Maišiagalos seniūnija

Maišiagalos seniūnija yra Vilniaus rajono šiaurės vakaruose. Ji ribojasi su Dūkštų, Avižienių, Riešės, Paberžės seniūnijomis bei Vilniaus miestu. Seniūnijos teritorijoje yra miestelis Maišiagala – seniūnijos bei parapijos centras, 30 kaimų ir 10 vienkiemių. Didžiausi kaimai: Karvys (344 gyv.), Gudeliai (183 gyv.), Kiemeliai (201 gyv.) (2013) [4].

Seniūnijos plotas – 10085 ha. Šio ploto 568 ha užima žemės ūkio naudmenos, 1344 ha – miškai, 3173 ha – vandenys ir kitos paskirties plotai [14].

Maišiagalos seniūnijoje gyvena 2822 gyventojai (2021) [4].

Maišiagalos miestelis įsikūręs prie Dūkštos upelio, 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

Maišiagala – seniūnijos centras, kuriame gyvena 1562 žmonės (2021) [4].

Maišiagaloje veikia 2 vidurinės mokyklos (lenkiška kunigo Juzefo Obremskio [21a] ir lietuviška Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo), vaikų darželis, ambulatorija, policijos nuovada, gaisrinė, biblioteka, kultūros centras, kitos organizacijos bei įstaigos [14].

Kalbininkų nuomone, miestelio vardas kilęs nuo asmenvardžio Maišys ar Maišelis, pridėjus galūnę – gala („galas, kraštas“) [21].

Pagal liaudies etimologiją pasakojama, kad statant vietos piliakalnį, vienam žmogui nešant maišą į kalną, plyšęs maišo galas, o žmogus sušukęs „Maišo galas“ [24].

Labai išsamiai Maišiagalos istorija ir urbanistika aptariama architekto, urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos paveldas ir jo vertybės“ [17]. Vertingos istorinės informacijos apie Maišiagalą ir jos apylinkes 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [25] bei Bronio Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [6, 7].

Bendrojo pobūdžio informacija apie Maišiagalą pateikiama „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1971), „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1988), „Lietuviškojoje Tarybinėje Enciklopedijoje“ (Vilnius, 1983) bei „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ [16].

Szynkowski, Tadeusz. To wszystko Ojczyzna. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Szynkowski, Tadeusz. To wszystko Ojczyzna. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

1999 m. išleista iš Vilniaus rajono kilusio, dabar Lenkijoje gyvenančio Tadeušo Šynkovskio (Tadeusz Szynkowsi) knyga apie Maišiagalos parapijos ir bažnyčios istoriją „To wszystko ojczyzna: sześć wieków kościoła i parafii Mejszagoła: od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa“ [28]. Leidinyje rašoma apie Maišiagalą įvairiais istorijos laikotarpiais, miestelio bažnyčią, čia dirbusius kunigus, apie šalia bažnyčios esančias kapines. Pateikiamos kelios legendos ir pasakos. Yra bibliografija. Naujausios informacijos apie religinį paveldą yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [15].

Informacijos apie Maišiagalos lankytinus objektus galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtuose Algimanto Semaškos leidiniuose „Lietuvos keliais“ [19], „Kelionės iš Vilniaus“ (Vilnius, 2005) „Po Lietuvą“ (Vilnius, 2002) bei Varšuvoje (Lenkija) išleistoje Mečislavo Jackevičiaus (Mieczyslaw Jackiewicz) knygoje „Litwa: podroz sentymentalna“ [23]. 2016 m. išleistas lankstinukas „Maišiagala“ [9].

Apie Maišiagalos dvarą rašoma 2015 m. išleistoje knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ [15] bei Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas“ [20].

250 lat marszu ku wiedzy: dzieje oświaty polskiej w Mejszagole w opracowaniu Henryka Mażula. – Vilnius, 2023. Knygos viršelis.

2023 m., minint Maišiagalos švietimo 250-mietines, buvo išleista knyga „250 lat marszu ku wiedzy:dzieje oświaty polskiej w Mejszagole w opracowaniu Henryka Mazula“ („250 metų žygis žinių link: lenkų švietimo Maišiagaloje istorija, kurią parengė Henrykas Mažulis“). Leidinys gausiai iliustruotas, pateikiama daug senų nuotraukų iš mokyklos gyvenimo ir Maišiagalos miestelio istorijos. Jos autorius – šios mokyklos auklėtinis, Vilniaus krašte žinomas poetas ir žurnalistas Henrykas Mažulis, be kita ko, parašęs ir šios vidurinės mokyklos himną [21a].

Maišiagalos pietvakariniame pakraštyje esantis piliakalnis, dar vadinamas Bonos pilimi, byloja apie labai seną miestelio atsiradimo istoriją [5]. 1992 m. Maišiagalos piliakalnio su papiliu ir gyvenviete piliakalnis, vad. Pilimi, Bonos pilimi (u. k. 5666) įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip nacionalinės reikšmės architektūrinis, kraštovaizdžio ir istorinis paminklas. (žr. adresu).

Rašytiniuose šaltiniuose (Prūsijos analuose) Maišiagala minima nuo 1254 metų. 1365 metais minima Maišiagalos pilis. Istorikas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz) (1415–1480) teigė, kad toje pilyje mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas [8, 14]. Lenkų istoriko Ježio Ochmanskio (Jerzy Ochmanski) požiūriu, nuo Maišiagalos kilęs lietuvių renesanso publicistas Mykolas Lietuvis (1490–1560) [18].

Maišiagalos herbas

Maišiagalos herbas

Nuo 1994 m. kovo 29 dienos miestelis turi savo herbą, patvirtintą LR prezidento Algirdo Brazausko dekretu Nr. 257. Herbe vaizduojamas Šv. Antanas su kūdikiu Jėzumi. Tai Maišiagalos herbo, patvirtinto dar XVIII a. pabaigoje, analogas [16].

1995 m. Maišiagaloje buvo pasirašytas Maišiagalos memorandumas dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Pagal šį dokumentą visa teritorija Baltijos jūroje būtų dovanota latviams. Vėliau, 1996 m. lapkričio 13 dieną, Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas paskelbė dekretą, kuriuo anuliavo šį memorandumą [2].

Kai 1387 m. buvo krikštijama Lietuva, Maišiagaloje buvo pastatyta bažnyčia – viena iš septynių pirmųjų Lietuvos bažnyčių. Dabartinė mūrinė Švč. Mergelės Ėmimo į Dangų bažnyčia statyta 1862–1865 m. Pastatas yra eklektiškas, turintis renesanso ir pseudogotikos bruožų [7]. Bažnyčioje iš senų laikų išlikę vertingų meno ir kulto dirbinių. Tai trys kryžiai (XVIII a. pab. – XIX a. pr.), trys molbertinės tapybos paveikslai („Marija Rožančinė“ (1789 m.), „Švenčiausioji trejybė“ (XVIII a.), „Šv. Izidorius“ (XIX a. II pusė), aptaisos (XVIII a. II pusė)), 12 skulptūrų ir 2 relikvatoriai [11, 15, 22].

Maišiagala, [2016]. Lankstinuko viršelis

Maišiagala, [2016]. Lankstinuko viršelis

1806–1812 m. Onufrijus Houvaltas Maišiagaloje pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Juos projektavo architektas Mykolas Angelas Šulcas (1769–1812) [5, 17, 24]. 1992 m. Maišiagalos dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro rūmai (u. k. 36447), svirnas (u. k. 36448), bravoras (u. k. 36450), bravoro sandėlis (u. k. 36451), kumetynas (u. k. 36452), įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip vietinės reikšmės architektūrinis, kraštovaizdžio ir istorinis paminklas [12]. Šiandien dvaras – tai kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta, kur veikia kultūros namai, biblioteka bei Tradicinių amatų centras [9].Prie dvaro yra parkas, kuris 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Senųjų želdinių jame nedaug: 13 rūšių medžiai ir krūmai. Daugiausia auga beržai ir klevai, yra uosių, liepų. Auga 25 m aukščio pilkoji tuopa [3].

Maišiagaloje yra trejos kapinės: katalikų, žydų ir tarybinių karių. Pastarosios buvo įrengtos 1946 m. Kapinėse yra 328 karių kapai. 1951 m. buvo atidengtas paminklas – tarybino kario skulptūra iš betono. 2002 m kapinės restauruotos už Rusijos Federacijos lėšas [10]. Maišiagalos žydų senosios kapinės (u. k. 39166) ir Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta (u. k. 11362) įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip vietinės reikšmės istoriniai memorialiniai paminklai. (žr. adresu).

2013 m. Maišiagalos bažnyčios klebonijoje įsteigtas Vilniaus krašto etnografijos muziejaus filialas. Vienoje jo dalyje atkurtas šviesaus atminimo kunigo prelato Juzefo Obrembskio butas. Čia monsinjoras gyveno daugiau nei 50 metų. Eksponuojami monsinjoro asmeniniai daiktai – baldai, drabužiai, liturginės knygos, kurias skaitė.

PAMINKLAIS Maišiagaloje pagerbti šie žymūs žmonės:

Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas. Paminklas pastatytas 2002 m., minint 625-ąsias kunigaikščio mirties metine. Maišiagalos piliakalnio papėdėje buvo sukurta kompozicija iš lauko akmenų (skulpt. Domas Čiapas). Spėjama, kad kunigaikštis Algirdas galėjo būti sudegintas Maišiagalos apylinkėse [19].
Juzefas Obrembskis – kunigas, monsinjoras. 2013 m. Maišiagalos bažnyčios klebonijos kieme iškilo bronzinis paminklas. Paminklas išlietas Lenkijoje. Jo autorius – Krokuvos politechnikos Architektūros skyriaus dailės profesorius, skulptorius Stefan Dousa.
Alfonsas Petrulis – kunigas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Paminklinis akmuo pastatytas 2013 m. prie Maišiagalos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos (Algirdo g. 4).

1989 m. Maišiagalos pakraštyje buvo atidengtas paminklinis akmuo ir pasodinta ąžuolų giraitė Lietuvos Vilniaus krašto atgavimo jubiliejaus proga. Akmenyje iškalti Gedimino stulpai ir įrašas: „Vilniaus krašto / atgavimo 50-metis / 1939–1989“ [1].

2002 metais į Maišiagalos vidurinės mokyklos (dab. kun. Juzefo Obrembskio gimnazija) sieną buvo įmūryta ir pašventinta atminimo lenta su užrašu lenkų kalba: „W tym miejscu 5 lipca 1944 roku w wieku 18 lat został rozstrzelany przez oddział Wehrmachtu uczeń gimnazjum im. Zygmunta Augusta w Wilnie, uczestnik ruchu oporu w szeregach Armii Krajowej Henryk Kuppo. Rodacy“. Liet.: „Šioje vietoje 1944 m. liepos 5 d. Vermachto skyrus sušaudė 18-metį Vilniaus Zigmanto Augusto gimnazijos moksleivį, pasipriešinimo judėjimo Armijos Krajovos gretose dalyvį Henriką Kuppo. Tautiečiai“ [29].

2018 m. lapkričio 8 d., prie kun. Juzefo Obremskio muziejaus buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta įamžinanti Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kačynskio bei Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus viešnagę Vilniaus krašto patriarcho kun. prelato Juzefo Obrembskio 100-mečio jubiliejaus proga. Siekiant įamžinti abiejų šalių draugystę ir istorinę buvusiojo Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Kačynskio asmenybę, Maišiagalos Houvalto dvaro rūmų aikštei suteiktas Prezidento Lecho Kačynskio vardas [12a].

Minėtoje T. Šynkovskio knygoje „To wszystko ojczyzna“ pateikiama legenda apie Maišiagalą, kur minimas Karalienės Bonos kalnas [28, p. 133]. 1996 m. išleista kunigo Juzefo Obremskio atsiminimų knyga „Żywot jak słonce“ („Gyvenimas kaip saulė“), kurioje rašoma ir apie Maišiagalą [26].

Maišiagalos miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus aptarnauja Vilniaus rajono CB Maišiagalos kaimo filialas. Tai viena iš seniausių viešųjų bibliotekų rajone, įkurta 1940 metais. 2008 metais, remonto metu, bibliotekoje kilo gaisras. Nukentėjo ne tik pastatas, bet ir knygos. Pavyko išgelbėti vos porą šimtų egzempliorių spaudinių. Sudegė ir kraštotyros leidinių fondas bei kartoteka. Dabartinį bibliotekos spaudinių fondą sudaro 1815 egz. spaudinių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Banionis, Juozas. Vilniaus krašto atgavimo paminklas: Maišiagalos miestelis. – Iliustr. – Bibligr.: XXX pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 316.
2. Gaižauskaitė, Violeta. Prezidentas išsižadėjo Maišiagalos memorandumo // Lietuvos rytas. – 1996, lapkr. 14, p. 2.
3. Isokas, Gediminas. Maišiagalos parkas // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 376-377.
4. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2024-02-09]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/2021_m._Lietuvos_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas>.
5. Kulikauskienė, Regina. Maišiagalos piliakalnis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 315-316.
6. Kviklys, Bronius. Maišiagala. – Iliustr. // Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 176-178.
7. Kviklys, Bronius. Maišiagala. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 205-207.
8. Kviklys, Bronius. Maišiagalos apylinkės. – Iliustr. // Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 178-179.
9. Maišiagala: lankstinis. – [Maišiagala], [2016] – [4] p.: iliustr.
10. Maišiagala = Майшягала: [apie tarybinių karių kapines]. – Iliustr. // Atminimo knyga = Книга памяти = Gedenkbuch. – Vilnius, 2006. – P. 64.
11. Maišiagalos bažnyčios dailes kūriniai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 316-318.
12. Maišiagalos dvaro sodyba [Maišiagala, Maišiagalos sen., Vilniaus r. sav., u. k. 900]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
12a. Maišiagalos miestelyje reikšmingas įvykis – atidengta atminimo lenta ir Maišiagalos Houvalto dvaro rūmų aikštei suteiktas Prezidento Lecho Kačynskio vardas. Vilniaus rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-11-12]. Prieiga per internetą: <https://www.vrsa.lt/index.php?3425576833>.
13. Maišiagalos seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 2005. – P. 26-28.
14. Maišiagalos seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 215-216.
15. Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia = Kościół pw. Wniebowzięcia Najświętszej Maryi Panny w Mejszagole. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. -P. 35-38.
16. Miškinis, Algimantas. Maišiagala. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – [T]. 14, p. 60.
17. Miškinis, Algimantas. Maišiagala. – Iliustr., žml., schem. – Bibliogr. str. gale // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 2, p. 435-443.
18. Ročka, Marcelinas. Mykolas Lietuvis. – Vilnius, 1988. – 209, [2] p. – Santr. rus., angl. – Bibliogr. nuorodos išnašose.
19. Semaška, Algimantas. Maišiagala. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, 2008. – P. 625-627.
20. Semaškaitė, Ingrida. Maišiagala. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas. – Vilnius, [2008]. – P. 380-381.
21. Vanagas, Aleksandras. Maišiagala: [apie vietovardį]. – Iliustr. // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 127-129.
21a. 250 lat marszu ku wiedzy: dzieje oświaty polskiej w Mejszagole w opracowaniu Henryka Mażula. – Vilnius: Standart impressa, 2023. – 64 p., iliustr.
22. Gajewski, Miroslaw. Kościól parafialny w Mejszagole. – Iliustr. // Gajewski, Miroslaw. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007. – P. 83-90.
23. Jackiewicz, Mieczysław. Maišiagala // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 115-116.
24. Kulbokienė, Veronika. Maišiagala // Encyclopedia Lituanica. – Boston (Mass.), 1973 – Vol. 3, p. 453-454. – Parašas: Vr. Klb.
25. Mejszagoła // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1885. – T. 6 (Malczyce-Netreba). – p. 243-244; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_VI/>.
26. Obrembski, Juzef. Żywot jak słońce: wspomnienia księdza prałata Józefa Obrębskiego. – Mejszagoła [i.e. Vilnius], 2010. – 99 p.: Iliustr.
27. Paczkowska, Czesława. Gmina Mejszagoła. – Iliustr. // Rejon wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 70-72.
28. Szynkowski, Tadeusz. To wszystko Ojczyzna: sześć wieków kościoła i parafii Mejszagoła: od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa. – Wilno, 1999. – 139, [2] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 138-139.
29. Tomaszun, Waleria. Krwawe ślady wojennej pożogi: [apie žuvusį 18-metį Armijos Krajovos karį Henriką Kuppo, kurio vardas yra iškaltas atminimo lentoje, kabančioje ant Maišiagalos mokyklos sienos]. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2007, 1-7 lutego, priedas „Rota“, p. 1-2.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2024