Lavoriškių seniūnija yra Vilniaus rajono rytuose, pasienyje su Baltarusija. Ji ribojasi su kaimynėmis Kalvelių, Mickūnų, Bezdonių, Buivydžių seniūnijomis ir Baltarusija.

Seniūnijoje yra 69 kaimai ir vienas viensėdis. Didžiausio gyvenvietės: Mostiškės (631 žm.), seniūnijos centras – Lavoriškių kaimas (621 žm.), Slabada (178 žm.), Kirtimai (106 žm.), Petruliškės (123 žm.), Nevieriškės (99 žm.), Adomaičiai (77 žm.) (2013 m.) [3].

Seniūnijos plotas – 12285 ha. Šio ploto 32,9% užima žemės ūkio naudmenos, 54,5% – miškai, 0,8% – vandenys ir kitos paskirties plotai.

Gyventojų skaičius – 2437. Iš jų 3,7% – lietuvių, 82,7% – lenkų, 2,3% – rusų; 1172 – vyrų, 1265 – moterų (2013 m.) [22].

Lavoriškių apylinkės pasižymi gražiu gamtovaizdžiu. Jos teritorijoje yra Baravykinės kraštovaizdžio draustinis, Vilnios hidrografinis draustinis. Pietvakariuose stūkso Lavoriškių piliakalnis, šiaurėje plyti Lavoriškių giria [5]. Per seniūniją teka Vilnios upė [10, 11].

Seniūnijos teritorijoje Paežerių kaime yra ežeras Raukovė, kuris įtrauktas į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [19].

1892 metais Lavoriškių seniūnijos Mačiuliškių kaime gimė baltarusių visuomenės ir politikos veikėjas, filologas Branislavas Taraškevičius.

Lavoriškių kaimas įsikūręs abipus Vilnios upės, 24 km į rytus nuo Vilniaus, netoli sienos su Baltarusija.

Lavoriškės – seniūnijos bei parapijos centras, kuriame gyvena 621 gyventojas (2011 m.) [3].

Kaime veikia vidurinė ir pagrindinė mokyklos, vaikų lopšelis-darželis, kultūros namai, biblioteka, paštas, girininkijos centras [9]. Yra modernizuotas, atitinkantis visus Šengeno reikalavimus, Lavoriškių pasienio kontrolės punktas.

Vertingos istorinės informacijos apie Lavoriškių kaimą ir jo apylinkes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [23], Bronio Kviklio enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ II–ame tome [6] bei „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [15]. Apie Lavoriškes ir jų apylinkių istoriją rašoma Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [20]. Turistinės informacijos apie šią vietovę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Lietuvos keliais“ [18], „Po Lietuvą“ (Vilnius, 2002 m.), „Kelionės iš Vilniaus“ (Vilnius, 2005 m.) bei Varšuvoje (Lenkija) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [22]. Naujausios informacijos apie Lavoriškes lietuvių, baltarusų ir lenkų kalbomis pateikiama Alinos Balčiūnienės ir Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvo 2013 m. išleistoje knygoje „Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej“ [1]. Knyga iliustruota šiuolaikinėmis objektų nuotraukomis. Pridedamas Ašmenos aukštumoje esančių lankytinų vietų žemėlapis. Pateikiamas leidinių bibliografinis sąrašas. 2014 metais Nemėžio kaimo bendruomenės išleistame Žygimanto Jasiulionio ir Evaldo Černiausko nuotraukų albume „Skrydis virš Ašmenos aukštumos“, siūloma pamatyti, greta kitų vietovių, ir Lavoriškes bei jų apylinkes, iš paukščio skrydžio. Leidinyje lietuvių ir lenkų kalbomis trumpai aprašomi šių vietovių ypatumai [4, p. 2, 5, 23–25].

Tai, kad šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų patvirtina Lavoriškių senovės gyvenvietės liekanos [8, 22]. Lavoriškių senovės gyvenvietė 2013 m. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, kaip regioninės reikšmės archeologinis paminklas [13].

Istorinėse šaltiniuose pirmą kartą ši vietovė minima 1443 metais, kai Lavoriškių gyvenvietė buvo perduota anuometiniam Vilniaus vaivadai Jonui Daugirdui [1]. Lavoriškes mini ir italų kronikininkas Aleksandras Gvanjanis (Gvagninis, 1538–1614) 1611 metais Krokuvoje išleistame leidinyje „Kronika Sarmacji Europiejskiej“. Jis rašo, kad: „Už keturių mylių nuo Vilniaus taip pat yra karališkas kaimas Lavoriškės, kuriame dar gyvena tų, kurie žalčius kaip dievus garbina, jiems kažkokias aukas duoda“ [17].

1523 metais šioje gyvenvietėje buvo rasta geležies rūdos kasyklos pėdsakų. Manoma, kad geležies rūda buvo čia išgaunama iki XVIII a. pasitelkus Vilnios upės vandens energiją [2].

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Lavoriškės buvo vadinamos miesteliu. Čia buvo tuometinės seniūnijos centras, veikė popieriaus fabrikas. 1644 metais buvo pastatyta bažnyčia. 1655 m. Lavoriškės buvo sudegintos. XVIII amžiaus pabaigoje Lavoriškėse veikė pradinė mokykla. 1937 metais I Lenkijos maršalkos Juzefo Pilsudskio garbei Vilniaus rajone pastatyta 100 mokyklų, tarp jų ir Lavoriškių vidurinė mokykla. Nuo 1959 m. Lavoriškės yra kaimas [21, 22, 24].

Mūrinė Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1899–1906 m. 1927 m. ją konsekravo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis. Bažnyčios architektūroje dominuoja neogotikos elementai, bazilikinė, dvibokštė, su dviem bokšteliais. Vidus 3 navų. Bažnyčioje yra 6 paminkliniai meno kuriniai. Tai molbertinės tapybos paveikslai „Šv. Juozapas“ (XVIII a. pab.) ir „Šv. Stepono mirtis“ (1850 m.), XIX a. pradžios relikvatorius, Sluckio juostos, išaustos 1795 metais, dalis kontušinės juostos (XVIII a. II pusė), XIX amžiaus audinio atraiža ir varpas, padarytas 1774 metais. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Šalia bažnyčios yra kapinės [7, 14, 16].

Lavoriškių kaimo senosios kapinės 2013 m. įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą, kaip vietinės reikšmės memorialinis paminklas [12].

2017 m. lapkričio 8 d. Lavoriškėse (Vilniaus r.), prie gimnazijos, buvo atidengtas paminklas – atminimo akmuo iškiliam Vilnijos krašto žmogui Aliui Vidūnui (žr. adresu).

Seniūnijos gyventojus aptarnauja dvi viešosios bibliotekos: Mostiškių bei Lavoriškių. Lavoriškių kaimo biblioteka savo veiklą pradėjo 1949 metais. Šiuo metu biblioteka aptarnauja 1480 Lavoriškių bei aplinkinių kaimų gyventojų. Kraštotyros fondą sudaro apie 30 fiz. vnt. dokumentų, kartotekoje sukaupta apie 70 aprašų. Nuo 2009 metų veikia internetinė skaitykla, kurioje vartotojams įrengtos keturios kompiuterizuotos darbo vietos. 2016 m. biblioteka persikraustė į naujas patalpas.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Alina. Lavoriškės. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., lenk., rus. // Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej / [teksto autoriai Alina Balčiūnienė, Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvas]. – Vilnius, 2013. – P. 98–105.
2. Daugudis, Vytautas. Lavoriškių senovės gyvenvietė ir geležies apdirbimo vieta. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 315.
3. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Jasiulionis, Žygimantas. Skrydis virš Ašmenos aukštumos = Nad Wyzyną Oszmianską: fotoalbumas: [apie Rukainius ir apylinkes, p. 2, 4, 6–13] / Žygimantas Jasiulionis, Evaldas Černiauskas. – Vilnius, 2014. – 112 p. Iliustr.
5. Isokas, Gediminas. Didžiausios Lietuvos girios ir miškai. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos girių ir medžioklės istorija. – Vilnius, [2006]. – P. 354–358.
6. Kviklys, Bronius. Lavariškės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 199–200.
7. Kviklys, Bronius. Lavoriškės. Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios =Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2:Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 195–197.
8. Lavoriškės, Lavoriškių seniūnija: [apie Lavoriškių piliakalnį]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 368–369.
9. Lavoriškių girininkija. – Iliustr. // Vilniaus miškų urėdija. – Vilnius, 2006. – P. 42–43.
10. Lavoriškių seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 24–25.
11. Lavoriškių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 214–215.
12. Lavoriškių senosios kapinės [Lavoriškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus r.; u. k. 367047]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
13. Lavoriškių senovės gyvenvietė [Lavoriškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus r.; u. k. 13149]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
14. Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia = Kościół pw. św. Jana Chrzciciela – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 32–34.
15. Mikėnas, Saulius. Lavoriškių bažnyčios dailės kūriniai. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 314.
16. Misius, Kazys. Lavoriškės // Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas / Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. – Vilnius, 1993. – P. 535.
17. Pasakojimai apie žalčių garbinimą // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) / parengė Juozas Jurginis, Algirdas Šidlauskas. – Vilnius: Mokslas, 1983. – P. 65.
18. Semaška, Algimantas. Lavoriškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 625.
19. Vaitkevičius, Vykintas. Paežeriai, Lavoriškių s-ja. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietė: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 85.
20. Gajewski, Mirosław. Ławaryszki – dzieje miasteczka nad Wilenką. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 94–102.
21. Gmina Ławaryszki. – Iliustr. // Rejon Wileński. – Wilno, 2005. – P. 67–68.
22. Jackiewicz, Mieczysław. Lavoriškės // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 126.
23. Ławaryszki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1902. – T. 15. D.2 (Januszpol-Żyżkowo, Aleksin-Wola Justowska). – p. 260; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_XV_cz.2/260>.
24. Paczkowska, Czesława. Gmina Ławariszki. – Iliustr. // Rejon Wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 67–68.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2018