„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Žvėryno seniūnija / Žvėrynas

Žvėrynas – Vilniaus miesto dalis, esanti dešiniajame Neries krante. Žvėryno ribos driekiasi Neries upe, skiriančia jį nuo miesto centro ir Vilkpėdei priklausančio Vingio parko, eina Karoliniškių landšaftiniu draustiniu, Miglos bei Paribio gatvių vakaruose ribojasi su Karoliniškėmis, šiaurėje – su Šeškinės kalvomis, rytuose baigiasi ties Ukmergės gatve, atskiriančia jį nuo Šnipiškių. Su Naujamiesčiu jungiasi Žvėryno ir Liubarto tiltais, su Vilkpėde – Vingio parko pėsčiųjų tiltu.

Seniūnijos plotas 2,6 km². Žvėryne gyvena 11079 gyventojai (2011) [5].

Žvėryne yra Lietuvos edukologijos universitetas, Infekcinių ligų stacionaras, Kompozitorių namai, kelios mokyklos, gimnazija, keletas įmonių ir įstaigų. Buvusio pieno kombinato vietoje iškilo didelis prekybos centras „Panorama“. Mikrorajone veikia socialinės paramos centras „Caritas“. Aktyvi Žvėryno gyventojų bendruomenė. 2002–2004 m. Žvėryno ji leido laikraštį „Žvėryno kurjeris“.

Vilniaus teritorija, esanti kitoje pusėje kelio nuo Žaliojo tilto į Ukmergę, nuo seno buvo vadinama Saltoniškėmis. XVI a. viduryje čia buvo Žygimanto Augusto rūmų Vilniuje paiždininkio Ivano Saltono (Iwan Sołtan) dvaras. Iš Saltono vardo atsirado vietovardis „Saltoniškės“. Saltoniškės pirmą kartą paminėtos rašytiniuose šaltiniuose 1642 m. Vakarinė šios teritorijos dalis buvo apaugusi mišku ir negyvenama. XVI a. ji atiteko LDK didikams Radviloms ir  priklausė jiems iki XIX a. vidurio [9]. Jie čia turėjo nedidelį žvėryną. Iš čia kadaise buvusio žvėryno ir kilęs dabartinis vietovės pavadinimas Žvėrynas. Iki XIX a. pradžios dabartinė Žvėryno teritorija buvo vadinama abiem vardais: senuoju – Saltoniškės ir naujuoju – Žvėrynas (lenk. w Sołtaniszkach, czyli Zwierzyńcu, 1827), o XIX a. jai visiškai prigijo Žvėryno pavadinimas [2, 9, 10]. 1902 m. vasario 12 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II patvirtino Žvėryno prijungimą prie Vilniaus miesto ir leido pakeisti 1875 m. konfirmacinį planą. Tuo metu Žvėryno pavadinimas buvo oficialiai pakeistas į Aleksandrijos [27]. Tačiau šis vietovardis tarp žmonių neprigijo. Kaip matyti iš 1901 m. sudaryto tuometinės Aleksandrijos plano, joje esančios gatvės buvo pavadintos Rusijos miestams būdingais vardais: Georgijevskaja, Jekaterininskaja, Puškinskaja, Gogolevskaja ir t. t. [27]. Dabartiniai pavadinimai gatvėms suteikti po 1940 m. Nemažai vietovės gatvių pavadintos žvėrių pavadinimais, primenančiais senuosius Žvėryno medžioklės plotus: Elnių (buv. Olenja), Lokių (buv. Medvežja), Lūšių (buv. Rysja), Stumbrų (buv. Zubrovaja), Bebrų (buv. Bobrovaja) ir kitos gatvės [1, 2, 7]. Didesnės Žvėryno gatvės gavo kunigaikščių vardus. Centrinei buvo suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai kerta jauniausio Gedimino sūnaus Liubarto gatvė. Stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn, pastebime, kad iš kairės lygiagrečiai Kęstučio gatvei tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės – Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus Vytauto gatvė. Šios keturios stambios gatvės sudaro Gediminaičių stulpų ženklą, tik labiau nei įprasta ištęstą. Seniausia gatvė jungianti Šnipiškes su Karoliniškėmis per Žvėryną, buvo Latvių gatvė (iki 1940 m. Dielnaja). Per ją žmonės vykdavo į malūnus ir į generalgubernatoriaus rezidenciją. Po jos susiformavo Birutės gatvė (Mariinskaja alėja), vėliau Vytauto gatvė (Znamenskaja) [1, 15].

Краткий очерк города Вильны и вновь присоединенной к нему Александрии (бывш. Зверинец), принадлежащей В.В. Мартинсону. – С. Петербург, 1902. Knygos viršelis

Atskiros knygos apie Žvėryną kol kas nėra išleista. Žvėrynui, tuo metu vadintam Aleksandrija, skirta nemaža dalis 1902 m. Sankt Peterburge išleistos knygos „Краткий очерк города Вильны и вновь присоединенной к нему Александрии (бывш. Зверинец), принадлежащей В. В. Мартинсону“ [27]. Čia įdėtos kelios to meto šios vietovės nuotraukos, 1901 m. sudarytas tuometinės Aleksandrijos gatvių planas. Apie akmenį su Gediminaičių stulpais užsimenama istoriko, prof. Alfredo Bumblausko knygoje „Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795“ (Vilnius, 2005). Apie Žvėryno akmenį, tiltą, atskirus pastatus rašoma „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ (Vilnius, 1986. T. 1). Apie vietovės istoriją rašoma Vilniui skirtuose turistiniuose vadovuose: žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [12], istoriko Adomo Juškevičiaus ir muziejininko, kultūros veikėjo, pirmojo profesionalaus gido po Vilnių Juozo Maceikos parengtoje knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ [11], dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Lietuva“ [7], literatūrologo, publicisto Tomo Venclovos leidinyje „Vilnius“ [25], Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [17].

Apie vietovės urbanistinę raidą galima paskaityti architektės Dalios Dijokienės knygoje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs“ (V., 2009), leidinyje „Vilniaus miesto medinių statinių tvarkymas“ (Vilnius, 2006). Žvėryno architektūrą vaizdingai aprašė architektė Maja Ptašek knygoje „Medinė architektūra Lietuvoje“ [19], architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė knygoje „Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje“ [14]. Žvėryno bažnyčios lietuvių kalba aprašytos Vilniaus senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“ [26], taip pat vilniečio inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ [23]. Rusų kalba apie Žvėryno cerkves galima paskaityti Lietuvos stačiatikių švietimo draugijos „Živoj kolos“ nario Germano Šlevio (Герман Шлевис) knygose „Православные святыни Вильнюса: страницы истории“ [28] ir „Православные храмы Литвы“ (В., 2006). 2006 m. išleistame fotomenininko Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius = Wooden Vilnius“ galima pamatyti nufotografuotus žymiausius Žvėryno architektūrinius paminklus – senuosius medinius namus [22]. Apie 1966 m. pastatytų Lietuvos kompozitorių sąjungos namų A. Mickevičiaus g. 29) architektūrą rašoma leidinyje „Vilniaus architektūra“ (Vilnius, 1985). 2004 m. Žvėryno bendruomenė išleido kalendorių „Žvėryno medinė architektūra“ (Vilnius, 2005), iliustruotą kino režisieriaus, operatoriaus Vytauto Damaševičiaus nuotraukomis. 2005 m. Žvėryno bendruomenė išspausdino kalendorių „Žvėrynas senuose atvirukuose (XIX a.–XX a. pr.)“ (Vilnius, 2005). Apie Žvėryno architektūrą yra straipsnių periodikoje, informacijos internete.

Kino režisierius, operatorius Vytautas Damaševičius renka albumus su senovinėmis Žvėryno nuotraukomis. Menininkas stengiasi ne tik surasti pavaizduotus senuosius medinius namus, bet ir šalia jų nusifotografavusius žmones arba jų artimuosius [13]. 1996 m. Vytautas Damaševičius sukūrė dokumentinį filmą „Išnykstantis Žvėrynas“, kuriame pasakojama apie mikrorajono medinę architektūrą.

Žvėryno skulptūros suregistruotos menotyrininkės Jolantos Jurašienės- Marcišauskytės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [8]. Apie žymesnius mikrorajono gamtos objektus rašoma gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [6].

XVI a. dabartinėje Žvėryno teritorijoje yra buvęs žymaus magnato Ivano Saltono dvaras. Vakarinė, mišku apaugusi šios teritorijos dalis nuo XVI a. iki XIX a. vidurio Žvėryno teritorija priklausė LDK didikams Radviloms. Storų medinių rąstų apjuostame pušyne jie buvo įkūrę medžioklės rezervatą, laikė stumbrus, briedžius, stirnas, lapes ir kitus žvėris. Iki XVIII a. Žvėryno giria buvo aptverta aukšta aštriakuole medine tvora. Išlikusiuose to meto dokumentuose kalbama ir apie čia stovėjusius Radvilų medžioklės namus, bet konkrečių įrodymų nėra [13]. Taip pat minimas vandens malūnas su tvenkiniais ir žydams priklausęs mūrinis bravoras [9]. XVIII a. dalis Žvėryno buvo paversta parku. 1812 m., po choleros epidemijos, parko teritorijoje buvo laidojami žmonės.
XIX a. pradžioje vietovę paveldėjo kunigaikštis Levas Vitgenšteinas. Apie 1825 m. vakarinėje teritorijos dalyje (dabartinėje Birutės gatvėje) jis pastatė medinę rezidenciją, kurioje atostogaudavo Vilniaus generalgubernatoriai. Po Levo Vitgenšteino mirties Žvėryno teritoriją nupirko dvarininkas F. Bergas. Dvarininkas siekė prijungti šį priemiestį prie Vilniaus miesto. Jo lėšomis 1892 m. buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas, jungiantis Žvėryną su dabartiniu Gedimino prospektu. Tačiau Vilniaus miesto Dūma dėl lėšų stokos projektą atmetė. Nusivylęs F. Bergas tais pačiais metais Žvėryną pardavė Sankt Peterburgo I-os gildijos pirkliui Vasilijui Martinsonui. 1893 m. Vasilijus Martinsonas suskirstė žemes į stačiakampius sklypus ir pradėjo pardavinėti vilniečiams. Buvo iškirsta dalis miško, imta statyti vasarnamius, vėliau gyvenamuosius namus [11, 12]. 1900 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto Dūma nutarė Žvėryną įtraukti į miesto ribas. 1902 m. vasario 12 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II patvirtino Žvėryno prijungimą prie Vilniaus miesto ir leido pakeisti 1875 m. konfirmacinį planą. Žvėryno pavadinimą oficialiai pakeitė į Aleksandrijos [27]. Tuo metu Sankt Peterburge buvo platinami reklaminiai lapeliai, kviečiantys žmones pirkti sklypus Žvėryne. Žvėryną prijungus prie Vilniaus miesto, čia buvo įkurta vaikų prieglauda ir infekcinė ligoninė, pradėjo veikti mokykla, trikotažo fabrikas, turgus. Kursavo arkliais traukiamas tramvajus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žvėrynas buvo apšviestas žibaliniais žibintais. Vietovė formavosi kaip kurortinis priemiestis. Čia buvo vandens gydyklos, maudyklos su mineraliniais vandenimis, pirtys.
1906 m. senasis Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vardu vadinamas medinis tiltas buvo pakeistas nauju metaliniu tiltu su akmeninėmis atramomis (inžinieriai V. Personas, V. Malinovskis, N. Beleliubskis) [11, 16]. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne pradėtos grįsti gatvės, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, įvesta elektra. Žvėryno gatvėmis važinėjo ne tik autobusai. Prie Vingio parko iki 1957 m. siaurais geležinkelio bėgiais važiavo traukinys. Priėjimą prie traukinio saugojo kareivis.

Žvėryno gatvės pradėtos formuoti 1896 m. Architektas E. Dombrovskis sudarė pirmąjį Žvėryno išplanavimo projektą. Vietovė suskirstyta stačiakampiais kvartalais. XIX a. pabaigoje čia stovėjo apie 150 gyvenamųjų namų, buvo 12 visiškai užstatytų gatvių. Tuo metu pastatyta ir Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo vasaros rezidencija. Vakarinėje Žvėryno dalyje (Miško zonoje) gatvės taisyklingai suskirstytos į kvadratus, o rytinėje – visos lenktos, prisitaikytos prie gamtos formų.
Žvėryno gamtinė teritorija (miškas ar laukai) lėmė pirkėjų luomą, jų užmojus. Pietinėje dalyje, Miško zonoje, tarp gausių želdinių, rezidencijas arba nuomojamus daugiabučius namus statėsi turtingi ir kilmingi valdininkai. Sklype buvo daug pagalbinių pastatų: tarnų gyvenamasis fligelis, sargo namelis, skalbykla, rūsys su ledaine, sandėliai, rezidencijose – arklidės. Neturtingi miestiečiai apsigyvendavo taip pat Miško zonoje, statėsi 2-4 butų gyvenamuosius namus. Šalia namo – tik būtiniausi pagalbiniai pastatai: malkinė, sandėlis, tualetai, dažnai ir mažas gyvenamas fligelis nuomai. Šiaurinėje dalyje, arčiau Karoliniškių šlaitų, Lauko zonoje, kūrėsi gretimų kaimų valstiečiai. Jų sklypo dydis tiesiogiai priklausė nuo turimų pinigų, todėl Lokių, Stumbrų, Stirnų gatvėse buvo labai siaurų žemės rėžių. Čia stovėjo tik mažas namelis su būtiniausiais pagalbiniais pastatėliais. XX a. pradžioje prie daugelio gyvenamųjų buvo nedideli sargų nameliai, bet po Antrojo pasaulinio karo, pasikeitus socialiniams santykiams ir gyventojų sanklodai, tapo nereikalingi ir sunyko. Kai kuriuose apsigyveno žmonės ir jie išliko kaip maži gyvenamieji namukai (Malonioji g. 16).

Žvėrynas garsėja savo architektūra. Mikrorajonas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 33652). 1896 m. ir 1902 m. buvo sudaryti Žvėryno parceliacijos planai. Iki 1902 m. buvo tęsiamos kunigaikščių Vitgenšteinų vasaros rezidencijos, vėliau generalgubernatoriaus vilos statybos tradicijos. Visos vilos, vasarnamiai ir užmiesčio restoranai buvo mediniai. 1903–1914 m., istorizmo laikotarpiu, pastatytos užmiesčio rezidencijos ir vasarnamiai turėjo ir europinės kurortinės, ir Rusijos tradicinės architektūros elementų: šveicariškus bokštelius, rusiško stiliaus langų apvadus, kiaurapjūvio ornamentiką (Vytauto g. 27). Kai kur išlikę ir moderno elementų – lenktų formų langelių piešinys ar spalvotų stikliukų verandos vitražai (Vytauto g. 29). Trečias Žvėryno apstatymo etapas, po Pirmojo pasaulinio karo, pasižymėjo racionalizmo tendencijomis. Medinių pastatų dekoras tapo utilitarus, pastatai savo tūriu, proporcijomis, landų dalijimu vertikaliais segmentais atkartodavo mūrinės konstruktyvizmo architektūros stilių. Dalyje pastatų pastebima romantizmo įtaka. Šio laikotarpio Žvėryne nemažai gyvenamųjų namų buvo statomi dvarelio ar Zakopanės stiliumi (Vykinto g. 15, Kęstučio g., Treniotos g. 25). Kartais neįmanoma nustatyti pastato stilistikos, nes dažnai šiam laikotarpiui būdinga įvairių stilių sintezė [14, 19-21].
1938 m. perspektyviniame Vilniaus plane Žvėrynas priskirtas gyvenamųjų rajonų tipui, kuriame dominuotų tik mūrinis užstatymas, medinius namus statyti buvo uždrausta. Antrojo pasaulinio karo metais dalis medinių Žvėryno namų sudegė. Jų vietoje iškilo dviaukščiai mūriniai pastatai, vėliau atsirado pagerinto planavimo daugiabučiai.
Dabar 108 seni Žvėryno gyventojų namai yra vertingas medinės architektūros paveldas. Pastaraisiais metais senojo Žvėryno mediniai namai nyksta, jų vietoje statomi dideli pastatai, kurie keičia urbanistinį rajono vaizdą, tuo sukeldami architektų ir vietinių gyventojų diskusijas ir nepasitenkinimą [24].

Seniausias Žvėryno kulto pastatas – Šv. Jekaterinos Kankinės cerkvė-koplyčia (Birutės g. 20). Projekto autorius – Nikolajus Čiaginas. Šią šventyklą Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Potapovas paskyrė anksti mirusios žmonos Jekaterinos Potapovos (buv. kunigaikštytės Obolenskajos), garsėjusios labdaringa veikla, atminimui. 1872 m. Lietuvos stačiatikių vyskupijos valdžia leido cerkvę pavadinti Šv. Jekaterinos Kankinės vardu [23, 28].

Prie senojo Žvėryno tilto, Vytauto ir A. Mickevičiaus gatvių sankryžoje, stovi bizantiško stiliaus Švč. Dievo Motinos Ženklo iš dangaus cerkvė (Vytauto g. 21), pašventinta 1903 m. Projekto autorius – stačiatikių eparchijos architektas Michailas Prozorovas. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Lėšų cerkvės statybai paaukojo Rusijos caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus, Vilniaus ir Rusijos miestų tikintieji. Šventovė pavadinta stebuklinga laikomos Kursko Švč. Dievo Motinos Ženklo iš dangaus ikonos garbei. Prabangiai papuoštą ikonos kopiją cerkvei padovanojo tuometinis Vilniaus stačiatikių patriarchas Juvenalijus. Senoji ikona neišliko, dabar jos vietoje kabo kopija, padovanota Rusijos patriarcho Aleksijaus. Šalia cerkvės esančiame name buvo vaikų prieglauda (rus. Olginkij prijut – Olgos prieglauda [1a, 27]. Pirmojo pasaulinio karo metais čia glaudėsi ne tik stačiatikių, bet ir katalikų neturtingų šeimų vaikai. Taip pat čia veikė mokyklėlė ir biblioteka. Greta cerkvės palaidotas Žvėryno gyvenamojo rajono pradininkas Vasilijus Martinsonas. Šventovė veikė ir sovietiniais metais, Lietuvos nepriklausomybės metais buvo suremontuota. Dabar čia veikia ir sekmadieninė mokykla, gieda jaunimo choras. Cerkvė taip pat užsiima labdaringa veikla. Parapija įsteigė labdaros susivienijimą „Благоволение“ (liet. „Geranoriškumas“). Šis susivienijimas taip pavadintas Šv. Didžiojo Martyro Eudokijaus garbei. Cerkvė remia senus vienišus žmones, našlaičius, bei vaikų namų vaikus. Švč. Dievo Motinos Ženklo iš dangaus cerkvė laikoma simboliniais Žvėryno vartais, atskiriančiais mikrorajoną nuo Vilniaus centro [23, 26, 28].

Žvėryne yra ir Romos katalikų maldos namai – romaninio stiliaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (Sėlių g. 17). Ši šviesių plytų netinkuota bažnyčia nepriklauso Vilniaus architektūriniams šedevrams. Tai yra provincinis eklektinis pastatas. 1907 m. inžinierius architektas Vaclovas Michnevičius parengė bažnyčios projektą. Šventovė statyta 1911–1922 m. 1925 m. nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Parapijai priklausė Vilniaus miesto Žvėryno rajonas ir kaimai Šilėnų bei Sudervės link. Prie bažnyčios pastatyti parapijos namai. Pamaldos lietuvių kalba Žvėryno bažnyčioje buvo laikomos arkivyskupo Mečislovo Reinio įsakymu nuo 1942 m. Sovietiniais metais bažnyčioje pastatytas unikalus Lietuvoje didysis bažnyčios altorius. Altoriaus fone matomi architektūriniai Vilniaus bažnyčių ir bokštų siluetai [23, 26]. 2007 m. bažnyčios išorinėje nišoje buvo pastatyta Palaimintojo Jurgio Matulaičio (1871–1927) statula (skulpt. Domininkas Čepas) [3]. 2016 m. rudenį šią skulptūrą įsigijo kolekcininkas ir meno mecenatas Vidmantas Martikonis. Dabar skulptūra perkelta į „Vilnojos“ akmens skulptūrų parką Sudervėje (Vilniaus r.).

Žvėryne yra ir maurų stiliaus Vilniaus karaimų maldos namai – kenesa (Liubarto g. 6), pašventinta 1922 m. Šventovė pastatyta pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. Gausi išorinė faktūrinė puošyba kuria egzotišką kenesos architektūros įspūdį. Šalia buvo pastatytas karaimų bendruomenės namų pastatas. Po Antrojo pasaulinio karo kenesa buvo uždaryta, čia įrengtos įstaigos, archyvas. 1989 m. karaimų bendruomenei maldos namai buvo sugrąžinti. Kenesa restauruota ir 1993 m. vėl pašventinta. Daug pastangų atgaunant ir restauruojant šventovę įdėjo vyriausiasis kenesos dvasininkas, aktyvus karaimų bendruomenės narys, inžinierius ir kultūros veikėjas Mykolas Firkovičius [14, 23, 26].

Žvėryno šiaurės vakarų pusėje, netoli Neries, (dabar Latvių g. 64) ne vėliau kaip XVII a. buvo iškasti du tvenkiniai ir pastatyti du vandens malūnai. 1830 m. Vilniaus miesto plane buvo pažymėti du malūnai: „prancūziškasis“ – dabartinės Latvių gatvės gale, kitas – tarp dviejų tvenkinių, dabartinio tilto vietoje. Kada išnyko toliau nuo Neries buvęs malūnas ir jo vietoje pastatytas tiltas, nežinoma. Į malūną nuo Karoliniškių kalvų, iš aplinkinių kaimų, grūdus veždavo valstiečiai [7]. Iš Vilniaus pusės malūną buvo galima pasiekti nuo Žaliojo tilto sukant vieškeliu palei upę. XIX a. pabaigoje malūne buvo pastatytas garo katilas, jį vadindavo „prancūziškuoju“. Žvėryno vandens malūnas, varomas elektra, dar veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau malūno pastate buvo kruopų fabrikas. Iki šių dienų išlikęs, žinoma, su dideliais pakitimais vienas malūnas Ypač daug pertvarkymų yra šio pastato viduje. Dabar čia įrengti gyvenami butai. Pasikeitęs ir tvenkinių dydis bei konfigūracija [1a, 9].

Žvėryne nemažai lankytinų objektų.

Mikrorajone veikia Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinis policijos muziejus (Saltoniškių g. 19). Muziejaus rinkinį sudaro eksponatai (spauda, leidiniai, ženklai, nuotraukos), pasakojantys apie Lietuvos policijos istoriją nuo 1918 m. iki 1940 m. Čia taip pat rengiamos teminės bei proginės parodos [18].

Vienas žymiausių Žvėryno paminklų – rusvo porfyrinio granito akmuo su išraižytais Gediminaičių stulpais, esantis dešiniajame Neris krante, Vytauto gatvės pabaigoje. 1958 m. akmenį aptiko ir nufotografavo kraštotyrininkas Vladas Šaulys. Gediminaičių stulpai Žvėryno akmenyje datuojami XV a. – XVI a. pradžia. Žinoma, kad XIX a. viduryje už keleto kilometrų aukštyn, taip pat dešiniajame Neries krante, gulėjo dar vienas akmuo su tokiu ženklu. Šie akmenys žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apylinkėse. Sovietmečiu Žvėryno akmuo buvo įtrauktas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, o 1992 m. įrašytas į Lietuvos Kultūros vertybių sąrašą [7, 15].

2016 m rugsėjo 23 d. Vilniuje, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos sode (J. I. Kraševskio g. 5) atidengtas paminklas  žuvusiems Vilniaus geto vaikams (skulpt. Mindaugas Šnipas). Menininko sukurti akmeniniai laiptai, ant kurių nukritęs plunksnakotis, pasak mokyklos direktoriaus Mišos Jakobo, simbolizuoja tai, kas liko iš sugriautų ir sudegintų namų. Paminklo atidengimas – vienas iš Lietuvos žydų genocido aukų atminties dienos renginių.

Žvėryne yra žymių Lietuvos skulptorių sukurtų meno objektų:

„Čiulbantis kryžius“ (skulpt. Gitenis Umbrasas, Latvių g. ir Blindžių g. sankirtoje). Dekoratyvinė konstrukcija pastatyta 2000 m. spalio 4 dieną [8].

„Laivas-pusmėnulis“ (skulpt. Kunotas Vildžiūnas, po Žvėryno tiltu), sumontuotas 2010 m. birželio 12 d. Skulptūra yra projekto „Vilniaus ženklai“ dalis, siejama su visų istorinių laikų susijungimu, tęstinumu ir atsinaujinimu. Skulptūros forma primena arką, saugumo, pergalės prieš chaosą, naujo gyvenimo simbolį. Pusmėnulis – dažnas LDK didikų herbinis ženklas, nurodantis kitokią „prigimtį“, dangiškąją priklausomybę [8].

„Paukščių lizdas“ (skulpt. Gintaras Mikolaitis, kompozitoriaus Eduardo Balsio skvere, A. Mickevičiaus ir Vytauto gatvių kampe), pastatyta 2011 m. [8].

2005 m. rugsėjo 29 dieną prie Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (Saltoniškių g. 19) buvo atidengtas paminklas „Angelams sargams“ (skulpt. Vaclovas Krutinis), skirtas tarnyboje žuvusiems policijos pareigūnams [8]. 

Paminklais Žvėryne pagerbti šie žymūs žmonės:
Konstantinas Balmontas – rusų poetas. Paminklas (skulpt. Mindaugas Šnipas) pastatytas 2010 m. rudenį netoli Rusijos ambasados (Latvių g. 53), prie tvenkinių, Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo iniciatyva [8].
Eduardas Balsys – kompozitorius (A. Mickevičiaus g., skveras prie Žvėryno tilto).
Džocharas Dudajevas – Ičkerijos prezidentas (Dž. Dudajevo skveras) [4].
Tadas Kosciuška  – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas (Pušų g. 29, namo fasadas).
Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas (Pušų g. 29, namo fasadas).
Stanislavas Moniuška – lenkų kompozitorius (Pušų g. 29, namo fasadas).

Žvėryne atidengtos memorialinės lentos čia gyvenusiems žymiems žmonėms:
kompozitoriui Eduardui Balsiui (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40),
rašytojai Lazdynų Pelėdai-Sofijai Pšibiliauskienei (Latvių g. 18),
poetui Liudui Girai (Malonioji g. 17),
kompozitoriui Juliui Juzeliūnui (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40),
kompozitoriui Juozui Karosui (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40),
kalbininkui Jonui Kruopui (Kęstučio g. 27),
lietuvių literatūros ir kultūros istorikei, edukologei Meilei Lukšienei (A. Mickevičiaus g. 19 / Kęstučio g. 15),
rašytojui Jonui Marcinkevičiui (Malonioji g. 17),
poetui Eduardui Mieželaičiui (A. Mickevičiaus g. 32),
poetui Vladui Mozūriūnui (Pušų g. 48),
kompozitoriui Antanui Račiūnui (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40),
fizikui Zenonui Rokui Rudzikui (A. Mickevičiaus g. 13)
astronomui, mokslo istorikui, prof. Pauliui Slavėnui (Kęstučio g. 17),
rašytojui, pedagogui Marcelinui Šikšniui (Kęstučio g. 27),
teisininkui, literatui, valstybės ir visuomenės veikėjui Stasiui Šilingui (S. Moniuškos g. 35),
poetei Valerijai Valsiūnienei (Vytauto g. 3),
pulkininkui Vaclovui Žadeikai (A. Mickevičiaus g. 19 / Kęstučio g. 15).

Žvėryne įamžintas visuomenei svarbus istorinis objektas. 2009 m. rugsėjo 17 d. ant namo Vytauto g. 17/2 atidengta memorialinė lenta lietuvių ir lenkų kalbomis pirmajai Vilniaus radijo stočiai, veikusiai 1927–1935 m.

Neries terasoje, Birutės ir Latvių gatvių sankryžoje įkurtas Žvėryno parkas. Parko ribos driekiasi Blindžių gatve, vakaruose remiasi į Karoliniškių landšaftinį draustinį. Žvėryno parko teritorijoje išlikę du tvenkiniai, 1986 m. paskelbti vietinės reikšmės gamtos paminklais. Tvenkiniai iškasti dar XVI a., kai vietovė, anksčiau priklausiusi Ivanui Saltonui, atiteko Radviloms. Tvenkinius maitino Šaltupio upelis, dabar papildo šaltiniai, iš jų vanduo teka į Nerį [6].

Vietovėje gyvena ar yra gyvenę daug žymių žmonių: poetai Zigmas Pranskelėnas (Zigmas Tureika), Albinas Žukauskas, Vladas Radziulis, Algirdas Verba, evangelikų bažnyčios kuratorius, visuomenės veikėjas Petras Karosas, istorikas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas Vincas Martinkėnas, istorikas, pedagogas Bronius Untulis, rašytojai Silvestras Urbonas (Silva Urboniukas), Rapolas Mackevičius-Mackonis, Aldona Liobytė, Jurgis Kunčinas, kino režisierius, operatorius Vytautas Damaševičius, tapytoja, grafikė Dalia Kasčiūnaitė, dailininkas Olegas Volosačius, skulptorius Kęstutis Patamsis, menotyrininkas Saulius Pilinkus, dirigentas Donatas Katkus, operos solistas Eduardas Kaniava, aktoriai Viktoras Dideika, Regimantas Adomaitis, gydytojas, medicinos mokslų daktaras Pranas Norkūnas, akademikas Jokūbas Minkevičius, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentė Leonarda Jekentaitė-Kuzmikienė, inžinierius Vytautas Šiaudinis, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis ir kt.
Spaudoje yra žymių žmonių pasisakymų apie Žvėryną. „Man Žvėrynas – žemė, kurioje gyvenu, kur gyveno mano tėvai, dabar – vaikai ir anūkai“, – yra sakęs kino režisierius, operatorius Vytautas Damaševičius, surengęs fotografijų parodą „Išnykstantis Žvėrynas“ [17, žr. adresu]. „Man Žvėrynas yra tikro kaimo reminiscencija. Be Žvėryno negalėčiau ir nemokėčiau gyventi… Išėjęs iš savo trobos, žinau, kur eiti, kaip ir žinau, kur pareiti. Žvėrynas gelbsti mane. Dabar Žvėrynas, kaip mano tėviškė … ir čia jaučiuosi kaip savame kaime“, – sakė poetas Algirdas Verba [22a]. „Esu daug keliavęs ir aplankęs pasaulio sostinių, bet nė vienoje nemačiau tokio unikalaus kampelio kaip Žvėrynas. Žinoma, jis jau gerokai pagadintas, apstatytas mūrinukais, bet vis dar išlaikęs savo žaliąjį grožį. Tai būtina išsaugoti ateičiai…“, – teigė akademikas Jokūbas Minkevičius [22a].

Kuncinas_virselis

Kunčinas, Jurgis. Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Žvėrynas minimas grožinės literatūros kūriniuose. Žvėrynui eiles paskyrė poetai Antanas A. Jonynas (rink. „Tiltas ir kiti eilėraščiai“, „Nakties traukinys“), Algimantas Baltakis (rink. „Vilniaus mūrai“, „Upės ir tiltai“), Ramutė Skučaitė (rink. „Taip ir ne“), Bronius Mackevičius (rink. „Vilniaus mūrai“), Evaldas Ignatavičius (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“, „Laikinųjų reikalų patikėtinis“), Algirdas Verba (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“), Tatjana Rostovaitė (rink. „Kova, žydėjimas, ruduo“, „Šventė“), Laurynas Katkus (rink. „Six young Lithuanian poets“), Raimondas Jonutis (rink. „Aušra kambary be langų“), Alė Rūta (rink. „Taip ir praeina sekmadienis“), Juozas Macevičius (rink. „Neišduok“), Vladas Braziūnas (rink. „Voro stulpas“).
Rašytojas Jurgis Kunčinas išspausdino romaną „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“ (Vilnius, 1997).
Vilniuje tarpukario metais gyvenusi lenkų etnografė Marija Znamerovska-Priuferova (Maria Znamierowska-Prüfferowa) atsiminimų knygoje „Vilnius, miestas arčiausia širdies“ (Vilnius, 2009) pasakoja apie Žvėryną Antrojo pasaulinio karo metais. Žvėrynas minimas ir kitose atsiminimų knygose: inžinieriaus Vytauto Šiaudinio „Mano gyvenimo keliai ir klystkeliai“ (Kaunas, 2005), gydytojo Vytauto Razuko „Skambėkite, Vilniaus varpai“ (Vilnius, 2014). Pastaroji gausiai iliustruota. Knygoje panaudotos Vytauto Razuko asmeninio archyvo, Vilniaus Žvėryno bendruomenės archyvo ir Algio Liutkevičiaus nuotraukos.

Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Žvėryno biblioteka (S. Moniuškos g. 10), įsteigta 1948 m., uždaryta 2013 m.

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 200-203.
1a. Damaševičius, Vytautas. Iš Žvėryno praeities. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2009, vas. 21, p. 4-5.
2. Danilevičius, Eugenijus. Žvėrynas: (Miesto dalių pavadinimai) // Vakarinės naujienos. – 1985, gruod. 7.
3. Dichavičius, Rimantas. Laisvės paženklinti: dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. – Vilnius, 2016. – T. 3, p. 326.
4. Dž. Dudajevui atminti: atidengtas paminklinis akmuo Vilniuje, Žvėryne. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1998, rugs. 7, p. 3.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-08-22]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 419-420, 423.
7. Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva. – Vilnius, 2006, p. 56.
8. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas] / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 70, 100-103, 346-348.
9. Jurkštas, Jonas. Seniausias Vilniaus malūnas // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – [Vilnius], 2006. – [D.] 3: Todėl, kad Tu – Šventovė, todėl, kad Tu – Tėvynė, p. 188-191.
10. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 15-16.
11. Juškevičius, Adomas. Žvėrynas / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika. – Iliustr. // Juškevičius, Adomas, Maceika, Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. – 3-iasis (fotografuotinis) leidimas. – Vilnius, 1991. – P. 100-101.
12. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 157.
13. Kuizinaitė, Milda. Žvėryno istoriją kūrėjas rašo iš senbuvių albumų: [apie kino operatoriaus ir fotografo V. Damaševičiaus fotografijų apie Žvėryną parodą Vilniaus rotušėje]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2004, vas. 14, priedas „Sostinė“, p. 8.
14. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000, p. 86-87, 94, 113.
15. Mikailionis, Vaclovas. Mitologinis Vilnius (VII). Žvėryno mįslės: [apie Žvėryno gatvių pavadinimus, prie Neries aptiktą akmenį su išraižytais Gediminaičių stulpais] // Lietuvos aidas. – 2013, lapkr. 27, p. 4. Prieiga per internetą: <http://alkas.lt/2013/10/24/v-mikailionis-mitologinis-vilnius-vii-zveryno-misles/>.
16. Miškūnas, Arvydas. Šimtametis tiltas prikeltas naujam gyvenimui: [pokalbis su UAB „Viadukas“ techniniu statybos direktoriumi A. Miškūnu] / kalbėjosi Jonas Bazys. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 2005, Nr. 9, p. 8-9.
17. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2015. – 294, [2] p.: iliustr. – Bibliogr. sk. gale. – Vietovardžių r-klė: p. 294.
18. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinis policijos muziejus [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2016-08-22]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/vilnius/policijos_muziejus.htm>.
19. Ptašek, Maja. Medinė architektūra Vilniaus Žvėryno rajone. – Iliustr. // Medinė architektūra Lietuvoje. – Vilnius, 2002, p. 89-93.
20. Stabrauskas, Aleksandras. Mediniai Žvėryno namai Vlado Šaulio 1958-1972 metų nuotraukose: dekoro bruožai, dabartinė būklė. – Iliustr. – Santr. ang. // Liaudies kultūra. – 2009, Nr. 6, p. 39-65.
21. Stabrauskas, Aleksandras. Vilniaus Žvėryno medinių namų puošyba. I. Vartai, varteliai, tvoros (2008–2010 m.). – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 2011, Nr. 4, p. 43-58.
22. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006, p. 18-69.
22a. Svirbutavičiūtė, Aldona. Odė namams: Ką pasakoja apie Žvėryną ten gyvenančios asmenybės (Jokūbas Minkevičius, Eduardas Mieželaitis, Algirdas Verba). – Iliustr. // Diena. – 1995, rugs. 15, p. 11.
23. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 40-41, 133, 138, 152.
24. Vanagas, Jurgis. Ar išsaugosime Žvėryno žavesį: urbanisto apmąstymai. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1991, Nr. 6, p. 16-21.
25. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2007, p. 191-192.
26. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / Gina Viliūnienė, Raimondas Urbakavičius. – Vilnius, 2012, p. 296-301, 318-327.
27. Краткий очерк города Вильны и вновь присоединенной к нему Александрии (бывш. Зверинец), принадлежащей В.В. Мартинсону. – С. Петербург, 1902. – 29 p., [1] žml. lap.: iliustr., vinj.
28. Шлевис, Герман. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003, p. 47-53, 108-114.

Parengė: Jolanta Avižinienė (VCB Žvėryno biblioteka), Aušra Asauskienė (VAVB), 2008; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015; Nijolė Sisaitė (VAVB), 2016

Objektai
Akmuo su išraižytais Gediminaičių stulpais (Vytauto g., Vilnius)
Paminklas Džocharui Dudajevui (Latvių g. / Saltoniškių g., Vilnius)
Paminklas kompozitoriui Eduardui Balsiui (A. Mickevičiaus g., Vilnius)
Paminklas Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinieriui, vyriausiajam 1794 m. sukilimo vadui Tadui Kosciuškai (Pušų g. 29, Vilnius)
Paminklas lenkų ir lietuvių poetui Adomui Mickevičiui (Pušų g. 29, Vilnius)
Paminklas lenkų kompozitoriui, dirigentui Stanislavui Moniuškai (Pušų g. 29, Vilnius)
Paminklas rusų poetui, publicistui, vertėjui Konstantinui Balmontui (Latvių g. 53, Vilnius)
Paminklas žuvusiems Vilniaus geto vaikams (J. I. Kraševskio g. 5, Vilnius)
Paminklas „Angelams sargams“ (Saltoniškių g. 19, Vilnius)
Skulptūra „Čiulbantis kryžius“ (Latvių g. / Blindžių g., Vilnius)
Skulptūra „Laivas-pusmėnulis“ (po Žvėryno tiltu, Vilnius)
Skulptūra „Paukščių lizdas“ (A. Mickevičiaus g. / Vytauto g., Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/zveryno-seniunija/"]