„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Elektrėnų savivaldybė Semeliškių seniūnija

Semeliškių seniūnija yra Elektrėnų savivaldybės pietinėje dalyje.
Semeliškių valsčius žinomas jau nuo XIV a. Jis apėmė 106 kaimus (dalis jų išnykę). Į buvusią valsčiaus teritoriją patenka net trys pilnos dabartinės Elektrėnų savivaldybės seniūnijos (Semeliškių, Beižionių, Pastrėvio) bei nemažai Trakų, Aukštadvario, Onuškio seniūnijų kaimų, taip pat dvi parapijos – Semeliškių ir Beižionių [1]. Nepriklausomos Lietuvos laikais Semeliškės priklausė Trakų apskrities valsčiui, o sovietinės okupacijos laikais – Vievio rajonui, Semeliškių apylinkei, buvo ir valsčiaus, ir apylinkės centras. Atgavus nepriklausomybę, iki pat 2000 m., kuomet susikūrė Elektrėnų savivaldybė, Semeliškių seniūnija priklausė Trakų rajonui ir apėmė dabartines Beižionių, Aukštadvario, Trakų seniūnijas [7, 11, 15].

Seniūnijoje yra 1 miestelis (Semeliškės) ir 37 kaimai. Didesni iš jų – Daugirdiškės (94 gyv.), Laičiai (85 gyv.), Semeliškių kaimas (44 gyv.) [6].
Seniūnijos plotas – 6 671 ha, gyvena 1 175 gyventojai, iš jų – 562 vyrai, 613 moterys (2011 m.). Seniūnijos centras – Semeliškių miestelis, esantis 12 km į pietus nuo Elektrėnų.

Seniūnijoje yra nemažai ežerų: Beržuolis, Beržuoliukas, Dabinčius, Gackų, Galnis, Gelvaitis, Gelvis, Gilūšis, Juodinis, Klevžeris, Lojus, Monis, Monaitis, Mužiklis, Smukuinis, teka Strėva, Dabinta, Vaisietė, Vuolasta, Dubreika. Prie pat Semeliškių tyvuliuoja Nestrėvančio ežeras (49,5 ha) [7]. Ežero rytuose įteka Strėvos upė, kuri išteka iš šio ežero jo vakaruose.

Miestelio vardas yra priesagos –iškės vedinys iš vakarinių baltų asmenvardžio Samilis ar pan. Tai vienas seniausių priesagos vedinių (gyvenamųjų vietų vardų) Lietuvoje [19]. Greičiausiai gyvenvietės pradinis pavadinimas buvo Samiliškės, ir tik vėliau pakitęs. Dėl prūsiško pavadinimo kilmės manoma, jog šiose vietovėse buvo įkurti prūsai, kadangi ir krašte išlikę ir daugiau prūsų bei jotvingių kilmės vietovardžių: Prūsiškiai, Sudvoišiškiai, Paparčiai, Samnykai ir pan. [16].

Per 1831 m. sukilimą Semeliškių apylinkėse veikė Vincento Matusevičiaus (kai kur – Matuševičius) sukilėlių būrys, po II pasaulinio karo – A. Galinio vadovaujamas Lietuvos partizanų būrys [11].

Page0001_2

Semeliškės. – [Vilnius], 2001. Knygos viršelis

Semeliškių seniūnijai skirtų leidinių neišleista. Semeliškių seniūnijos istorinę apžvalgą, parašytą Augustino Ickevičiaus, galima rasti knygoje „Elektrėnai“ [7]. Čia pateiktas neilgas literatūros ir šaltinių sąrašas. Apie Semeliškes ir jų apylinkes rašyta Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [Vilnius, 1989]. Apie Semeliškių seniūniją iki Elektrėnų savivaldybės susikūrimo rašyta „Tūkstantmečio knygos“ II tome [18]. Apie seniūniją trumpai rašoma to paties pavadinimo leidinukuose „Elektrėnų savivaldybė“ (Vilnius, 2001; Kaunas, 2006; Vilnius, 2014), taip pat leidinyje „Elektrėnų kraštas“ [17].

Semeliškės : valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Semeliškės : valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Įsikūrus Elektrėnų savivaldybei, 2001 m. išleista knygelė „Semeliškės“ [15], skirta Semeliškių miestelio 725 metų ir Šv. Lauryno bažnyčios 500 metų jubiliejams atminti. Joje – trumpa Semeliškių seniūnijos, bažnyčios, mokyklos, bibliotekos ir kultūros klubo istorija su fotonuotraukomis. Semeliškių istorijos raida nuo seniausių laikų iki mūsų dienų atskleidžiama 2006 m. išleistame iliustruotame straipsnių rinkinyje „Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ [16].
Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų sudarytame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [10] galima rasti informacijos apie seniūnijoje esančius pilkapius, kapinynus, istorinius paminklus, bažnyčią, jos dailės kūrinius, tautosaką, žymius žmones. Nemažai informacijos apie seniūnijoje esančius kultūros paveldo objektus galima rasti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [9] ir kt.
„Versmės“ leidykla nuo 2010 m. rengia monografiją „Semeliškės“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009). Šiuo metu elektroninio serialinio leidinio „Lietuvos lokaliniai tyrimai“ specializuotoje visatekstėje interneto svetainėje yra paskelbti du straipsniai apie Semeliškių apylinkių geologiją: Valentino Baltrūno, Aleksandro Šliaupos, Bronislavo Karmazos „Semeliškių apylinkių geologinė sandara“ [3] ir V. Baltrūno, B. Karmazos „Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas“ [4]. Straipsniai bus publikuojami minėtoje monografijoje „Semeliškės“.
Apie Semeliškių krašto mokytojus rašyta Kazio Račkausko knygos „Europoje su savo kraičiu“ I dalyje [12].
Apie Semeliškių girininkiją, girininkus, Semeliškių mišką rašyta knygoje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [8].
Juozas Čepelė kelionių vadove „Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną“ [5] pateikė žygio Strėvos upe maršrutą, kuris prasideda Aukštadvario regioniniame parke, o baigiasi Kauno marių regioniniame parke. Šis maršrutas eina ir pro Semeliškių seniūniją – Semeliškių kaimą, miestelį, Aleksandravos, Zaulcų kaimus.
Etnografiniame–istoriniame leidinyje, tautosakos rinktinėje „Buvom“ [13] bei „Ar meni tų ažerų“ [2] yra Onos Rasutės Šakienės užrašytų žmonių pasakojimų apie seniūnijos kaimus, jų pavadinimų kilmę, atsiminimų, krašte atliekamų liaudies dainų su natomis.

Per Semeliškių apylinkes ėjo svarbus kelias nuo Rumšiškių ir Vaiguvos link Trakų ir Vilniaus, kuriuo keliavo kryžiuočiai bei Hanzos pirkliai į LDK sostinę ir toliau į rytus.

Semeliškių herbas

Semeliškių herbas

LDK laikais Semeliškių kraštas priklausė karališkajam dvarui. Vėliau žemes valdė Matas Römeris, o po jo – sūnus Steponas Wilhelmas. 1717 m. Semeliškės priklausė Minsko vaivadai Kristupui Zavišai. 1781 m. Semeliškių parapijoje gyveno 2556 gyventojai [15].

Semeliškės istorinio herbo niekada neturėjo. Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė herbo etaloną ir 2002 m. birželio 27 d. Heraldikos komisija jį aprobavo, o tų pačių metų liepos 22 d. patvirtino LR Prezidentas [14]. Herbas atrodo taip: herbinis skydas nuskeltas iš kairės vingiuota linija, dalijančia į žalią ir sidabrinį laukus. Skėlimo vingis primena pirmąją Semeliškių ir Strėvos vardų raidę „S“. Priekiniame žaliame lauke vaizduojamas auksinis varpas (Semeliškių bažnyčios varpas – vienas seniausių Lietuvoje), kurio viršutinėje dalyje yra Kristaus monograma. Sidabrinė skydo dalis – damaskuota juodu gotikiniu ornamentu, nes ir varpas yra lietas gotikos epochoje [14].

LANKYTINI IR SAUGOMI OBJEKTAI, VIETOVĖS
(skliausteliuose nurodomi kultūros vertybių registre (žr.: adresu) esančių objektų unikalūs kodai)

Semeliškių miestelio senoji dalis – valstybės saugoma urbanistikos vietovė (u. k. 17106);
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia – medinės architektūros paminklas.
Varpinėje esantys du žalvariniai varpai, nukaldinti 1442 ir 1779 m. (u. k. 10210; 10209).
Bažnyčioje saugomi altorėlis su Šv. Kazimiero ir Nazaretiečio paveikslais (u. k. 14367); Paveikslas „Šv. Rokas“ (u. k. 14363); Paveikslas „Marijos apreiškimas“ (u. k. 14365); Skulptūra „Kristus“ (u. k. 14366);
Laičių akmenys, saugomi geologiniai gamtos paveldo objektai (Laičių k.);

ARCHEOLOGINIAI PAVELDO OBJEKTAI

Semeliškių dvarvietė, esanti miestelio viduryje (u. k. 17208);
Daugirdiškių dvaro sodybos (XVI a.–XX a.) fragmentai (u. k. 778) (Subartėnų k., Monio ežero pusiasalis);
Daugirdiškių dvarvietė (u. k. 17207) (Subartėnų k., Monio ežero pusiasalis);
Mustenių, Baubonių pilkapynas (u. k. 3522) (Bradatiškių ir Baubonių k.);
Subartėnų senovės gyvenvietė (u. k. 35389) (Ežero Monio saloje);
Žuvyčių kapinynas, vad. Ąžuolyno kalnu (u. k. 6963) (Žuvyčių k.);
Žuvyčių piliakalnis (u. k. 3525) (Žuvyčių k.);
Monių, Dargonių pilkapis, vad. Prancūzkapiais (u. k. 13032) (Dergionių miškas).

ATMINTINOS VIETOS IR PAMINKLAI

Koplytstulpis, skirtas šv. Jonui Nepomukui, su ornamentuotu kryželiu ir skulptūra (Daugirdiškių kaimas, šalia Monio ežero) (u. k. 14358 ir 1728) (Daugirdiškių k.).
Lietuvos kario Petro Vyšniausko kapas (u. k. 33170) (Daugirdiškių kaimo kapinės);
Žydų žudynių vieta ir kapai (u. k. 11285) (Semeliškių girininkijoje, apie 500 m. į šiaurės rytus nuo Semeliškių);
Kryžius toje vietoje užkastų Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui, žuvusių 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse (Semeliškėse, Šilo g. – vietoje, nuo seno vadinamoje „Magazin“) [10]. Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu.
Kryžius toje vietoje užkastų 1944–1945 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui (Semeliškės, Trakų g. 83). Atidengtas 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu.
Kryžius Semeliškių miestelio ir jo apylinkių gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui (Semeliškių miestelio kapinės). Pastatytas 1989 m. (Semeliškių miestelio kapinės).
Antkapinis paminklas 1941 m. birželio 14 d. tremtinės Marcelės Stosiūnienės (Stasiūnienės) (1902–1997) ir įamžinto jos vyro, Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno (Stasiūno), 1941 m. birželio 14 d. išvežto į lagerį Archangelsko sr. ir ten sušaudyto 1942 m. liepos 5 d., atminimui. Pastatytas XX a. 9-ajame dešimtmetyje dukters Janinos Stosiūnaitės (Stasiūnaitės) rūpesčiu (Semeliškių miestelio kapinės).
Buvusi Turgaus aikštė. 1944–1946 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų palaikų niekinimo vieta (Semeliškės).

Literatūra ir šaltiniai

  1. Apie Semeliškių 2010 m. lokalinių tyrimų ekspediciją [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <http://www.versme.lt/at_semel.htm>.
  2. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.
  3. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geologinė sandara / Valentinas Baltrūnas, Aleksandras Šliaupa, Bronislavas Karmaza Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–14; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-1_gamta-2012.pdf>.
  4. Baltrūnas, Valentinas. Semeliškių apylinkių geomorfologija, paleogeografija, geologiniai ištekliai ir geopaveldas / Valentinas Baltrūnas, Bronislavas Karmaza. – Iliustr. – Žml. // Lietuvos lokaliniai tyrimai [Elektroninis išteklius]: „Lietuvos valsčių“ monografijos serijos tomui „Semeliškės“ straipsnis. – Vilnius, 2013. – P. 1–18; Prieiga per internetą: <http://www.llt.lt/pdf/semeliskes/semeliskes-2_gamta-2012.pdf>.
  5. Čepelė, Juozas. Strėva : Žygis vandeniu: [maršrutas eina pro Semeliškių seniūniją] // Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną. – Kaunas, 2005. – P. 33–34.
  6. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
  7. Ickevičius, A. Semeliškių seniūnija: [trumpa istorija, architektūra, gyventojai, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas] // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 265–309.
  8. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: X tūkst. pr. Kr. / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis. – Vilnius, 2008. – 240 p.: iliustr.
  9. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, 391, [1] p.
  10. Laiko vingiais: [Elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. (12 x 24 cm): iliustr.
  11. Miškinis, Algimantas. Semeliškės. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – [T.] 21, p. 417–418.
  12. Račkauskas, Kazys. Čižiūnų spinduliai siekia Elektrėnų kraštą. – Iliustr. // Europoje su savo kraičiu. – Vilnius, 2015. – D. 1, p. 473–475.
  13. Semeliškės : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 232–245.
  14. Semeliškės: [apie herbą ir vėliavą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 370–371.
  15. Semeliškės: [trumpi aprašymai apie seniūniją, bažnyčią, mokyklą, biblioteką, kultūros klubą]. – [Kaunas], 2001. – 15 p.: nuotr.
  16. Semeliškės: valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija: straipsnių rinkinys. – Vilnius, 2006. – 174 p.
  17. Semeliškių seniūnija // Elektrėnų kraštas. – [Elektrėnai], 2010. – P. 120–125.
  18. Semeliškių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 296–297.
  19. Vanagas, Aleksandras. Semeliškės: [apie vardo kilmę]. – Iliustr. // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 187–189.
  20. Žalėnas, Gintautas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai = Bells of the Churches in Kaišiadorys diocese: [minimas šv. Lauryno bažnyčios senasis varpas]. – Vilnius, 2008. – 119, [3] p. : iliustr., faks., žml. – Santr. angl.

Parengė: Irena Venskutonienė (Elektrėnų SVB Semeliškių filialas), Jūratė Volungevičienė, Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2019.