Senamiesčio seniūnija / Senamiestis

sigitas-baltramaitis-vilniaus-senamiestis-ir-jo-gyventojai

Baltramaitis, Sigitas. Vilniaus senamiestis ir jo gyventojai: fotografijų serija, 1983–1990. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Senamiesčio seniūnija išsidėsčiusi Vilniaus centre, kairiajame Neries krante. Jos ribos iš esmės sutampa su Vilniaus senamiesčio ribomis ir dar apima Užupį – seniausią Vilniaus priemiestį – bei Paupį. Senamiestis yra abipus Vilnios žiočių. Teritorija netolygiai raižyta ir kalvota. Seniausioje senamiesčio dalyje – pilių teritorijoje – be Gedimino kalno yra dar kelios kalvos: Bekešo kalnas, Gedimino kapo kalnas ir pati aukščiausia kalva – Plikasis kalnas [5]. Seniūnija ribojasi su Antakalnio, Naujamiesčio, Naujininkų, Rasų, Šnipiškių, Žirmūnų seniūnijomis [1].

Senamiesčio seniūnija užima 4,5 km2 plotą arba 1,1 proc. visos Vilniaus teritorijos. Čia gyvena 19447 žmonės (2011 m.) [2].

Seniūnijos teritorijoje išsidėsčiusios kelios valstybės valdymo įstaigos – Prezidentūra, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kai kurių užsienio valstybių atstovybės, nemažai mokslo ir kultūros įstaigų, dauguma Vilniaus muziejų, yra daugybė istorijos, kultūros ir meno paminklų [5, 6]. Seniūnijos teritorijoje yra trys parkai: Vilniaus centrinis parkas, Kalnų ir Sereikiškių, dar vadinamo Bernardinų, parkai [3].

Apie Vilniaus senamiestį rašoma leidiniuose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas” [5], „Tūkstantmečio knyga” [6], gamtininko Gedimino Isoko „Lietuvos gamtos paminklai” [3] ir kt. Fotografų žvilgsnis dažniausiai krypsta į senamiesčio pastatus, o vilnietis fotografas Sigitas Baltramaitis (g. 1956) savo nuotraukose, sudėtose į knygą „Vilniaus senamiestis ir jo gyventojai: fotografijų serija, 1983–1990″ (Vilnius, 2014), kaip pats sako, norėjęs parodyti „nenutrūkstamą, nesudrumsčiamą giluminį, persismelkiantį miesto alsavimą […] Šios fotografijos  – tai mano pasakojimas apie gimtąjį miestą, kuriame augau, brendau ir ieškojau prasmės gyvenimo įvykių sūkuryje”.

Vilniaus senamiestis yra miesto istorinis centras, seniausia sostinės dalis, Lietuvos valstybės dvasinio, kultūrinio, religinio ir politinio gyvenimo centras, vertingas Lietuvos kultūros paminklas. Jis užima 359,5 km2 plotą ir yra vienas didžiausių Europoje. 1994 m. gruodį Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą. Per šimtmečius susiformavusios miesto kultūrinės vertybės atitinka kai kuriuos Pasaulio kultūros paveldo atrankos kriterijus. Vilniaus senamiestis yra charakteringas viduramžių gatvių tinklo struktūros pavyzdys su vertingais gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros paminklais. Be to, Vilnius, kaip buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostinė, nuo XIII iki XVIII amžiaus pabaigos turėjo įtakos viso  regiono (Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos)  architektūros ir meno vystymuisi [4, 7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Gatvės. Senamiestis. – Žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000. – P. 165-175.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-10-21]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1993, p. 399-415.
4. Kasperavičienė, Audronė. Vilniaus senamiestis – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo vertybė: Vilniuje vyksta 30-oji UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija: [Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato vadovė apie Vilniaus senamiesčio istoriją ir senamiesčio įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo apsaugos konvencijos sąrašą]. – Iliustr. // Respublika. – 2006, liep. 10, p. 20.
5. Miškinis, Algimantas. Vilniaus senamiestis. – Iliustr. – Bibliogr.: 16 pavad. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 55-69.
6. Senamiesčio seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Vilnius, 2000. – T. 2, p. 90-91.
7. Литва: № 376 Старый город Вильнюса (Вильно): [1994 m. gruodžio mėn. Vilniaus Senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo paminklų sąrašą]. – Iliustr. // Сокровища человечества. – Москва, 2007. – Р. 293.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016

Vilniaus senamiesčio seniūnijos teritorijoje žmonių gyventa dar prieš 3 tūkst. metų [9]. Pradžią Vilniaus gyvenvietei davė dabartinis Pilies (Gedimino) kalnas, 48 m. aukščio natūrali kalva Neries ir Vilnios upių santakoje. Kalno papėdėje rasta akmens amžiaus gyvenvietės pėdsakų. X–XI a. čia buvusi amatininkų gyvenvietė dėl valdovo pilies ilgainiui išaugo į miestą. Iki XIII a. statyti mediniai statiniai, vėliau prasidėjo mūro statyba.

Šventaragio slėnyje, svarbiausioje Vilniaus šventvietėje, dabartinės Arkikatedros vietoje, iki pat Lietuvos krikšto 1387 m., buvo aukojimo vieta, stovėjo dievo ar dievų skulptūros [23]. Nuo XIII a. antrosios pusės čia buvo deginami ir laidojami didieji kunigaikščiai bei kiti Lietuvos kilmingieji. Pirmas buvo sudegintas didysis kunigaikštis Šventaragis, kurio vardu ir buvo pavadinta ši vieta [11]. Ši vieta tapo svarbiausiu pagoniškosios religijos centru. Šventykla buvo ir ant Gedimino pilies kalno [23].

Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Seniausia senamiesčio dalis yra Vilniaus pilių teritorija. Čia yra Vilniaus miesto užuomazga, seniausių gynybinių statinių bei visuomeninių pastatų buvimo vieta [17]. Anapus Vilnios upės, ant Plikojo, dar vadinamo Kreivojo, kalno stovėjo didelė medinė Kreivoji pilis, kuri buvo 1390 m. kryžiuočių sudeginta ir daugiau nebeatstatyta [9]. Viduramžiais Vilniuje buvo dvi mūrinės pilys. Ant kalno stovėjo Aukštutinė pilis, minima nuo 1323 m. Ši garsiausia ir bene svarbiausia Lietuvos pilis, kurios vakarinis bokštas yra tapęs ne tik pilies, bet ir Lietuvos valstybės tęstinumo simboliu, archeologų beveik netyrinėta [15]. Išlikę tik šios pilies griuvėsiai ir Aukštutinės (Gedimino) pilies vakarinis bokštas – aštuoniabriaunis, išmūrytas ant keturkampio pamato.

Šalia Gedimino bokšto yra gynybinės sienos liekanos. Gedimino kalno vakarinėje papėdėje stovėjo Žemutinė pilis. Ji apėmė visą senosios Vilnios vagos ir Neries supamą plotą. XIV–XV a. Žemutinėje pilyje be kitų pastatų stovėjo Valdovų rūmai – Lietuvos kunigaikščių rezidencija. Juose yra gyvenę Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras ir kt. [11]. Aukštutinė ir Žemutinė pilys atlaikė visus kryžiuočių puolimus. 1655 m. Maskvos kariuomenė įžengė į šias pilis ir jas apgriovė. 1801 m. Rusijos gubernatoriui įsakius, Žemutinės  pilies valdovų rūmai buvo sulyginti su žeme.

Juozėnas, Dainius. Šventaragio slėnis. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Juozėnas, Dainius. Šventaragio slėnis. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Vilniaus pilių istorija išsamiai nagrinėjama Napaleono Kitkausko knygoje „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“ [12]. Nemaža dalis Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto parengto leidinio „Lietuvos pilys“ skirta Vilniaus pilių istorijai [27]. Tekstų autoriai: M. Jučas, A. Tautavičius, R. Batūra, I. Jučienė. Sovietmečiu buvo išleistas Eduardo Budreikos leidinys „Vilniaus pilis“ (Vilnius, 1977).
Patraukliai parašyta, išleista „Tėviškės“ knygų serijoje, vilniečio Dainiaus Juozėno, studijavusio architektūros paminklų restauravimą, populiari  apžvalga „Šventaragio slėnis“ (Vilnius, 1991). Knygelėje rašoma apie Vilniaus Aukštutinę pilį, Žemutinės pilies kunigaikščių rūmus ir kitus legendiniame slėnyje stovėjusius pastatus.

Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. - XIX a. pradžioje: 2005-2006 m. istorinių šaltinių paieškos. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje: 2005–2006 m. istorinių šaltinių paieškos. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Žemutinės pilies kompleksiniai archeologiniai, istoriniai, architektūriniai, ikonografijos  tyrimai pradėti 1987 m. ir tęsiasi iki šiol. Tyrimų medžiaga paskelbta mokslinių straipsnių rinkiniuose: „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ (Vilnius, 1989- ), „Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje: 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos“, „Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje: 2005–2006 m. tyrimai“ [29, 30].
Išleistas didelės apimties, gausiai iliustruotas Napaleono Kitkausko veikalas apie vieną iš Žemutinės pilies statinių „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus“ [11]. Knygoje pateikiami daugiau kaip dvidešimties metų tyrimų duomenys, rūmų aplinkoje rastų ankstyvųjų mūro statinių analizė. Lietuvos Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai išleido leidinį anglų kalba „The history and collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“ (Vilnius, 2010).
Archeologinių Vilniaus pilių teritorijos tyrimų nuo XX a. pradžios iki šių dienų apžvalga pateikiama archeologo Albino Kuncevičiaus knygoje „Lietuvos viduramžių archeologija“ [15]. Autorius yra pats dalyvavęs Vilniaus pilių archeologiniuose tyrimuose. Apie Vilniaus senamiesčio teritorijoje esančius piliakalnius rašoma leidinyje „Lietuvos piliakalniai: atlasas“ (Vilnius, 2005, t. 3).

Pastarųjų dešimtmečių tyrimai leidžia teigti, kad pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo (apie 1200–1263) iniciatyva, XIII a. viduryje, Šventaragio slėnyje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje katalikų bažnyčia – Vilniaus katedra. Kai kurių archeologų nuomone, ji buvo pastatyta Mindaugo krikšto ir karūnavimo proga [15, 24].
1397 m. prie Katedros buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje mokykla [26, p. 241-243; 31 (T. 2), p. 465-47].

Apie Vilniaus Katedros istoriją išleista keletas leidinių įvairiomis kalbomis. Iš seniausių  minėtini: Kirkor, Adam. „Bazylika litewska“ (Kraków, 1886),  Kirkor, Adam Honory. „Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje“ (vertimas iš lenkų k.) (Tilžė, 1898), Zahorski, Władysław. „Katedra Wileńska“ (Wilno, 1904), Kurczewski, Jan. „Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska: w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju / na podstawie aktów kapitulnych i dokumentów historycznych“ [31]. Pastarojoje knygoje  pateikiami lotynų kalba rašyti dokumentai  [31].

Kitkauskas, Napalys. Vilniaus arkikatedros požemiai. – Vilnius, 1994. Knygos viršelis

Kitkauskas, Napalys. Vilniaus arkikatedros požemiai. – Vilnius, 1994. Knygos viršelis

Vilniaus katedros lobynas = Vilnius Cathedral treasury. - Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Vilniaus katedros lobynas = Vilnius Cathedral treasury.  – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Sovietmečiu išleista N. Kitkausko  knyga „Vilniaus katedra“ (Vilnius, 1976). Architektūriniai ir archeologiniai Katedros tyrinėjimai, Lietuvos karalių ir kunigaikščių mauzoliejaus įrengimo istorija, Vytauto Didžiojo kapo versijos, dar netyrinėtos Katedros požemių vietos aptariamos to paties autoriaus leidinyje „Vilniaus arkikatedros požemiai“ [13]. Apie neįkainojamos vertės religinio meno vertybes, saugomas Katedroje, rašoma knygoje „Vilniaus katedros lobynas“ [24]. Tai auksakalystės meno paminklų, taip pat tikinčiųjų bei Bažnyčios hierarchų nuo pat krikščionybės pradžios sudovanotų liturginių indų, drabužių bei kitų reikmenų kolekcija, kurią dabar galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.
Apie 1931–1932 m. archeologinius kasinėjimus Kazimiero koplyčioje, Karalių kriptos paslaptis bei sunkiai paaiškinamas čia dirbusių žmonių mirtis intriguojančiai pasakojama lenkų tyrinėtojo Zbignevo Svencho (Zbigniew Swęch) trilogijos „Klątwy, mikroby i uczeni“ antrame tome „Wileńska klątwa Jagiellończyka“ [32]. Savotišku stimulu parašyti šią knygą autoriui tapo lotyniškas įrašas „Violator operis infelix est“ (liet. „Tebūnie nelaimingas kūrinio žalotojas“), esantis ant senosios Karalių (dabar – Valavičių) koplyčios šiaurinio fasado įmūrytos marmuro lentos [13, p. 7]. Knygoje pateikiama straipsnių iš 1931–1937 metų Vilniaus ir Krokuvos spaudos, daug rašiusios apie tuo metu vykdytus Arkikatedros tyrėjų darbus.

Žytkowicz, Leonid. Zburzenie murów obronnych Wilna (1799-1805). – Vilnius, 1933. Knygos viršelis

Žytkowicz, Leonid. Zburzenie murów obronnych Wilna (1799–1805). – Vilnius, 1933. Knygos viršelis

1503–1522 m. tuometinė miestiečių gyvenvietė ir kai kurie vėliau už miesto sienos atsiradę kvartalai bei želdiniai buvo apjuosti 2,5 km ilgio gynybine siena. Didysis kunigaikštis Aleksandras leido miestiečiams įrengti naujai statomoje sienoje ketverius vartus: Spaso, Medininkų, Trakų ir Vilijos. Penktieji – Pilies vartai – buvo anksčiau stovėjusioje Vilniaus pilies sienoje. Vėliau atsirado ir daugiau vartų. Miesto siena kelis kartus pasitarnavo gynybos reikalams. 1799 m. generalgubernatorius iš paties Rusijos imperatoriaus Pavlo I išsirūpino įsakymą Vilniaus sienai nugriauti [8].

Jučienė, Irena, Levandauskas, Vytautas. Vilniaus miesto gynybinė siena. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

Jučienė, Irena, Levandauskas, Vytautas. Vilniaus miesto gynybinė siena. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistas Leonido Žitkovičiaus (Leonid Żytkowicz) vienas pirmųjų, archyvų medžiaga besiremiantis veikalas apie  gynybinės sienos nugriovimą „Zburzenie murów obronnych Wilna (1799–1805)“  (Wilno, 1933).
Šio statinio istorija aptariama Juozo Jurginio ir kitų autorių parašytoje „Vilniaus miesto istorijoje“ [9], taip pat Irenos Jučienės ir Vytauto Levandausko leidinyje „Vilniaus miesto gynybinė siena“ [8].
Iki šių dienų išlikę tik nedideli gynybinės sienos fragmentai ir vieninteliai šioje sienoje buvę Aušros (Medininkų) Vartai. Tai garsi istorinė ir religinė Vilniaus vieta. Jiems skirta sovietmečiu išleista istoriko Juozo Jurginio brošiūra „Aušros Vartai“ (Vilnius, 1987), taip pat Vytauto Ališausko ir Tojanos Račiūnaitės knyga „Aušros Vartai: vadovas“ [2].

Nuo senų laikų Aušros Vartai laikomi šventa vieta. Vartų koplyčioje esančio Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo, garsėjančio stebuklais, dėka Aušros Vartai tapo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. 1927 m. popiežius Pijus XI leido iškilmingai vainikuoti šį paveikslą ir suteikė jam Švč. Marijos Gailestingumo Motinos titulą. Paveikslas buvo gausiai lankomas net sovietmečiu.

Ališauskas, Vytautas, Račiūnaitė, Tojana. Aušros Vartai: vadovas. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Ališauskas, Vytautas, Račiūnaitė, Tojana. Aušros Vartai: vadovas. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Šio  paveikslo istorijai  ir meninėms ypatybėms aptarti skirti keli leidiniai. Vainikavimo proga Vilniuje išleista knygelė „Historja cudownego obrazu…“ (Wilno, 1927). Išleistas straipsnių rinkinys „Aušros Vartų Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas“ (Vilnius, 1997), kuriame, remiantis naujausiais tyrimais, įvairiais aspektais nagrinėjamas šis vertingas meno kūrinys. Minint paveikslo karūnavimo jubiliejų Vilniuje išleistas proginis leidinys lenkų kalba „Historia cudownego obrazu Matki Boskiej Ostrobramskiej: ku upamiętnieniu 75-lecia koronacji“ (Wilno 2002).
Lankydamasis Lietuvoje 1993 m. rugsėjį, Aušros Vartų šventovėje meldėsi popiežius Jonas Paulius II.

Samalavičius, Stasys. Vilniaus rotušė. –Vilniaus rotušė, 2006. Knygos viršelis

Samalavičius, Stasys. Vilniaus rotušė. –Vilniaus rotušė, 2006. Knygos viršelis

1387 m. kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniui magdeburgines teises ir galimybę turėti miesto valdybą. Miestiečiai negalėjo įsivaizduoti miesto valdybos be rotušės [9]. Rotušė – miesto administracinis ir prekybos centras.
Apie Vilniaus rotušę rašoma viename iš „Vilniaus miesto istorijos“ skyrių, taip pat Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Didžioji gatvė“ [6, p. 25-79; 9]. Išleista kelių vadovų po sostinę autoriaus Juozo Maceikos sudaryta knygelė „Senoji Vilniaus rotušė: vadovas“ (Vilnius, 1970). Net du kartus (1981 ir 2006 m.) išleista apybraiža „Vilniaus rotušė“, parašyta vieno geriausių miesto praeities  žinovų, daugelio publikacijų apie XVI–XVIII a. Vilnių ir vilniečius autoriaus, istoriko, dr. Stasio Samalavičiaus. Knygoje plačiai nušviečiama rotušės istorija, jos vaidmuo miesto gyvenime. Manoma, kad Vilniaus rotušės pastatas stovėjo dar prieš 1503 metus. Rotušėje posėdžiavo miesto administracija (vaitas, suolininkai, burmistrai, tarėjai). Čia buvo laikomas miesto iždas, laikrodis, svarstyklės, saiko matai, buvo raštinės, archyvo patalpos. Veikė magistrato teismas. Rotušėje buvo skelbiami teismo nuosprendžiai. Čia veikė miesto kalėjimas. Rotušės aikštė buvo svarbiausia bausmių vykdymo vieta. Aikštėje stovėjo gėdos stulpas, prie kurio buvo rišami nusikaltę miestiečiai. Apie visa tai rašoma S. Samalavičiaus knygoje [20].

Daugiau kaip 700 Vilniaus senamiesčio posesijų, namai ir jų savininkai aprašomi Mindaugo Paknio studijoje „Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai“ [19].

Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Domininkonų, Trakų gatvės. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Senamiesčio istorija – tai jo gatvių ir pastatų, juose dirbančių ar gyvenančių žmonių istorija. Didelį ir prasmingą darbą nuveikė Antanas Rimvydas Čaplinskas, pagal specialybę inžinierius energetikas, parašęs jau kelias Vilniaus senamiesčio gatvėms skirtas knygas. Keletą dešimtmečių rinkdamas archyvuose medžiagą Vilniaus gatvių vardų istorijai, tyrinėtojas aptiko daug informacijos apie miesto praeitį, pastatų savininkus. Kilo mintis atidžiau patyrinėti, kieno namai ar rūmai seniau stovėję sostinės gatvėse, susipažinti su to meto vilniečių gyvenimu, papročiais, buitimi, tarpusavio santykiais. Taip gimė  knygos apie  žymiausias Vilniaus senamiesčio gatves [4].

Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija: Pilies gatvė. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija: Pilies

gatvė. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Seriją pradėjo 1998 m. išleista knyga „Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės“ [4]. Naudodamasis miesto istoriją tyrinėjusių istorikų ir restauratorių surinkta medžiaga, taip pat archyvuose paties rastais dokumentais, autorius plačiai pasakoja kiekvieno aprašomoje gatvėje esančio pastato,  jo šeimininkų ir gyvenusių žmonių istorijas. Kaip rašo pratarmėje poetas Antanas A. Jonynas, „Šių gatvių vietoje ėjusiu traktu (o gal čia jau ir tada buvo gatvės) iš senosios sostinės Trakų turėjo atvykti didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kad kylantį miestą pasirinktų ir paskelbtų naująja savo sostine“ [4, p. 9].
Po dešimtmečio – 2008 m. išleistas antras, naujai perrašytas šios knygos leidimas. Pasirodė taip pat knygos  „Rūdninkų gatvė“, „Didžioji gatvė“, „Pilies gatvė“ [5-7]. Visose jose (išskyrus knygą apie Pilies gatvę) yra asmenvardžių rodyklės, nurodoma panaudota literatūra ir archyviniai dokumentai. Visos A. R. Čaplinsko knygos (iš serijos „Vilniaus gatvių istorija“), profesionaliai suredaguotos ir dailininkų gražiai apipavidalintos, yra išleistos „Charibdės“ leidykloje.
Istorikės Aelitos Ambrulevičiūtės knygoje „Prabilę namai: = Houses that talk: XIX a. Vokiečių gatvės eskizai“ (Vilnius, 2015) pateikiamos kiekvieno gatvės namo, jų šeimininkų ir juose plėtoto verslo istorijos, rašoma, kokios prekės buvo siūlomos vilniečiams, kas buvo reklamuojama ir vertinama. Leidinyje daugybė XIX a. Vokiečių gatvės vaizdų iš Dainiaus Raupelio ir Mokslų akademijos Vrublevskių  bibliotekoje sukauptos atvirukų kolekcijos. Archyviniai pastatų brėžiniai ir XIX a. Vokiečių gatvės posesijų planas nukelia į „dingusio Vilniaus“  vieną pagrindinių prekybinių arterijų.

Academia et universitas Vilnensis. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

Academia et universitas Vilnensis. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

1579 m. senamiestyje buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje aukštoji mokykla – senasis Vilniaus universitetas – reikšmingas valstybės švietimo ir kultūros centras. Šios mokslo įstaigos istorijai skirtas ne vienas leidinys. Vertingas ir įdomus dokumentų rinkinys „Academia et universitas Vilnensis“, išleistas 1979 m. minint universiteto įsteigimo 400-ąsias metines. Tarp kitų jame paskelbti trys universiteto įkūrimo dokumentai – dvi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro privilegijos ir popiežiaus Grigaliaus XIII bulė. Knygoje pateikiami tekstai lietuvių kalba ir dokumentų faksimilės [1, p. 10, 14, 20]. Išleisti keli Vilniaus universiteto bibliografijos leidiniai [28].

Prancūzų kultūros centras (nuo  2011 m. rugsėjo – Prancūzijos institutas Lietuvoje) parengė ir išleido leidinėlį „Franko-Stendalio namai Vilniuje = La maison Frank-Stedhal a Vilnius: trumpa pastato, kuriame dabar įsikūrusi Prancūzijos atstovybė, istorija“ (Vilnius, 1999). Šiame XVII a. Vilniaus senamiesčio name gyveno daug žymių kultūros veikėjų: Vilniaus universiteto profesoriai medikas Jozefas Frankas (Joseph Frank), filosofas Levas Karsavinas, chemikas Andrius Sniadeckis (Jędrzej Śniadecki), prancūzų rašytojas Stendalis (Stedhal) ir kt.

Motieka, Egidijus. Didysis Vilniaus seimas. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Motieka, Egidijus. Didysis Vilniaus seimas. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Viename iš senamiesčio  pastatų – tuometiniuose Miesto namuose (dabar – Lietuvos nacionalinė Filharmonija) XX a. pradžioje vyko reikšmingas Lietuvai įvykis. Tai 1905 m. lapkričio 21-22 d. (gruodžio 4-5 d.) vykęs Didysis Vilniaus Seimas – pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas, lietuviškojo parlamentarizmo pradžia. Jame dalyvavo 2 tūkst. delegatų iš visos Lietuvos, taip pat įvairių Rusijos imperijos vietų. „Minių minios iš visų Lietuvos kraštų telkėsi Vilniun. Visi viešbučiai, visi nakvynės namai buvo perpildyti‘, – rašė po kelių dešimtmečių Juozas Gabrys-Paršaitis [22, p. 26]. „Pirmose eilėse vyravo kunigai, kurių galėjo būti 50 […], o toliau iki pat salės galo buvusi kaimo vyrija, atmiešta vienu kitu moterišku veidu ir įsiterpusiais pasauliečiais inteligentais‘, – rašė memuaruose Steponas Kairys [22, p. 27-28]. Suvažiavime buvo aptarta lietuvių tautos padėtis Rusijos caro priespaudos metais ir numatytos priemonės, kaip kovoti dėl Lietuvos išvadavimo. Buvo nutarta reikalauti Lietuvos autonomijos. Tuo, kad šis renginys vyko Vilniuje, buvo siekiama parodyti, kad Vilnius laikomas lietuvių ir Lietuvos sostine. Šiam reikšmingam įvykiui skirta istoriko Egidijaus Motiekos monografija „Didysis Vilniaus Seimas“ [18].
Šiame name 1906 m. buvo pastatyta pirmoji Vilniuje lietuviška opera.

Lietuvos valstybės  istorijai ypač svarbūs senamiestyje esantys Signatarų namai (buv. Štralio namas, Pilies g. 26), kur 1918 m. buvo pasirašytas Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas. Bene išsamiausiai šio namo istorija aprašyta A. R. Čaplinsko knygoje „Pilies gatvė“ skyriuje „Nepriklausomybės Signatarų namai“ [7, p. 62-70]. 2003 m. pastatas buvo perduotas Lietuvos nacionalinio muziejaus globon. Dabar čia veikia šio muziejaus filialas – Signatarų namai. Čia vykę to laikotarpio reikšmingi  visai Lietuvai 1918 m. vasario įvykiai aprašomi Lietuvos istorijai skirtuose veikaluose. Atkūrus nepriklausomybę prie Signatarų namų Pilies gatvėje pradėta kasmet iškilmingai minėti Vasario 16-ją.

Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

1919 m. sausio 1 d. dešimties Lietuvos savanorių būrys, vadovaujamas Vilniaus miesto karo komendanto padėjėjo, generalinio štabo pulkininko Kazio Škirpos, iškėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, ir buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Šis bei kiti tarpukario – 1919–1939 metų – įvykiai Vilniuje nušviesti knygoje „Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne = The Lithuanian state flag on the Gediminas hill“ [16].

Senamiestis labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Buvo sudeginti ištisi kvartalai, ypač žydų geto teritorijoje. Dalis Senamiesčio buvo aptverta spygliuota viela, žydų tautybės gyventojai suvaryti į du getus – Didįjį  ir Mažąjį, perskirtus Vokiečių gatvės. Getų teritorijoje 1941–1943 m. vyko tragiški įvykiai. Vos vokiečiams užėmus Vilnių, tuo metu Vilniuje gyvenusieji apie 80 tūkst. žydų neteko visų teisių – buvo konfiskuota jų nuosavybė, žmonės buvo suvaryti gyventi į getus. Didžiajame gete (Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvėse) buvo apgyvendinta 32 tūkstančiai, o Mažajame (Stiklių, Gaono, M. Antokolskio, Žydų gatvėse)  – 9 tūkstančiai žmonių. Daugelis getų gyventojų badavo. 1943 m. rugsėjo 23 dieną prasidėjo Vilniaus geto likvidavimas. Iki dantų apsiginklavę vokiečių kareiviai glaudžiu žiedu apsupo ne tik Vilniaus geto teritoriją, bet ir aplinkines gatves. Tūkstančiai gete gyvenusių žydų buvo žiauriai nužudyta Paneriuose [25].

Atminties dienos = The days of memory. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Atminties dienos = The days of memory. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Vilniaus geto temai skirta nemaža leidinių įvairiomis kalbomis, užrašyta liudininkų prisiminimų. Lietuvos valstybinis žydų muziejus trimis kalbomis išleido dviejų tomų leidinį „Vilniaus getas: kalinių sąrašai = Вильнюсское гетто: списки узников = Vilnius ghetto: lists of prisoners“ (Vilnius, 1996-1998. – 2 t.), jaudinantys vilniečio Hiršo (Grigorijaus ) Šuro „Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941–1944“ (Vilnius, 1997, 2020), Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis = טאגבוך פון ווילנער געטא“ (Vilnius, 2018) ir kt.
Vilniaus geto sunaikinmo tema vykusios konferencijos medžiaga sudėta į leidinį „Atminties dienos  = The days of memory: tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, 1993 m. spalio mėn. 11-16 d.“ (Vilnius, 1995), Čia skelbiami pranešimai (R. Margolis, R. Zizo) apie Vilniaus gete vykusią ginkluotą kovą prieš nacius, taip pat apie gete veikusią antifašistinę organizaciją FPO.

Kostanian, Rachelė. Dvasinė rezistencija Vilniaus gete. - Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Kostanian, Rachelė. Dvasinė rezistencija Vilniaus gete. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Apie getą plačiai rašoma Rachilės Kostanian knygoje „Dvasinė rezistencija Vilniaus gete“ [14]. Knygoje yra skyriai: „Ginkluotas pasipriešinimas“, „Kultūra Vilniaus gete“, „Sveikatos apsauga gete“, „Geto asociacijos“, „Mokslas“, „Spektakliai, koncertai ir teatras“, „Jaunimo klubas“, „Sportas“ ir kt. Skyriuje „Geto kultūros namai“ rašoma apie čia veikusius muziejų ir archyvą, skaityklą, biblioteką. Kaip pažymima 1942 m. rugsėjo mėnesio  bibliotekos veiklos ataskaitoje, „pražūtingi įvykiai neatbaidė nei vaikų, nei suaugusiųjų nuo knygų skaitymo. Knyga gali nunešti jus už geto sienų į pasaulį, į pavogtą laisvę ir gyvenimą“ [14, p. 58].  Visos organizacijos ir kultūros įstaigos veikė iki paskutinės geto egzistavimo dienos.
Apie dvasinį žydų geto kalinių pasipriešinimą nelaisvei ir smurtui, žmonių gyvybingumą ir tvirtumą liudija per stebuklą išlikusios afišos, sudėtos į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojų parengtą albumą-katalogą „Vilniaus geto afišos = Vilna Ghetto posters = Plakatn fun Vilner getto“ (Vilnius, 2006). Pateikiamas afišų vertimas į lietuvių ir anglų kalbas, įvairiapusis jų aprašymas. Apie afišose minimus žmones, jų veiklą pasakojama skyriuje „Žmonės iš afišų“. Be to albume-kataloge yra ištraukų iš liudininkų dienoraščių bei laiškų.
Apie mirtimi grėsusį dvylikos žydų slėpimą buvusio archyvo patalpose Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje rašoma knygoje „Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai“ [21]. Žmonėms, rizikavusiems savo gyvybe gelbstint kitus – kunigui Juozui Stakauskui, mokytojui Vladui Žemaičiui ir vienuolei seseriai Marijai Mikulskai – buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
2009 m. sausio 27-ąją, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, visuomenei buvo pristatytas Vilniaus Viršuliškių vidurinės mokyklos ir Tolerancijos ugdymo centro projekto „Vilniaus getas mokinių piešiniuose” leidinys „Mano mieste getas = The Ghetto in my town” (Vilnius,  2009).

Nuo 1994 m. pirmoji Vilniaus geto likvidavimo diena – rugsėjo 23-oji – oficialiai įteisinta kaip Lietuvos žydų genocido diena. Ta proga Vilniuje, prie Panerių memorialo vyksta renginiai.

Daugelyje Vilniaus Senamiesčio vietų vyko svarbūs Lietuvos Atgimimo metų įvykiai. Prie paminklo poetui Adomui Mickevičiui (Maironio g.) 1987 m. balandį įvyko pirmasis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų mitingas [10]. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos Prezidiumo salėje (Gedimino pr. 3) susirinko apie 500 aktyviausių inteligentijos atstovų ir buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė. Arkikatedros aikštėje vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti mitingai. Viename iš Gedimino prospekto namų (Gedimino pr. 1) buvo įsikūrusi Sąjūdžio būstinė. 1988 m. viename iš senamiestyje esančių namų (Pylimo g. 8)  pradėtas  leisti savaitraštis „Atgimimas“, pirmasis nepriklausomas atsikuriančios Lietuvos laikraštis. 1988 m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte buvo iškilmingai iškelta Lietuvos vėliava. Šiose iškilmėse dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. 1989 m. rugpjūčio 23 dieną nuo Vilniaus Gedimino pilies bokšto prasidėjo „Baltijos kelias“ – Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų organizuota akcija, skirta Molotovo ir Ribentropo aktui pasmerkti. Akcijoje dalyvavo apie 2 milijonai žmonių [10].

Katedros, Simono Daukanto, Rotušės aikštėse, taip pat kai kuriuose kiemuose vyksta įvairūs renginiai. Senamiesčio gatvės yra pagrindinė garsiųjų Kaziuko mugių vieta.

Literatūra ir šaltiniai

1. Academia et universitas Vilnensis. – Vilnius, 1979. – 75 p., [11] iliustr. lap.: iliustr. – Tekstas lot., rus., liet., lenk. k.
2. Ališauskas, Vytautas. Aušros vartai: vadovas / Vytautas Ališauskas, Tojana Račiūnaitė. – Vilnius, 2003. – 77, [3] p.: iliustr. – Vertimai: Ostra Brama. Vilnius, 2003 ; The Gates of Dawn. Vilnius, 2003. – R-klė: p. 79-80.
3. Atminties dienos = The days of memory : tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, 1993 m. spalio mėn. 11-16 d. – Vilnius, – 548, [2] p. – Gretut. antr.: The days of memory. – Bibliogr. str. gale. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 515-540.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius, [2008]. – 287, [1] p.: iliustr., faks. – (Vilniaus gatvių istorija). – Bibliogr.: p. 285-288. – Asmenvardžių r-klė: p. 271-284.
5. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Valdovų kelias. – Vilnius, [2001]. – (Vilniaus gatvių istorija). – Kn. 1: Rūdninkų gatvė. – [2001]. – 295, [1] p.: iliustr., faks. – Bibliogr.: p. 294-296. – R-klė: p. 284-293.
6. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Valdovų kelias. – Vilnius, [2001]. – (Vilniaus gatvių istorija). – Kn. 2: Didžioji gatvė. – 2002. – 311, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 309-311. – Asmenvardžių r-klė: p. 300-308.
7. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Valdovų kelias. – Vilnius, [2001]. – (Vilniaus gatvių istorija). – Kn. 3: Pilies gatvė. – [2005]. – 288 p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 280-286 (606 pavad.).
8. Jučienė, Irena. Vilniaus miesto gynybinė siena / Jučienė Irena, Vytautas Levandauskas. – Vilnius, 1979. – 63 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 63.
9. Jurginis, Juozas. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos: [monografija] / J. Jurginis … [et al.]. – Vilnius, 1968. – 398 p., 66 iliustr. lap.: iliustr.
10. Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991. – Kaunas, 2010. – XI, 511, [7] p.: iliustr., faks., portr.
11. Kitkauskas, Napaleonas.  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. – Vilnius, [2009]. – 319, [1] p.: iliustr. – Knygos leidimą parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. – Santr. angl., lenk., rus. – Bibliogr. išnašose.
12. Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. – Vilnius, 1989. – 231 p.: iliustr. – Santr. rus., angl. – Bibliogr.: p. 215-224. – Asmenvardžių r-klė: p. 225-229.
13. Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus arkikatedros požemiai. – Vilnius, 1994. – 77, [1] p.: iliustr., schem. – Santr. angl., rusų, lenkų k. – Bibliogr.: p. 71.
14. Kostanian, Rachelė. Dvasinė rezistencija Vilniaus gete. – Vilnius, 2006. – 143, [1] p.: iliustr., faks., portr.
15. Kuncevičius, Albinas. Lietuvos viduramžių archeologija. – Vilnius, [2005]. – 197, [2] p.: iliustr.
16. Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne = The Lithuanian state flag on the Gediminas hill. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius, [2008]. – 93, [3] p.: iliustr., faks. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose.
17. Miškinis, Algimantas. Vilniaus senamiestis. – Iliustr. – Bibliogr.: 16 pavad. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 55-69.
18. Motieka, Egidijus. Didysis Vilniaus Seimas. – 2-oji patais. laida. – Vilnius, 2005. – 360, [1] p., [8] iliustr. lap. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 319-330.
19. Paknys, Mindaugas. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai. – Vilnius, 2006. – 318, [1] p., [8] iliustr. lap. – Dalis gretut. teksto liet., lenk. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose. – R-klės: p. 292-318.
20. Samalavičius, Stasys. Vilniaus rotušė. – 2-asis patais. leid. – [Vilnius]: Vilniaus rotušė, [2006]. – 103, [1] p: iliustr., faks.
21. Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003. – 90, [2] p.: iliustr., faks., portr.
22. Truska, Liudas. Didysis 1905 m. Vilniaus Seimas. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos Seimo istorija. – Vilnius, [2009]. – P. 17-37.
23. Vaitkevičius, Vykintas. Vilniaus miestas. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, 2006. – P. 29-43.
24. Vilniaus katedros lobynas = Vilnius Cathedral treasury.: albumas. – Vilnius, 2002. – 350, [2] p.: iliustr., faks. – Gretut. tekstas liet., angl. – Skiriama Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, kanonizavimo 400 metų jubiliejui, 1602–2002. – Bibliogr. str. gale.
25. Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų. – Vilnius, 1972. – 331 p., [44] iliustr. lap.: iliustr. – Antr. p. viršuje: LTSR MA. Istorijos in-tas. – Santr. rus. – Bibliogr.: p. 311-313. – Vardų r-klė: p. 323-327.
26. Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. – Vilnius, 2001. – 938, [1] p.: iliustr. – Bibliogr. str. gale.
27. Vilniaus pilys. – Iliustr. // Lietuvos pilys. – Vilnius, 1971. – P. 25-88.
28. Vilniaus universitetas: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 1998. – t.
29. Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje: 2002–m. istorinių šaltinių paieškos. – Vilnius. – 455, [1] p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose. – R-klė.
30. Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje: 2005-2006 m. tyrimai: [mokslinių straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2007. – 391, [1] p.: iliustr.
31. Kurczewski, Jan. Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska: w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju / na podstawie aktów kapitulnych i dokumentów historycznych opracował X. J. Kurczewski. – Wilno, 1908-1916. – 3 d.
32. Święch, Zbigniew. Klątwy, mikroby i uczeni. – 2-e wyd. – Kraków, 1994-1995. – t.: iliustr. – T. 2: Wileńska klątwa Jagiellończyka. – 2-e wyd. – Kraków, 1994. – 380, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 378-380.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016

Senamiestyje yra dauguma Vilniaus miesto architektūros paminklų. Pirmiausia tai pilys, arkikatedra, rotušė, bažnyčios, cerkvės, rūmai, taip pat gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai. Senamiesčio architektūrai būdingas savitas kelių stilių susiliejimas į darnią estetinę visumą. Čia išlikę autentiški gynybinės, sakralinės, gyvenamosios paskirties pastatai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. 1949 m. Vilniaus senamiestis buvo paskelbtas architektūros paminklu. 1951 m. imtasi restauravimo darbų. Istorinę ir kultūrinę vertę turintys pastatai įtraukti į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąvadą [4], Kultūros vertybių registrą.

1994 m. gruodį Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija)  saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą. Per šimtmečius susiformavusios miesto kultūrinės vertybės atitinka kai kuriuos Pasaulio kultūros paveldo atrankos kriterijus [3, 14-15].
Renesanso, baroko, klasicizmo laikotarpiu senamiesčio erdvinė sandara keitėsi, griovimai ir naujos statybos kūrė naujus jų ryšius, tačiau pati sandara išliko mažai pakitusi [6].

Lietuvos istoriniam valstybės ir dvasinės kultūros centrui – Vilniaus pilims, pilių teritorijai ir joje esančioms kultūros ir gamtos vertybėms išsaugoti, nuolatiniams jų moksliniams tyrimams organizuoti, joms reikiamai tvarkyti ir naudoti 1997 m. buvo įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Rezervato plotas – 57,5 ha. Tai mažiausias valstybinis rezervatas Lietuvoje. Rezervato veiklai organizuoti 2004 m. buvo įsteigta Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Plati šios įstaigos veikla atsispindi svetainėje [9].

Vilniaus teritorija skaidoma į tris zonas. Pirmoji – Vilniaus pilies zona – Žemutinės bei Aukštutinės pilių su jų aplinka teritorijos. Centrinė Vilniaus senamiesčio dalis, kadaise buvusi apjuosta gynybine siena (istorinis branduolys). Ir trečioji – Vilniaus priemiesčiai, susiformavę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tai teritorija, kur miesto struktūra susiklostė XVIII a. pabaigoje, o šios struktūros pagrindu priemiesčiai augo XIX a. ir XX a. pradžioje [10-11].

Senamiesčio architektūra aprašyta daugelyje Vilniaus ir Lietuvos architektūrai skirtų leidinių [4, 7-8, 13]. Daug vertingos informacijos apie atskiras Vilniaus senamiesčio valdas (posesijas), jose buvusius  pastatus, jų gyventojus, statybų bei remonto darbų meistrus, architektus ir dailininkus sukaupta  kultūros paveldo tyrėjo Vlado Drėmos rinkiniuose „Vilniaus namai archyvų fonduose“, kurie pradėti leisti atskiromis knygomis nuo 1998 m., jau po tyrinėtojo mirties. Šias knygas sudaro chronologiškai sudėti išrašai kone apie kiekvieną senamiesčio namą, surinkti iš Lietuvos bei Rusijos archyvų ir XIX a. periodinių leidinių.

Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Kitkauskas, Napaleonas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Kitkauskas, Napaleonas.

Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmai. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Vienas seniausių Lietuvos mūro architektūros paminklų – tai Vilniaus pilių ir gynybinių sienų liekanos. Vilniaus pilių teritorija – Vilniaus miesto užuomazga, seniausių gynybinių statinių bei visuomeninių pastatų buvimo vieta. Pradžią Vilniaus gyvenvietei davė dabartinis Pilies (Gedimino) kalnas, 48 m. aukščio natūrali kalva Neries ir Vilnios upių santakoje. Ant kalno stovėjo Aukštutinė pilis, minima nuo 1323 m. Išlikę tik pilies griuvėsiai ir Aukštutinės (Gedimino) pilies vakarinis bokštas – aštuoniabriaunis, išmūrytas ant keturkampio pamato. Dabar tai svarbiausia Vilniaus apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria reginys į senamiestį. Šalia Gedimino bokšto yra gynybinės sienos liekanos.

Apie šiuos istorijos ir architektūros paminklus plačiau galima paskaityti Napaleono Kitkausko knygoje „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“ (Vilnius, 1989),  Kazio Almeno „Vilniaus pilys“ (Vilnius, 2002) ir kt.

Žemutinėje pilies teritorijoje buvusi Lietuvos kunigaikščių rezidencija – Žemutinės pilies rūmai. Keičiantis valdovams, rūmai buvo ne kartą perstatyti, o 1801 m. caro valdžios visai nugriauti. Apie 1987 m. iškelta idėja atkurti šiuos rūmus. Pastatas pavadintas Valdovų rūmų vardu. 2002 m. prasidėjo Valdovų rūmų atstatymo darbai [13, K24].

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. - Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Plačią istorinę ir architektūrinę XIII-XVI a. Vilniaus pilių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijos – panoramą pateikia N. Kitkauskas savo naujausioje studijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ (Vilnius, 2009).

Beje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymas specialistų ir visuomenės vertinamas gana  prieštaringai. Serijoje „Lietuvos istorijos studijos“ išleistas leidinys, pavadintas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas“ (Vilnius, 2006). Čia spausdinamos Vilniaus universiteto darbo grupės, rūmų atstatymo oponentų, parengtos dvi studijos ir priedai. Viename iš leidinio priedų pateikiama Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties bylos kronika nuo 1987 m., kai buvo pradėta sistemingai tirti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų rūsius ir pamatus, iki 2006 m., kai Klausimų komisijos posėdyje buvo nuspręsta neatsižvelgti į ICOMOS (Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietovių taryba) nuomonę (p. 217-225). Yra leidinio publikacijų santrauka anglų kalba.

Patraukliai parašyta pažintino pobūdžio Klemenso Burneikos knygelė „Apie žinomus ir nežinomus Lietuvos valdovų rūmus: vietoj ekskursijos“ (Vilnius, 2003).
Aukštutinės ir Žemutinės pilies vaizdų prieš pat jų nugriovimą išlikę dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pab. sukurtose akvarelėse. Jų reprodukcijų pateikiama V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ [1].
Lietuvos nacionalinis muziejus išleido albumą „Vilniaus pilis senose fotografijose = The Vilnius castle in old photographs“ (Vilnius, 1995), į kurį sudėtos žymių XIX a. Vilniaus fotografų J. Čechavičiaus (Czechowicz), L. Pavlovskos (Pawłowska), S. Flerio (Fleuri) ir M. Butkovskio (Butkowsky) nuotraukos.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija parengė leidinį „Vilniaus pilių kalvos ir slėniai“ (Vilnius, 2018). Pirmuose dviejuose knygos skyriuose į Vilniaus pilių kalvyną žvelgiama geologų ir archeologų žvilgsniu. Rašoma apie kalvyno geologinę sandarą, Bekešo kalno griūčių padarinius, Aukštutinės, Žemutinės pilių ir Kreivojo miesto-gyvenvietės  archeologinius tyrimus ir kt. Yra taip pat skyriai „Vilniaus kalvynas ir požeminis vanduo“ ir „Kaprizingos Vilnios tramdymas XIX amžiuje“. Tekstų autoriai – Vidas Mikulėnas, Stanislovas Patkauskas, Jonas Satkūnas, Laima Vileikienė. Leidinys iliustruotas senomis ir naujomis nuotraukomis, diagramomis, žemėlapiais. Knygos sudarytojas  – Donaldas Andziulis. Leidinys skiriamas Lietuvos atkūrimo šimtmečio jubiliejui.

Viduramžiais Europos miestų gynybinę sistemą sudarė pilis ir miesto siena. Pilies mūrai supo valdovo rezidenciją, o miesto siena – amatininkų, pirklių ir kitų miestiečių sodybas. Lietuvos sostinėje miesto siena dėl įvairių priežasčių buvo pastatyta gana vėlai. Apie tai plačiai rašoma Irenos Jučienės ir Vytauto Levandausko knygoje „Vilniaus miesto gynybinė siena“ (Vilnius, 1979), taip pat Irenos Jučienės leidinyje „Vilniaus artilerijos bastionas“ (Vilnius, 1990).

Pilies kalno papėdėje stovi renesanso paminklas – Senasis arsenalas, pastatytas ant XII-XIV a. medinių pastatų, grindinių ir Žemutinės pilies gynybinių sienų liekanų. Nuo 1987 m. čia eksponuojamas Lietuvos dailės muziejaus taikomojo meno rinkinys, rengiamos dailės parodos. 1997 m. atkurti Senojo arsenalo šiaurinis ir vakarinis korpusai priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur yra įrengta priešistorės ekspozicija. Naujajame arsenale – gotikos, renesanso ir ankstyvojo klasicizmo pastate šiuo metu veikia Nacionalinio muziejaus istorijos ir etnografijos ekspozicija [4, p. 50, 53].

Drėma, Vladas. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1802 metais. - Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Drėma, Vladas. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1802 metais. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Pilių komplekso pagrindinis pastatas yra Vilniaus katedra su varpine. Katedra ne kartą kentėjo nuo karų ir gaisrų, daug kartų buvo perstatinėjama, remontuojama, gražinama. XVIII a. pab. ji buvo rekonstruota pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą ir tada pastatas įgavo dabartinę išvaizdą.   Apie Katedros architektūrą yra rašęs Napaleonas Kitkauskas leidinyje „Vilniaus katedra“ (Vilnius, 1976), taip pat Vladas Drėma knygoje „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1802 metais“ (Vilnius, 1991). Vytautas Ališauskas ir Mindaugas Paknys parašė  knygą, skirtą vienai gražiausių ir žymiausių Arkitatedros koplyčių, leidinį „Šv. Kazimiero koplyčia“ (Vilnius, 2004). Vilniaus Katedra minima prie žymiausių pasaulio statinių knygoje „1001 pastatas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (Vilnius, 2008).

Apie daugelį Vilniaus senamiesčio bažnyčių rašoma Broniaus Kviklio knygos „Lietuvos bažnyčios“ 5-ojo tomo 1-oje dalyje (Chicago, 1985). Nemaža leidinių išleista apie atskiras bažnyčias. Tai V. Drėmos „Vilniaus „Šv. Jono bažnyčia“ (Vilnius, 1997), Mortos Baužienės „Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje“ (Vilnius, 2004), Rūtos Janonienės sudaryta knygelė lietuvių ir anglų k. „Vilniaus Bernadinų bažnyčia“ (Vilnius, 2003, 2005). Viktoras Petkus parengė didelės apimties leidinį apie vieną seniausių Vilniaus šventovių, „bažnyčią, kurią matė Gediminas“ – „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią“ (Vilnius, 2004). Lietuvių ir anglų kalbomis parengtas Vytauto Ališausko ir Tojanos Račiūnaitės vadovas „Aušros vartai“ (Vilnius, 2003).

Jankevičienė, Algė. Vilniaus senamiesčio ansamblis. – Vilnius 1969. Knygos viršelis

Jankevičienė, Algė. Vilniaus senamiesčio ansamblis. – Vilnius 1969. Knygos viršelis

Apie vertingo Šv. Onos, Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčios ansamblio architektūrą rašo Algė Jankevičienė  įvade fotografijų albumui „Vilniaus senamiesčio ansamblis“ (Vilnius 1969). Du kartus išleistas tos pačios autorės leidinys „Didžioji Vilniaus sinagoga“ (Vilnius, 1996, 2008)  apie vertingą XVII a. architektūros paminklą, deja, nugriautą po Antrojo pasaulinio karo.
Informacijos apie senamiestyje esančias cerkves (Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą (Maironio g. 12), Šv. Dvasios (Aušros Vartų g. 10), Šv. Mikalojaus (Didžioji g. 12), Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) (Didžioji g. 2) ir Šv. Trejybės (Aušros Vartų g. 9) cerkves galima rasti Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ (Vilnius, 2001). Išsamiau apie šias šventoves rašoma Germano Šlevio knygoje „Православные святыни Вильнюса: страницы истории“  [16].

Vienas svarbiausių pastatų Didžiojoje gatvėje yra Rotušė. Rotušės aikštė buvo miesto administracinis ir prekybos centras. Rotušė, kurioje buvo miesto savivaldybė, įkurta XIV a. pab. valdant kunigaikščui Jogailai. Sudegus senajam pastatui, ji buvo dažnai perstatinėjama, o dabartinį pavidalą įgavo po architekto Lauryno Gucevičiaus parengto ir įgyvendinto projekto. Plačiai apie Vilniaus rotušę, taip pat pastato architektūrą rašoma kelių vadovų po sostinę autoriaus Juozo Maceikos sudarytame leidinyje „Senoji Vilniaus rotušė: vadovas“ (Vilnius, 1970). Pastato architektūros ypatybės aptariamos ir istoriko, dr. Stasio Samalavičiaus, vieno geriausių miesto praeities žinovų, apybraižoje „Vilniaus rotušė“ (Vilnius, 1981, 2006).

Vilniaus universiteto rūmai. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

Vilniaus universiteto rūmai. – Vilnius, 1979. Knygos viršelis

Vilniaus universiteto kiemeliais: fotografijų albumas. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Vilniaus universiteto kiemeliais: fotografijų albumas. – Vilnius,

2003. Knygos viršelis

Vienas įspūdingiausių Vilniaus senamiesčio kvartalo objektų – senųjų Vilniaus universiteto pastatų ansamblis [8, p. 328-346; 12; 13, p. 510-515]. Vilniaus universiteto rūmai įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Per keturis šimtmečius ne kartą keitėsi pastatų paskirtis, architektūros formos, todėl čia didelė stilių įvairovė. Gražiausioje universiteto rūmų dalyje, Didžiajame (P. Skargos) kieme, susiklostė net trys architektūros stiliai – renesansinė galerijos arkada, reto grožio barokinis Šv. Jono bažnyčios fasadas ir griežtų klasikinių formų rūmų portalas.
Dabartinį Universiteto senųjų rūmų ansamblį sudaro 13 kiemelių su 13 pastatų, taip pat Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė. Įdomiausioji universiteto dalis yra biblioteka su daugeliu meniškai vertingų salių (Pr. Smuglevičiaus, J. Lelevelio, Baltoji arba Senosios observatorijos ir kt.). 1996–2001 m. buvo sukurtos labai įspūdingos Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinės bareljefinės durys, skirtos pirmajai lietuviškai knygai (dail. Jonas Meškelevičius) (Dichavičius, Rimantas. Laisvės paženklinti. V., 2016. T. 3, p. 302-303).

Išleisti keli albumai su universiteto rūmų ir kiemelių vaizdais. Iš jų minėtini: „Vilniaus universiteto rūmai: albumas“ (Vilnius, 1979), „Vilniaus universiteto kiemeliais: fotografijų albumas“ (Vilnius, 2003).

2006 m. liepos 6 dieną, minint Lietuvos valstybės Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Briuselyje, „Mini Europos“ parke, kur pristatomi žymiausi Europos architektūros ir istorijos paminklai, buvo atidengtas 25 kartus sumažintas ir labai tiksliai atkartojantis detales Vilniaus universiteto ansamblio maketas. Vilniaus universiteto modelis yra pirmasis aukštosios mokyklos modelis tarp beveik 300 parke eksponuojamų maketų. Maketas sukurtas moderniomis technologijomis iš ultravioletiniams spinduliams atsparių medžiagų [2].

Prie universiteto yra Daukanto aikštė, kurios pagrindinis architektūrinis akcentas – Prezidentūros rūmai. Jų istorija siekia XIV a. Rūmai visada buvo reprezentaciniai, juose apsistodavo į Vilnių atvykę valdovai, karaliai. Sovietmečiu čia buvo įsikūrę Meno darbuotojų rūmai. Lietuvos prezidentūra į rūmus įsikėlė 1997 metais.  Išleistas albumas „Meno darbuotojų rūmai“ (Vilnius, 1986), kuriame plačiai rašoma apie rūmų architektūrą, statybos ir rekonstrukcijos istoriją, restauravimą. Šio pastato, kaip vėlyvojo klasicizmo paminklo, ypatybės aptariamos ir kituose leidiniuose  [4, p. 316-320; 8, p. 210-214].

Besidomintiems Vilniaus senamiesčiu gali būti įdomus nedidelės apimties, bet daug informacijos suteikiantis leidinys „Franko-Stendalio namai Vilniuje = La maison Frank-Stedhal a Vilnius: trumpa pastato, kuriame dabar įsikūrusi Prancūzijos atstovybė, istorija“  (Vilnius, 1999). Bukleto teksto autorius – meno istorikas, daktaras, kultūros patarėjas, buvęs Prancūzų kultūros centro direktorius Patrikas Donabedjanas (Patrick Donabẻdian). Leidinyje apžvelgiama pastato architektūra ir istorija nuo pirmojo jo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose XVI a. viduryje iki pat Prancūzijos ambasados ir kitų įstaigų įsikūrimo šioje vietoje 1992 m. Naujausiais pastato atstatymo darbais rūpinosi Prancūzijos Užsienio reikalų ministerija. 1993 m. pradėta ir 1998 m. užbaigta šio architektūros ansamblio restauracija buvo atliekama pagal paryžiečio architekto Fransua Perono projektą. Buklete aptariami ir keli pastate esantys reti ir vertingi XVII–XIX a. polichrominės sienų tapybos darbai, kuriuos, kaip rašoma, „teko kruopščiai restauruoti ar net beveik visiškai atkurti”.

Įspūdingai išleistas ir profesionaliai parengtas žymaus meno istoriko Vlado Drėmos veikalas „Dingęs Vilnius“ [1]. Knygoje rašoma apie Vilniaus senamiestį, laiko ir žmonių sunaikintus arba pakeistus architektūros paminklus: pilis, gynybinę sieną, miesto vartus, senąsias gatves.

Verkelis, Antanas. Kas sugriovė Vilnių. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Antano Verkelio monografijoje „Kas sugriovė Vilnių“ [7a] parodoma, kaip Vilniaus senamiestis per karą ir pokariu prarado didelę savo pastatų dalį. Tai knyga-albumas, apimanti laikotarpį nuo 1941 iki 1960 m. Joje pateikiama archyvinių dokumentų, apie 600 iliustracijų, fotografijų, aeronuotraukų, žemėlapių.

Pedagogės, keleto publikacijų autorės Eleonoros Violetos Marganavičienės knygoje „Slaptoji Vilniaus istorija”  [4a] yra įdomus skyrelis „Šlovinga Vilniaus sodų praeitis“, kuriame aprašyta, kaip XIX a. buvo tvarkomos miestiečių pasivaikščiojimų vietos – Botanikos sodas ir Sereikiškių (Bernardinų) sodas.

Iš naujosios architektūros pastatų Senamiestyje minėtini Dailės parodų rūmai (archit. Vytautas Čekanauskas, Vokiečių g. 2), statyti 1965–1967 m. Dabar čia įsikūręs Šiuolaikinio meno centras. Pastatas pasižymi darnia šiuolaikinės architektūros sąsaja su Senamiesčio aplinka [7, p. 237-239; 12, H13]. 1981 m. Gedimino prospekte 4, senesnio pastato vietoje pastatytas Nacionalinis dramos teatras (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai)  [8, p. 219-222; 13, I 14].

Totorių g. 25/3, Vilniuje: istorija ir architektūra. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Totorių g. 25/3, Vilniuje: istorija ir architektūra. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Į ryškiausių architektūrinių objektų sąrašą patenka ir 1997 m. pastatytas Krašto apsaugos ministerijos pastatas (archit. Elena Nijolė Bučiūtė, Totorių g. 25/3), sėkmingai įkomponuotas į XVII-XVIII a. buvusio jėzuitų noviciato architektūrinį ansamblį [13, K6]. Šio kultūros paminklo istorija apžvelgiama Krašto apsaugos ministerijos išleistame leidinyje „Totorių g. 25/3: istorija ir architektūra“ (Vilnius, 2003).
2002 m. Krašto apsaugos ministerijai už pastato tvarkymą  ir kultūrinės vertės atskleidimą buvo įteiktas Kultūros vertybių apsaugos departamento įsteigtas diplomas kaip geriausiai besitvarkančiai, senamiestyje įsikūrusiai įstaigai.

2001 m. rytinėje Senamiesčio dalyje (Maironio g.) pradėtas atkurti istorinis amatininkų priemiestis, vadinamasis Tymo kvartalas. Čia buvo pastatyti ir 3 gyvenamieji namai (archit. Henrikas Staudė, Jurgis Leskevičius). Nauji šio kvartalo pastatai pateikia naujovišką istorinės architektūros interpretaciją [13, J 10].

Senamiesčio apsaugos problemoms skirtas, trimis kalbomis išleistas  leidinys  „Vilnius historic centre = La vieille ville de Vilnius = El casco antiguo del Vilnius“ [14].

Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Vilnius historic centre = La vieille ville de Vilnius = El casco antiguo del Vilnius“. - Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Vilnius historic centre = La vieille ville de Vilnius = El casco antiguo del Vilnius“. – Vilnius,

2006. Knygos viršelis

Vilniaus senamiesčio vaizdai įamžinti fotomenininkų albumuose: Algimanto Kunčiaus „Vilnius, 1960–1970: senamiesčio kvadratai“ (Vilnius, 2007), Vytauto Lisausko „Vilnius: nuo Arkikatedros iki Medininkų vartų“ (Vilnius, 2005), to paties autoriaus „Vilnius: Vokiečių gatvė ir gretimos erdvės“ (Vilnius, 2003), Leonido Mironenkos „Vilnius. Senamiesčio vaizdai“ (Vilnius, 2002), Kęstučio Stoškaus ir Eugenijaus Karpavičiaus „Vilnius: senamiesčio fotografijos“ (Vilnius, 2004), Vaidos Keleras „Vilniaus užkampiai = Vilnius: off the beaten track: [žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį: 1999–2006 metų fotografijos]“ (Kaunas, 2010) ir kt.

Senamiesčio įvaizdį formavo įvairūs planavimo dokumentai. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo parengtas „Senamiesčio rekonstrukcijos projektas“ (1956–1959), vėliau – kiti Senamiesčio regeneracijos projektai.  Nuo 1996 m. senamiesčio saugojimo, plėtojimo veikla reglamentuojama pagrindiniuose su miesto planavimu susijusiuose dokumentuose [5, 10].

1995–1996 m., remiant Pasaulio bankui, tarptautinė ekspertų grupė parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją, kuri įvardino būtinybę įkurti Senamiesčio atnaujinimo agentūrą. 1998 m. šią įstaigą įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė [10-11]. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra rengia ir koordinuoja Vilniaus senamiesčio ir kito Vilniaus mieste saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos programas, kuriomis siekiama išsaugoti, stebėti, tvarkyti, konservuoti, restauruoti ir atnaujinti unikalias miesto vertybes. Agentūra vykdo įvairias programas. Iš jų minėtina prarastų svarbių istorinių statinių Vilniuje atkūrimo programa „Dingęs Vilnius“, kuria siekiama  pažymėti arba atkurti miesto  istorijai reikšmingiausius statinius, išsaugoti išlikusius jų autentiškus fragmentus ir pritaikyti juos visuomenės poreikiams [11].
2011 m. ši agentūra parengė gausiai iliustruotą el. leidinį „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai” (aut. Jūratė Raugalienė ir kt.). Čia pateikiama Vilniaus architektūros stilių iki XX a. pradžios apžvalga.

Literatūra ir šaltiniai

1. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – 407 p.: iliustr. – Gretut. antr. ir santr. angl., rus.
2. Europos miniatiūrų parke [Briuselyje] – Vilniaus universiteto maketas: [žinutė] // 7 meno dienos. – 2006, liep. 7, p. 10.
3. Kasperavičienė, Audronė. Vilniaus senamiestis – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo vertybė: Vilniuje vyksta 30-oji UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija: [Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato vadovė apie Vilniaus senamiesčio istoriją ir senamiesčio įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo apsaugos konvencijos sąrašą]. – Iliustr. // Respublika. – 2006, liep. 10, p. 20.
4. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 55-69 ir kt.
4a. Marganavičienė, Eleonora Violeta. Slaptoji Vilniaus istorija. – Kaunas, 2019. – 242, [2] p.: iliustr., portr., žml. – Bibliogr.: p. 242 (13 pavad.).
5. Markevičienė, Jūratė. Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.: nuo kraštovaizdžio iki praeities skeveldrų. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Kultūrologija. – T. 10 (2003), p. 233-293.
6. Mazurkevičiūtė-Jurevičienė, Jūratė. Kuo viduramžiškas Vilniaus senamiestis. – Iliustr. // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. – Vilnius, 2001. – P. 115-118.
7. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą . – Vilnius, 2004. – 215, [1] p.: iliustr., faks., žml.
7a. Verkelis, Antanas. Kas sugriovė Vilnių . – Vilnius: Briedis, 2015. – 175, [1] p.: iliustr., faks.
8. Vilniaus architektūra: [albumas]. – Vilnius, 1985. – 384 p.: iliustr. – Santr. rus., vok. ir angl.
9. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-01-26]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniauspilys.lt/>.
10. Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija = Vilnius old town revitalisation strategy. – Vilnius, 1997.  – 40 p.: nuotr., schem. – Gretut. tekstas angl.
11. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-01-14]. Prieiga per internetą: <http://www.vsaa.lt/>.
12. Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2021-01-26]. Prieiga per internetą: <https://biblioteka.vu.lt/e.parodos/kiemeliai/vu/izangalt.html>.
13. Vilnius 1900–2005: Naujosios architektūros gidas. – Vilnius, [2005]. – [237] p.: iliustr.
14. Vilnius historic centre = La vieille ville de Vilnius = El casco antiguo del Vilnius“.  – [Vilnius, 2006]. – 51, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., isp., pranc.
15. Vilnius Historic Centre. World Heritage. Unesco.org [interaktyvus]. 1992-2021 [žiūrėta 2021-01-26]. Prieiga per internetą: <http://whc.unesco.org/en/list/541>.
16. Шлевис, Герман. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003. – 151, [1] p., [16] iliustr. lap.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 149-150.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2009; 2021

z(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra”).

Pranaitytė, Elė. Vilniaus senamiestis per 3 valandas. – Vilnius, 2017. Knygos viršelis

2017 m. „Tyto alba” leidykla išleido Elės Pranaitytės knygą „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“. Knygos autorė – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos studijų programos absolventė, gidė, tinklaraščio „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“ autorė, anglų kalbos mokytoja, keliautoja. Tai jos pirmoji knyga, kurią sudaro informatyvūs ir šmaikštūs tekstai. Paklausta, apie ką ši knyga, autorė atsakė:  „Tai yra pasivaikščiojimas Vilniaus senamiesčiu per 3 valandas. Surašiau įprastinį maršrutą, lankytinus objektus. Stengiausi papasakoti ir istoriją, atkreipti dėmesį į Vilniaus miesto reikšmę europiniame kontekste“ (žr. adresu). Didžiumos knygos nuotraukų autorė – Asta Puikienė.
Iš užsienio kalbomis išleistų leidinių šia tema galima paminėti lenkų kalba Lilianos Narkovič (Narkowicz) ir Stanislavo Kaplevskio (Stanisław Kaplewski) „Wilno. Spacerkiem po Starówce“ [28] ir anglišką leidinuką „Vilnius on Foot“ [30].

Narkowicz, Liliana, Kaplewski, Stanisław. Wilno. Spacerkiem po starówce. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Narkowicz, Liliana, Kaplewski, Stanisław. Wilno. Spacerkiem po starówce. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Apie senamiesčio lankytinus objektus rašoma visuose turistiniuose vadovuose po Vilniaus miestą, taip pat po Lietuvą. Vienas populiariausių  ir informatyviausių, išleistas daugeliu kalbų, yra poeto, literatūrologo Tomo Venclovos parengtas „Vilnius: vadovas po miestą“ [21]. Vilijos Tūrienės knygoje  „Dešimt Šventaragio mįslių“ pateikiami keli maršrutai po žymiausias senamiesčio vietas: Katedros aikštę, Aukštutinę ir Žemutinę pilis, Pilies, Didžiąją ir Aušros Vartų gatves, senąjį universitetą ir kt. [20]. Daugelis senamiesčio vertybių aptariama Giedrės Jankevičiūtės lietuvių ir anglų kalbomis išleistoje knygoje „Lietuva: vadovas“ [7] ir „Lithuania: guide“ (Vilnius, 2006), taip pat Algimanto Semaškos „Po Lietuvą: 20 tarifinių maršrutų“ (Vilnius, 1994), „Po Lietuvą: knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą“ (Vilnius, 2002), „Lietuvos keliais“ [18] ir kt. Modernaus meno centras išleido Mildos Ivanauskienės knygą „Literatų gatvė: kultūrinis gidas“ (Vilnius, 2014). Joje pateikiama trumpa šios senamiesčio gatvelės istorija. Išleista vadovų po atskirus senamiesčio pastatus, pvz. Kazio Almeno „Vilniaus pilys: vadovas“ (Vilnius, [2002]), to paties autoriaus anglų kalba – „The Castles of Vilnius: guide book“ (Vilnius, 2000), Vytauto Ališausko ir Tojanos Račiūnaitės „Aušros vartai: vadovas“ (Vilnius, 2003), (taip pat anglų ir lenkų kalbomis), Nijolės Bulotaitės „A guide to the old campus of the University of Vilnius = Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus“ (Vilnius, 2004) ir daugelis kitų. Vilniaus universiteto biblioteka universiteto 425 metų sukakties proga parengė virtualią ekskursiją  po universiteto kiemelius, Šv. Jonų bažnyčią ir istorines universiteto rūmų sales [22].

MUZIEJAI

Vilniaus senamiesčio seniūnijoje veikia didžioji dalis Vilniaus mieste esančių muziejų. Informacijos apie šių muziejų  ekspozicijas, taip pat pastatų istoriją pateikiama internetinėse muziejų svetainėse „Visi Vilniaus muziejai“ ir „Lietuvos muziejai“ [12, 25].

Senamiesčio seniūnijoje yra šie muziejai žymiesiems žmonėms:

Rafaelio Chvoleso muziejus (Pylimo g. 4A).
M. K. Čiurlionio
namai, memorialinis kultūros centras (Savičiaus g. 11).
Adomo Galdiko muziejus (Arklių g. 20-1A).
Vilniaus savivaldybės Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40).
Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26).
Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11).
Muziejus ekspozicija „Konrado celė“, skirtas Adomui Mickevičiui (Aušros Vartų g. 7A).

Vilniaus senamiesčio seniūnijos teritorijoje veikia šie muziejai:

Lietuvos nacionalinis muziejus.
Lietuvos nacionalinis muziejaus – seniausias muziejus Lietuvoje, didžiausia valstybės istorinio kultūros paveldo (archeologijos, istorijos, etninės kultūros) saugykla. Plati yra šio muziejaus leidybinė veikla.
Lietuvos nacionalinio muziejaus  ištakos – 1855 m. įkurtas Senienų muziejus – pirmasis viešas muziejus Vilniuje ir Lietuvoje. Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia šio muziejaus tradicijas [12, 25]. Lietuvos nacionalinis muziejus sovietmečiu buvo vadinamas Lietuvos TSR istorijos-etnografijos muziejumi. Šio muziejaus veikla plačiai aptariama tuo metu išleistame, gausiai iliustruotame žymiausių eksponatų nuotraukomis, leidinyje „Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1855–1980: katalogas“ (Vilnius, 1980).

Lietuvos nacionalinis muziejus turi kelis padalinius.
Lietuvos nacionalinio  muziejaus Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1).
1968 m. Naujojo arsenalo pastatas, vienas seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių, buvo pritaikytas dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoms. Muziejuje yra 6 salės. Pirmojoje – pristatoma 1855 m. Vilniuje įsteigto Senienų muziejaus istorija. Antrojoje – pateikiama Senosios Lietuvos istorijos ekspozicija, atspindinti permainingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo ir nuosmukių laikus nuo valstybės susidarymo XIII a. iki jos žlugimo 1795 m. Kitose salėse įrengtos Lietuvos valstiečių buities, kultūros (interjero, tekstilės ir drabužių), kryždirbystės, liaudies skulptūros ekspozicijos [12, 25].

Lietuvos nacionalinio  muziejaus Senasis arsenalas (Arsenalo g. 3).
1997 m. atkurti Vilniaus žemutinės pilies Senojo arsenalo šiaurinis ir vakarinis korpusai buvo paskirti Lietuvos nacionaliniam muziejui. 2000 m. Senojo arsenalo šiaurinio korpuso dviejose salėse įrengta archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“. Ekspozicijos chronologinės ribos – nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo Lietuvos teritorijoje XI tūkstantmetyje pr. Kr. iki Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. Eksponuojama daugiau kaip 4 tūkstančiai archeologinių radinių.
Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, pilies arsenalas šioje vietoje stovėjo jau XV a. Pastatai, kuriuose įsikūręs šis muziejus – Senojo arsenalo šiaurinis ir vakarinis korpusai, pastatyti XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje  [12, 21, 25].

Puipienė, Janina. Vilniaus pilies muziejus. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Puipienė, Janina. Vilniaus pilies muziejus. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokštas (Arsenalo g. 5).
1960 m. viename iš geriausiai išlikusių Vilniaus Aukštutinės pilies pastatų – vakariniame  bokšte – buvo įsteigtas Vilniaus pilies muziejus. Ekspozicija supažindina su Vilniaus pilių istorija, XIV–XVIII a. lietuvių karių ginkluote. Eksponuojami Vilniaus Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios pilių rekonstrukciniai maketai ir kt. [12, 25].
Muziejui pažymint savo veiklos 10-mečio sukaktį buvo išleistas šio muziejaus vedėjos Janinos Puipienės parengtas leidinys „Vilniaus pilies muziejus“ (Vilnius, 1970).

Jučienė, Irena. Vilniaus artilerijos bastionas. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Jučienė, Irena. Vilniaus

artilerijos bastionas. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai (Pilies g. 26).
Nuo  2003 m. Signatarų namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas. Čia atkurtas Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo 1918 m. vasario 16 d. kambarys. Nuolat papildoma ekspozicija, skirta Lietuvos  nepriklausomybės akto signatarams. Įrengtos Jono Basanavičiaus ir Mykolo Biržiškos memorialinės ekspozicijos ir kt. [12, 25].

Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus gynybinės sienos bastėja (Bokšto g. 20).
1987 m. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje buvo įrengtas muziejus. Čia eksponuojami XV–XIX a. ginklai ir gynybiniai įtvirtinimai.
Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio.
Šio XVII a. statinio istorija ir architektūrinės ypatybės nušviečiama Irenos Jučienės knygelėje „Vilniaus artilerijos bastionas“ (Vilnius, 1990), taip pat muziejaus internetinėje svetainėje [12, 25].

Lietuvos dailės muziejus.

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4).
Vilniaus paveikslų galerija įkurta šiuose rūmuose 1994 m. Eksponuojami įvairių žanrų XVI–XIX a. meno kūriniai – tapyba, grafika, skulptūra. Nuo 2002 m. muziejuje veikia poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio memorialinių baldų, iš buvusių poeto namų Maskvoje, ekspozicija.
Muziejus įsikūręs XVII a. pastatytame, XIX a. viduryje paskutinį kartą rekonstruotame pastate, buvusiuose Chodkevičių rūmuose. Ypač vertingi yra šių rūmų klasicistiniai interjerai (lipdiniai, polichromija) [21, 25].

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22).
1990 m. restauruotoje Radvilų rūmų dalyje buvo įkurtas Lietuvos dailės muziejaus padalinys. Viena rūmų salė buvo paskirta Radviloms ir pavadinta Radvilų sale. Joje galima išsamiau susipažinti su garsia Radvilų gimine ir iškiliausiais jos atstovais. Veikia kunigaikščių Radvilų giminės (XVI–XVIII a.) grafinių portretų ekspozicija.
Iš pradžių kitose Radvilų rūmų salėse veikė vaizduojamojo meno ekspozicijos, buvo rengiamos dailės parodos. 1994 m. restauruotoje Radvilų rūmų dalyje pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje buvo eksponuojama XVI–XX a. pradžios italų, prancūzų, flamandų, olandų, ispanų, vokiečių, austrų, lenkų, rusų dailė. 1996 m. rūmuose jau buvo įrengta 12 ekspozicijoms skirtų salių. Tapybos ir grafikos kūriniai lankytojams buvo pateikiami kolekcijomis. Dabar muziejuje rengiamos įvairios meno parodos, aktyvi edukacinė veikla [25].

Lietuvos dailės muziejaus Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 2A).
1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritaikytas Dailės muziejaus reikmėms. Muziejuje saugomi XIV–XX a. Lietuvos ir kitų šalių taikomosios dailės rinkiniai. Nuo 1999 m. iki 2004 m. veikė paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“, kurios svarbi dalis – Vilniaus Arkikatedros lobynas.
Šiuo metu veikia Lietuvos sakralinės dailės, LDK valdovų rūmų radinių, taip pat atstatomiems LDK valdovų rūmams įsigytų kūrinių parodos, projektų ekspozicijos.
Pastatas, kuriame įsikūręs muziejus – arsenalo rytinis korpusas, pastatytas XVI a. pradžioje panaudojant dalį senosios gynybinės sienos [25].

Lietuvos Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Katedros a. 4).
Kaip rašoma muziejaus svetainėje, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų  rūmai, įkurtas 2009 m. Tai istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus. Jame turi būti kaupiamos, saugomos, tiriamos, konservuojamos ir restauruojamos kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybės.
Dar vis tebesitęsia 2002 m. prasidėję pastato statybos darbai, todėl nėra galimybės Valdovų rūmuose įrengti ir atidaryti ekspozicijų. Ilgalaikės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Gotika. Renesansas. Barokas – Valdovų rūmų interjero vertybės“ veikia Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A). Buvo  planuojama galutinai užbaigti statybos darbus 2011 m. Tačiau jau dabar organizuojamos ekskursijos po Valdovų rūmus, čia vyksta nemažai renginių.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Muziejus leidžia įvairius leidinius. Vienas jų – „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“ (Vilnius, 2010). Šį straipsnių rinkinį  parengė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai. Tekstų autoriai – archeologai, architektai, istorikai, menotyrininkai, kelis dešimtmečius kaupę ir tyrinėję duomenis apie pagrindinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rezidenciją. Knygoje aprašoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorija: pilies statybos etapai, gynybinės sistemos nunykimas ir rezidencijos virtimas reprezentaciniais rūmais bei jų sunykimas. Atskleidžiama Lietuvos valdovų istorija nuo pačių pirmųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo iki paskutinių elekcinių valdovų, kurie didelę dalį savo valdymo laiko praleisdavo Lenkijos Karalystėje. Aprašoma dvaro sudėtis, tarnyba, buitis ir kasdienybė, istorinis, kultūrinis kontekstas. Knyga gausiai iliustruota archeologinių radinių, valdovams priklausiusių daiktų, graviūrų ir paveikslų nuotraukomis. Leidinio pabaigoje pateikiama turinio santrauka anglų ir rusų kalbomis [25].

Respublikiniai muziejai.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41).
Muziejus kaupia, saugo ir tiria su Lietuvos teatro, muzikos ir kino istorija susijusius eksponatus, rengia šių sričių kūrėjams paminėti skirtus vakarus ir kt. Yra Teatro, Dailės, Muzikos, Kino ir kt. skyriai. Šio muziejaus pirmtaku laikomas Teatro muziejus, įkurtas 1926 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Antrojo pasaulinio karo metais muziejaus eksponatai buvo išblaškyti. Atkuriamieji darbai tęsėsi iki 1957 m. Nuo tada Vilniuje veikė Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyrius. 1964 m. šis skyrius, pavadintas Teatro ir muzikos muziejumi, buvo perduotas Lietuvos dailės muziejaus žinion. Jis veikė iki 1992 m. buvusiose Umiastovskių rūmų patalpose, Trakų g. 2. 1992 m. Lietuvos dailės muziejaus padalinys tapo atskiru Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi. 1996 m. muziejus persikėlė į dabartines patalpas, rekonstruotus Mažuosius Radvilų rūmus – XV–XVII a. architektūros paminklą [25].

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus atkurtas Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 177. Muziejus turi kelis filialus, kurie įsikūrę įvairiose Vilniaus vietose.
Vilniaus senamiesčio seniūnijoje veikia Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorinės ekspozicijos / Teisuolių galerija (Pylimo g. 4).
Ekspozicijoje – tarpukario ir nacių okupuotos Lietuvos žydų istoriją atspindinčios ekspozicijos, memorialiniai kambariai. Istorinėse ekspozicijose / Teisuolių galerijoje veikia šios nuolatinės ekspozicijos: „Teisuolių galerija“, „Žydai kovoje prieš nacizmą“, „Jaša Heifecas ir Vilnius“, „Markas Antokolskis ir Vilnius“, „Abraomo Karpinovičiaus memorialinis kambarys“, „Chackelio Lemcheno memorialinis kambarys“, „Lietuvos sinagogos“ [25].

Žinybiniai muziejai.

Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9).
Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda surengta 2006 m. kovo mėnesį.
Yra išleistas šios parodos katalogas „Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda: atidaryta 2006 m. kovo 8 d.“ (Vilnius, 2006).
Oficialiai muziejus buvo atidarytas 2009 m. Muziejuje pristatomi vertingiausi eksponatai iš Vilniaus miesto šventovių: Katedros, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Teresės bažnyčių. Svarbiausia ekspozicijos dalis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai – išraiškingi maldingumo tradicijos liudytojai ir auksakalystės šedevrai.

Lietuvos banko muziejus. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Lietuvos banko muziejus. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Lietuvos banko muziejus (Totorių g. 2/8).
Lietuvos banko muziejus atidarytas 1994 m. Šiose patalpose įsikūręs nuo 1999 m. birželio 25 d. Dviejose muziejaus salėse pristatomi eksponatai, susiję su Lietuvos pinigais ir bankais, jų istorija.
Plačiai apie muziejaus ekspoziciją pasakojama muziejaus išleistame, gausiai iliustruotame buklete „Lietuvos banko muziejus“ (Vilnius, 1999), anglų kalba – „Museum of the Bank of Lithuania“ (Vilnius, 1999). Muziejaus ekspozicijos pagrindu leidinyje pateikiama Lietuvos banko istorijos ir pinigų raidos apžvalga. Apžvelgiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigai nuo pirmųjų kaldintų monetų atsiradimo XIV a. pabaigoje iki XVIII a., aprašoma Lietuvos Respublikos pinigų gamybos istorija 1918–1940 m., Lietuvos banko vaidmuo įtvirtinant nacionalinę piniginę sistemą po Nepriklausomybės  atkūrimo 1990 m., Lietuvos monetų kalyklos darbas.

Vilniaus dailės akademijos muziejus (Maironio g. 6).
Muziejus veikia nuo 1994 m. Čia sukaupti geriausiai įvertinti dailės katedrų bakalaurų ir magistrų baigiamieji darbai, studentų diplominiai darbai [25].

Vilniaus apskrities centrinio pašto muziejus (Vilniaus centrinio pašto antrame aukšte, Gedimino pr. 7).
Muziejus atidarytas 2000 m. Muziejuje kaupiami su pašto istorija susiję eksponatai, pašto leidžiami spaudiniai – „Lietuvos pašto žinios“, „Lietuvos paštas“,  įvairūs straipsniai. Ekspozicijoje rodomi trofėjai (paštininkų varžybų taurės), nuotraukos, seni aparatai, skaičiuotuvai, knygos apie paštą [25].

Vilniaus universiteto muziejai.

Vilniaus universiteto mokslo muziejus (Šv. Jono g. 12).
1979 m. tuo metu neveikusioje Šv. Jonų bažnyčioje buvo įkurtas Vilniaus universiteto muziejus. 1991 m. bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, bet muziejus išliko. Dabar jis užima dalį bažnyčios. Ekspozicija supažindina su mokslo pasiekimais, mokslininkais ir jų darbais. Muziejus yra sukaupęs turtingas numizmatikos, medalių, grafikos eksponatų kolekcijas. Vertingi ir tapybos, skulptūros, rankraščių, knygų ir daiktinių paminklų rinkiniai. Eksponuojami žymiausių universiteto mokslininkų portretai, knygos, rankraščiai, žemėlapiai, planai, diplomai.
Šv. Jonų bažnyčios Senojoje zakristijoje veikia paroda „Vilniaus universitetas 1579–1773–1803–1832“. Bažnyčios Auksakalių koplyčioje nuo 2001 m. veikia paroda „Medicina Vilniaus universitete 1781–1832–1842“. Šv. Onos koplyčioje eksponuojama paroda „Teologija Vilniaus universitete 1579–1832“.
Muziejaus parodos taip pat rengiamos Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje [25].

Viešosios įstaigos muziejai.

Gintaro figūrų muziejus (Aušros Vartų g. 9).
1996 m. Vilniuje, UAB „AMBER“ skulptūrų kolekcijos pagrindu, buvo įkurtas Gintaro figūrų muziejus, vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje. Visi šio muziejaus eksponatai yra sukurti šios įmonės juvelyrų [25].

Ivano Luckevičiaus vardo gudų muziejus.
Muziejus kurį laiką veikė Raugyklos g. Šiuo metu muziejus neturi ekspozicinių patalpų ir negali būti lankomas [25]. Tačiau idėja atkurti šį muziejų Vilniuje tebėra aktuali ir neužmiršta.

Privatūs muziejai, įvairios ekspozicijos.

Vaškinių figūrų muziejus (Aušros Vartų g. 19).
Vilniuje atidarytas pirmasis Pabaltijyje Vaškinių figūrų muziejus. Ekspozicijoje yra 70 įvairios tematikos vaškinių figūrų, sukurtų aukštos kvalifikacijos skirtingų profesijų specialistų: menotyrininkų, istorikų, skulptorių, grimuotojų, dekoratorių ir kt. Namas, kuriame įsikūręs muziejus, statytas XVII a., rekonstruotas XVIII a. [25].

Gintaro muziejus-galerija (Šv. Mykolo 8).
Muziejus įkurtas 1988 m. Ekspozicijoje – įvairaus dydžio, formos ir spalvos gintaro eksponatai. Eksponuojama unikali inkliuzų kolekcija, Juodkrantės lobio rekonstrukcija. Galima susipažinti su muziejaus rūsiuose rasta XV a. pabaigos keramikos išdegimo dirbtuve [12, 25].

Baltijos gintaro meno centro muziejus (Šv. Mykolo g. 12).
Muziejuje originaliai pateikiama  Baltijos gintaro susidarymo istorija. Čia veikia nuolat atnaujinama Lietuvos ir užsienio šalių menininkų darbų ekspozicija [25].

„Vitražo manufaktūros“ galerija-dirbtuvės (Stiklių g. 6, 8).
Muziejaus įkūrėja – Julija Vaičienė, rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė. Muziejuje kaupiama įvairi medžiaga apie vitražą, stiklą. Vienoje salėje įrengta pastovi ekspozicija, kurioje eksponuojami senieji vitražo klasikų projektai, fragmentai bei eskizai ir šiuolaikinių vitražistų darbai. Kitoje salėje ekspozicija nuolat keičiama. Muziejuje vykdoma vitražo parodomoji gamyba bei mokymai [12, 25].

Žaislų muziejus Vilniuje (Šiltadaržio g. 2).
Šis muziejus yra pirmasis žaislų ir žaidimų muziejus  Lietuvoje, pradėjęs veikti nuo 2012 m. gruodžio.

Ekspozicija „Malina” (Mėsinių g. 4).
Buvusio Vilniaus geto teritorijoje esančiame Žydų kultūros ir informacijos centre yra unikali ekspozicija – čia įrengta malina. Žodis malina gali būti aiškinamas kaip slėptuvė. Nacių okupacijos metais malinas įrenginėjo naktimis, jos kūrėsi rūsiuose, tamsiuose kambarėliuose, palėpėse, kanalizacijos vamzdžiuose, krosnyse, spintose, dvigubose sienose ir panašiose vietose – visur, kur tik leido žmogaus fantazija. Malinos buvo prabangios ir skurdžios, didelės ir mažos, skirtos vienai ar kelioms šeimoms. Paskutinėmis Vilniaus geto dienomis, stengiantis išsaugoti žmonių gyvybes, jų buvo įrengta ypač daug. Išaugo visas požeminis miestas. Apie malinas rašoma žydų rašytojo Abraomo Suckeverio atsiminimų knygoje „Iš Vilniaus geto“ (Vilnius, 2011).

Mo muziejus (Pylimo g. 17).
Muziejus įsteigtas 2009 m. Danguolės Butkienės ir Viktoro Butkaus iniciatyva kaip Modernaus meno centras. Jo kolekciją sudaro Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio meno kūriniai (nuo 20 a. 6 dešimtmečio iki šių dienų). Mo muziejaus pastatą buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje suprojektavo JAV architektas Danielis Libeskindas. Muziejus atidarytas 2018 m. (žr. adresu).

MENO OBJEKTAI

Vilniaus senamiesčio seniūnijoje  pastatyta nemažai skulptūrų:

„Alumnato drambliukai“ (skulpt. Vytenis Jankūnas, Alumnato kiemelyje, Universiteto g. 4). Iš balto cemento sukurta skulptūra su juodo marmuro inkrustacija vaizduoja šachmatų lentą ant drambliukų galvų. Skulptūrą užsakė gretimame pastate veikęs šachmatininkų klubas.

„Angelas“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas, Vilniaus jėzuitų gimnazjos kiemelyje, Didžioji g. 32).
Iš marmuro iškalta subtili skulptūra pastatyta 1997 m. Kūrinys užsakytas gimnazijos vadovybės ir Klivlende gyvenančių V. ir M. Mariūnų [10,  p. 17, Nr. 95-96].

„Angeliukas“ (skulpt. Vaidotas Ramoška, ant požeminės perėjos stogelio šalia prekybos centro „Flagman“, Gedimino pr. 16).

„Chloja“ (skulpt. Romualdas Kvintas, centrinių Lietuvos banko rūmų kieme, Gedimino pr. 6).

„Kiaušinis“ arba „Margutis“ (skverelyje ties Pylimo, Šv. Stepono ir Raugyklos g. sankirta). Ant granito kolonos užkeltas 300 kg sveriantis betoninis „Užupio kiaušinis“, simbolizuojantis atgimimą, pirmiausia buvo pastatytas Užupyje. 2002 m. jis perkeltas į dabartinę vietą, naujai atsiradusį  Dominijos skverelį. Iš pradžių buvęs bespalvis. Vėliau dizainerė Lijana Turskytė jį išmargino.

„Šv. Kristoforas“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas, prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, Šv. Mikalojaus g. 4).
Akmeninė skulptūra pastatyta 1959 m. Paminklas skirtas karo metais netoli bažnyčios žuvusiam kunigui, prieškario kultūros veikėjui, lietuvybės puoselėtojui Kristupui Čibirui. Norėta pastatyti šį paminklą prie K. Čibiro kapo Rasų kapinėse, bet nepavykus gauti leidimo skulptūra pastatyta bažnyčios šventoriuje. Vaizduojamas Vilniaus globėjas šventasis Kristoforas, nešantis per upę kūdikėlį Jėzų. Pasak skulptoriaus, Šv. Kristoforas pavaizduotas tarsi eitų prieš vėją. Sovietmečiu skulptorius sukūrė laisvos Lietuvos alegoriją. Tuo metu tai buvo akivaizdus rezistencijos aktas, nes Vilniaus herbas su Šv. Kristoforo figūra buvo uždraustas. Dėl šio paminklo meninninkas buvo pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos [10,  p. 15, iliustr. Nr. 9; 21].

„Lietuviška baladė“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas, Katedros aikštė).
Skulptūra pastatyta 1973 m. birželį, švenčiant Vilniaus 650-ąsias metines. Kompoziciją sudaro ratu sustatyti trijų barzdotų senolių biustai iš estiško dolomito. Vyrauja galvos, iškeltos ant pečių fragmentų  [13, p. 154]. Yra kelios skulptūros aiškinimo versijos. Teigiama, kad tai paminklas trims didiesiems Lietuvos valdovams, kunigaikščiams – Mindaugui, Gediminui ir Vytautui. Kita versija – vaizduojamas artojas, karys ir poetas [1].

„Lietuviškas skalikas“ (skulpt. Romualdas Kvintas, Rimantas Keturka, Feliksas Volčakas, Gedimino kalno papėdėje).
Sulptūra pastatyta 2015 m. gegužės mėn., taip pagerbiant vienintelę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką.

„Mandala“ (skulpt. Rimantas Sakalauskas, Tibeto skveras, Užupis).
Dviejų metrų skersmens mozaikinė akmeninė kompozicija pastatyta 2013 m. rugsėjo 12 d., minint Tibeto kultūros dienas. Skulptūrą atidengė Tibeto dvasinis lyderis, Užupio garbės pilietis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV (žr. adresu).

„Medeinė“ (skulpt. Marius  Grušas, Antokolskio g. 6 kieme).
Bronzinė skulptūra pastatyta 1988 m., sukurta diplominio darbo pagrindu. Vaizduojama miškų ir medžioklės deivė. Ant meškos – miškų valdovės –  raita sėdi grakšti moteris [4].

„Metraštininkas“ (skulpt. Vaclovas Krutinis, Antokolskio g. 4 kieme).
Rausvo granito skulptūra sukurta ir pastatyta 1973 m. vadinamajame Spaustuvės kiemelyje. Manoma, kad XVI a. gretimame gotikiniame pastate veikė Mamoničių spaustuvė. Skulptūra vaizduoja žmogų, sėdintį su atversta ant kelių knyga [13, p. 96; 21, p. 138].

„Miesto vartų sargybinis“ arba „Sargybinis“ (skulpt. Stanislovas Kuzma, Trakų g. 2 / Pylimo g. 24, namo nišoje).
Medinė skulptūra pastatyta 1973 m. Tai  yra skulptoriaus diplominis darbas, kurio vadovas buvo prof. Gediminas Jokūbonis [13, p. 497; 21, p. 160].

„Mūzų šventė“  (skulpt. Stanislovas Kuzma, ant Nacionalinio dramos teatro pagrindinio įėjimo karnizo, Gedimino pr. 4.).
Skuptūrinė kompozicija sukurta ir sumontuota 1981 m. Trys laibos, palinkusios į priekį moterų figūros aukso spalvos veidais simbolizuoja Dramą, Tragediją ir Komediją [21, p. 184, 185; 13, p. 336-337].

„Rytas“ (skulpt. Vaclovas Krutinis, Aušros Vartų g. 3, viešbučio „Grybo namai“ kiemelyje).
Skulptūra iš marmuro ir granito sukurta 1996 m. [11].

„Sfinkso sapnas“ (JAV skulpt. John Weidman, Šv. Ignoto g. 6, Lietuvos technikos bibliotekos kieme).
Skulptūra pastatyta 1992 m. birželio 30 dieną [17].

„Svajokliai“ (skulpt. Marius Grušas, Augustijonų g. 8/10, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme).
Bronzinė skulptūra sukurta 2003 m.

„Trys kryžiai“ (skulpt. Antanas Vivulskis, ant Trijų kryžių kalno).
XVII a. ant Plikojo kalno buvo pastatyti trys mediniai kryžiai, kurie vėliau sugriuvo, o 1916 m. buvo atstatyti jau betoniniai kryžiai, sukurti žymaus architekto ir skulptoriaus A. Vivulskio. 1951 m. jie buvo susprogdinti. Paminklas atstatytas 1989 m. [7, p. 24-25; 21, p. 76].

„Vandens nešėjas“ (skulpt. Romualdas Kvintas, Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje).
Skulptūra buvo įkvėpta Vilniuje gyvenusio žydų poeto Mošės Kulbako poemos „Miestas“ (liet. vertime „Vilnius“). Pastatyta 2020 m. spalį, jau po skulptoriaus mirties. Apie skulptūros atidengimą žr. adresu.

„Verknė“ (skulpt. Romanas Kazlauskas, archit. Algimantas Mačiulis, skvere prie Evangelikų reformatų bažnyčios, Pylimo g. 18).
Granitinė skulptūra sukurta 1969 m. Iš pradžių  buvo planuojama ją statyti Birštone, kur teka upė Verknė. Mokslininkai teigia, kad šioje Vilniaus vietoje kadaise tekėjo Kačergos upelis.

„Vežimas“ (skulpt. Gediminas Akstinas, Maironio g. 3, Meno forto kiemas). Skulptūra sukurta 1998 m. Tai yra iš surūdijusio metalo sukonstruotas darinys.

„Vilties liepsna“ (skulpt. Leonardo Nierman, Arklių g. 5, Valstybinio jaunimo teatro kieme).
Skulptūra pastatyta 2000 m. spalio 5 d. buvusio žydų Judenrato kieme, yra skirta tūkstančiams gete žuvusių žmonių [29, p. 41].

„Žibintininkas“ (skulpt. Vytautas Nalivaika, Šv. Jono g., netoli Šv. Jonų bažnyčios, Šv. Jono g. 12).
Tai yra menininko diplominis darbas. Skulptūra vaizduoja žmogų, tiesiantį ranką į dangų. Žmogaus figūra pastatyta ant neįprastai aukšto postamento. Šios skulptūros atvaizdas yra ant leidinio, pristatančio Vilnių kaip Europos kultūros sostinę [15].

Akmeninė moters skulptūra (kieme prie Lietuvos nacionalinio  muziejaus Senojo arsenalo, Gedimino kalno papėdėje, netoli keltuvo (Arsenalo g. 3).
Skulptūra 1908 ar 1909 m. atgabenta iš Ukrainos, Berdičevo apylinkių. Prieškariu ji buvo saugoma Vilniaus universiteto archeologijos muziejuje [3].

Skulptūrų kiemas „Tylos kiemelis“ (skulpt. Vladas Kančiauskas) (Vrublevskio g. 1, prie Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos).
Šį nedidelį skulptūrų parką arba skulptūrų galeriją po atviru dangumi savo iniciatyva ir lėšomis 1988 m. įkūrė skulptorius Vladas Kančiauskas. 1997 m. čia buvo atidaryta nuolatinė V. Kančiausko darbų ekspozicija. Dovanoti miestui skulptūras vilnietį menininką įkvėpė Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. „Ji dovanojo savo knygas Mokslų akademijai. Taip ir atsirado biblioteka. Istorijos pavyzdžiai paskatino ir mane amžinai įstaigai – Mokslų akademijai – padovanoti skulptūras“, – yra sakęs skulptorius. Kiemelyje pastatytas skulptūras vienija tylos ir ramybės tema. Anksčiau „Tylos kiemelyje“ buvo 6 skulptūros, po galerijos rekonstrukcijos paliktos tik dvi: „Smėlio laikrodis“ ir „Drugelis“ [8, 27].

Kelios skulptūros iš serijos „Plienas dabar“ (skulpt. Elena Urbaitytė-Urbaitis) pastatytos Lietuvos technikos  bibliotekos kieme (Šv. Ignoto g. 6). Skulptūros  pastatytos 1997 m. Tai lietuvių  kilmės menininkės dovana Technikos bibliotekai.

PAMINKLAIS  (∆) Vilniaus senamiesčio seniūnijoje pagerbti šie žmonės:

Barbora Radvilaitė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė (∆ Vokiečių g.)
Kasparas Bekešas – Lietuvos-Lenkijos valstybės politinis ir karinis veikėjas, vengrų didikas (∆ prie Vilnios, Bekešo kalno papėdėje).
Jonas Karolis Chodkevičius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės, karo ir kultūros veikėjas (∆ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vidiniame kieme, Didžioji g. 4).
Leonardas Cohenas – Kanados poetas, dainininkas, rašytojas (∆ Pylimo g., netoli Naujosios sinagogos).
Mstislavas Dobužinskis – rusų dailininkas, scenografas (∆ Katedros a.).
Kristijonas Donelaitis – lietuvių poetas (∆ prie Vilniaus universiteto, Universiteto g. 3).
Mečislavas Dordzikas – lenkų mokyklos mokinys, nuskendęs Vilnioje, gelbėdamas skęstantį žydų berniuką (∆ prie Vilnios upės, Maironio ir Išganytojo gatvių sankirtoje).
Jozefas Frankas – Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas (∆ Didžioji g. 22 kieme).
Vilniaus Gaonas – žydų filosofas, Talmudo žinovas (∆ prie namo Žydų g. 3).
Romenas Gari (Romain Gary) – prancūzų rašytojas (∆ prie namo J. Basanavičiaus g. ir Mindaugo g. sankryžoje).
Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas (∆ Katedros aikštė; Valdovų rūmai, Katedros a. 4).
Laurynas Gucevičius – architektas, lietuviškojo klasicizmo kūrėjas (∆ skvere netoli Simono Daukanto aikštės ir Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų, S. Daukanto a. 3).
Abraomas Hanibalas  – Rusijos karo inžinierius  (∆ Šv. Paraskevijos / Piatnicos cerkvės kiemelyje, Didžioji g. 2).
Vincas Kudirka – lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos himno autorius (∆ Vinco Kudirkos aikštė).
Lazdynų Pelėda (rašytojos, seserys Marija Lastauskienė ir Sofija Pšibiliauskienė) (∆ skvere netoli Visų Šventųjų bažnyčios, Arklių ir Visų Šventųjų g. sankryža).
Martynas Liuteris – vokiečių teologas, krikščionybės reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas (∆ Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kieme, Vokiečių g. 20).
Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas (∆ skvere Maironio g. 8, prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių).
Šv. Mikalojus – (∆ Šv. Mikalojaus g. 4, Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje).
Lietuvos Karalius Mindaugas (prie Lietuvos nacionalinio muziejaus, Arsenalo g. 1).
Stanislovas Moniuška – lenkų kompozitorius (∆ Vilniaus g. 30, prie Šv. Kotrynos bažnyčios).
Juozapas Montvila – visuomenės veikėjas, bankininkas, filantropas (∆ skvere tarp Trakų ir Pranciškonų g.).
Salomėja Nėris – lietuvių poetė (∆ Vilniaus g. 32/2, netoli Salomėjos Nėries gimnazijos).
Mykolas Kleopas Oginskis – lenkų-lietuvių kompozitorius, poetas (∆ K. Sirvydo skvere).
Aleksandras Puškinas – rusų poetas (∆ Didžioji g. 2, prie Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) cerkvės).
Bona Sforca (1494–1557) – Lietuvos didžioji kunigaikštienė,  Lenkijos karalienė, Neapolio karališkoji princesė ir Bario bei Rosano kunigaikštienė ( ∆ ant Bonos Sforcos renesansinio sodelio sienos, prie Valdovų rūmų, Katedros a. 4).
Cemachas Šabadas – gydytojas terapeutas, mokslininkas, Vilniaus žydų bendruomenės veikėjas (∆ skvere Mėsinių g.).
Tarasas Ševčenka – ukrainiečių poetas, dailininkas (∆ prie Arklių, Visų Šventųjų ir Bazilijonų gatvių sankirtos).
Judita Vaičiūnaitė – poetė (∆ S. Moniuškos skvere, prie Šv. Kotrynos bažnyčios, Vilniaus g. 30).
Antanas Vileišis – gydytojas, visuomenės veikėjas (∆ T. Kosciuškos gatvės skvere).
Jonas Vileišis – teisininkas, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės Akto signataras  (∆ T. Kosciuškos gatvės skvere).
Petras Vileišis – inžinierius, rašytojas, visuomenės veikėjas (∆ T. Kosciuškos gatvės skvere).
Antanas Vivulskis – architektas, skulptorius (∆ prie namo Užupio g. 5).
Vytautas Didysis – Lietuvos Didysis kunigaikštis (∆ Lietuvos nacionalinio muziejaus kieme, Arsenalo g. 1).
Jonas Žemaitis-Vytautas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas (∆ Totorių g. 25/3, prie Krašto apsaugos ministerijos).

PAMINKLINĖMIS LENTOMIS Vilniaus senamiesčio seniūnijoje įamžinti šie žymūs žmonės:

Birutė Almonaitytė – dainininkė (mecosopranas) (Šv. Mikalojaus g. 11).
Kazimieras Antanavičius – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras (Didžioji g. 25).
Markas Antokolskis – rusų skulptorius (Didžioji g. 25).
Natalia Arseneva – baltarusių poetė (Aušros vartų g. 7, prie bazilijonų vienuolyno).
Francišakas Bahuševičius – baltarusių poetas, prozininkas, publicistas (Arklių g. 18C).
Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas, Vasario 16 Akto signataras (Latako g. ½; Vilniaus g. 25).
Kazys Bradūnas – poetas, publicistas (Didžioji g. 13)
Jonas Bendorius – kompozitorius, vargonininkas (S. Skapo g. 11).
Kazys Bizauskas – Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, Vasario 16 Akto signataras (Šventaragio g. 2).
Algirdas Brazauskas – Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, ketvirtasis LR prezidentas (Barboros Radvilaitės g. 1).
Josifas Brodskis – rusų poetas, eseistas, vertėjas, Nobelio premijos laureatas (Liejyklos g. 1).
Janas Bulhakas – fotografas (Gedimino pr. 9).
Džordžas V. Bušas – JAV prezidentas (Rotušė, Didžioji g. 31).
Rafaelis Chvolesas – žydų dailininkas (Tilto g. 13).
Kristupas Čibiras – kunigas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas (Šv. Mikalojaus g. 4, Šv. Mikalojaus bažnyčia).
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – dailininkas, kompozitorius (Savičiaus g. 11; Vilniaus g. 12; Liejyklos g. 9).
Ignotas Domeika – geologas, mineralogas (Bazilijonų vienuolyno vartai, Aušros Vartų g. 7).
Fiodoras Dostojevskis – rusų rašytojas (Didžioji g. 20).
Vladas Drėma – dailės istorikas, muziejininkas, dailininkas (Maironio g. 6).
Konstantinas Galkauskas – kompozitorius, dirigentas (Pylimo g. 20).
Vilniaus Gaonas – žydų išminčius, Talmudo žinovas (Žydų g. 3).
Sofija Gimbutaitė – gydytoja, visuomenės veikėja (Liejyklos g. 9).
Liudas Gira – poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, publicistas, vertėjas (Vilniaus g. 27).
Laurynas Gucevičius – architektas, lietuviškojo klasicizmo kūrėjas (Pilies g. 11).
Abraomas Hanibalas – Rusijos karo inžinierius (Didžioji g. 2, prie Šv. Paraskevijos / Piatnicos cerkvės).
Maksimas Hareckis – baltarusių rašytojas, istorikas (Aušros vartų g. 7).
Jaša Heifecas – smuikininkas (Vilniaus g. 25).
Teodoras Herclis – žydų visuomenės veikėjas, sionizmo pradininkas, žurnalistas, rašytojas (Liejyklos g. 3 / Šv. Ignoto g. 1).
Jonas Paulius II – popiežius (Dominikonų g. 6, Aušros Vartų g. 14).
Vladas Jurgutis – politikas, ekonomistas (Didžioji g. 4, Chodkevičių rūmų kieme).
Aleksandras Kačanauskas – kompozitorius, vargonininkas, chorvedys (Aušros Vartų g. 4).
Vasilijus Kačialovas – rusų aktorius (Didžioji g. 12a).
Steponas Kairys – Lietuvos politinis veikėjas, inžinierius, Vasario 16 Akto signataras (Totorių g. 3).
Kostas Kalinauskas – baltarusių publicistas, poetas, 1863 m. sukilimo dalyvis (Šv. Ignoto g. 11).
Levas Karsavinas – Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas (Didžioji g. ½).
Konradas Kaveckas – kompozitorius, dirigentas, vargonininkas (Ligoninės g. 4).
Jakubas Kolasas – baltarusių rašytojas (Pylimo g. 26/1). Atidengta 2017 m. lapkričio 9 d.
Juzefas Ignacas Kraševskis – lenkų rašytojas, istorikas (Pilies g. 24).
Petras Kraujalis – kunigas (Tilto g. 12)
Mykolas Krupavičius – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, prelatas (Odminių g. 10).
Martynas Kukta – spaustuvininkas (Totorių g. 20).
Mošė Kulbakas – žydų poetas (Karmelitų g. 5).
Romualdas Kunca – tapytojas (Užupio g. 2).
Janka Kupala – baltarusių poetas, dramaturgas, publicistas (Vilniaus g. 14).
Stefanija Ladigienė – lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, publicistė, pedagogė (Trakų g. 10).
Leonas Lagauskas – grafikas (Pilies g. 32).
Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis – dramaturgas, prozininkas, teatralas (Tilto g. 23).
Pranas Lapė – grafikas, tapytojas  (Tilto g. 7).
Vaclovas Lastauskas-Vlastas – baltarusių istorikas, rašytojas, publicistas, literatūrologas (Pylimo g. 5/1).
Vitas Lingys – žurnalistas (Bernardinų g. 11).
Jurgis Mačiūnas – dailininkas, meno krypties Fluxus pradininkas (Maironio g. 6, prie Vilniaus dailės akademijos).
Justinas Marcinkevičius – poetas (Universiteto g. 3, Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas).
Juozas Matulis – chemikas, chemijos mokslų daktaras (Gedimino pr. 3).
Adomas Mickevičius – lenkų ir lietuvių poetas (Pilies g. 11; Aušros Vartų g. 7; Literatų g. 5; Bernardinų g. 11; Šv. Jono g. 4; Didžioji g. 22).
Marija Mikulska – vienuolė, Pasaulio tautų teisuolė (Šv. Ignoto g. 5).
Česlavas Milošas – lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas (Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas, Universiteto g. 3).
Stanislovas Moniuška – lenkų kompozitorius (Vokiečių g. 26).
Leonidas Muraška – dirigentas, operos solistas, pirmasis Lietuvos baltarusių visuomeninių organizacijų susivienijimo vadovas (Aušros vartų g. 10, ant Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno sienos).
Jonas Noreika – prozininkas, publicistas, vienas rezistencinio judėjimo organizatorių (Žygimantų g. 1 / T. Vrublevskio g. 8).
Konstantinas Ostrogiškis – LDK didysis etmonas, Vilniaus kaštelionas, Trakų vaivada, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios Vilniuje fundatorius ir mecenatas (Aušros Vartų g. 7B, ant Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios sienos).
Romualdas Ozolas – filosofas, pedagogas, politikos ir visuomenės veikėjas (Teatro g. 11).
Martynas Paleckis – pirmosios LDK stiklo manufaktūros įkūrėjas (Stiklių g. 5).
Kazimieras Pelčaras – gydytojas patologas, onkologas (Polocko g. 6).
Hermanas Perelšteinas – choro dirigentas, pedagogas (Vilniaus g.  35 / Palangos g. 3).
Juozas Purelis – tenisininkas, treneris, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas (B. Radvilaitės g. 6 C).
Nachmanas Rachmilevičius – žydų visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras (Vilniaus g. 27).
Janis Rainis – latvių rašytojas, visuomenės veikėjas (Maironio g. 15; Pylimo g. 26/1).
Josifas Rebelskis – psichiatras, žydų našlaičių namų Vilniuje įkūrėjas (Žygimantų g. 6).
Petras Rimša – dailininkas, skulptorius (Liejyklos g. 9).
Alfredas Romeris – tapytojas, grafikas, skulptorius (Bokšto g. 10).
Mykolas Romeris – teisininkas, visuomenės veikėjas (Liejyklos g. 13 / L. Stuokos-Gucevičiaus g. 10).
Ferdinandas Ruščicas – Vilniaus lenkų tapytojas, grafikas, dekoratorius (Pilies g. 22).
Vladislavas Sirokomlė – lenkų rašytojas (Barboros Radvilaitės g. 3).
Pranciškus Skorina – baltarusių knygų spausdinimo pradininkas, švietėjas (Didžioji g. 19 / 2).
Julijus Slovackis – lenkų poetas (Pilies g. 22).
Antanas Smetona – Lietuvos Valstybės Prezidentas (Tilto g. 1).
Juozapas Stakauskas – kunigas, Pasaulio tautų teisuolis (Šv. Ignoto g. 5).
Adamas Stankevičius – baltar.  istorikas, publicistas, religijos ir politinis veikėjas, leidėjas, kunigas (Aušros vartų g. 7, prie bazilijonų vienuolyno).
Stendalis – prancūzų rašytojas (Didžioji g. 1).
Piotras Stolypinas – Rusijos valstybės veikėjas (Šv. Stepono g. 30).
Matas Strašūnas – žydų mokslininkas, bibliofilas (Žemaitijos g. 2).
Kazimieras Svajakas – baltarusių poetas (Didžioji g. 17).
Alfonsas Svarinskas – kunigas, disidentas (Odminių g. 10).
Antanas Šabaniauskas – dainininkas (Pilies g. 10).
Stasys Šalkauskis – filosofas, pedagogas (Žygimantų g. 10),
Tarasas Ševčenka – ukrainiečių poetas, dailininkas (Pilies g. 10; Universiteto g. 7).
Ona Šimaitė – bibliotekininkė, Pasaulio tautų teisuolė (Universiteto g. 3).
Jakubas Šinkevičius (Jakub Szynkiewicz) – Lietuvos totorių veikėjas, filosofas ir orientalistas, muftijus (vyriausiasis musulmonų dvasininkas) (Aušros Vartų g. 7).
Ryhoras Šyrma – baltarusių muzikas, folkloristas (Maironio g. 8).
Marija Šlapelienė – lietuvių kultūros veikėja, knygininkė (Dominikonų g. 11, Pilies g. 40).
Jurgis Šlapelis – vertėjas, žodynininkas, gydytojas, visuomenės veikėjas (Pilies g. 40).
Gražutė Šlapelytė-Sirutienė – pedagogė, kalbininkė, JAV lietuvių visuomenės veikėja (Pilies g. 40)
Jonas Švažas – tapytojas (Jogailos g. 12).
Jonas Švedas – kompozitorius, dirigentas (Tilto g. 7).
Branislavas Taraškevičius – baltarusių visuomenės ir politikos veikėjas, filologas (Vilniaus g. 37).
Teofilis Tilvytis – poetas (Dominikonų g. 1).
Tichonas (Vasilijus Belavinas) – rusų stačiatikių religinis veikėjas (Didžioji g. 34).
Raimondas Petras Vabalas – kino režisierius, scenaristas (Aušros Vartų g. 4).
Kazimieras Vasiliauskas – kunigas, monsinjoras (Pylimo g. 6).
Justinas Vienožinskis – tapytojas, dailėtyrininkas (Bernardinų g. 10; Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme, Maironio g. 6).
Jonas Vileišis – teisininkas, visuomenės veikėjas (Liejyklos g. 9).
Petras Vileišis – inžinierius, rašytojas, visuomenės veikėjas (Vilniaus g. 39).
Juozapas Zavadskis – spaustuvininkas (Šv. Jono g. 4).
Žemaitė – lietuvių rašytoja (L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5).
Vladas Žemaitis – pedagogas, Pasaulio tautų teisuolis (Šv. Ignoto g. 5).
Žanas Emanuelis Žiliberas – prancūzų botanikas (Pilies g. 22).
Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas tapytojas (Liejyklos g. 9).
Antanas Žvironas – fizikas (Didžioji g. 4).

ATMINIMO AKMENIMIS Vilniaus senamiesčio seniūnijoje pagerbti šie Holokausto metu nužudyti žydų tautybės žmonės:

Liza Daiches – dailininkė (šaligatvyje prie namo Šv. Stepono g. 17),
Fania Lewando – vegetariško restorano įkūrėja (šaligatvyje prie namo Vokiečių g. 14),
Lazar Lewando – vegetariško restorano įkūrėjas (šaligatvyje prie namo Vokiečių g. 14),
Samuelis Margolis – gydytojas-radiologas (šaligatvyje prie namo Vilniaus g. 33 / Islandijos g. 2),
Bencionas Michtomas – tapytojas, grafikas, scenografas (šaligatvyje priešais pastatą Žemaitijos g. 1),
Icchokas Rudaševskis – Vilniaus geto metraštininkas (šaligatvyje prie namo Rūdninkų g. 8),
Jakovas Vygotskis – gydytojas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys (šaligatvyje prie namo Vilniaus g. 31 / Islandijos g. 1).

ISTORIJOS  IR KT. PAMINKLAI

Paminklinis akmuo 650-osioms Vilniaus metinėms, atidengtas Katedros aikštėje 1973 m. birželį švenčiant miesto jubiliejų [24].
Sovietmečiu, 1960 m. Vilniaus Aukštutinės pilies kieme, ant vadinamojo Gedimino kalno, buvo pastatytas paminklinis akmuo Žalgirio mūšio (1410) 550 m. sukakčiai paminėti. Kaip rašė menotyrininkas Eduardas Budreika, „juk būtent iš čia lietuvių kariai išvyko į pergalingą mūšį prieš kryžiuočių ordiną“ [2]. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą šis paminklas buvo nukeltas, dabar yra saugomas Nacionlinio muziejaus  fonduose. Paminklas pašalintas nesuderinus su visomis reikalingomis instancijomis. Apie tai buvo rašoma Irmos Verbienės straipsnyje („Lietuvos žinios“. 1999, liepos 1 (Nr. 151).

Paminklas Vilniaus geto kankinių ir kovotojų atminimui (aut. Živilė Mačiūnienė) (Geto aukų skveras, prie Mėsinių g.). Šviesaus akmens paminklas pastatytas 1993 m. rugsėjo 23 d., minint 50-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines  [29].

Paminklas (Subačiaus g. 47 ir 49), žymintis masinių žudynių vietą, kur 1944 m. liepą buvo nužudyti žydų darbo stovykloje gyvenę žmonės, pastatytas 1993 m. liepos 13 dieną [29].

1987 m. rugpjūčio 23 d. skvere prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvykusiam pirmajam valdžios nesankcionuotam mitingui sovietmečiu ir pirmajai viešai antisovietinei demonstracijai po 1972 m. „Kauno pavasario“ paminėti atidengtas paminklinis akmuo (prie Šv. Onos bažnyčios, Maironio g. 8).

MEMORIALINĖMIS LENTOMIS Senamiesčio seniūnijoje pažymėtos vietos ir pastatai:

Namas, kuriame 1781 m. lapkričio 24 d. buvo įkurtas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (Collegium Medicum) – pirmoji aukštoji medicinos mokykla Lietuvoje. Šalia buvusiame Medicinos kolegijos kieme augo pirmasis Lietuvoje Botanikos sodas, įkurtas žymaus prancūzų botaniko ir mediko Žano Eduardo Žilibero (Gilibert) (Pilies g. 22)  [13, p. 202].

Namas, kuriame 1805–1831 veikė pirmoji Vilniaus  universiteto klinika (Didžioji g. 10).

Vieta, kur buvo kankinami ir žudomi 1863–1864 m.  sukilimo dalyviai (Arsenalo g. 3A,  Taikomosios dailės muziejaus kiemelyje; atidengta 2012 m. liepos 18 d.; žr. adresu).

Pastatas, kuriame įsikūrusioje spaustuvėje 1904–1906 m. buvo spausdinamos „Vilniaus žinios“pirmasis lietuviškas dienraštis, kurį redagavo Petras Vileišis. Dienraščio redakcijoje dirbo Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kalbininkas  Jonas Jablonskis ir kiti žymūs Lietuvos žmonės. Spaustuvės veiklos atminimui 1941 m. prie namo fasado buvo pritvirtinta apie šį faktą skelbianti memorialinė lenta (Vilniaus g. 39/6, dabar Vilniaus mokytojų namai [13, p. 190-191].

Pastatas, kuriame 1905 m. lapkričio 21-22 d. (gruodžio 4-5 d.) tuometiniuose Miesto salės rūmuose, vyko Didysis Vilniaus Seimas (Aušros Vartų g. 5, dabar Lietuvos nacionalinė Filharmonija), [13, p. 236].
Plokštė šio įvykio šimtmečiui pažymėti įmontuota 2005 m. gruodžio 2 d. šaligatvyje priešais pastato pagrindinį įėjimą, Joje rašoma, kad Didysis Vilniaus Seimas pradėjo lietuvių valstybinės politikos kūrybą.

Namas, kuriame 1906 m. lapkritį įvyko pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjera (kompozitorius Mikas Petrauskas, libretas Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio) (dabar Lietuvos nacionalinė Filharmonija, Aušros Vartų g. 5, ) [13, p. 236].

Pastatas, kuriame 1907–1924 m. veikė pirmoji Vilniaus dviklasė lietuvių pradinė mokykla, o 1908–1917 m.  buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija (Lydos g. 6 / Pranciškonų g. 3). Memorialinė lenta ant šio pastato buvo atidengta dar sovietmečiu, 1968 m. [13, p. 501]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2007 m., šiose patalpose įsikūrus UAB „Benola”, paminklinė lenta buvo sunaikinta (Atgimimas. 2010, saus. 15-21, p. 14-15). 2011 m. vasario 15 d. visuomeninės organizacijos Vilniečių ainių klubo iniciatyva šioje vietoje atidengta nauja paminklinė lenta (Voruta. 2011, vas. 26, p. 5, 8; žr. adresu).

Pažymint 1907 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje įsteigtos Lietuvių dailės draugijos 105 metų sukaktį,  2012 m. rugsėjo 4 d. atidengta memorialinė lenta (aut. Mikalojus Povilas Vilutis, Liejyklos g. 9). Lentoje minimi draugijos steigėjai.

Pastatas, kuriame 1909 m. pradėjo darbą laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcija (Vilniaus g. 25).

Namas, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas (Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai, Pilies g. 26). 1940 m. vasario 16 d. tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys atidengė ant šio pastato memorialinę lentą (aut. Pranas Rimša) (Lietuvos aidas. 2009, vas. 13, p. 17). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal išsaugotą gipsinį atspaudą čia vėl buvo atidengta paminklinė lenta. Įrašas lentoje skelbia: „1918 metais vasario 16 dieną šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas”.

Pastatas, kuriame 1918 m. dirbo Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Valstybės Taryba, Augustino Voldemaro ir Mykolo Šleževičiaus ministrų kabinetai. Memorialinė lenta atidengta 2018 m. lapkričio 9 d. Gedimino prospekte 13 (tuo metu Šv. Jurgio pr. 13).

Pastatas, kuriame 1919–1931 m. dirbo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas ir kuris buvo Vilniaus krašto lietuvių veiklos centras (Šv. Ignoto 16).

Vilniaus geto teritorija, kur Antrojo pasaulinio karo metais vyko tragiški įvykiai, pažymėta keliomis paminklinėmis lentomis.
Atidengtos dvi paminklinės lentos su abiejų Vilniaus getų planais ir informacija apie juos. Viena  pritvirtinta prie pastato, kur buvo Vilniaus Didžiojo geto vartai (Rūdninkų g. 18), kita – prie namo, kur buvo Mažojo žydų geto vartai (Gaono g. 5) [29, p. 33-34].
1992 m. sausio 29 d. prie namo senamiestyje (Lydos g. 30) buvo atidengta paminklinė lenta, kurioje lietuvių ir žydų kalbomis skelbiama, kad 1941 m. rugsėjo 7 d. į šią gatvę buvo suvaryta daugiau kaip 2 tūkst. žydų, kuriuos vėliau nužudė Paneriuose [29, p. 33].
1992 m. sausio 29 d. buvo atidengta paminklinė lenta ant namo Rūdninkų g. 8. Joje rašoma: „Šiame pastate buvo geto taryba (Judenratas), kurio kieme 1941 m. lapkričio 3 d. buvo atrinkta sunaikinimui 1200 žydų“ [29, p. 33].
2000 m. rugsėjo 28 d. pritvirtinta paminklinė lenta ant namo M. Strašūno g. 12. Joje rašoma, kad šioje vietoje įrengtoje barikadoje Vilniaus geto Suvienytos partizanų organizacijos kovotojai 1943 09 01 sutiko ugnimi nacių karinį dalinį, žengusį susidoroti su  getu. Naciams pavyko barikadą susprogdinti [29, p. 34].
2002 m. balandžio 22 d. ant namo Arklių g. 5 (dab. Vilniaus teatras „Lėlė“) buvo iškilmingai atidengta paminklinė lenta 1942–1943 m. veikusiam Vilniaus geto teatrui atminti (skulpt. Vytautas Zaranka) [29, p. 36].

Masinių žudynių vieta (Subačiaus g. 47 ir 49), kur 1944 m. liepą buvo nužudyti priverčiamųjų darbų stovykloje gyvenę žydų tautybės žmonės.  Memorialinė lenta atidengta 1992 m. [29].

Pastatas, prie kurio 1956 m. Vėlinių išvakarėse buvo užgniaužta taiki demonstracija, kuria Lietuvos žmonės išreiškė paramą Vengrijos revoliucijai. Atminimo lenta atidengta 2006 m. rugsėjo 7 d. minint 50-ąsias Vengrijos revoliucijos metines. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir Vengrijos prezidentas Laslas Šojomas (Laszlo Solyomas) (Bazilijonų g. 14 / Aušros Vartų g. 21) [16].

Pastatas, kuriame 1988 m. birželio 3 d. susirinkę apie 500 aktyviausių inteligentijos atstovų išrinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę (Lietuvos Mokslų akademija, Gedimino pr. 3).

Pastatas, kuriame nuo 1988 m. buvo įsikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinė – Lietuvos išsivadavimo iš sovietų okupacijos centras (Gedimino pr. 1). Memorialinė lenta atidengta 2008 m. gegužės 31 d. [26].

Namas, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio spaudos centras. Memorialinės lentos užrašas skelbia: „Šiame name 1988 m. pradėtas leisti savaitraštis „Atgimimas“, pirmasis nepriklausomas atsikuriančios Lietuvos laikraštis, laisvės šauklys“. Ir dabar čia įsikūrusi „Atgimimo“ redakcija (Pylimo g. 8).

Rašytojų sąjungos pastatas, kuris 1986–1990 m. buvo vienas Sąjūdžio židinių, atvedusių Lietuvą į nepriklausomybę (K. Sirvydo g. 6). Paminklinė lenta atidengta minint Sąjūdžio įkūrimo 25-ąsias metines 2013 m. birželio 3 d. Joje įrašyti žodžiai iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Diena atrištom akim”.

Atminimo plytelė su simbolinio Baltijos kelio dalyvio pėdsakais buvo įmontuota Vilniaus Katedros aikštėje 2013 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto iniciatyva trijų Baltijos valstybių sostinių  centrinėse miesto vietose nutarta įmontuoti atminimo ženklus, kuriais norima priminti ateinančioms kartoms, kad 1989 m. rugpjūčio 23 d.,  minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva, analogų pasaulyje neturinti 600 kilometrų žmonių  rankų grandinė.

Su tragiškais 1991 m. Sausio 13-osios įvykiais susijusi, buvusi Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninė (Žygimantų g. 3),  kurios personalas  ir medikai pasiaukojamai gelbėjo žmonių gyvybes ir gydė nukentėjusiuosius nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Memorialinė lenta atidengta 2014 m. sausio 13 d.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pastatas (Vilniaus g. 35/3). Memorialinėje lentoje esantis užrašas skelbia, kad šiame Lietuvos žurnalistų sąjungos name Sovietų sąjungos agresijos metu 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais dirbo Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai.  Memorialinė lenta atidengta 2011 m. sausio 11 d., minint Lietuvos laisvės gynimo 20-metį ir kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 20-metį.

Memorialinė lenta, skirta pagerbti ir išreikšti  padėką Islandijai, pirmajai 1991 metų vasario 11 dieną pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, atidengta 2011 m. vasario 12 d. (prie pastato Islandijos g. 3/18). Paminklinė lenta atidengta minint Lietuvos ir Islandijos diplomatinių santykių dvidešimtmetį. Diplomatinius santykius  Lietuva ir Islandija užmezgė 1991 metų rugpjūčio 26 dieną (Respublika. 2011,  vas. 14, p. 3).

Memorialinė lenta, kurioje lietuvių ir anglų kalbomis užrašyta, kad  1994 m. Vilniaus  istorinis centras Senamiestis UNESCO Pasaulio paveldo komiteto buvo įrašytas į pasaulio Kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos pasaulio paveldo sąrašą (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos). Lentą atidengė 1996 m. gegužės 21 d. UNESCO gen. direktorius Frederikas Majoras.

Paminklinė lenta primena JAV prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) kalbą, pasakytą Vilniaus Rotušės aikštėje 2002 m. lapkričio 23 d., apie glaudžius  JAV ir Lietuvos ryšius (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos).

Memorialinė lenta, skirta „Vilniui Europos kultūros sostinei 2009“ (VEKS) (Didžioji g. 31, ant Rotušės sienos). Žymuo atidengtas 2013 m. lapkritį (Sostinė. 2013, lapkr. 16, p. 6.; žr. taip pat adresu).

Jucys, Gediminas, Niunka, Vladas. Vilniaus vaizdų kaita: atradimai ir praradimai. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Jucys, Gediminas, Niunka, Vladas. Vilniaus vaizdų kaita: atradimai ir praradimai. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Vilniečių ir turistų dėmesio vertas „Literatų gatvės projektas“, įgyvendintas Vilniuje, Senamiestyje esančioje Literatų gatvėje. Sumanymas būtent šioje Vilniaus vietoje savitai įamžinti žodžio meistrus kilo 2008 m. Literatų gatvės 8 name įsikūrusio Modernaus meno centro direktorei Danguolei Butkienei. Projektą kuravo grafikė Eglė Vertelkaitė. Ant pastatų sienų įtvirtinti nedideli dailės kūrinėliai iš keramikos, metalo, medžio, stiklo ir kt. medžiagų – menininkų dedikacijos literatams: Oskarui Milašiui, Česlovui Milošui, daugeliui lietuvių rašytojų, poetų, vertėjų. Pirmieji darbai buvo įmontuoti 2008 metais. 2009 m. gegužės 28 d. vyko projekto pristatymo ceremonija. Buvo įmontuota per 100 kūrinių. Projektas buvo tęsiamas apie penkerius metus [14, 19].
Išsamiai apie Literatų gatvės projektą, apie asmenis, kuriems dedikuoti šioje senamiesčio gatvelėje esantys meno kūriniai, ir juos kūrusius menininkus rašoma Modernaus meno centro išleistame Mildos Ivanauskienės leidinyje „Literatų gatvė: kultūrinis gidas“ ((Vilnius, 2014). Pateikiamos knygoje minimų literatų ir menininkų pavardžių rodyklės.

Valstybinės kultūros paveldo komisijoje (anksčiau – Valstybinė paminklosaugos komisija) senieji Vilniaus vaizdai yra kaupiami į kompiuterinę atmintį, identifikuojamos vaizduojamos vietos, sukaupta nemaža šių vaizdų bazė. Šios įstaigos svetainėje (žr. adresu) yra galimybė „pasivaikščioti“ po Vilniaus senamiestį,  ne tik po dabartinį, bet ir ankstesnių laikų – pamatyti, kaip atrodė įvairios senamiesčio vietos, lyginant įvairių istorijos laikotarpių vaizdus. Pateikiamos Vilniaus panoramos, atskiros sostinės vietos, gatvės ar kiemai [23].

Nemažai senųjų ir gretimai pateikiamų šių dienų senamiesčio vaizdų sudėta į Gedimino Jucio ir Vlado Niunkos parengtą nespalvotų  fotografijų leidinį „Vilniaus vaizdų kaita: atradimai ir praradimai“ [9].

PARKAI IR GAMTOS PAMINKLAI

Senamiesčio teritorijoje yra Vilniaus centrinis parkas, apimantis Pilių teritoriją, Sereikiškių ir Kalnų parkus (dalis Kalnų parko priklauso „Antakalnio seniūnijai“) ir Prezidentūros rūmų parkas (anksčiau vadintas Menininkų rūmų parku) [5]. Šiandieninis Sereikiškių parkas (dabar Bernardinų sodas) susiformavo iš buvusio Bernardinų vienuolyno sodo ir iš didesnės dalies pirmojo Vilniaus universiteto botanikos sodo (dab. Pilies g. 22), kurį įkūrė žymus prancūzų botanikas ir medikas Žanas Eduardas Žiliberas (Gilibert). 1886–1888 m. dailininko A. Strauso suprojektuotas ir įkurtas parkas tapo vienu geriausių moderno stiliaus parkų Lietuvoje [5]. Bernardinų sodo pietiniame pakraštyje, prie įėjimo iš Šv. Brunono Bonifaco gatvės, auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia 400 metų.

Vilniaus Pilių teritorijoje be Gedimino kalno yra dar keletas kalvų. Tai Bekešo kalnas, Gedimino kapo kalnas, Plikasis kalnas, Stalo kalnas [6].

Senamiestyje buvo pirmosios Vilniaus vandenvietės-šaltiniai. Žinomiausi iš jų – Vingrių šaltiniai – vandeningiausia vandenvietė, kurios vandenį gėrė pirmieji vilniečiai. Subačiaus gatvės gale yra Župronių šaltiniai. 1986 m. abu šaltiniai paskelbti vietinės reikšmės hidrologiniais gamtos paminklais. Apie juos nemažai rašoma Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [ 5, p. 420-422]. Nuo 1912 m. iki šiol veikia Sereikiškių parke įrengta vandenvietė, tiekianti Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojams geros kokybės požeminį vandenį. 1976 m. čia, siurblinės patalpose, buvo įkurtas Vilniaus vandentiekio istorijos muziejus [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baladė: [iš Vlado Vildžiūno skulptūros „Lietuviška baladė“ kūrimo istorijos]. – Iliustr. // Vladas Vildžiūnas. – Vilnius, 2001. – P. 65-87.
2. Budreika, Eduardas. Vilniaus pilis. – Vilnius, 1977, p. 46-47.
3. Butkevičius, Zenonas. Gedimino pilį saugo akmeninė boba: [apie akmeninę moters skulptūrą, 1908 ar 1909 stovinčią kieme priešais Nacionalini muziejų, Gedimino kalno papėdėje, prie keltuvo]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1997, geg. 14, priedas „Sostinė” , p. 8.
4. Dūda, Napoleonas. Skulptūra „Medeinė” [skulpt. Marius Grušas, M. Antokolskio g. 6 kieme]. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1988, rugp. 26, p. 1.
5. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 399, 420-423.
6. Iškilmės prie Vilniaus rotušės: [apie memorialinės lentos, skelbiančios apie Vilniaus senamiesčio įrašymą į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos sąrašą 1994 m., atidengimą ant Rotušės fasado]. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1996, geg. 22, p. 1.
7. Jankevičiūtė, Giedrė. Senamiestis. – Iliustr. // Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva: vadovas. – Vilnius, [2006]. – P. 24-47.
8. Jarutienė, Jovita. Skulptorių įkvėpė Barbora Radvilaitė: [apie skulpt. Vlado Kančiausko įkurtą  skulptūrų galeriją po atviru dangumi „Tylos kiemelis”  prie Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos]  // Lietuvos rytas. – 2000, lapkr. 4, priedas „Sostinė”, p. 4.
9. Jucys, Gediminas. Vilniaus vaizdų kaita: atradimai ir praradimai / Gediminas Jucys, Vladas Niunka. – Vilnius, 1998. – 106, [1] p.: iliustr.
10. Antanas Kmieliauskas: skulptūra, freska, tapyba, grafika: [albumas]. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius, 2003. – 320 p. : iliustr
11. Vaclovas Krutinis. – [Vilnius], [2008], p. 66-67.
12. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/>.
13. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius. – 591 p.: iliustr.
14. Literatų gatvė [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www.literatugatve.lt/>.
15. Nalivaika, Vytautas. Mane išgelbėjo Lietaus Žmogus: [pokalbis su skulpt. V. Nalivaika. Taip pat apie jo skulptūrą „Žibintininkas“]. – Iliustr. // Respublika. – 2008, saus. 12, priedas „Julius”, p. 6.
16. Pagerbė kovotojus: [apie 2006 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje (Bazilijonų g. 14 /Aušros Vartų g. 21) atidengtą memorialinę lentą, skirtą atminti Lietuvos gyventojams, kurie palaikė 1956 metų Vengrijos revoliucijos kovotojus]. – Iliustr. // Respublika. – 2006, rugs. 8, p. 2.
17. Radzevičiūtė, Aušra. Sfinksas sapnuos Vilniaus senamiestyje: [apie Technikos bibliotekos kieme 1992 m. birž. 30 d. pastatytą JAV skulptoriaus Johno Weidmano kūrinį „Sfinkso sapnas”]. – Iliustr. // Vilniaus laikraštis.  – 1992, liep. 2, p. 1.
18. Semaška, Algimantas. Senamiestis. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais. – Vilnius, [2008]. – P. 600-608.
19. Stančienė, Kristina. Atnašavimas literatams: Literatų gatvės projektas: [apie Literatų gatvės projekto, sumanyto grafikės Eglės Vertelkaitės, pristatymo ceremoniją Vilniuje 2009 m. gegužės 28 d.]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2009, birž. 5, p. 3, 7.
20. Tūrienė, Vilija. Dešimt Šventaragio mįslių: Vilniaus svečiams. – Vilnius, 1993. – 255, [1] p.
21. Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, [2001]. – 215, [1] p.: iliustr., faks., žml. – Objektų ir asmenvardžių r-klės: p. 203-214.
22. Vilniaus universitetui – 425 metai. Vilniaus universiteto ansamblis. Vilniaus universiteto biblioteka [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2016-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www.eparodos.mb.vu.lt/kiemeliai/index.html>.
23. Vilniaus vaizdų kaita. [Valstybinė kultūros paveldo komisija] [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/>.
24. Vilniui – 650: [fotoreportažas apie šventės renginius. Taip pat minimas paminklinio akmens atidengimas Gedimino aikštėje ir dekoratyvinės grupės „Lietuviška baladė” (skulpt. V. Vildžiūnas, archit. G. Baravykas) atidengimas Gedimino pilies papėdėje. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1973, Nr. 8, p. 2-7.
25. Visi Vilniaus muziejai [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/visi_Vilniaus_muziejai.php>.
26. Žukovskis, Andrejus. Sąjūdžio adresas: jį jau reikia priminti: [apie 2008 m. gegužės 31 d. atidengtą memorialinę lentą ant pastato (Gedimino pr. 1), kuriame nuo 1988 m. rugsėjo buvo Lietuvos Sąjūdžio būstinė. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2008, birž. 3, p. 1-2.
27. Kančiauskas, Vladimiras. „My art is moving from concrete to abstraction…” – sculptor Vladimiras Kančiauskas = „Mano menas yra ėjimas nuo konkretaus prie abstraktaus…” – skulptorius Vladimiras Kančiauskas. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Business & exhibitions. – 2006, [no.]  9/10, p. 36-37.
28. Narkowicz, Liliana. Wilno. Spacerkiem po Starówce / Liliana Narkowicz, Stanisław Kaplewski. – Wilno, 2001. – 51 p.:  iliustr.
29. Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture / [text by Genrich Agranovskij, Irina Guzenberg ]. – Vilnius, 2006. – 45, [1] p., įsk. virš.: iliustr., žml.
30. Vilnius on foot. – [Vilnius, 2001]. – 43, [1] p.: iliustr., žml.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024

Daugelis Vilniaus senamiesčio vietų ir pastatų apipinti legendomis. Iš jų minėtinos „Katedros dėmė“, „Aušros vartai“, „Vaiduoklis Bazilijonų šventoriuje“, „Užkeikti turtai Bokšto kalno urvuose“ ir kt., spausdinamos rinkiniuose „Vilniaus legendos“, „Vilniaus padavimai“, „Legendy Wileńskie“ [9-10, 12].

Rusijoje išleistas Makso Frajaus (Макс Фрай) fantastinių apsakymų rinkinys „Скaзки стaрого Вильнюса“ (T. 1-2. Санкт-Петербург, 2013).

Vilniaus senamiestis – daugelio Lietuvos ir Vilniaus istorijai skirtų prozos kūrinių veiksmo vieta.
Lietuviškojo Diuma A. Telšio (Jurgio Tornau literatūrinis slapyvardis) istorinio nuotykių romano „Žveng žirgelis“ (Vilnius, 1985) veiksmas vyksta XVI amžiaus antros pusės Vilniuje. Pagrindinis kūrinio veikėjas atvyksta mokytis į vyskupo Valerijono Protasevičiaus steigiamą mokyklą – būsimąjį Vilniaus universitetą. Gyvendamas Vilniuje, dalyvauja karališkajame riterių turnyre ir tampa jo nugalėtoju.

Kralikauskas, Juozas. Įkaitę Vilniaus mūrai: apysakos. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Kralikauskas, Juozas. Įkaitę Vilniaus mūrai: apysakos. – Vilnius, 1991. Knygos viršelis

Juozo  Kralikausko apysakoje „Įkaitę Vilniaus mūrai“ rašoma apie XVII a. Vilnių. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – Vilniaus universiteto prof. Konstantinas Sirvydas [2].
XVII–XVIII amžiuje gyvenusios vienos šeimos likimas – pagrindinė Kristinos Sabaliauskaitės trijų dalių romano „Silva Rerum“ (Vilnius, 2008–2014) siužeto ašis. Kūrinyje ryškiai nutapytas to meto Vilniaus senamiesčio, universiteto jaunuomenės ir profesūros, taip pat Arkangelo Mykolo bažnyčios vienuolijos paveikslas, 1748 m. didelis Vilniaus gaisras ir kt. Nuo 2011 m. liepos Vilniuje pradėtos rengti ekskursijos šio romano herojų pėdsakais. Ekskursijas organizuoja Vilniaus turizmo informacinis centras.
XVII, XIX amžių ir netgi ikibaltiškojo laikotarpio Vilniaus senamiestis vaizduojamas jaunosios kartos rašytojo Mindaugo Jono Urbono magiškojo realizmo romane „Šimtmečių melancholija“ (Vilnius, 2017).

XIX a. pradžios Vilnius, Vilniaus universiteto gyvenimas, jame dirbusių žmonių portretai atsispindi vaizdingai parašytuose žymaus gydytojo, profesoriaus Jozefo Franko (Joseph Frank) „Atsiminimuose apie Vilnių“ [1, 11]. J. Frankas, atvykęs iš Vienos, gyveno Vilniuje 1804–1823 m.
Buvęs Vilniaus universiteto studentas, poeto Adomo Mickevičiaus amžininkas Stanislovas Moravskis (Stanisław Morawski)  paliko atsiminimų, kurie išleisti knygoje „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“ [6, 14]. Autorius pasakoja apie kunkuliuojantį XIX a. Vilniaus aristokratų gyvenimą dabartiniame senamiestyje – Pilies, Vokiečių, Šv. Jono, Trakų gatvėse. Rašoma apie pobūvius, tuo metu visoje Europoje garsėjusius Vilniaus maskaradus, universiteto studentus ir dėstytojus.

Lenkų poetas, jaunystėje gyvenęs Vilniuje, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Milosz, Czesław) savo „Vilniaus gatvių žodyne” parašė atsiminimų apie kai kurias tarpukario Vilniaus senamiesčio gatves (Bokšto, Vokiečių ir kt.)  [13].

Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. - Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Trečiosios vilniečių kartos atstovės, autochtonės Gražinos Mareckaitės gausiai iliustruotoje prisiminimų knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ rašoma apie senamiestį tarpukario metais. Knygoje greta kitų yra ir šie skyriai: „Aušros Vartai“, „Pranciškonų bendrabučio berniukai“, „Šv. Mikalojaus bažnyčios šviesa“  [5]. 

Kruk, Herman. Paskutinės Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939-1944. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Kruk, Herman. Paskutinės Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Apie Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimą Antrojo pasaulinio karo metais pasakojama buvusio Vilniaus geto bibliotekos vadovo Hermano Kruko dienoraštyje „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944“ [3]. H. Krukas rašė savo kroniką dienoraščių, pasakojimų ir eilėraščių forma nuo 1941 m. iki 1943 m. balandžio. Šie užrašai buvo rasti Vilniaus geto griuvėsiuose. H. Kruko Vilniaus dienoraštis laikomas vienu svarbiausių literatūros klasikos kūrinių holokausto tema.
Gyvas liudijimas apie žydų gyvenimą ir mirtį Vilniaus gete – Hiršo Šuro „Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941–1944“ (Vilnius, 1997). Vilniaus geto temai skirtas Marijos Rolnikaitės dienoraštis „Turiu papasakoti“ (Vilnius, 1963), taip pat Josifo Rabino romanas, išleistas rusų kalba, „Я вижу тебя, Вильнюс…“ („Aš matau tave, Vilniau…“) (Москва,  1975).
Pirmą kartą dar 1946 m. išleista, tiesa, gerokai cenzūros sutrumpinta,  garsaus žydų rašytojo ir poeto Abraomo Suckeverio (1913–2010)  atsiminimų knyga „Iš Vilniaus geto“. Autorius pats kalėjo Vilniaus gete, buvo geto ginkluotojo pasipriešinimo narys, gelbėjo nacių naikinamas žydų knygas. Parašyti jidiš kalba A. Suckeverio memuarai apie Vilniaus žydų katastrofą yra išversti į  prancūzų, vokiečių, rusų, lietuvių  kalbas.
Ypač didelio atgarsio susilaukė Ješua Sobolio (Joshua Sobol) pjesė „Getas“, kurioje pasakojama apie gete veikusį teatrą [8]. Pagal šį kūrinį Lietuvos nacionaliniame teatre Vilniuje buvo pastatytas spektaklis. Pjesės motyvais sukurtas lietuviškas filmas „Vilniaus getas“ (rež. Audrius Juzėnas). 2006 m. Lietuvos žiūrovai išrinko jį geriausiu metų lietuvišku  vaidybiniu filmu.
Daugybę nuotykių dar neatstatytame po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus  senamiestyje patiria čia gyvenantys Anieliaus Markevičiaus apysakos „Požemių vaiduokliai“ (Vilnius, 1962) jaunieji herojai.
Vilniaus senamiestis pokario metais atgyja poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knygose „Vaikystės veidrody“ (Vilnius, 1996) ir „Mabre viešbutis“ (Vilnius, 2009). Pastarojoje nemaža vietos skirta pastatui Maironio g. 13, kuriame dabar įsikūręs prabangus viešbutis „Mabre Residence Hotel“, 1995 m. pripažintas gražiausiai sutvarkytu visame Vilniaus senamiestyje. Tai XVI a. pastatas – restauruoti buvę Unitų metropolijos rūmai. „Gyvenau tame viešbutyje – šiurpiai apleistuose avariniuose rūmuose be jokių kolonų devynerius gražiausius jaunystės metus“, – rašė poetė savo atsiminimuose (p. 95). Čia jų šeima įsikūrė atvykusi iš Kauno 1954 m. Knygoje pasakojama apie šį namą, tuo metu čia gyvenusius žmones, kitas senamiesčio vietas.

Žurnalistės, gidės Gabijos Lunevičiūtės knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“ (Vilnius, 2020) spausdinami pokalbiai su senaisiais vilniečiais ir prisiminimai apie senamiestį: Fanios Brancovskajos (g. 1922) „Dingusio miesto liudininkė“, fiziko Juliaus Šalkauskio (1931– 2018) „Gedimino pilies pašonėje“, muzikos kritiko, publicisto Edmundo Gedgaudo (g. 1933) „Skambantys katedros kupolai“, geografijos mokslų daktaro Liutavaro Masiliūno (g. 1934) „Kai senamiesčio griuvėsiai tapo žaidimų aikštele“.

Mozūriūnas, Vladas. Legenda apie Vilniaus pilį. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis

Mozūriūnas, Vladas. Legenda apie Vilniaus pilį. – Vilnius, 1971.

Knygos viršelis

Marcinkevičius, Justinas. Katedra: 10-ties giesmių drama: Vilniaus m. 650-sioms metinėms. - Vilnius, 1971. Knygos viršelis

Marcinkevičius, Justinas. Katedra: 10-ties giesmių drama: Vilniaus m. 650-sioms metinėms. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis

Šiuolaikinio senamiesčio gatvėmis vaikšto rašytojų Ričardo Gavelio romanų „Vilniaus pokeris“ (Vilnius, 1989) ir „Vilniaus džiazas“ (Vilnius, 1993), taip pat Jurgio Kunčino „Tūla“ (Vilnius, 1993), Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (Vilnius, 1995) veikėjai.
Lietuvių poetų Onos Miciūtės, Vytauto Bložės, Vinco Giedros, Leonardo Gutausko, Broniaus Mackevičiaus, Aido Marčėno, Antano A. Jonyno, Lacrimos ir daugelio kt. eilėraščiuose dažni senamiesčio motyvai. Daug rašęs Vilniaus tema poetas Vladas Mozūriūnas yra sukūręs poemą „Legenda apie Vilniaus pilį“ [7].

Vilniaus 650-sioms metinėms Justinas Marcinkevičius paskyrė  10-ties giesmių dramą „Katedra“ [4].
Ypatingą vietą Vilniaus senamiesčio tema užima poetės Juditos Vaičiūnaitės kūryboje. Šio miesto motyvai J. Vaičiūnaitės poezijoje subtiliai nagrinėjami literatūrogės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės studijoje „Vieninteliam miestui“ (Vilnius, 2009).

Literatūra ir šaltiniai

1. Frankas, Jozefas. Atsiminimai apie Vilnių. – Vilnius, 2001. – 619, [2] p. – Bibliogr. įž. str. išnašose.
2. Kralikauskas, Juozas. Įkaitę Vilniaus mūrai: [apysakos veiksmas vykta XVII a. Vilniuje, pagr. veikėjas – Vilniaus universiteto  prof. Konstantinas Sirvydas]. – Iliustr. // Kralikauskas, Juozas. Įkaitę Vilniaus mūrai: apysakos. – Vilnius, 1991. – P. 5-168.
3. Kruk, Herman. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944. – Vilnius, 2004. – 759, [1] p., [10] iliustr. lap.: žml. – Bibliogr.: p. 733-735.
4. Marcinkevičius, Justinas. Katedra: 10-ties giesmių drama: Vilniaus m. 650-sioms metinėms. – Vilnius, 1971. – 156 p.: iliustr.
5. Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – Vilnius, 2009. – 118, [2] p.: iliustr., faks., portr.
6. Morawski, Stanisław. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825). – Vilnius, 1994. – 474, [1] p.
7. Mozūriūnas, Vladas. Legenda apie Vilniaus pilį. – Vilnius, 1971. – 24 p.: iliustr.
8. Sobol, Yehoshua. Getas: [pjesė] // Krantai. – 1997, Nr. 3 (88), p. 66-84.
9. Vilniaus legendos: Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai. – Vilnius, 1998. – 157, [1] p.: iliustr.
10. Vilniaus padavimai / sekdamas d-ru Zahorskiu parašė P. Vingis. – 2-asis leid. – Vilnius, 1991. – 188, [1] p.
11. Frank, Joseph.  Pamiętniki. – Wilno, 1913. – 235, [3] p.: iliustr., portr.
12. Legendy Wileńskie. – Vilnius, 2003. – 143, [1] p.: iliustr.
13. Milosz, Czesław. Dykcyonarz wileńskich ulic: [atsiminimai apie Bokšto, Vokiečių gatves] // Milosz, Czesław. Zaczynając od moich ulic. – Wrocław, 1990. – P. 9-30.
14. Morawski, Stanisław. Kilka lat  młodości  mojej  w Wilnie (1818–1825). – Warszawa, 1959. – 640, [4] p., [8] iliustr. lap.: portr. – Bibliogr. pastabose: p. 523-601.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016

Šiuo metu Vilniaus Senamiesčio seniūnijos teritorijoje veikia kelios bibliotekos. Kai kurios iš jų įsikūrusios vertinguose, architektūros paminklų statusą turinčiuose pastatuose.

Viena žymiausių yra senojo Vilniaus universiteto biblioteka, įsikūrusi Senamiestyje esančiose universiteto (VU) patalpose (Universiteto g. 3) (žr. adresu).
Biblioteka buvo įsteigta 1570 m. prie Vilniaus jėzuitų kolegijos, devyneriais metais anksčiau negu Vilniaus universitetas. Ji yra viena seniausių Europos bibliotekų. Iki šiol universiteto biblioteka užima pastatą, gautą įsikuriant. Tai vienintelis Vilniaus universiteto padalinys, turintis sąsajų su senuoju universitetu.  Bibliotekai priklauso daugelis meniškai vertingų salių (Prano Smuglevičiaus, Joachimo Lelevelio, Baltoji arba Senosios observatorijos), kuriose saugomi reti spaudiniai, kartografija ir kt. [2].
Pradinį bibliotekos fondą sudarė knygos iš Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto bibliotekos ir Vilniaus pavyskupio Georgijaus Albinijaus bibliotekos [3, p. 395-396]. Bibliotekoje sukauptas gausus spaudinių ir rankraščių fondas. Čia tarp kitų vertybių saugoma ir pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Tai yra vienintelis Lietuvoje, vienas iš dviejų pasaulyje išlikusių šios knygos egzempliorių. Šio istorinio leidinio 450 metų sukaktį originaliai įamžino 2001 m. gegužės 21 d. iškilmingai atidarytos įėjimo į Vilniaus universiteto biblioteką paminklinės bronzos durys, įrėmintos granito portale (skulpt. Jonas Meškelevičius) [2].

Apie Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją rašoma beveik visuose universiteto istorijai skirtuose leidiniuose. Keli leidiniai skirti vien bibliotekai.

Brensztejn, Michał. Bibljoteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832. – Vilnius, 1925. Knygos viršelis

Brensztejn, Michał. Bibljoteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832. – Vilnius, 1925. Knygos viršelis

Viena pirmųjų Vilniaus universiteto bibliotekos istorijų, apimanti laikotarpį nuo įsteigimo iki 1832 m., yra tarpukaryje Vilniuje, Juozapo Zavadskio  spaustuvėje išspausdinta Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojo, 1919–1938 m. buvusio Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininko Mykolo Eustachijaus Brenšteino (Michał Eustachy Brensztejn) lenkų kalba parašyta „Bibljoteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832“ („Vilniaus universiteto biblioteka iki 1832 metų“) (Wilno, 1922, 1925) [3, p. 72]. Leidinį sudaro dvi dalys. Remiantis archyviniais dokumentais, pirmojoje knygos dalyje aptariama universiteto ir bibliotekos istorija nuo įsteigimo 1570 m. iki 1803 m., antrojoje – nuo 1803 iki 1832 m., kai numalšinusi 1831 m. sukilimą, carinė vyriausybė uždarė universitetą. Bibliotekos fondai buvo išdalinti atskiroms įstaigoms, dalis išvežta iš Vilniaus. M. E. Brenšteino knygos prieduose pateikiamos carizmo laikais galiojusios bibliotekos taisyklės, XIX a. pradžios bibliotekos statistika, sąrašai knygų, kurias šioje bibliotekoje skaitė tuometiniai studentai: poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, garsus filomatas Tomas Zanas ir kt. Leidinyje yra abiejų veikalo dalių komentarai, pavardžių rodyklė, nemažai  iliustracijų.
Sovietmečiu buvo išleistas kelių autorių sudarytas leidinys „Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslinės bibliotekos vadovas“ (Vilnius, 1958), kuriame pateiktas tekstas lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. Vadovo pradžioje spausdinama to laikotarpio dvasią atspindinti bibliotekos istorinė apžvalga. Toliau aptariami bibliotekos uždaviniai, funkcijos ir struktūra, kiekvienas bibliotekos padalinys.

Vladimirovas, Levas. Vilniaus universiteto biblioteka. – Vilnius, 1958. Knygos viršelis

Vladimirovas, Levas. Vilniaus universiteto biblioteka. – Vilnius, 1958. Knygos viršelis

Tais pačiais metais lietuvių kalba buvo išleista žymaus knygotyrininko, ilgamečio šios bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo parašyta pirmoji lietuviška šios įstaigos istorija „Vilniaus universiteto biblioteka“ (Vilnius, 1958). Knygoje yra šie skyriai: „Vilniaus universiteto bibliotekos įkūrimas ir pirmasis jos gyvavimo laikotarpis“, „Vilniaus Imperatoriškojo universiteto biblioteka (1803–1832), „Vilniaus Viešoji biblioteka“, „Vilniaus Viešoji biblioteka Pirmojo pasaulinio karo ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos laikotarpiu“, „Vilniaus Viešoji biblioteka lenkų okupacijos metais (1919–1939)“, „Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko vardo universiteto Mokslinė biblioteka“.

Kiek vėliau pasirodė  Zofijos Mildos Petrauskienės lietuvių, taip pat, rusų, anglų ir vokiečių  kalbomis išleistas nedidelės apimties iliustruotas leidinėlis „Vilniaus universiteto biblioteka“ (Vilnius, 1970).

Butkevičienė, Birutė. Vilniaus universiteto biblioteka. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Butkevičienė, Birutė. Vilniaus universiteto biblioteka. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Minint bibliotekos 400-ųjų metų jubiliejų išleistas fotoalbumas „Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas. Mokslinė biblioteka, 400“ (Vilnius, 1970) su žymaus fotomenininko Mečislovo Sakalausko darytomis nespalvotomis nuotraukomis. Pratarmę šiam leidiniui parašė tuometinis  bibliotekos direktorius Jurgis Tornau.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus universiteto leidykloje išleista buvusios šios bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės parengta istorinė apžvalga „Vilniaus universiteto biblioteka“ (Vilnius, 1998). Antrasis, papildytas šios knygos leidimas išėjo minint bibliotekos 435-ąsias metines [3].

Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis 2004. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis 2004. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Apie Vilniaus universiteto bibliotekoje sukauptą lobyną galima paskaityti šios įstaigos darbuotojų parengtuose leidiniuose: „Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete“: (Leidinių iki 1800 m. bibliografinė rodyklė) (Vilnius, 1959), „Vilniaus universiteto bibliotekos elzevyrai: katalogas“ (Vilnius, 1994), „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai: katalogas“ (Vilnius, 2003), „Vilniaus universiteto bibliotekos aldai = The Aldines of Vilnius University Library: katalogas“ (Vilnius, 2008), „Bibliotheca Sapiehana: Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinys: katalogas“ (Vilnius, 2010) bei kt.
Nuo 1958 m. įvairiu dažnumu, šiek tiek keičiamu pavadinimu, su pertraukomis leidžiamas „Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis“.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių (LMA) biblioteka (Žygimantų g. 1/8) (žr. adresu).
Šios bibliotekos pradžia susijusi su garsiu Vilniaus krašto visuomenės ir kultūros veikėju, advokatu, bibliofilu Tadu Vrublevskiu (1858–1925). 1891 m. grįžęs po studijų Sankt Peterburge į Vilnių, jis paveldėjo savo tėvų Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių biblioteką, kurią pats nuolat pildė. 1925 m. T. Vrublevskis perdavė bibliotekos rinkinius valstybės nuosavybėn, padovanojo juos Vilniaus miestui – su sąlyga, kad ši biblioteka niekada nebus iš čia išvežta ir kad ja nemokamai galės naudotis visi norintys, neatsižvelgiant į kilmę ar tautybę. Vrublevskių ir kelių kitų bibliotekų pagrindu 1941 m. Vilniuje buvo įsteigta Lietuvos Mokslų Akademijos  biblioteka [6].

Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1957-2007. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1957–2007. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Vrublevskių biblioteka nuo 1930–1931 m. įsikūrusi šiai bibliotekai pritaikytuose buvusiuose grafo Tiškevičiaus rūmuose [3, p. 401-402]. 2009 m. bibliotekai buvo sugrąžintas Vrublevskių vardas.

Šios bibliotekos ištakos ir raida, Vrublevskių palikimas aptariami labai kruopščiai parengtame bibliografės Elenos Stasiukaitienės leidinyje „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1557–2007: bibliografijos rodyklė“ [7].
2001 m. pradėtas leisti tęstinis darbų rinkinys „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka“, išeinatis kas dvejus metus, kuriame apžvelgiama tam tikro laikotarpio bibliotekos mokslinė bei organizacinė veikla. Beje, šio leidinio pirmame numeryje,  apimančiame 2001–2002 m., daug vietos skirta Tadui Vrublevskiui ir Vrublevskių bibliotekos istorijai.
2012 m., minint bibliotekos šimtmetį, buvo išleistas jubiliejinis informacinis leidinys „Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 1912–2012“ (Vilnius, 2012). Leidinyje yra skyriai „Istorijos metmenys”, „Dabarties kontūrai”, „Ateities vizija”.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) biblioteka (Maironio g. 6) (žr. adresu).
Vilniaus dailės akademijos bibliotekos veikia nuo 1940 m. Didžiausią akademijos bibliotekos fondo dalį sudaro meno leidiniai – knygos ir albumai, serijiniai leidiniai, lakštinė produkcija, keleto žymių menotyrininkų bei menininkų knygų kolekcijos ir kt. Bibliotekos pradžia siejama su tarpukario metais Stepono Batoro vardu vadinto senojo Vilniaus universiteto Meno fakulteto ir Kauno meno mokyklos bibliotekomis. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje šių bibliotekų pagrindu formavosi  bibliotekos fondai [1; 3, p. 229].

Lietuvos technikos biblioteka (Šv. Ignoto g. 6) (žr. adresu).
Centrinė mokslinė techninė (nuo 1991 m. balandžio 30 d. – Lietuvos technikos biblioteka) įsteigta Vilniuje 1957 m. [3, p. 234-235].
Tai yra didžiausia techninės literatūros ir specialiųjų techninės dokumentacijos rūšių saugykla Lietuvoje. Išsamiausiai biblioteka komplektuoja šalies ūkio profilį atitinkančias knygas ir periodinius leidinius, patentinę literatūrą, normatyvinius techninius dokumentus ir kt.

Laiko žingsniai. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Laiko žingsniai. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Lietuvos technikos biblioteka 1957–2007. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Lietuvos technikos biblioteka 1957–2007: bibliografija. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

1987 m., po 16 metų trukusių pastatų atnaujinimo  darbų biblioteka įsikūrė dabartinėse senamiestyje esančiose patalpose – buvusiuose XVI a. jėzuitų noviciato (naujokyno) pastatuose. Bibliotekos kieme pastatytos kelios skulptūros (skulpt. Elenos Urbaitytės, JAV skulpt. Džono Veidmano (John Weidman)  ir kt.).
Bibliotekos ir jos pastato architektūros istorija apžvelgiama bibliotekos interneto svetainėje.

Išleistas nedidelės apimties reklaminis leidinys lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvos technikos biblioteka = Lithuanian Technical Library“ (Vilnius, 1992).
Minint bibliotekos 50-metį išleista istorinė bibliotekos veiklos apžvalga „Laiko žingsniai“ [4].
Parengta taip pat išsami literatūros rodyklė „Lietuvos technikos biblioteka, 1957–2007: bibliografija“ [8]. Šioje rodyklėje suregistruoti bibliotekos darbuotojų parengti spausdinti darbai, konferencijų pranešimai, straipsniai apie biblioteką bei jos darbuotojus, išleisti per  50-ties bibliotekos veiklos metų.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka (Trakų g.10) (žr. adresu).
Biblioteka įsteigta 1950 metais. Pirmaisiais veiklos metais ji buvo vadinama Vilniaus sritine biblioteka, o 1953 m. reorganizuota į Vilniaus viešąją biblioteką. 1955 m. minint Adomo Mickevičiaus 100-ąsias mirties metines, jai suteiktas žymiojo poeto vardas [3, p. 393].   Biblioteka tapo Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka. 1995 m. rugsėjo 1 d., įgyvendinant Lietuvos Respublikos  bibliotekų įstatymą, biblioteka pavadinta Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja  biblioteka.
Bibliotekos fonde daugiau kaip pusė milijono leidinių. Fondas yra universalus. Atskirą kolekciją sudaro Adomo Mickevičiaus kūryba ir literatūra apie poetą.
Kaupiami leidiniai ir informacija apie Vilnių bei Vilniaus apskritį, vadinamasis Regiono fondas. Jame saugoma daugiau kaip  3500 egz. leidinių (2016 m.) apie Vilnių, Vilniaus ir Alytaus apskritis. Kraštotyros kartotekoje yra apie 65 tūkst. kortelių. Nuo 2002 m. ši kartoteka nebepapildoma – daromi tik elektroniniai įrašai kraštotyros tema. Bibliotekos elektroniniame kataloge yra apie 20 tūkst. elektroninių kraštotyros įrašų (2016 m.).

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. – Vilnius, 1998. Bukleto viršelis

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. – Vilnius, 1998. Bukleto viršelis

Biblioteka yra išleidusi Vilniaus krašto bibliotekų darbo apžvalgų (1965–1972),  bibliografinių leidinių, skirtų Vilniaus miestui (1966), Adomui Mickevičiui (1981), Vilniuje gimusiai 1831 m. sukilimo dalyvei Emilijai Pliaterytei (2007). Vienas naujausių – bibliotekos bibliografų  parengtas kraštotyros leidinys –„Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ (Vilnius, 2015).

1998 m. išleistas spalvotas bukletas „Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka“ (dail. Vydmantas Krasauskas, nuotr. Vyto Širvinsko, Vilnius, 1998), kuriame pateikiama trumpa informacija apie biblioteką, jos pastato istoriją.

2000 m. minint bibliotekos įsteigimo 50-metį, buvo išleista istorinė bibliotekos veiklos apžvalga – darbuotojų straipsnių ir prisiminimų rinkinys „Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai – 50“  (Vilnius, 2000).

Rimša, Romualdas Vytautas. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorija. – T. 1. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Rimša, Romualdas Vytautas.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorija. – T. 1. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Jubiliejiniais, 2010-aisiais metais, artėjant bibliotekos 60-mečiui (2010 m. rugsėjį), iškilmingame renginyje buvo pristatytas bibliotekos darbuotojo, buv. direktoriaus Romualdo Vytauto Rimšos profesionaliai parengtas pirmasis „Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijos“ tomas. Tai yra anotuota, teminė, chronologinė literatūros rodyklė, apimanti 1950–2009 m. laikotarpį. Leidinyje  suregistruoti valstybiniai norminiai dokumentai, bibliotekos leidiniai, straipsniai apie Adomo Mickevičiaus ir Vilnijos krašto bibliotekas, ikonografinė medžiaga. Knygoje spausdinamas dabartinio bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio įžanginis straipsnis „Žvilgsnis į bibliotekos praeitį ir dabartį“, taip pat doc. dr. Jono Dautaro samprotavimai „Apie knygos autorių ir pirmąjį bibliotekos istorijos tomą“. Kaip pažymima šioje publikacijoje, itin vertingos yra labai informatyvios straipsnių anotacijos, leidžiančios konkrečiau pažinti jų turinį, straipsniuose nagrinėjamas temas ir problemas. Leidinyje yra asmenvardžių ir bibliotekų geografinė rodyklės, santrumpų sąrašas, leidinio santrauka anglų kalba  [10].

Vilniaus m. savivaldybės centrinės bibliotekos Tomo Zano filialas (Šv. Stepono g. 23).
Bibliotekos pradžia siejama su 1920 m. Vilniuje įsteigta ir iki Antrojo pasaulinio karo veikusia Tomo Zano biblioteka [12, p. 124]. Iki 1936 m. pastaroji buvo įsikūrusi tuometinėje Didžiosios Pohuliankos g. 14 (dabar – Jono Basanavičiaus g., name priešais dabartinį Rusų dramos teatrą.). Šioje bibliotekoje dažnai lankydavosi ir apie tai rašė poetas Česlovas Milošas, dailininkas, Vilniaus universiteto Meno fakulteto dekanas, prof. Ferdinandas Ruščicas ir kt. Vėliau biblioteka buvo perkelta į dar kelias Vilniaus vietas [13]. 1944 m. bibliotekos pastatas buvo subomborduotas, labai nukentėjo jos fondai. Teigiama, kad bibliotekos perimamumą pirmiausia lemia perimtas turtas – patalpos, inventorius, knygos. Tačiau galimi ne tik materialiniai, bet ir dvasiniai perimamumo saitai [1]. Tik dvasiniai ryšiai  sieja tarpukario ir šių dienų Tomo Zano vardo bibliotekas, nes nieko neišlikę iš tarpukario bibliotekos fondo, pasikeitusi ir dabartinės bibliotekos vieta. Šv. Stepono gatvėje biblioteka įsikūrusi nuo 1979 m. Vilniaus universiteto auklėtinio, filomato Tomo Zano (Tomasz Zan, 1796–1855) vardas bibliotekai suteiktas 1999 m. spalio 13 d. Bibliotekoje ypatingas dėmesys skiriamas kaupti informacijai apie Tomą Zaną.

Senamiestyje taip pat įsikūrusi 1945 m. įsteigta Muzikos ir teatro akademijos biblioteka (Tilto g. 16) (žr. adresu), taip pat  Vilniaus Konservatorijos biblioteka (Didžioji g. 36).

Reikėtų paminėti dabar jau neišlikusias, anksčiau Vilniaus senamiestyje veikusias bibliotekas: Strašūno viešąją biblioteką [3, p. 351; 5], baltarusių Boriso Danilovičiaus (Бaрыс Данiловiч) [14] ir  Vilniaus geto biblioteką [11]. Iki 2013 m. rudens veikė Vilniaus m. savivaldybės CB Muzikos ir meno biblioteka (Arklių g. 20) [9]. Dalį spaudinių fondo ši biblioteka buvo perėmusi iš pokario metais Vilniuje įsteigtos muzikos bibliotekos. Pirmieji skaitytojai pradėti aptarnauti 1956 m. Ne kartą keitėsi šios bibliotekos pavadinimas. Kelis kartus ji buvo perkelta į kitas patalpas. Muzikos ir meno biblioteka komplektavo knygas, natas, meno albumus, periodinius leidinius, kompaktines ir gramofono plokšeles ir kt. Tai buvo vieša, visiems prieinama, viena seniausių ir didžiausių meno specializacijos bibliotekų Lietuvoje. Šios bibliotekos fondą buvo planuojama perkelti į Vilniaus savivaldybės centrinę biblioteką (Žirmūnų g. 6).

Literatūra ir šaltiniai

1. Bielinienė, Janina. Vilniaus Dailės akademijos biblioteka 1920–1995. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Tarp knygų. – 1996, Nr. 11, p. 7-14; Nr. 12, p. 9-14.
2. Butkevičienė, Birutė  Vilniaus universiteto biblioteka = Vilnius University Library /. – 2-asis papild. leid. – Vilnius, 2005. – 43, [1] p.: iliustr., faks. – Gretut. tekstas liet., angl.
3. Knygotyra: enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1997. – 413, [1] p.: iliustr.
4. Laiko žingsniai: [1957–2007] / Lietuvos technikos biblioteka. – Vilnius, 2007. – 62, [1] p.: iliustr., portr.
5. Lempertienė, Larisa. Pirmoji Vilniaus žydų viešoji biblioteka ir jos įkūrėjas Matas Strašūnas. – Nuotr. – Bibliogr. 20 pavad. // Tarp knygų. – 2009, Nr. 5, p. 20-23.
6. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. – 2001/02-. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2004-. – Kasmetinis. – 198, [1] p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose.
7. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka: paveldas ir raida, 1557–2007: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2009. – 426, [1] p.: iliustr. – Asmenvardžių r-klė: p. 393-426.
Ir bibliografijos turi likimus: [recenzija] / Danutė Labanauskienė. – Nuotr. – Rec. kn: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka / Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2009 // Tarp knygų. – 2010, Nr. 4, p. 15-17.
8. Lietuvos technikos biblioteka, 1957–2007: bibliografija. – Vilnius, 2007. – 103, [1] p.
9. Petrauskienė, Angelė. Vilniečių muzikos ir meno biblioteka. – Iliustr. // Tarp knygų. – 1998, Nr. 8, p. 10-12.
10. Rimša, Vytautas. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorija. (Vilnius, 2010-. – t.: iliustr. – Knyga skiriama A. Mickevičiaus bibliotekos 60-mečiui. T. 1: Valstybiniai norminiai dokumentai. Adomo Mickevičiaus bibliotekos leidiniai. Straipsniai apie Adomo Mickevičiaus ir Vilnijos krašto bibliotekas. Ikonografija: anotuota, teminė, chronologinė literatūros rodyklė (1950-2009 metai). – 2010. – 851, [1] p., [6] iliustr. lap.: iliustr. – Santr. angl.
Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorijos pradžia: [recenzija] / Birutė Railienė. – Iliustr. –  Rec. kn.: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istorija / Vytautas Rimša [Vilnius]: Versus aureus leidykla, 2010 // Tarp knygų. – 2010, Nr. 5, p. 16-17.
11. Vilniaus geto biblioteka / parengė Virginija Aputienė // Tarp knygų.  – 1990, Nr. 4, p. 33.
12. Łysakowski, Adam. Bibljoteki w Wilnie. – Iliustr. // Wilno i ziemia Wileńska. – Wilno, 1930–1937. – T. 1-2, p. 117-126.
13. Werowska, Danuta. Pod patronatem słynnego filomaty: [apie Vilniaus savivaldybės centrinės bibliotekos filialą  – Tomo Zano biblioteką]. – Iliustr. // Kurier Wileński. –  2001, 20 listopada, p. 6.
14. Луцкевiч, Лявон. Вандроўкi па Вiльнi. – Вiльня, 1998, p. 91-93.

Parengė: Danguolė Dainienė, Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009; 2016