„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Panerių seniūnija / Paneriai

Paneriai − Vilniaus miesto pietvakarinė dalis kairiajame Neries krante. Paneriai skirstomi į Aukštuosius (į vakarus nuo Panerių tunelio) ir Žemuosius (į rytus nuo tunelio). Šiandien Aukštieji Paneriai yra Panerių seniūnijoje, o Žemieji Paneriai – Vilkpėdės seniūnijoje.

Panerių seniūnija – didžiausia Vilniaus miesto seniūnija pagal teritoriją. Ji užima 84,8 km2 ploto. Čia gyvena 7740 gyventojų (2011 m.) [8].

Panerių vietovardis kildinamas iš hidronimo – upėvardžio Neris. Vietovardis, remiantis kalbininku Jonu Jurkštu, yra vienas iš pačių seniausių Vilniaus vietovardžių, jis minimas 1390 m. dokumente (Ponary) [12].

Bistrickas, Stasys. Ką ošia Panerių pušys. – Vilnius, 1977. Knygos viršelis

Bistrickas, Stasys. Ką ošia Panerių pušys. – Vilnius, 1977. Knygos viršelis

Apie Panerius yra nemažai literatūros. Žymusis menotyrininkas Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ apžvelgia Panerių priemiesčio istoriją ir pateikia bei nagrinėja išlikusią ikonografinę medžiagą [4]. Vietovės istorija, urbanistika ir architektūra, literatūros apžvalga pateikta Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [16]. Lenkų poeto, publicisto Vladislavo Sirokomlės „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ [19], istoriko, hidrografo Konstantino Tiškevičiaus „Neris ir jos krantai“ (Vilnius, 1992), kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [14], geografo Česlovo Kudabos „Jei iš Vilniaus keliausi“ [13] minimi Paneriai, pateikiama vietovės istorija. Tomašas Krivickis (Tomasz Krzywicki) knygoje lenkų kalba „Szlakiem Mickiewicza: przewodnik po Nowogródczyżnie, Wilnie i Kownie“ (Wilno, 1994) taip pat mini Panerius ir poeto Adomo Mickevičiaus lankymąsi šioje vietovėje 1824 m. Apie žymiąsias Panerių kautynes rašoma istoriko Felikso Sliesoriūno knygoje „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“ [20], taip pat Arvydo Pociūno straipsnyje „Kario“ žurnale [17].

Pasierbska, Helena. Wileńskie Ponary. – Gdańsk, 1996.  Knygos viršelis

Pasierbska, Helena. Wileńskie Ponary. – Gdańsk, 1996.
Knygos viršelis

Panerių tragedija aprašyta žurnalisto Stasio Bistricko knygoje „Ką ošia Panerių pušys“ [1]. Čia pateikiami liudininkų atsiminimai, dokumentų ištraukos. Taip pat pateikiamos lenkų žurnalisto dienoraščio ištraukos, lakoniškai liudijančios apie vykusias žudynes. Visas dienoraštis išleistas Kazimiero Sakovičiaus (Kazimierz Sakowicz) knygoje „Panerių dienoraštis 1941–1943 m.“ [18]. Knyga taip pat išleista anglų kalba „Ponary diary, 1941–1943: a bystander’s account of a mass murder“ (New Haven; London, 2005).

Ypač daug apie tragiškus Panerių įvykius yra rašiusi buvusi vilnietė, Armijos Krajovos ryšininkė, lenkų pedagogė ir visuomenės veikėja Helena Paserbska. Lenkijoje išleistos jos knygos „Ponary: największe miejsce kaźni koło Wilna“ [24], „Wileńskie Ponary“ [26], „Ponary i inne miejsca męczeństwa Polaków z Wileńszczyzny w latach 1941–1944“ (Łowicz, 2005). Ypač didelės apimties monografija „Wileńskie Ponary“, kurios tikslas yra įamžinti tūkstančių šioje vietoje hitlerininkų nužudytų lenkų atminimą. Remiantis atsiminimais, taip pat Lenkijos ir Lietuvos archyvų medžiaga, pasakojama apie sudėtingus to meto lenkų, pogrindinių organizacijų narių, taip pat Armijos Krajovos karių ir įkaitais paimtų inteligentijos atstovų likimus. Leidinyje rašoma apie šių žmonių kalinimą Lukiškėse ir daugelio iš jų nužudymą Paneriuose. Vienas knygos skyrius skirtas žydų žudynėms Paneriuose. Rašoma apie Panerių memorialą. Pridedama kai kurių archyvinių dokumentų kopijų. Taip pat apie Panerius – masinių žudynių vietą – rašoma muziejininkų Genricho Agranovskio ir Irinos Guzenberg vadovuose po Vilnių – Lietuvos Jeruzalę [28, 29].

Panerių muziejus. – Vilnius, 1966. Knygos viršelis

Panerių muziejus. – Vilnius, 1966. Knygos viršelis

1966 m. lietuvių, anglų, jidiš ir rusų kalbomis buvo išleistas nedidelės apimties informacinis leidinys „Panerių muziejus“ (Vilnius, 1966). Jame pateikiama vykdyto masinio žmonių naikinimo Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metais apžvalga, muziejaus ekspozicijos anotacijos. Apie Panerių memorialą yra rašoma „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [22], „Holokausto Lietuvoje atlase“ (Vilnius, 2011).

Skulptūros, esančios Paneriuose, aprašytos ir jų nuotraukos pateikiamos Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės vadove „Vilniaus skulptūrų kelias“ [12]. Apie Panerių geležinkelio tunelį galime paskaityti knygoje „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ (Vilnius, 2013). Plačiai apie Panerių geležinkelio tunelį, pirmąjį Lietuvoje ir patį pirmąjį carinėje Rusijoje, rašoma pedagogės ir žurnalistės Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės dokumentinės publicistikos knygoje „Žmonės prie tunelio: geležinkelis Lietuvoje anuomet ir šiandien“ (Vilnius, 2015). Vaizdinga, gyva kalba parašytame leidinyje trumpai nušviesti istoriniai įvykiai, prisimenami tunelio projektuotojai ir statytojai. Didžiausias dėmesys knygoje skiriamas pasakojimui apie tunelio apylinkėse gyvenančius žmones. Beje, ir pati leidinio autorė jau 35 metus gyvena netoliese, Zuikių gatvėje. Knygoje nemažai įvairaus laikotarpio nuotraukų. Įdomus Arūno Ivaškevičiaus straipsnis apie senąjį Vilnius-Kaunas kelią ties Paneriais [10]. Šiame straipsnyje pateikiama ir kitų Panerių istorijos faktų. Faktų apie Panerius pateikiama ir Liudviko Giedraičio straipsnyje, aprašančiame pažintinį žygį po Panerius [7]. Gamtos paminklas – Panerių erozinis kalvynas aprašytas gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [9].

Archeologai Panerių seniūnijoje neseniai aptiko piliakalnių. Rasti du Jankiškių piliakalniai. Abu jie – Neries kairiojo kranto šlaitų kyšuliuose, abipus įlomės, kuria anksčiau iš slėnio Žemuosiuose Paneriuose kilo kelias. Abiejų piliakalnių šlaitai labai statūs, iki 30 metrų aukščio. Archeologai mano, kad piliakalnių išvaizda liudija, jog jų nespėta įrengti, o paskirtis aiški. Tai buvę savotiški kontrolės punktai – įtvirtinimai. 2014 m. vasarą archeologas Vykintas Vaitkevičius Panerių kalvyne aptiko iki šiol nežinomą piliakalnį. Piliakalnis stūkso tankiame miške, apaugęs medžiais ir jį sunku pastebėti. Yra išlikę gynybiniai grioviai. Archeologas spėja, kad toje vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė, galbūt gynybinė vieta [5].

Panerių istorija siekia senus laikus. Čia mėgo lankytis didieji Lietuvos kunigaikščiai. Kunigaikštis Algirdas turėjęs savo dvarą, kuriame gyveno su šeima. Po jo mirties Paneriai atiteko Jogailai. 1390 m. po Lietuvos krikšto, Jogaila padovanojo Panerius Vilniaus kapitulai. Iki XVI a. pradžios juos valdė kanauninkai ir katedros prelatai. Prie Neries (dabartinės šiluminės elektrinės teritorijoje) buvo kapitulos dvaras, prie jo buvo pastatyta plytinė, kuri gamino plytas Vilniaus katedrai ir kitiems svarbiems pastatams. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio laikais (1783 m.) Paneriuose buvo įrengta bažnytėlė, kurią aptarnaudavo iš Vilniaus atvykstantieji karmelitai. Paneriai buvo tolimiausias ir ilgiausias Vilniaus priemiestis. Jis nuo Pamėnkalnio kalvų driekėsi palei kelią į Kauną, Gardiną ir Trakus. XVIII–XIX a. pr. miškais apaugusiose kalvose gyventojų buvo visai mažai, siautėjo plėšikai, puldinėję į Vilnių važiuojančius pirklius [7, 13, 19].
Paneriai mena daugelį istorinių įvykių ir asmenų. 1812 m. vasarą, kai Napoleonas žygiavo į Vilnių, Paneriuose jį iškilmingai pasitiko Vilniaus miesto delegacija. Po pusmečio, spaudžiant speigui, tomis pačiomis vietomis generolo armijos likučiai bėgo atgal Kauno link. Panerių kalvose mėgdavo lankytis Vilniaus universiteto studentai, čia lankėsi ir poetas Adomas Mickevičius. Paneriai susiję su 1831 m. sukilimu prieš Rusijos caro valdžią. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vienas svarbiausių mūšių – Panerių kautynės – vyko koplyčios, esančios Panerių kapinaitėse, papėdėje. Čia buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Birželio 19-ąją generolo Antano Gelgaudo vadovaujama 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenė Panerių kalvose susirėmė su 26 tūkst. caro kareivių. Sukilėliai buvo sumušti [7, 14, 17, 19].
Paneriai pradėjo augti XIX a. antroje pusėje, kai buvo nutiestas geležinkelis, iškastas tunelis, įrengta stotis. Kaip geras mikroklimatines sąlygas turintis priemiestis, Paneriai dar nuo XIX a. pabaigos traukė poilsiautojus. Po Pirmojo pasaulinio karo vietovė jau žinoma kaip vasarvietė [2, 15]. 1933–1934 m. žemes, anksčiau priklausiusias grafui Vladimirui Lenskiui, esančias šalia Panerių stoties, padalijo į sklypus. Buvo nuspręsta šiuose sklypuose statyti namus geležinkelininkams, pašto tarnautojams ir kt. Naujoji gyvenvietė turėjo tapti miestu-sodu ir buvo pavadinta Ponary Jagiellonów (karo metais vadinosi Jagėlėnais). 1936 m. senąją stotį uždarė, naująją pastatė arčiau gyvenvietės centro. 1939 m. vietovei buvo suteiktos kurorto teisės. Gyvenvietėje buvo pradėta medinių namų statyba. Čia atvykdavo vasarotojai, bet buvo ir nuolatinių gyventojų. Jų prieš karą būta apie 500. 
1940–1941 m. netoli gyvenvietės, Panerių miške, buvo pradėta kurti sovietinės armijos lėktuvų degalų bazė.
Antrojo pasaulinio karo metais Aukštieji Paneriai buvo hitlerininkų vykdomų masinių žudynių vieta. Panerių miške 1941–1944 m. nužudyta apie 100 tūkst. žmonių. Dešimtyje duobių ir dviejose tranšėjose atgulė dauguma Vilniaus žydų, rusų karo belaisvių, keletas tūkstančių lenkų inteligentų, pogrindžių kovotojų, lietuvių, čigonų ir kt. tautybių žmonių. Į Panerius buvo vežami laidoti ir kitose stovyklose sušaudyti karo belaisviai bei ten mirę kaliniai. Nužudytų žmonių lavonai iki 1943 m. būdavo užkasami didžiulėse duobėse. 1944 m. artėjant frontui, fašistai suskato naikinti nusikaltimų pėdsakus, lavonus atkasdavo ir degindavo didžiuliuose laužuose [1, 2, 18].
Apie 1950 m., kai buvo uždarytas geležinkelio tunelis, nutiesti nauji keliai, gyvenvietė prijungta prie Vilniaus miesto ir vadinta Paneriais. XX a. antroje pusėje Paneriai tapo didžiausiu Vilniaus pramonės rajonu. Buvo pastatytos silikatinių dirbinių, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, mėsos, baldų kombinatai, dujinių įrenginių gamykla, medienos apdirbimo įmonė ir kt. Šiuo metu veikia Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2. Yra Vilniaus teritorinė muitinė [15].

Panerių istorija susijusi ir su technikos paveldu. Čia yra du technikos paminklai. Pro Panerius eina senasis kelias Vilnius – Kaunas, nuo senų laikų jungęs du didžiausius Lietuvos miestus [10,21]. Tai vienas seniausių kelių Lietuvoje. Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Akmenimis iki pat Kauno kelias buvo išgrįstas 1852 m. Miške matomos akmeninio grindinio liekanos. Traktu Vilnius–Kaunas yra keliavęs ne vienas užsienio šalies valdovas, juo žygiavo kariuomenės, buvo gabenamos prekės. Kai kada kelias vadintas Jekaterinos ar Prūsijos keliu. 1796–1797 m., apžiūrinėdamas naujai prijungtas lietuvių žemes, šiuo keliu važiavo Rusijos imperatorius Pavlas I. 1812-ųjų vasarą juo į Vilnių traukė didžioji Napoleono kariuomenė su pačiu imperatoriumi. Prancūzų atsiminimuose užfiksuota, jog kelias nebuvo grįstas akmenimis, jis buvo vingiuotas, siauras. Šalia kelio, netoli kapinaičių, yra XIX a. pabaigos Panerių pakelės namų – smuklės pastatas, kuris išlikęs iki šių dienų. Dabar jame privatizuoti butai. Šiuolaikinis kelias tarp Žemųjų ir Aukštųjų Panerių pradėtas tiesti 1940 m. architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sumanymu.

Paneriuose yra ir dar vienas technikos paminklas – Panerių geležinkelio tunelis [2, 7, 15].1859–1861 m. per Panerių kalvas buvo iškastas 427 m. ilgio tunelis Peterburgo – Varšuvos geležinkeliui. Tai buvo pirmoji kalno prakasa tuometinėje Rusijos imperijoje. Tunelį statė vokiečių ir prancūzų kalnakasiai. Darbus prižiūrėjo pats caras Aleksandras II ir padėjo „paskutinį akmenį“. Dėžė su cementu ir plaktukas, kuriuos laikė caras savo rankoje, buvo eksponuojami Vilniaus muziejuje, o prie caro įmūryto akmens vėliau buvo pritvirtinta bronzinė plokštė. Po iškilmingo tunelio atidarymo, kuriame dalyvavo ir grafas Eustachijus Tiškevičius, 1862 m. tuneliu pravažiavo pirmasis traukinys. Rytiniame ir vakariniame įvažiavimuose buvo įrengtos arkos su portalais. Manoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai norėjo tunelį susprogdinti, bet staiga puolusi sovietų kariuomenė užgrobė sprogmenų prikrautą ešeloną. Vėliau tunelio plytų mūras ėmė smarkiai irti ir, atlikus tyrimus, buvo nuspręsta ne remontuoti, bet įrengti apvažiavimą per šalia stūksančią kalvą. Po beveik šimtmečio eksploatacijos tunelis buvo uždarytas. Šiuo metu bėgiai išardyti, viršuje auga miškas. Panerių geležinkelio tunelyje gyvena šikšnosparniai, tarp jų į Raudonąją knygą įrašytas kūdrinis pelėausis.

Paneriuose yra ir kitų istorinio paveldo objektų. Seniausias šios vietovės pastatas buvo baroko stiliaus koplyčia, manoma, pastatyta XVII a. pradžioje. Iš pradžių toje vietoje buvo medinis stulpas. Tuo metu vyskupas Simonas Visockis organizuodavo procesijas iš Trakų į Vilnių. Paneriuose buvo pradėtas statyti koplytstulpis su Viešpaties kančios statula – tarsi tarpinis punktas, kad žmonės galėtų pailsėti, pasimelsti. Vėliau toje vietoje atsirado koplytėlė. XVII a. jau minima medinė koplyčia. 1856 m. Vilniaus vyskupas perstatė ir papuošė Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią. Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, čia buvo knygų sandėlis. Prie jos yra senos kapinės [4].

Aukštuosiuose Paneriuose, prie viaduko į Trakus, netoli kapinių, 2001 m. birželį atidengtas Paminklas 1831 m. birželio 14 d. Panerių kautynėse su caro kariuomene žuvusiems sukilėliams atminti. Ant pasviro granitinio kryžiaus dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų – įrėžtas sukilėlių šūkis, primenantis žūtbūtinę kovą: „Dėl mūsų ir jūsų laisvės“. Sukilimo dalyviai yra palaidoti kiek toliau. Istorikės Audronės Vyšniauskienės teigimu, sukilėliai palaidoti prie kalno papėdėje buvusio koplytstulpio, ties kuriuo melsdavosi atvykstantys ir išvykstantys iš miesto žmonės. Darant archeologinius tyrimus, rasti koplytstulpio pamatai, tačiau sukilėlių palaikų greta jų nebuvo. Gyventojai liudijo, jog sukilėliai palaidoti po dabartiniu keliu, kuriuo troleibusai išvažiuoja į Savanorių prospekto centro link. O senose kapinaitėse palaidoti 1831 m. sukilimo malšintojai – rusų armijos kariai. Iki šių laikų kapinėse išlikęs tik vieno Rusijos kariuomenės karininko, mūšyje žuvusio Jegoro Svečino, kapas. Ant jo yra kubo formos juodo granito paminklas.

1948 m. Panerių miške, žudynių vietoje, buvo atidengtas pirmasis obeliskas nacių aukoms atminti (atnaujintas 1997 m.; archit. Živilė Mačionienė). Vėliau masinių žudynių vietoje, pradėtas kurti Panerių memorialas (žr. adresu, 23, 27). 1960 m. centrinėje memorialo dalyje yra įkurtas Panerių memorialinis muziejus. Tai vienintelis Lietuvoje muziejus fašizmo aukoms atminti, įrengtas žmonių žudynių vietoje. 1985 m. pastatytas naujas muziejaus pastatas (archit. Živilė Mačionienė ir Kornelija Toropovienė), iš naujo įrengta ekspozicija, ir pagal architekto Jaunučio Makariūno projektą sutvarkyta duobių aplinka, įrengti paminkliniai akmenys su paaiškinamaisiais įrašais, išasfaltuoti takai. Panerių muziejaus ekspozicijoje – nužudytųjų asmeniniai daiktai, dokumentai, rasti žudynių teritorijoje, nuotraukos, kalinių darbo įrankiai, apranga. Daug vietos ekspozicijoje skiriama kalinių pabėgimui. Panerių memorialas fašizmo aukoms atminti apima ne tik memorialinį muziejų, bet ir laidojimo duobes, lavonų deginimo aikšteles bei atminimo paminklus. Aplink memorialo centrinę dalį yra sutvarkytos duobės – nužudytųjų kapai. Ties kiekviena žiauraus nusikaltimo vieta įrengti paminkliniai akmenys, atminimo sienelės. Žydų bendruomenės nario Adomo Jacovskio iniciatyva atsirado pirmasis paminklinis akmuo, žydų kalba skelbiantis, kad čia nužudyta 70 tūkst. žydų. 1989 m. lenkų visuomeninės organizacijos savo lėšomis pastatė kryžių ir paminklą žuvusiems lenkams (archit. Jaunutis Makariūnas), 1992 m. buvo pastatytas paminklas žuvusiems lietuviams atminti (archit. Dovilė Eidukaitė, Aloyzas Smilingis, Jonas Meškelevičius, Jonas Šimonėlis). 1999 m. pastatytas trečias paminklinis akmuo, skirtas 1944 m. žuvusiems žydų specialistams atminti (skulpt. Juozas Baliuka, Adelė Burnštein, archit. Julius Masalskas).

Apie kruvinus įvykius Paneriuose pasakoja ir kitos atminimo vietos. 1996 m., privačia iniciatyva, buvo pastatytas paminklinis akmuo ant Enzio Jagomasto, Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjo, bibliofilo, spaustuvininko, menamos nužudymo vietos Paneriuose (archit. Julius Masalskas, skulpt. Gintautas Šuminas). E. Jagomastas su šeima (žmona, dviem sūnumis, dukterimi ir jos vyru) buvo nacių sušaudytas Paneriuose. Kultūros vertybių apsaugos departamentui skyrus lėšų nužudymo vietoje įrengtas antkapinis paminklas, sutvarkyta kapo aplinka, kapavietė apželdinta.

Yra Aukštuosiuose Paneriuose ir kitų lankytinų objektų. 1985 m. skulptorius Mindaugas Navakas rengė šioje vietoje betono skulptūrų simpoziumus. Buvo sukurtos 6 skulptūros, kurios ir dabar stovi (buvusioje Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje nr. 3). Tai Ksenijos Jaroševaitės „Gulinti“, Kęstučio Musteikio „Rytas“, Naglio Nasvyčio „Mėnesiena“, Mindaugo Navako „Užtvara“, Vlado Urbanavičiaus „Rantytas“ ir Mindaugo Šnipo „Piliakalnis“ [11].

2007 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje, ant Fizikos instituto pastato, Savanorių pr. 231, atidengta memorialinė lenta geofizikui, fizikos ir matematikos mokslų habilituotam daktarui Boleslovui Styrai.

Panerių kalvos – viena iš gamtinių Vilniaus įžymybių. Tai unikalus Panerių erozinis kalvynas, besidriekiantis ties Panerių vingiu, kairiajame Neries krante, susidaręs vėlyvojo ledynmečio pabaigoje. Kalvyną sudaro kalvagūbriai, kalvos pakaitomis su slėniais. Slėniuose yra laukų ir pievų, o kalvos apaugusios spygliuočių ir lapuočių miškais. Aukštesnėse vietose, kur erozija nesuardė moreninio priemolio sluoksnio, auga seni ąžuolai. Nuo Panerių kalvų atsiveria nuostabi Vilniaus miesto panorama. Kalvyne yra retų augalų, įrašytų į Raudonąją knygą. 1986 m. erozinis kalvynas paskelbtas vietinės reikšmės geologiniu gamtos paminklu [10, 15].

Vietovė atsispindi ir grožinėje literatūroje. Paneriai minimi lenkų rašytojo Felikso Aleksandro Bernatavičiaus (Bernatowicz, Feliks Aleksander Geisztowt, 1786–1836) istoriniame romantiniame romane „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje“, išverstame į lietuvių kalbą ir išleistame JAV (1898; 1911). Čia pasakojama, kad Paneriuose buvusi pastatyta pirmoji Lietuvoje katalikų šventovė. Žymus fotografas Janas Bulhakas (Bułhak) knygoje „Vilniaus peizažas“ vaizdžiai pasakoja apie savo kelionę tarpukario metais per Panerius į Trakus, perteikdamas Panerių apylinkių gamtos grožį. Jis rašo, kad „koplyčia, kaip legendinis sargybos bokštas, vieniša stūkso miške ant kalvos […] Prie koplyčios vedančio kelio serpantinas ropščiasi kalvos šlaitu kaskart aukščiau virš aplinkinio kraštovaizdžio, paįvairinto sodybų, daržų, miškelių dryžiais ir puikiais Neries vingiais“ [3, p. 85-86].
Poetai Vladas Mozūriūnas (rink. „Vilniaus etiudai“), Vytautas Sirijos Gira (rink. „Vilniaus mūrai“), Algirdas Skinkys (rink. „Medžių pėdos“), Vytautas Skripka (rink. „Pervaža“) ir daugelis kitų yra paskyrę Paneriams eilėraščių. Esė „Rauda už Panerius“ spausdinama kunigo Juliaus Sasnausko leidinyje „Pagaunama ir nepagaunama“ (Vilnius, 2013).

2004 m. sukurtas filmas apie Panerių tragediją Antrojo pasaulinio karo metais „Iš miško“ (rež. Limor Pinhasovas ir Yaronas Kaftoris). Tai filmas apie žmones, gyvenusius šalia žiaurios realybės ir dabar galinčius prisiminti, paliudyti ar paneigti svarbius faktus iš Kazimiero Sakovičaus „Panerių dienoraščio“ [6].

Arčiausiai Panerių yra Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Gerosios Vilties biblioteka (Savanorių pr. 59). Joje galima rasti informacijos apie Panerius.

Literatūra ir šaltiniai

1. Bistrickas, Stasys. Ką ošia Panerių pušys. – Vilnius, 1977. – 47 p., [8] iliustr. lap.: iliustr.
2. Buchaveckas, Stanislovas. Panerių tragedija neturi pasikartoti. – Iliustr. // Buchaveckas, Stanislovas. Pėsčiomis po gimtąjį kraštą. – Kaunas, 1989. – P. 49-52.
3. Bułhak, Jan. Per Panerius į Trakus: [apie Panerių kraštovaizdį, p. 85–93]. – Iliustr. // Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006]. – P. 83-100.
4. Drėma, Vladas. Paneriai: [taip pat apie Panerių kapinių koplyčią]. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 2013. – P. 402-404.
5. Dumalakas, Arūnas. Prie Gariūnų aptiko piliakalnį: [apie archeologo Vykintas Vaitkevičiaus Panerių kalvyne aptiktą iki šiol nežinomą piliakalnį]. – Iliustr. // Sostinė. – 2014, liep. 19, p. 3.
6. Filmas apie Panerių tragediją // Vilniaus žinios. – 2004, kovo 19 (Nr.11), p. 15.
7. Giedraitis, Liudvikas. Šikšnosparnių, žudynių, mūšių, smuklių ir plėšikų paneriais: žygis Vilniuje: Žemieji Paneriai – Aukštieji Paneriai – Žemieji Paneriai (9-10 km). – Iliustr. // Šiaurės Atėnai. – 2011, birž. 24, p. 10-11; Prieiga per internetą: <http://www.satenai.lt/2011/06/24/siksnosparniu-zudyniu-musiu-smukliu-ir-plesiku-paneriais/>.
8. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
9. Isokas, Gediminas. Panerių erozinis kalvynas // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 369.
10. Ivaškevičius, Arūnas. Gyvybės arterija išseko: [apie senąjį kelią Vilnius-Kaunas ties Paneriais]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2008, kovo 15, p. 9-10.
11. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 351, 372.
12. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 16, 38.
13. Kudaba, Česlovas. Jei iš Vilniaus keliausi: trys turistinės trasos. – Vilnius, 1979, p. 8-9.
14. Kviklys, Bronius. Paneriai: [apie Panerių geležinkelio tunelį]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 165 –167.
15. Paneriai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T.17, p. 385-386.
16. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2015. – 294, [2] p.: iliustr. – Bibliogr. sk. gale. 
17. Pociūnas, Arvydas. Panerių kautynės 1831 m. birželio 19 d. – Iliustr. // Karys. – 2001, Nr. 9, p. 8-10.
18. Sakowicz, Kazimierz. Panerių dienoraštis 1941–1943 m. – Vilnius, 2012. – 201, [2] p.: iliustr., faks. – Versta iš rankraščio. – Bibliogr. įž. str. išnašose.
19. Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, p. 31-34.
20. Sliesoriūnas, Feliksas. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius, 1974, p. 303-304, 307-310 ir kt.
21. Steponkevičius, Juozas. Senasis Vilniaus „brukas“. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2003, liep. 10, p. 22.
22. Ulevičius, Vladas. Panerių memorialas. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 73-74.
23. Vilnius Aukštieji Paneriai: [apie fašizmo aukų laidojimo vietą]. – Iliustr. // Atminimo knyga = Книга памяти = Gedenkbuch : Antrojo pasaulinio karo karių kapinių Lietuvoje albumas. – Vilnius, 2006. – P. 59-60.
24. Pasierbska, Helena. Ponary: największe miejsce kaźni koło Wilna. – Warszawa, 1993. – 95 p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose.
25. Pasierbska, Helena. Ponary jako najtragiczniejsze miejsce straceń na Wileńszczyźnie w latach 1941-1944 . – Iliustr. – Bibliogr.: 15 pavad. // Wilno – Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. – Białystok, 1992. – T. 2, p. 283-306.
26. Pasierbska, Helena. Wileńskie Ponary. – Gdańsk, 1996. – 409 p.: iliustr., faks. – Wyd. 2 „Ponar – wileńskiej Golgoty“, uzup. – Bibliogr.: p. 303-313 ir išnašose.
27. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture = Vilne: ondenkerter fun der jidišer gešichte un kultur. – 2nd ed. – Vilnius, 2006, p. 30-32.
28. Аграновский, Гeнрих. Понары (Паняряй) / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Iliustr. // Аграновский, Гeнрих, Гузенберг, Ирина. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель. – Вильнюс, [2011]. – P. 577-603.
29. Аграновский, Генрих. Паняряй / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг // Аграновский, Гeнрих, Гузенберг, Ирина. Литовский Иерусалим. – Вильнюс, 1992. – P. 59-63.

Parengė: Nijolė Radžiūnienė (Vilniaus m.SCB Gerosios Vilties biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Objektai
Paminklas Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjui, bibliofilui, spaustuvininkui, leidėjui Enziui Jagomastui (Agrastų g. 15, Vilnius)
Panerių memorialinis muziejus (Agrastų g. 15, Vilnius)
Skulptūros (Šaltupio g. 3, Vilnius)
Trakų Vokės skulptūrų parkas (Žalioji a., Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/paneriu-seniunija/"]