Vytautas Didysis

Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Rašytiniuose šaltiniuose Vytauto vardas minimas nuo XIV a. septintojo dešimtmečio. Vytauto vaidmuo išaugo tėvui užėmus didžiojo kunigaikščio sostą. Kilus konfliktui su Jogaila dėl valdžios, su tėvu buvo įkalintas Krėvos pilyje, o nužudžius Kęstutį Vytautas 1382 m. pabėgo pas kryžiuočius ir kartu su ordinu kovojo prieš Lietuvą [5, 11]. 1383 m. apsikrikštijo. 1384 m., nusiaubęs ordino pilis, grįžo į Lietuvą, priėmė stačiatikių krikštą ir gavo Aleksandro vardą. Vėliau, nesutardamas su pusbroliu Jogaila, vėl bėgo į ordiną, kartu su kryžiuočiais puolė Vilnių. Žygiai į Lietuvą dažnėjo, gyventojai vis labiau rėmė Vytautą, kai kurios pilys pasidavė be kovos. 1392 m. Vytautas paliko ordiną, su Jogaila sudarė Astravos sutartį, pagal kurią atgavo Trakų kunigaikštystę, ir kaip Jogailos vietininkas, gavo valdyti Vilnių ir faktiškai tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu [5].
Vytautas mirė 1430 m. Trakuose, nesulaukęs karūnos. Buvo palaidotas Vilniaus katedroje, bet tiksli kapo vieta nežinoma [11].

Pficneris, Josefas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Pficneris, Josefas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Apie Vytauto Didžiojo asmenybę, jo politinę, kultūrinę veiklą rašė daug ne tik Lietuvos, bet ir vokiečių , lenkų, rusų istoriografų. Įdomi lenkų rašytojo ir istoriko J. Kraševskio 1850 m. kronikinio pasakojimo metodu parašyta Vytauto veiklos istorija „Litwa za Witolda: opowiadanie historyczne“ nuo 1386 iki 1430 m. (liet. k. „Vytauto Lietuva“ išleista 1994 m.). Autorius rėmėsi J. Dlugošo, Vygando Marburgiečio kronikomis, metraščiais, todėl gana tiksliai aprašė Vytauto epochą, karo veiksmus su kryžiuočių ordinu. Iš žymesnių Vytauto epochos tyrinėjimų paminėtini J. K. Kochanowskio „Witold wielki książę litewski” (Lwow, 1900), A. Prochaskos „Dzieje Witołda W. Księcia Litwy“ (Wilno, 1914). Minėtina vokiečių istoriko Jozefo Pficnerio knyga „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“ (1930, 1989 m.), kurioje išryškinta spalvinga Vytauto asmenybė, atskleisti jo politiniai ir diplomatiniai sugebėjimai, išdėstyta istorija iki Vytauto atėjimo į valdžią.

Vytautas Vilniuje : dvylikos metų Lietuvos nepriklausomybės atgijimo sukaktuvėms paminėti. − Kaunas, 1930. Knygos viršelis

Vytautas Vilniuje : dvylikos metų Lietuvos nepriklausomybės atgijimo sukaktuvėms paminėti. − Kaunas, 1930. Knygos viršelis

1930 m. minint kunigaikščio 500-ąsias gimimo sukaktuves buvo išleista pirmoji populiariai parašyta lietuvių istorikų knyga „Vytautas Didysis“ [19]. Šaulių sąjunga išleido brošiūrą „Vytautas Vilniuje“ [21]. Joje pateikiama kunigaikščio biografija, aptariama veikla, nuopelnai Lietuvai.
Išleista istoriko Alvydo Nikžentaičio knyga „Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse“ (Vilnius, 2002). Istoriko Mečislovo Jučo studija „Vytautas Didysis“ (Chicago, 2010) yra pirmoji autorinė monografija, pristatanti Vytautą Didįjį kaip Lietuvos valdovą, jo plačią veiklą ir jos rezultatus, lemtingus Lietuvos valstybės raidai ir likimui. Vytauto Didžiojo įvaizdis ir svarba įvairių laikų Lietuvos istorijai tyrinėjama menotyrininkės Giedrės Mickūnaitės knygoje „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis“ [11]. Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai skirtas leidinys „Vytautas Didysis ir jo epocha = Vytautas the Great and his epoch: straipsnių rinkinys, 2000-2010“ (Trakai, 2010). Apie Vytautą Didijį rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009).

Vytautui Didžiajam yra skirta daug grožinės literatūros kūrinių. Pirmosios dramos parašytos XIX a. pab. – XX a. pradžioje, iš kurių žymiausia yra Maironio dramų trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“. Vytauto asmenybei skirta Gedimino Isoko poema „Vytautas Didysis“ (Vilnius, 1999), Loretos Latonaitės trijų veiksmų drama „Vytautas“ (Kaunas, 2003), Jono Lauciaus istorinis romanas „Mirštančių dievų kerštas“ (Vilnius, 2002). Jono Užurkos trijų dalių romane „Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho“ (Vilnius, 2005, 2008) pasakojama apie politiką, valdovą, asmenybę.

Seniausias paminklas Vilniuje Vytautui Didžiajam yra paminklinė lenta Vilniaus Arkikatedroje, įrengta šiaurinėje navoje prie rytinės sienos [1, 2, 18]. Memorialinė lenta sukūrė 1853 m. skulptorius Juozapas Kozlovskis Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva. Tai juodo marmuro plokštė, apjuosta smiltainio rėmais. Lotyniškas dviejų dalių įrašas skelbia, kad 1573 pirmąjį paminklą Vytautui pastatė Bona Sforza. Jis sunyko per 1610 m. gaisrą. 1628 m. pastatytas naujas antkapis su kunigaikščio portretu. Jis buvo sunaikintas per XVII—XVIII a. karus.

Bučas, Jurgis, Mačikėnienė, Ramutė. Vytautas Didysis ir mes. – Kaunas, 1991. Knygos viršelis

Bučas, Jurgis, Mačikėnienė, Ramutė. Vytautas Didysis ir mes. – Kaunas, 1991. Knygos viršelis

Idėja pagerbti Vytautą Vilniaus Arkikatedroje buvo ir 1929 m., kai Lietuva rengėsi minėti Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejų [3, 7]. Idėjos autorius – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Jo rūpesčiu buvo sukurtas paminklas-sarkofagas (skulpt.Vincas Grybas), kuris dabar saugomas Jurbarke Vinco Grybo memorialiniame muziejuje. D. Malinausko iniciatyva buvo pagamintas ir karstas Vytautui, kuris šiandien eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje  [7].

1930 m. lietuvių pastangomis Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje (Senamiesčio seniūnija) buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Skulptorius Rapolas Jakimavičius sukūrė jį iš marmuro ir vario. 1936 m. paminklas buvo aptvertas tvorele su dviem kalavijais, kurie primena vokiečių ordino didžiojo magistro atsiųstus Vytautui ir Jogailai prieš Žalgirio mūšį [2, 3, 6].

1994 m., minint 584-ąsias Žalgirio mūšio metines, Vilniuje, prie Savanorių krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinio štabo (Viršuliškių g. 36, Viršuliškių seniūnija) buvo atidengta 6 metrų aukščio ąžuolinė Vytauto Didžiojo skulptūra (skulpt. Algirdas Kulieša). Vietą paminklui parinko architektas A. Kynas [8].

2000 m. Vilniuje prie Santariškių ligoninės (Verkių seniūnija) buvo pastatytas ąžuolinis paminklas LDK kunigaikščiui Vytautui. Skulptūros autorius tautodailininkas iš Prienų Algimantas Sakalauskas [10].

2010 m. buvo paskelbtas meno, kultūros ir mokslo sričių atstovų siūlymas Žalgirio mūšio 600 metinėms pastatyti simbolinį įvaizdį –skulptoriaus Gedimino Karaliaus sukurtą paminklą Vytautui Vilniuje. Manoma, kad paminklas turėtų stovėti Vilniaus Pilių teritorijoje [23].

2017 m. prie Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus (Arsenalo g. 1, Senamiesčio seniūnija), Gedimino kalno papėdėje, prie keltuvo, buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, sukurtas 1939 m. skulptoriaus Vytauto Kašubos (žr. adresu).

Vytautas Didysis ir Lietuva. − Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Vytautas Didysis ir Lietuva. − Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Vilniaus Vytautai. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Vilniaus Vytautai. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

1992 m. buvo įkurtas Vilniaus Vytautų klubas, kurio narius sieja ne tik vardas, bet ir bendra pasaulėjauta. Klubo veikla aprėpia ne tik Vilnių, bet ir Vilnijos kraštą. Klubo iniciatyva išleistas straipsnių rinkinys „Vytautas Didysis ir Lietuva“ [20], leidžiamas leidinys „Vytautai“. Klubo dešimtmečiui skirtas leidinys „Vilniaus Vytautai“, kuriame nurodomi ir Vytautui Didžiajam skirti darbai [17].

Vytauto Didžiojo vardas įamžintas ne tik Vilniuje, bet ir kitose Vilniaus apskrities vietovėse.
Minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsiąs metines Vilniaus krašte buvo pastatyta daug kuklių paminklų iš plytų, ir cemento, akmens skaldos, medinių kryžių [2]. Tik kai kurie iš jų išliko iki šių dienų.

1994 m. liepos 16 d., minint Žalgirio mūšio metines, Vytautų klubo suvažiavimo proga Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas Galvės ežero saloje pakeliui į Trakų pilį – pastatytas liaudies menininko Ipolito Užkurnio ąžuolinis paminklas [14].
Trakų nacionalinio parko direkcija 1998-2000 m. įgyvendino Vytauto Didžiojo kelio idėją įrengdama simbolinį kelią nuo Trakų iki Senųjų Trakų. Turistinį maršrutą žymi devynios medinės skulptūros, įkūnijančios reikšmingus istorijos momentus. Kelias prasideda nuo Šv. Jurgio skulptūros ir baigiasi 2000 m pastatyta medine Vytauto Didžiojo skulptūra (skulpt. Nerijus Kavaliauskas), vaizduojančią sėdintį Lietuvos valdovą, vienoje rankoje laikantį kalaviją, o kitoje – Vytį [12, 13].
Trakuose Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kabo XVIII a. nutapyto Vytauto portreto kopija, greičiausiai padaryta 1930 m., minint Vytauto mirties 500 metines. Portretą 1981 m. restauravo Birutė Čeponienė. Paveikslo apačioje yra lotyniškas įrašas apie Vytautą, Trakų bažnyčios įkūrėją [16].

2006 m. Trakų rajono savivaldybė įsteigė specialų apdovanojimą labiausiai kraštui nusipelniusiems žmonėms, kurį simbolizuoja trijų laipsnių Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija. Šis prestižinis apdovanojimas skiriamas už geriausius pasiekimus įvairiose srityse.

1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam buvo atidengtas Reškutėnų kaime (Švenčionių r., Švenčionėlių seniūnija). Paminklas iš akmenų ir plytų pastatytas vietoje sunykusio kryžiaus prie Žaugėdos upelio. Darbui vadovavo Jonas Petkūnas. 1988 m. Reškutėnų kraštotyrininkai paminklą suremontavo, aptvėrė tvorele [2, 3, 9]. 1930 m. buvo pastatytas paminklas Didžiajam kunigaikščiui Rėkučių kaime (Švenčionių r., Švenčionėlių seniūnija) (plačiau žr. adresu).

1997 m., minėdami apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė  Keturiasdešimt Totorių kaime (Vilniaus r., Pagirių seniūnija) paminklinį akmenį savo globėjui Lietuvos kunigaikščiui Vytautui Didžiajam [22].

2003 m. spalio 3 d. Kernavėje (Širvintų r.) buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Antanas Kmieliauskas). Paminklas turėjo stovėti greta pirmosios Vytauto pastatytos Kernavės bažnyčios pamatų, bet nepatvirtinus projekto, akmeninę skulptūra buvo pastatyta netoliese esančios klebonijos kieme. Užrašas ant paminklo skelbia: „Aleksandras Vytautas, Didysis Lietuvos kunigaikštis, žvalgo vietą pirmajai katalikų bažnyčiai Kernavėje, kurią pastatė 1420 m“ [15].

Vytauto vardu pavadintos gatvės yra Vilniuje [4], Trakuose, Ukmergėje, Šalčininkuose, Eišiškėse (Šalčininkų r.), Kernavėje (Širvintų r.).
Vilniuje ir Trakuose veikia Vytauto Didžiojo gimnazijos.

Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas daugelyje Lietuvos vietų, taip pat Lenkijoje, Baltarusijoje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Adomonis, Tadas. Vytauto memorialinė lenta [Vilniaus Arkikatedroje] // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. − T.1: Vilnius, p. 169.
2. Aničas, Jonas. Paminklai Vytautui Didžiajam. − Iliustr. // Statyba ir architektūra. − 1990. Nr. 7, p. 13–15; Nr. 8, p. 13–14.
3. Bučas, J. Paminklai Vytautui Didžiajam okupuotame Vilniaus krašte / J. Bučas, R. Mačikienė. − Iliustr. // Vytautas Didysis ir mes. − Kaunas, 1991. − P. 31–37.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 201.
5. Gudavičius, Edvardas. Vytautas Didysis // Lietuvos valdovai (XIII-XVIII a. ). – Vilnius, 2004.  – P. 78–87.
6. Jakimavičius, Rapolas. Paminklas Vytautui Didžiajam [Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje]: [1930, biustas: reprodukcija] // Petkus, Viktoras. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. − Vilnius, 2004. – P. 203.
7. Jencius, Viktoras. Auksu suspindęs – senas Donato Malinausko sumanymas / Viktoras Jencius-Butautas. − Iliustr. // Voruta. – 2009, gruod. 19, p. 13; 2010, saus. 9, p. 13
8. Kontrimas, Linas. Kunigaikščiui Vytautui − Žalgirio metines minint. − Iliustr. // Lietuvos aidas. − 1994, liep. 16, p. 1.
9. Lapėnienė, Viktorija. Paminklas Didžiajam Vytautui [Reškutėnai, Švenčionių r.] // Lapėnienė, Viktorija. Mažoji Reškutėnų kronika. − Vilnius, 2006, p. 9–10.
10. Lazauskienė, Dalė . Vytautas sergės Santariškių klinikas: [apie skulptūrą Vilniuje]. − Iliustr. // Gyvenimas. − 2000, rugs. 27, p. 6.
11. Mickūnaitė, Giedrė. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis. – Vilnius, 2008. − 383, [1] p. − Santr. angl. − Bibliogr.: p. 333–367.
12. Nemeikaitė, Sigita. Trakus garsins Vytauto Didžiojo kelias į gimtinę : [apie atidengtą koplytstulpį]. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 1998, rugs. 10, priedas „Sostinė”, p. 8.
13. Nemeikaitė, Sigita. Į senąją sostinę palydės ir Vytauto Didžiojo simbolis: [apie skulptoriaus N. Kavaliausko Vytauto Didžiojo skulptūrą Trakuose]. − Iliustr. // Lietuvos rytas. − 2000, spal. 27, priedas „Savaitgalis”, p. 1–2.
14. Paulaitis, Vytautas. Vilniaus Vytautų klubo dešimtmetis: [minimas 1994 m. liepą atidengtas ąžuolinis paminklas Vytautui Didžiajam Trakų Galvės ežero Karvinės (Karaimų) saloje (skulpt. I. Užkurnys] / Vytautas Paulaitis, Vytautas Plakys // Gedimino universitetas. – 2002, Nr. 3, p. Prieiga per internetą: <http://www.vgtu.lt/vgtu/lt/Zurnalas_gedimino_universitetas/10406.10367.1?view=1&category=88&idd=402>.
15. Tomašun, Valerija. Vytautas Didysis ant pjedestalo: [apie paminklo Vytautui Didžiajam atidengimą Kernavėje] // Vilniaus krašto savaitraštis. − 2003, lapkr. 27, gruod. 3, p. 1, 6.
16. Vaišvilaitė, Irena. Vytauto Didžiojo portretas – Portr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 71.
17. Vilniaus Vytautai: Vilniaus Vytautų klubui – 10 metų. – Vilnius, 2002. – 11, [19] p. – Bibliogr.: p. 9–10.
18. Vilniaus Šv. Vysk. Stanislovo ir Vladislovo Arkikatedra Bazilika. Vytauto Didžiojo memorialinė lenta: [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010-11-17]. Prieiga per internetą: <http://www.katedra.lt/epitafijos/12/>.
19. Vytautas Didysis, 1350–1430 / parašė: A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Dėdinas, A. Kučinskas, S. Sužiedėlis, P. Šležas, M. Krasauskaitė. − Kaunas, 1930. – XXIV, 300 p.
20. Vytautas Didysis ir Lietuva: [straipsnių rinkinys]. – 2-asis leid. − Vilnius, 1997. − 131, [1] p.
21. Vytautas Vilniuje : dvylikos metų Lietuvos nepriklausomybės atgijimo sukaktuvėms paminėti. − Kaunas, 1930. − 31 p.: iliustr.
22. Zelenkevič, Renata. Totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-osioms metinėms paminėti: [apie renginį Keturiasdešimt Totorių kaime]. – Iliustr. // Draugystė. – 1997, liep. 4–10, p. 2–3.
23. Žalgirio mūšio 600 metinių paminėjimui skirto paminklo Vytautui Didžiajam iniciatyvinės grupės Kreipimasis / Marcelijus Martinaitis, Alfredas Bumblauskas, Birutė Kulnytė, Valentinas Antanavičius, Justinas Marcinkevičius, Stanislovas Kuzma, Antanas Tyla, Eugenijus Nalevaika, Vytautas Radžvilas, Birutė Valionytė, Napalys Kitkauskas, Vytautas Brėdikis, Vytautas Landsbergis. − Iliustr. // Kultūros barai. − 2010, Nr. 2, p. 92–93, Nr. 3, p. 91–92.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2010

Dalintis straipsniu: