonų spaustuvėje 1645 m. Aptariamoji knyga pasirodė dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės dėka.  Ji aptiko S. Mankevičiaus kūrinio originalą Krokuvos mokslų akademijos Retų spaudinių skyriuje. Pateikiamas vertimas į lietuvių kalbą ir originalus, XVII a. tekstas lenkų kalba. Kunigo knygelės skyriuje „Trakų geografija“ pasakojama bažnyčios fundacijos ir paveikslo istorija, aprašytos 23 stebuklingos malonės, patirtos iš Trakų Dievo Motinos paveikslo. 2013 m. išleistoje knygoje spausdinamas dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės straipsnis „Vietoj santraukos Trakų Marijos stebuklų kelionė Vilnius–Krokuva–Trakai“. Nurodomos svarbesnės Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios istorijos datos iki 2012 metų. Dr. B. R. Vitkauskienės straipsnis ir iliustracijos komentuojamos ne tik lietuvių, bet lenkų, anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Knygelėje yra S. Mankevičiaus knygelės faksimilių. Leidinys iliustruotas garsiojo paveikslo sekiniais kitose Lietuvos ir Latvijos (Rygos, Agluonos) bažnyčiose. Beveik kiekvieną puslapį puošia Trakų šventovės dekoro, votyvinių sidabro plokštelių (votų), skulptūrų  iliustracijos.

Per šešis Trakų bažnyčios gyvavimo šimtmečius, ilgiausiai, daugiau kaip 50 metų, tarnavęs Dievui ir žmonėms, yra didžiai gerbiamas monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas (g. 1925 m. ), išsaugojęs Lietuvai neįkainojamos vertės Trakų bažnyčios lobius [14].
Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvė (miesto centre Maironio ir Vytauto g. kampe). Cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta 1861 m., o 1862 m. jau buvo pašventinta, suteikiant jai seniau miesto pietiniame gale buvusios (XVIII a. pab. sudegusios) Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą. Cerkvė yra vieno bokšto be varpinės [10, 28].
Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu

Narkowicz, Liliana. Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu. – Warszawa, 2007. Knygos viršelis

Trakų buv. Dominikonų vienuolynas (Kęstučio g. 4). Dominikonų vienuolyno pastatai yra Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje kurioje yra XIX a. vidurio vienuolyno parko fragmentai. XVII a. priekinėje Pusiasalio pilies teritorijos dalyje dominikonų vienuoliai pradėjo statyti bažnyčią. Pritrūkus lėšų, statyba buvo nebaigta. XIX a. bažnyčios pietinė nava buvo perstatyta į vienuolyną, o šiaurinė navos dalis – į koplytėlę. Po pirmojo pasaulinio karo naudojamos buvo tik pietinis vienuolyno korpusas, koplyčioje įrengtas sandėlis. Kiti pastatai apleisti pradėjo griūti. Vienuolyno restauravimo darbai pradėti apie 1960 m. po 1988-1999 metais atliktų restauravimo darbų pastate įsikūrė Trakų istorijos muziejaus administracija [18].

Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Užutrakio rūmai (XIX a.), parkas Užutrakis. Užutrakio dvaras yra Trakų m. teritorijoje, Galvės ir Skaisčio ežero pusiasalyje. Užutrakio vietovė istorijos šaltiniuose minima nuo XIV a. Tuo metu ji buvo vadinama „Algirdo sala“ ir buvo totorių didikų valdoma. XIX a. Užutrakį nusipirko J. Tiškevičius, vėliau valdymą perėmė sūnus A. Tiškevičius, kuris Užutrakį valdė iki 1939 m. Vėliau karas, santvarkų keitimasis, keitėsi ir dvaro paskirtis. Jame buvo sanatorija, poilsio namai, pionierių stovykla, turizmo įmonė. Rūmai dabar restauruojami ir bus pritaikyti Lietuvos respublikos valstybės reprezentacinėms reikmėms [17, 19, 27]. Užutrakio dvarą supa prancūzų kraštovaizdžio architekto E. André suprojektuotas didžiausias ir originaliausias parkas Lietuvoje [1, 5, 20].

Kenesa (Karaimų 30 g.). Tai yra Trakuose išlikęs karaimų kulto pastatas (karaimų kalba kenesa – šventovė). Kaip rašo Michailas Zajančkovskis, dabartinė kenesa stovi toje vietoje, kur XV a. pradžioje buvo pastatyta pirmoji, iki mūsų dienų neišlikusi [26]. XVI, XVIII ir XIX a. vykę karai ir gaisrai ją sunaikino. 1903 – 1994 m. kenesa buvo daug kartų remontuojama, bet nuo to laiko vizualiai nepasikeitė. Tai viena iš trijų pasaulyje veikiančių kenesų [7, 26].
Karaimų gyvenamieji namai (XIX-XX a.) (Karaimų g.). Trakų karaimų namai stovi kompaktiškoje teritorijoje. Ši miesto dalis buvo vadina mažuoju miestu. Karaimų namus labai lengva atskirti: dažniausiai jie stovi galu su trimis langais į gatvės pusę. Dvi dešimtys unikalių namų su trimis langais į gatvę. Pasak legendos, vienas langas – Dievui, kitas – karaliui, o trečias jam – karaimui. Karaimų palikimas pasiekė mus ir stebina savo architektūros lakoniškumu ir tradiciškumu, taip pat paties miesto urbanistiniu planavimu [16].
Literatūra ir šaltiniai

1. Abaravičius, Gintaras. Eduardo Andre Užutrakio parkas // Parkų ir sodų kelias: patirtis ir europiniai projektai: tarptautinė konferencija ir seminarai. – Vilnius, 2004. – P. 56-66.
2. Balčytienė, Brigita. Trakų salos pilis. – Iliustr. // Lietuvos pilys. – Vilnius, 2006, d. 1, p. 72-78.
3. Baliulis, Algirdas. Trakų miestas ir pilys: istorija ir architektūra / Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis. – Vilnius, 1991. – 294 p.: iliustr.
4. Čižienė Aušra. Trakų Dievo Motinos paveikslo restauravimas // Kultūros paminklai. – [Nr. 4] (1997), p. 166-170.
5. Januškevičius, Laimutis. Užutrakio dvaro parkas // Januškevičius, Laimutis  Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004. – P. 384-387.
6. Kasperavičienė Ž. Trakų Dievo Motina // Kultūros paminklai. – [ Nr. 1] ( 1994), p. 118-128.
7. Kobeckaitė, Halina. Karaimų religijos pagrindai // Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai. – Vilnius, 1997. – P. 16-31.
8. Kviklys, Bronius. Trakai: [apie Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos bažnyčią] – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1983. -T. 5, p. 343-345.
9.Lisauskaitė B. Trakai – urbanistikos ir archeologijos paminklas. – Schem. – Bibliogr.: P. 84-91. Trakai: dabartis ir perspektyvos (sociologinis aspektas). – Vilnius, 1995.
10. Lisauskaitė, Birutė . Trakų stačiatikių cerkvė // Voruta. – 2002 saus. 19, Nr. 2, p. 5 –6.
11. Mickūnaitė, Giedrė. Valdžios vaidai ir vaizdiniai: Didžiojo kunigaikščio rūmai Trakų salos pilyje. – Iliustr. // Mickūnaitė, Giedrė. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis. – Vilnius, 2008. – P. 88-132.
12. Mikulionis, Stanislovas. Trakų salos pilis: svarbiausios žinios. – Vilnius, 1987. – 22 p.: iliustr.
13.  Miškinis, Algimantas. Trakų urbanistikos kompleksas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1 d. 2: Rytų Lietuva, p. 61-69.
14. Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas: Pamokslai ir publicistika. – Trakai, 2005. – 144 p.: iliustr.
15. Narvidas, Vidas. Trakų pusiasalio pilis: prisikėlimas iš griuvėsių ir užmaršties. – Iliustr. // Lietuvos pilys.–Vilnius, 2006. – D. 1, p.79–82.
16. Nemeikaitė, Sigita. Karaimų gatvė Trakuose: 600 metų tautos istorijos slėpiniai // Voruta. – 1996, geg. 1-10.
17. Nemeikaitė, Sigita. Užutrakio dvarą iš užmaršties žadina ir menininkai // Statyba ir architektūra. – 2006, Nr. 8, p. 25-27.
18. Petkus, Viktoras. Trakų Dominikonų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas // Petkus, Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje. – Vilnius, 2004. – P. 721 – 737.
19. Semaškaitė, Ingrida. Užutrakis // Semaškaitė, Ingrida. Lietuvos pilys ir dvarai. – Vilnius, 2003. – P. 153-154.
20. Tauras, Antanas. Užutrakio parkas // Mūsų parkai. – Vilnius, 1989. – P. 170-172.
21. Tautavičius, Adolfas . Pusiasalio pilis // Lietuvos pilys. – Vilnius, 1971.– P. 102 – 122.
22. Trakai. Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo dangun bažnyčia: [1409 m. Rekonstruota 1718 m. Gotika, barokas]. – Iliustr. // Lietuvos bažnyčių menas = The art of Lithuanian Churches: [foto albumas]. – Vilnius, 1993. – P.– 56, 58.
23. Trakų pilis = Тракайский замок: XV amž. – Vilnius, 1952. – 36 p.: iliustr. – Lygiagr. tekstas rusų kalba.
24. Vaišnora, Juozas. Trakai: [Apie Trakų Dievo Motinos paveikslą]. – Iliustr. //Vaišnora, Juozas. Marijos garbinimas Lietuvoje. – Roma, 1958. – P. 279-285.
25. Vitkauskienė B. R. Trakų Marijos paveikslo aptaisai // Dailė.– [Kn] 21. (2001), p. 153-166.
26. Zajončkovskis, Michailas. Karaimų kenesa Trakuose = The karaite kenessa in Trakai = Kienesa karaimska w Trokach = Караимская кенеса в Тракай. – [B. v.], [2003]. – 14 p.: iliustr.
27. Narkowicz, Liliana.Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu. – Warszawa, 2007. – 274 p.: iliustr., portr., faks., žml., geneal. lent. – Bibliogr.: p. 261-270 ir išnašose.
28. Шлевис, Герман.Тракай: Церковъ в честь Рождества Богородицы. – liustr. // Шлевис, Герман. Православные храмы Литвы. – Вилънюс, 2006. – P. 122 – 130.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2008; 2013

(Apie architektūros objektus žr. sk. ,,Urbanistika ir architektūra“).

troki

Kulwieć E. Troki: przewodnik. – Wilno, 1939. Knygos viršelis

trakai. senas

Maceika, Juozas. Trakai. – Vilnius, 1940. Knygos viršelis

Išleista daug turistinių vadovų po Trakus Vienas pirmųjų yra E. Kulveco (Kulwieć) parengtas vadovas lenkų kalba „Troki. Przewodnik“, išleistas Vilniuje 1939 metais [17].1940 metais, Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, išėjo besilankantiems Trakuose skirtas Juozo Maceikos leidinukas „Trakai“, kur rašoma apie miesto geografinę padėtį, gyventojus, išlikusius paminklus, pateikta vietos padavimų ir prietarų, įdėtas Trakų planas, nurodytas literatūros sąrašas. Leidinys iliustruotas garsaus fotografo Jano Bulhako nuotraukomis [7].

Sovietmečiu išėjo bene keturi leidimai Arolfo Medonio turistinio vadovo „Trakai“ leidimai [8]. To paties autoriaus parengtas vadovas po Trakus išleistas ir rusų kalba.  Varšuvoje išleistas Jadvygos Sedleckos (Jadwiga Siedlecka) parengtas turistinis vadovas „Troki i okolice: przewodnik turystyczny” (Warszawa, 1997).
2002 m. Vilniuje išleistas Lilianos Narkovič (Narkowicz) nemažos apimties leidinys lenkų kalba „Troki : przewodnik po mieście i okolicach, historia i legendy“ [18].

Narkowicz, Liliana. Troki. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Narkowicz, Liliana. Troki. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Beveik visuose įvairiomis kalbomis leidžiamuose vadovuose po Vilnių, rašoma ir apie Trakus. Pirmame lietuviškame 1937 m. išlestame  A. Juškevičiaus ir J. Maceikos vadove po Vilnių ,,Vilnius ir jo apylinkės‘‘ buvo skyrius „Trakai” [2]. Turistinės informacijos apie Trakus galima rasti keliaujantiems po visą Lietuvą skirtuose leidiniuose [1, 9, 14].

Trakuose yra nemažai lankytinų objektų.

Trakų istorijos muziejus Salos pilyje. 1948 m. liepos 28 d. įkurtas Trakų kraštotyros muziejus. 1952 metų pabaigoje buvo atidaryta pirmoji ekspozicija. 1959 – 1992 m. buvo organizuotos tiriamosios etnografinės ekspedicijos, intensyviai vykdomi archeologiniai tyrimai, kaupiama medžiaga apie Trakų žemės istoriją ir jos žmones, sisteminamos eksponatų kolekcijos, inventorinami, konservuojami ir restauruojami eksponatai. 1961 m. restauravus Salos pilies centrinius rūmus, jie perduodami muziejui, o muziejus iš kraštotyros reorganizuojamas į istorijos. Nuo 1992 m. veikė 16 ekspozicijų salių, kuriose eksponuojami muziejaus taikomosios dailės rinkiniai: baldai, pypkės, spaudai, laikrodžiai, porceliano bei stiklo dirbiniai, medžioklės trofėjai [16].
Sakralinio meno ekspozicija (Kęstučio g. 4).Trakų istorijos muziejaus patalpose, restauruotoje Dominikonų vienuolyno koplyčioje 2005 m. įrengta „Sakralinio meno eksplozija“. Čia eksponuojama muziejaus rinkiniuose sukaupta gausi įvairių epochų bažnytinių indų, relikvijorių, monstrancijų, kitų bažnyčios dekorų ir apeigoms naudojamų liturginių reikmenų kolekcija [10].
Karaimų etnografinė ekspozicija (Karaimų g. 22). 1967 m. buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus Karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė plačiai žinomo karaimų visuomenės veikėjo, mokslininko, orientalisto Serajos Šapšalo sukaupta kolekcija. Atnaujinta nuolatinė karaimikos ekspozicija atidaryta 1997 m., minint karaimų ir totorių atsikėlimo į Lietuvą 600-ąsis metines [16].
Senojo pašto pastatas (XIX a. pr.) (Karaimų g. 5). Buvęs Rusijos imperijos paštas – būdingas 19 a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas A. Polozovas vadovavo remontui, po jo namas atrodė beveik kaip dabar. Paštas čia veikė iki 1960 m., dabartiniu metu čia įsikūrusi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija [5].
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis (Karaimų ir Vytauto gatvių sandūroje). Tai tarytum antras Trakų simbolis po pilies. Manoma, kad pastatytas XVIII a. kaip miesto įkūrimo sukakties paminklas ar skelbimų stulpas. Ant stulpo buvo užkelta šv. Jono Nepomuko skulptūra. Vėliau imtas vadinti žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo vardu. Per I pasaulinį karą koplytstulpis buvo apgriautas. 1935 m atstatytas. 1961 m. sovietų valdžios įsakymu skulptūra buvo išimta. Trakų istorijos muziejaus darbuotojai statulą paėmė į fondus. 1969 m. koplytstulpis pagal architekto S. Mikulionio projektą restauruotas. 1990 m. šv. Jono Nepomuko skulptūra restauruota, pašventinta ir iškilmingai grąžinta į buvusią vietą [6].
Mieste yra keli paminklai:
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, pastatytas XVIII a. kaip miesto įkūrimo sukakties paminklas ar skelbimų stulpas, 1969 m. restauruotas (arch. Stanislovas Mikulionis) (Trakai, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirta).
1989 m., minint 1409 m. Didžiojo kunigaikščio Vytauto funduotos Trakų parapinės mokyklos 580-ąsias metines, pastatytas paminklinis akmuo (prie tuometinės Trakų 2-osios vid. mokyklos (dabar Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) (Birutės g. 48).
1997 m Trakuose buvo atidengta memorialinė lenta žymiam karaimų dvasininkui, poetui, tautosakos rinkėjui, karaimų kalbos ir tikybos mokytojui Simonui  Firkovičiui (Karaimų g. 42).
2011 m. gruodžio 28 d. atidengta memorialinė lenta pasaulinio garso orientalisto, karaimų muziejaus įkūrėjo dr. Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimui (Karaimų g. 22, ant Trakų  istorijos muziejaus karaimų etnografinės parodos pastato sienos).
2012 m. rugsėjo 26 d. buvo atidengta memorialinė lenta Gintarui Žaguniui, Lietuvos gynėjui, pirmajam po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m. gegužės 19-osios naktį, žuvusiam pasieniečiui (Trakai, Birutės g. 42, ant Trakų pradinės mokyklos pastato sienos).
Trakų kapinės įsikūrusios tarp kelių Trakai-Vilnius, Trakai-Rūdiškės, prie Trakų geležinkelio stoties. Šiose kapinėse laidota iki XX a. pabaigos. Čia palaidoti architektas, Trakų istorijos tyrinėtojas Stanislovas Mikulionis (1935-1994), Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoja Laima Deksnytė (1946-1982), kunigas Juzefas Sobolevskis (1891-1973) ir kt. [3]. Užpildžius šias kapines, įsteigtos naujos Trakų kapinės, bendros visų tikybų žmonėms, netoli Lentvario esančiame Serapiniškių kaime. Jos iškilmingai pašventintos 1997 m. lapkričio 2 d. [3, 11].
trakų istorinis nacionalinis parkas

Trakų istorinis nacionalinis parkas – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašuose. – Kaunas, 2003. Knygos viršelis

Senosios karaimų kapinės yra Trakų miesto vakarinėje dalyje, Totoriškių ežero šiaurės vakariniame krante. Kapinės įsteigtos karaimams įsikūrus Trakuose XIV a. viduryje. Čia palaidotas Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero ir jo šeimos gydytojas Trakų karaimų vaitas Ezra ben Nisanas (1666), teologas Saliamonas Trakietis (1650 – 1715), hachanai – vyriausi dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai – Boguslavas Kaplanovskis (1806 – 1898) bei Romualdas Kobeckis (1823 – 1911), poetas Mykolas Tinfavičius (1912 – 1974) vyr. dvasininkai Simonas Firkovičius (1897 – 1982), Mykolas Firkovičius (1924 – 2000) ir kt. [4, 12].

Galvės hidrografinis draustinis. Tai įspūdingiausias Trakų istorinio nacionalinio parko draustinis. Galvėje yra 21 sala, kurių bendras plotas sudaro 15,2 ha. Beveik visos salos turi pavadinimus: Pilies, Plytinė, Vidurinė, Deimantinė, Valka, Raudų, Bažnytėlės ir kt. Pilies saloje yra vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektų – XIV-XV a. statyta Lietuvos valdovų rezidencija – Salos pilis [13].

Plomėnų ornitologinis draustinis. Plomėnų pelkė draustinio statusą gavo 1974 m. Plomėnų draustinyje 1977 m. rastos 88 paukščių rūšys, iš jų 66 peri draustinyje, iš kurių net 5 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Didesnė šio draustinio dalis yra Trakų miesto administracinėse ribose [13].

Trakų mieste veikia turizmo informacijos centras (Vytauto g. 69) [14, 15].
Literatūra ir šaltiniai

1. Aukštaitis, Julius. Trakų istorinis nacionalinis parkas //Aukštaitis, Julius. Lietuvos nacionaliniai parkai. – Kaunas, 2006.– P. 79-97
2. Juškevičius, Adomas. Trakai //J uškevičius, Adomas, Maceika, Juozas.V ilnius ir jo apylinkės.– Vilnius, 1991.– P. 205 –212.
3. Kapinės – Lietuvos kultūros paveldo objektas: (tyrimai ir išsaugojimo problemos): Konferencijos, skirtos architekto S. Mikulionio atminimui medžiaga, 2002 m. kovo 14 d. – Kaunas, 2002. – 63 p.
4. Kobeckaitė, Halina. Lietuvos karaimai: totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 m. jubiliejinis leidinys. – Vilnius, 1997. – 126 p.
5. Lukšionytė, Nijolė. Senasis paštas [Trakuose]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998 .- T.1, D. 2: Rytų Lietuva, p. 76
6. Lukšionytė, Nijolė. Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis [Trakuose]. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 190 – 191.
7. Maceika, Juozas. Trakai. – Vilnius, 1940. – 70 p. : iliustr.
8. Medonis, Arūnas. Trakai / M. Arūnas. – Vilnius, 1973. –30 p.: iliustr.
9. Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas Po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006, p. 504-507.
10. Senulienė, Irena. Dominikonų vienuolyno koplyčioje – sakralinio meno ekspozicija // Lietuvos muziejai. – 2005, Nr. 1-2.
11. Takelis A. Atidarytos naujosios Trakų kapinės // Voruta. – 1997, lapkr. 8.
12. Tarnauskienė, Nijolė. Senosios karaimų kapinės // Kultūros paminklų enciklopedija.– Vilnius, 1998.- T. 1, D. 2: Rytų Lietuva, p. 88.
13. Trakų istorijos nacionalinis parkas. – Kaunas, 1999, p. 33, 39.
14. Trakų rajonas: Trakų rajono lankytinos vietos // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklai.–Vilnius, 1991. – P. 80-81.
15. Turizmo informacijos centras. Trakų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2009-01-15]. Prieiga per internetą: <http://www.trakai.lt/index.php?2667671757>.
16. Zapolskienė A. Trakų istorijos muziejui – 60 //Trakų žemė. – 2008, gruod. 20, p. 6.
17. Kulwieć E. Troki : przewodnik. – Wilno, 1939. – 41 p.
18. Narkowicz, Liliana. Troki : przewodnik po mieście i okolicach : historia i legendy. – Wilno, 2002. – 137 p.: iliustr.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2008; 2013

Yra užrašyta padavimų apie Trakų miestą ir pilį. Kaip rašo Juozas Maceika, Trakų gamta ir praeitis labai tinka legendoms kurti. Sakoma, kad Galvės ežero dugne esą paslėpti Kęstučio turtai. Kasnakt dėžė išplaukianti paviršiun, bet nesiduodanti pagaunama. Ją pagauti reikia tik drąsos ir būti be nuodėmės, bet iki šiol toks neatsiradęs. O iš kur kilęs Galvės ežero pavadinimas? Jeigu pavasarį ir rudenį ežeras nepaimsiąs žmogaus galvos, tai žiemą neužšalsiąs, o pavasarį ledas nesutirpsiąs [7].

„Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis!“. Daugeliui visam gyvenimui įsiminė šios chrestomatinio Maironio eilėračio „Trakų pilis“ eilutės. Pirmoji eilėraščio publikacija pasirodė 1892 metais, bet į pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinį nepateko. ,,Trakų pilis‘‘ pirmą kartą ,,Pavasario balsuose‘‘ buvo išspausdintas tik 1905 metais. Šimtas metų praėjo nuo eilėraščio parašymo, o atgimimo laikotarpiu jis vėl suskambo labai aktualiai [5, 9]. Eilėraštis yra išverstas ir į rusų kalbą. Kaip rašo J. Lankutis knygos įvadiniame straipsnyje šiame rinkinyje išversti geriausi, laiko patikrinti lyriniai Maironio eilėraščiai [11].

garbingas atvaizdas senovės

Garbingas atvaizdas senovės: Trakai poezijoje. – Trakai. 1991. Knygos viršelis

Spalvingas Trakų atvaizdas atsikartoja ir vėlesnėje lietuvių literatūroje. Trakų viešoji biblioteka surinko ir 1991 m. išleido eilėraščių apie Trakus rinkinį „Garbingas atvaizdas senovės“ [3]. Daugiausia eilėraščių apie Trakus sukūrė Lietuvos poetai. Rinkinyje po garsiojo Maironio eilėraščio „Trakų pilis‘‘, išspausdinti aušrininko, knygnešių globėjo lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) kan. Silvestro Gimžausko, poetų Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Jono Mačiukevičiaus, Jono Strielkūno ir kt. eilės. Antrąją rinkinio dalį sudaro Trakų rajono literatų kūryba, trečioje dalyje – užsienio šalių svečių, pabuvojusių ir susižavėjusių Trakais, eilės, ketvirtoje, penktoje ir šeštoje dalyse – eilės rusų, lenkų kalbomis, taip pat lietuvių poetų eilėraščiai, išversti į rusų kalbą.
Keleto Lietuvos ir Trakų krašto poetų eilėraščių apie Trakus paskelbta Senųjų Trakų Kęstučio vidurinės mokyklos literatūrinės kraštotyros būrelio (vadovas Jonas Mišeikis) parengtoje knygoje „Senieji Trakai istorijos verpetuose” [8].
Ona Matusevičiūtė istorinėje apysakoje „Amžinasis Lietuvos vainikas‘‘, remdamasi archyvine medžiaga, įdomiai aprašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sukūrė talentingojo valdovo Vytauto paveikslą, visa tai siejama ir su
Trakais, ryškiai parodoma viduramžių Lietuva su jos kasdieniu nerimu ir vis stiprėjančia energija kuriant savąją valstybę [6].

Bogdel, Galina. Trakų ežerų legendos. – Trakai, 1994. Knygos viršelis

Trakietė mokytoja Galina Bogdel (1952–1995) rinko krašto legendas ir pasakas, kurios buvo sudėtos į rusų kalba parašytą knygą „Легенды и сказки Тракайского края” [10]. Šio leidinio ištakos – senųjų Trakų gyventojų sakmės, kurias autorė išmoniai suvokė, jos tapo originalia kūryba, skirta gimtajam kraštui – Trakų ežerams, miestui, jo gamtai. G. Bogdel kūriniai išversti į lietuvių , lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas.
Lietuvių kalba išleistos šios autorės knygos „Trakų krašto legendos ir pasakos‘‘ (Trakai, 1996, 1997, 2005), „Trakų miesto pasakos“ (Trakai, 1995) ir „Trakų ežerų legendos“ [1].

Bronius Jauniškis literatūrinių padavimų ir legendų knygoje „Žiloji senovė‘‘ du kūrinius skiria Trakų kunigaikštienei Birutei. Ypač vertingas padavimas apie Vytautą ,,Didžioji šventė Trakų pilyje‘‘ [4].

Žymus lenkų fotografas Janas Bulhakas (Jan Bułhak), 1931–1936 m. gyvendamas Vilniuje, išleido 9 sąsiuvinius vaizdingai ir emocingai parašytų savo užrašų iš kelionių po Vilnių ir Vilniją. Keliaudamas lankėsi taip pat ir Trakuose. Kaip rašo autorius knygoje „Vilniaus peizažas: fotografo kelionės‘‘, ,,galima pamiršti visą pasaulį klaidžiojant po nuostabias Trakų vietas‘‘. Užrašai iliustruoti meniškomis autoriaus nuotraukomis [2].
Trakuose gyvenusio socialinių mokslų daktaro, buvusio tremtinio, fizikos ir matematikos mokytojo Lentvaryje ir Trakuose, Pedagogų mokslinio tyrimo instituto ir Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo instituto darbuotojo, vadovėlių autoriaus, aktyvaus Trakų bendruomenės nario Zigmundo Ramanausko (1932–2018) atsiminimų knygoje „Gyvenimo džiaugsmai ir negandos“ (Vilnius, 2012) yra skyrius „Trakai – visam likusiam gyvenimui“.

Literatūra ir šaltiniai

1.  Bogdel, Galina. Trakų ežerų legendos. – Trakai, 1994. –  58, [2] p.: iliustr.
2.  Bułhak, Jan. Per Panerius į Trakus. – Iliustr. // Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006]. – P. 83 – 101.
3.  Garbingas atvaizdas senovės: Trakai poezijoje. – Trakai. 1991.– 126 p.
4.  Jauniškis, Bronius. Žiloji senovė: padavimai ir legendos. – Klaipėda, 1998, p. 65, 77, 104.
5.  Maironis. Trakų pilis // Maironis. Pavasario balsai: poezija. – Vilnius, 1986. – P. 19-20.
6.  Matusevičiūtė, Ona. Amžinas Lietuvos vainikas: istorinė dviejų dalių apysaka. – Vilnius, 1994.– 427 p.
7.  Padavimai ir prietarai // Maceika, Juozas. Trakai . – Vilnius, 1940. – P. 65-69.
8. Trakai gyvi poezijos posmuose: [eilėraščiai apie Trakus] // Mišeikis, Jonas. Senieji Trakai istorijos verpetuose; [Senųjų Trakų] Kęstučio vidurinės mokyklos kraštotyros būrelis. – Senieji Trakai [i. e. Trakai], 2001. – P. 15-26.
9.  Zaborskaitė, Vanda. Maironis. Trakų pilis: [literatūrinė eilėraščio interpretacija] // Zaborskaitė, Vanda. Eilėraščio menas. – Vilnius, 1970. – P. 47-53.
10. Богдель, Галина. Легенды и сказки Тракайского края: (для детей и взрослых). – 2-oe изд. – Тракай, 2005. – 103, [1] p.: iliustr.
11.  Майронис. Тракайский замок: [eilėraštis] // Майронис. Голоса весны: стихотворения. – Вильнюс, 1987. – P. 22-23.

Parengė: Julija Pulokienė (Trakų SVB), 2008; 2013

Trakų mieste skaitytojus aptarnauja Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka (Vytauto g. 69) (žr. adresu).1940 m. kovo 19 d. Lietuvos švietimo ministro Kazio Jokanto įsakymu tų pačių metų kovo 21 d. buvo įsteigta II eilės Trakų viešoji valstybinė biblioteka. 1950 m. ji buvo pavadinta rajonine, 1977 m., rajono bibliotekas centralizavus, tapo Trakų rajono centrine biblioteka. 1995 m. biblioteka pavadinta Trakų rajono savivaldybės viešąja biblioteka [4]. Trakų mieste veikia du skaitytojus aptarnaujantys skyriai: Suaugusių vartotojų skyrius ir Vaikų literatūros skyrius. Suaugusių vartotojų skyrius įsikūręs Vytauto g. 69, Vaikų literatūros skyrius – Birutės g. 44. Trakų viešoji biblioteka turi 15 filialų Trakų rajono miestuose ir kaimuose: Lentvaryje, Rūdiškėse, Aukštadvaryje, Bijūnuose, Čižiūnuose, Onuškyje, Dusmenyse, Grendavėje, Paluknyje, Šklėriuose, Tiltuose, Bražuolėje, Rykantuose, Senuosiuose Trakuose, Šventininkuose [4, 5]. Nuo 1993 m. Trakų viešojoje bibliotekoje veikia Lietuvos aklųjų bibliotekos kilnojamoji bibliotekėlė akliesiems ir silpnaregiams, nuo 2000 m. – Europos komisijos delegacijos Informacijos centro remiama Europos Sąjungos bibliotekėlė, nuo 2001 m. – interneto skaitykla [4].

Trakų viešosios bibliotekos logotipas

1984 m. sukurtas Trakų centrinės bibliotekos ekslibrisas. 2006 m. dizainerė Bernadeta Vinčienė sukūrė Trakų viešosios bibliotekos logotipą [4].

2021 m. duomenimis bibliotekos fonde sukaupta 205 984 fiz. vnt. dokumentų. Kraštotyros fonde yra 2 799 dokumentai. Nuo 1998 m. biblioteka dalyvauja automatizuotos bibliotekų sistemos LIBIS programoje. 2021 metų pabaigoje elektroniniame kataloge buvo sukaupti 117 757 bibliografiniai įrašai; analiziniame kataloge 2022 m. pradžioje buvo 37 612 bibliografinių įrašų. Iš jų rajoniniuose laikraščiuose „Galvė“ ir „Trakų žemė“ – 28 845 bibliografiniai įrašai. Kraštotyros kartotekoje saugoma apie 14 295 korteles [5].

Trakų viešoji biblioteka: 80 žingsnių iki šiandien. – [Trakai], 2020. Knygos viršelis

2020 m., minint Trakų viešosios bibliotekos gyvavimo 80-metį, išleista knyga apie bibliotekos istoriją „80 žingsnių iki šiandien“ [4]. Knygą sudarė bibliotekos darbuotojos Danguolė Banevičienė, Rasa Selickaitė, Loreta Maliužinaitė, Edita Kairaitienė, Julija Pulokienė, Jolanta Abucevičienė, ją maketavo Rokas Gelažius. Ši knyga yra pirmas bandymas viešai apžvelgti, apibendrinti ir prisiminti bibliotekos istoriją. Knygoje pateikiama aštuoniasdešimt Trakų viešosios bibliotekos gyvavimo akimirkų, kurios aprašytos pasitelkus iki šiol neskelbtą bibliotekos metraščių, kronikų archyvą, ataskaitas, duomenis papildant autentiškais buvusių ir esamų darbuotojų prisiminimais, juos iliustruojant vaizdiniais dokumentais, citatomis, laikantis kuo nuoseklesnio chronologinio pateikimo [2].

Trakų viešoji biblioteka yra išleidusi daugiau kaip dešimt kraštotyros leidinių, taip pat CD apie karaimus Trakuose [1, 3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bibliotekos leidiniai [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-12-29]. Prieiga per internetą: <https://www.trakubiblioteka.lt/lt/krastotyra/bibliotekos-leidiniai/73>.
2. Naujausios knygos [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-12-29]. Prieiga per internetą: <https://www.trakubiblioteka.lt/lt/naujausios-knygos/80-zingsniu-iki-siandien/4535>.
3. Rancevienė, Regina. Neatsiejama Trakų žemės savastis: [apie Trakų viešojoje bibliotekoje minimus Lietuvos karaimų metus ir kraštotyros fonde saugomus karaimikos leidinius]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2022, Nr. 2 (vasaris), p. 22–25.
4. Trakų viešoji biblioteka: 80 žingsnių iki šiandien. – [Trakai]: 2020. – 226, [2] p.: iliustr., faks., portr.
5. Trakų viešoji biblioteka. 2021 metų veiklos ataskaita: [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-12-29]. Prieiga per internetą: <https://www.trakubiblioteka.lt/data/public/uploads/2022/12/traku-viesosios-bibliotekos-veiklos-ataskaita-uz-2021-m..pdf>.

Parengė: Julija Pulokienė, Regina Rancevienė (Trakų SVB), 2008; 2022